- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-06
- Bylos Nr.
- P-525-179-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- V. K., S. T., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. (M. K.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63–101/2009 pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. K. (V. K.), S. T. (S. T.), Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus bei sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo rengti laikantis nuostatos, kad į B. K. (B. K. ) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) gatvė, Vilniaus miestas) pretendentu laikytinas tik jis.
Nurodė, kad 1992 m. sausio 23 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) gatvė, Vilniaus miestas. Prašyme asmenimis, turinčiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nurodė brolį V. K. ir seserį J. T. Rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, pastarieji buvo įtraukti kaip galimi pretendentai. Paaiškino, kad V. K. ir J. T. nėra įstatymo nustatytais terminais pateikę atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) kaime, todėl jiems negali būti atkurtos nuosavybės teisės. Nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys norminiai teisės aktai nustato prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusi nekilnojamąjį turtą turinį ir formą. Prašymas, nurodžius nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus bei prašymo padavimo datą, turėjo būti pasirašytas prašymą padavusio asmens. Vien tos aplinkybės, kad pilietis nurodytas kaip asmuo, turintis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kito pretendento paduotame prašyme, nepakanka nuosavybės teisėms atkurti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Teigė, kad atsakovas J. T. ir V. K. nepagrįstai laiko pretendentais į B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemė sklypą, kadangi pastarieji nėra pateikę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nėra savo valios dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškę kitais būdais. Todėl atsakovas įpareigotinas pretendentu laikyti tik jį ir nuosavybės teisės dokumentus bei sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo rengti jo vieno vardu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjui paduodant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę atstatymo turinį reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. Nr. 1-1454) (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 11 straipsnis, kuriame buvo nurodyta prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo forma ir turinys. Pagal šio straipsnio 2 dalies reikalavimus, prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidaujamas nekilnojamojo turto išpirkimo būdas. Minėtas teisės aktas nenumatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ (toliau – ir Atstatymo tvarka) nustatytos prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, kad prašymas nepaduotas. Teismas pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad J. T. ir V. K. teisės aktų nustatytu laiku Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, taip pat buvusio savininko B. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 68A yra pateiktos pareiškėjo sesers J. T. 1991 m. spalio 31 d. pažymėjimo Nr. 11398 apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, gimimo ir santuokos liudijimų kopijos, V. K. 1991 m. spalio 29 d. pažymėjimas Nr. 10586 apie apsisprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, gimimo liudijimas. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimais visiems trims pretendentams į B. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje. Teismas, įvertinęs aptartas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad tokiu būdu piliečiai J. T. ir V. K. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo į B. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms. Laikė, kad piliečiui teisės aktų nustatytu terminu pateikus giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šio savininko iki nacionalizacijos turėtą žemę vienoje vietoje, šiais dokumentais galima remtis ir tuo atveju, kai tam pačiam piliečiui sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į to paties buvusio savininko turėtą žemę kitoje vietoje. Akcentavo, kad šiuo atveju yra svarbus viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras. Teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis pats visą laiką atstovavo savo brolį ir seserį nuosavybės teisių atkūrimo procese, iniciatyva buvo tik iš jo pusės, tuo tarpu tretieji suinteresuoti asmenys niekuo nesidomėjo, nepadėjo jam, neprisidėjo finansiškai, nesudaro įstatyminio pagrindo paneigti kitų pretendentų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) teisės į buvusio savininko žemę. Teismas pabrėžė, jog iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5525-10/2003 bei atsakovo 2007 m. spalio 29 d. rašto matyti, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo pats įtraukė į bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis V. K. ir J. T. paveldėtoją S. T., įvardindamas juos kaip pretendentus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. K. valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus miesto komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems/papildomiems dokumentams nagrinėti 2003 m. liepos 11 d. pasiūlymas Nr. 2 (kurio 2 punkte nurodyta, jog pretendentai M. K., V. K., J. T. dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų) taip pat patvirtina, jog pareiškėjui buvo žinoma, kad nuosavybės teisės Verkiuose, Vilniaus mieste bus atkuriamos jam, V. K. ir J. T. Teismas nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu buvo žinoma apie kitus pretendentus, jis pats atstovaudavo jų teises, juos yra įvardinęs kaip pretendentus. Minėti piliečiai įstatymu nustatytais terminais pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, dalyvavo suinteresuotais asmenimis teismo posėdyje nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, teikė Vilniaus žemėtvarkos skyriui savo prašymus. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad tik jis gali būti laikomas pretendentu į B. K. valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, atmetė kaip nepagrįstus.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismo išvados apie tai, kad V. K. ir J. T. įstatymų nustatytu laiku pateikė prašymus bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, ir šiuos prašymus galima laikyti tinkamais sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimą kitoje vietoje, (duomenys neskelbtini) kaime, yra nepagrįstos byloje esančia medžiaga bei įrodymais. Teismas nepagrįstai laikė nustatyta aplinkybę, kad J. T. yra padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. J. T. prašymo padavimo data yra 1999 m. birželio 22 d. Tačiau akivaizdu, kad mirusi 1993 m. kovo 2 d. J. T. negalėjo paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 1999 metais.
2. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad V. K. ir J. T. yra praleidę įstatymų nustatytą terminą dokumentams, įrodantiems giminystės ryšį su savininku pateikti ir šios termino teismas jiems nėra atnaujinęs.
3. Teismo išvados apie tai, kad jis visą laiką atstovavo J. T. ir V. K. interesus, juos nurodydamas kaip galimus pretendentus į B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemė sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, nepagrįstas byloje esančia medžiaga, jai prieštarauja bei prieštarauja formuojamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Aplinkybė, kad J. T. ir V. K. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė kaip kitus galimus pretendentus dar nereiškia, kad pastaruosius atstovavo Vilniaus apskrities viršininko administracijoje sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Užpildė tokią prašymo formą, kokią tuo metu numatė įstatymas, tačiau prašymą pildė tik savo vardu ir tik atstovaudamas savo paties interesus. Kiti galimi pretendentai į B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą nepareiškė savo valios, nepasirašė prašymo ir jokio susitarimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo dalių dydžio.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 19 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.
Šalies argumentai
Nustatė, kad pareiškėjas 1992 m. sausio 23 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. K. nekilnojamąjį turtą: į namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 455 kv.m. žemės sklypą, į namą, esantį (duomenys neskelbtini)ir 60 kv. sieksnių žemės sklypą bei į 7 ha 381 kv.m. žemės sklypą, nenurodant jo buvimo vietos ir neįvardijant savininko. Pareiškėjas šiuose prašymuose kaip asmenis, turinčius teisę į nuosavybės atkūrimą, nurodė brolį V. K. ir seserį J. T. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. K. ir J. T., atskirų prašymų nerašė, tačiau teisės aktų nustatytu laiku Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimais pareiškėjui, V. K. ir J. T. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. K. žemę (duomenys neskelbtini) kaime (Vilniaus miestui priskirtinoje teritorijoje). Tokių sprendimų teisėtumo pareiškėjas neginčijo, jie priimti remiantis analogiškais įrodymais, kuriais remiamasi ir nuosavybės teisių į žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo byloje. Juridinis faktas, dėl nuosavybės teisės į minėtą žemę, nustatytas Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo 2003 m. spalio 20 d. sprendimu. Pareiškėjas byloje dėl juridinio fakto nustatyto prašyme teismui pretendentais įvardijo ir trečiuosius suinteresuotus asmenis, kurių teises į nuosavybės atkūrimą šiuo metu ginčija. Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, aplinkybe, jog 1999 m. birželio 22 d. J. T. vardu prašymą padavė jos teisių perėmėjas S. T., kuriame jis, kaip turtinių teisių perėmėjas, išreiškė valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo, nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentą, jog J. T. prašymas negali būti vertinamas kaip tinkamas, nes jis paduotas 1999 m. birželio 22 d. (kai pastaroji jau buvo mirusi). Pabrėžė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tretieji suinteresuoti asmenys savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (teikdami dokumentus, kurių pagrindu atkurtos nuosavybės teisės į dalį buvusio savininko turto) ir pagrįstai yra pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai, laikant pretendentais atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) Vilniaus m.) yra pareiškėjas, J. T. (po jos mirties jos teisių perėmėjai) ir V. K. Tokios išvados atitinka ginčo santykio teisinį reglamentavimą ir neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai.
V.
Pareiškėjas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-101/2009 ir bylą išnagrinėti iš esmės bei skundą patenkinti visiškai. Prašymas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nagrinėjant bylą padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, dėl ko priimti neteisėti procesiniai dokumentai. Remdamasis Atstatymo įstatymo 11 straipsniu, Atstatymo tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos )(toliau – ir Atkūrimo tvarka) 7 ir 9 punktais, nurodo, kad jokie norminiai teisės aktai nenustatė institucijoms, nagrinėjančioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į tokį nekilnojamąjį turtą.
2. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuotus Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijas (toliau – ir Rekomendacijos), pabrėžia, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog V. K. ir J. T. atskirų prašymų nerašė, tačiau teisės aktų nustatytu laiku Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus ir tokiu būdu išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prieštarauja administracinių teismų praktikai.
3. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsniu, pažymi, jog S. T. po J. T. mirties negalėjo pareikšti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes pastaroji nebuvo pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl jis negalėjo paveldėti daugiau teisių nei turi palikėjas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas netenkintinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia tuo, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), be to, procesas atnaujintinas dėl to, kad būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).
Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu tuo atveju, jeigu akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, bylos Nr. P756-153/2009, P502-119/2009), pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Pareiškėjas, nurodydamas tokį pagrindą, teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tretieji suinteresuoti asmenys valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškė kitais būdais ir tokią valios išraiška vertino kaip tinkamą. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnį nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams laiku ir nustatyta tvarka pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Kartu pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Rekomendacijose, kuriomis remiasi ir pareiškėjas, išaiškino, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutartį, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, remdamasis administracinių teismų praktika, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tretieji suinteresuoti asmenys valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo išreiškė kitais būdais. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju nebuvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas.
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas tuo atveju, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. P143-132/2009), prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Įvertinus pareiškėjo pateiktą prašymą, matyti, jog jis nenurodė konkrečios administracinių teismų praktikos, kurioje, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, buvo suformuotas kitoks, nei nagrinėjamu atveju, teisės aiškinimas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas nepagrįstai, remdamasis Rekomendacijomis, kitus valios dėl nuosavybės teisių išreiškimo būdus sieja tik su atitinkamo susitarimo sudarymu, kadangi minėtos Rekomendacijos nesieja kitų valios išreiškimo būdu tik su tokiu susitarimu. Teismas turi diskrecijos teisę, atsižvelgdamas į nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes spręsti, ar tokia valia buvo išreikšta, buvo pakankama. Todėl nenustatyta, jog nagrinėjamu atveju teismas nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, ji iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu ir tokio vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad toks atnaujinimo pagrindas, kai siekiama, jog iš naujo būtų vertinami įrodymai, nėra numatytas įstatyme. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos teismo, kuris priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, tinkamai taikydamas teisės aktų nuostatas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-101/2009.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo M. K. (M. K.) prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-101/2009.
Nutartis neskundžiama.