Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Arūno Paštuolio, Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 183 str. 1 d. – 5 MGL (188 eurų) dydžio bauda, pagal BK 182 str. 1 d. – 6 MGL (226 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 8 MGL (301,28 eurų) bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Taip pat priteista iš J. B.: nukentėjusiosios A. A. naudai 300 eurų neturtinei žalai ir 1012,54 eurų turtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas; nukentėjusiojo R. S. naudai 300 eurų neturtinei žalai ir 720,06 eurų turtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Taip pat priteista iš J. B. nukentėjusiosios A. A. naudai 600 eurų, o R. S. naudai 800 eurų advokato darbo apmokėjimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. B. nuteistas pagal BK 183 str. 1 d. už tai, kad 2014 metų birželio mėnesį pasisavino A. A. 2013 metų gruodžio mėnesį jam patikėtą automobilį Renault SCENIC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (pirmos registracijos data 1997-01-07), nukentėjusios A. A. įvertintą 1738 eurų (6000 litų), interneto svetainės (duomenys neskelbtini) įvertintą 750,69 eurų pagal 2013 m. rugsėjo-gruodžio mėn. šioje svetainėje skelbiamą analogiškus kriterijus atitinkančių automobilių vidutinę pardavimo kainą, o 2015-05-23 nepriklausomo turto vertintojo E. L. išduotą Transporto priemonės vertinimo išvadą (duomenys neskelbtini) įvertintą 400 eurų, ir šį automobilį perdavė kitam asmeniui.

2. Be to, jis nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent: 2014 metų birželio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) miestelyje, prie garažų, esančių (duomenys neskelbtini) g., apgaule, t. y. žinodamas, kad automobilio „Renault SCENIC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė A. A., kuri šio automobilio parduoti neketina, tačiau paminėtą aplinkybę nutylėdamas ir taip suklaidindamas nukentėjusįjį R. S., šį automobilį už 261,06 eurų (900,- litų) pardavė R. S. ir 2015 m. rugpjūčio mėnesį pažadėjęs automobilio pirkimo-pardavimo sutartį nuvežti pasirašyti A. A. į Kauną ir su savininkės parašu ją grąžinti R. S., žinodamas, kad A. A. kreipėsi į policiją ir pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašys, apgaulingai žadėjo R. S. ir K. B., kad sandorį bus galima įregistruoti naujos savininkės K. B. vardu, kol 2015-05-18 policijos pareigūnų automobilis buvo paimtas iš K. B. ir grąžintas A. A..

3. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė išvadą, kad J. B. pasisavino svetimą turtą (automobilį „Renault M. S.“), o panaudodamas apgaulę siekė gauti turtinės naudos, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 str. 1 d., 182 str. 1 d., kurios įrodytos nuosprendyje aptartų įrodymų visuma.

4. Apeliaciniame skunde J. B. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

4.1. Skunde jis teigia, kad apylinkės teismas nevertino J. B. teisinančių įrodymų bei susiklosčiusių aplinkybių civiliniu teisiniu aspektu, o nuosprendį grindė tik jį kaltinančiais įrodymais, jo duotus parodymus vertinant kritiškai ir nepašalino abejonių. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis neigė savo kaltę, kadangi nesiekė tyčia pasisavinti ar užvaldyti svetimą turtą. 2013 m. gruodžio mėn. sugedus jo buvusios draugės M. T. mamos A. A. automobiliui „Renault M. S.“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) jis draugiškai pasiūlė susikeisti automobiliais, kad ji pasiimtų dukros „Mitsubishi“, su kuriuo apeliantas tuo metu važinėjo, o jis pasiimtų automobilį „Renault“. A. A. sutiko, sakydama, jog jeigu J. B. automobilį užsives ir susitvarkys, tai galės juo naudotis, ką apeliantas ir padarė, o šiuo automobiliu važinėjo iki 2014 m. balandžio mėn., kai draugė M. T. jo paklausė, ką jis ketina daryti su šiuo automobiliu, nes mama ketina jį parduoti. Apeliantas atsakė, kad gali nupirkti šį automobilį. Su A. A. susitarė, kad automobilį nupirks ir pasiūlė 1500 Lt, ji sutiko, o apeliantas jai tą pačią dieną padavė kaip avansą 500 Lt, bei susitarė, kad iki 2014 m. gegužės mėn. jis sumokės likusius pinigus – 1000 Lt. Dėl finansinių sunkumų 2014 m. gegužės mėn. nukentėjusiajai negalėjo atiduoti likusios 1000 Lt skolos, bet apie tai informavo nukentėjusiąją, kuri tam neprieštaravo ir sutarė, kad kelių mėnesių laikotarpyje, t. y. iki rudens, minėtą pinigų sumą apeliantas sumokės. 2014 metų rudenį sužinojo, kad A. A. kreipėsi į policiją, nes tariamai apeliantas negrąžino jai automobilio. Kadangi buvo sumokėjęs A. A. 500 Lt avansą, todėl nors pats asmeniškai automobiliu nesinaudojo, tačiau J. B. laikė, kad tai yra jo automobilis, už kurį turi atsiskaityti su A. A., todėl negalėjo jo nevažiuojančio tiesiog grąžinti A. A.. R. S. perdavė automobilį „Renault“, nes 2014-06-04 pasibaigė jo technikinė apžiūrą dėl ko automobiliu nebebuvo galima naudotis, o apeliantas neturėjo laiko užsiimti šio automobilio remontu, be kurio automobilis nebūtų praėjęs techninės apžiūros. Su R. S. sutarė, kad jis automobilį sutvarkys, praeis technikinę apžiūra. Iš esmės jie net nekalbėjo apie šio automobilio kainą ar vertę, nes buvo akivaizdu, jog reikalingas remontas, o apie kainą susitarė pakalbėti jau po to, kai žinos, kiek kainavo visas remontas. Jokių pinigų iš R. S. apeliantas nebuvo ir nėra gavęs, o 900 litų sumą sugalvojo K. B.. Kadangi J. B. buvo sumokėjęs 500 Lt avansą už automobilį A. A., todėl manė, kad R. S. galėjo duoti tą automobilį minimaliai susitvarkyti, pasiruošti techniniai apžiūrai. Perduodant automobilį R. S., jam į rankas padavė visus automobilio dokumentus ir draudimo dokumentus, pasakė, kad automobilis registruotas ne jo, o A. A. vardu. 2014 m. rugpjūčio mėn., R. S. pasakė, kad iš antro karto praėjo techninę apžiūrą, apeliantui atvežė pirkimo-pardavimo sutartį, kuri buvo užpildyta jo dukters K. B. ranka (dokumentas buvo be datos ir be savininkės A. A. parašo). Tuo metu J. B. niekaip negalėjo susisiekti su A. A., nes jos nebuvo Kaune arba net Lietuvoje, todėl pasakė R. S., kad dokumentų įforminimas užtruks, bet sutiko, kad R. S. ir toliau naudotųsi automobiliu, nes jokių pretenzijų iš A. A. nebuvo gavęs. Apie tai, kad yra galimas automobilį perkantis asmuo, apeliantas kažkuriuo metu informavo A. A., tačiau iš jos atsakymo, kada būtų galima įforminti pirkimo-pardavimo sutartį taip ir nesulaukė, o pati A. A. ėmė tarsi jo vengti, nes pašlijo apelianto ir jos dukros santykiai, todėl jis ir negalėjo tinkamai įforminti susitarimo dėl automobilio pirkimo.

4.2. Apeliantas skunde teigia, kad jam atvykus pas pareigūnus, buvo paaiškinta, jog tarp jo ir A. A. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas. 2014-12-18 jam paskambinęs advokatas G. T. paaiškino, kad šį reikalą galima būtų išspręsti be didelių ginčų ir teisme, tik jis turėtų sumokėti dar 6000 Lt sumą A. A. už automobilį, su kuo J. B. nesutiko, kadangi buvo sutarta daug mažesnė automobilio kaina, t. y. 1500 Lt, ką patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausiama M. T.. Pati A. A. taip pat ne vieną kartą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme pripažino, jog yra gavusi iš apelianto 500 Lt už automobilį, tačiau niekaip negalėjo apsispręsti už ką ji gavusi šiuos pinigus ir ar ketinusi parduoti automobilį. A. A. teisme bandė pasakyti, kad šie pinigai tariamai buvo tarsi „užstatas“, kad apeliantas grąžintų automobilį, nors apie tai, jog ji būtų norėjusi susigrąžinti automobilį J. B. nebuvo informuotas – jam nebuvo nei išsiųstas laiškas, nei SMS žinutė. Sužinojęs, jog A. A. kreipėsi į policiją ir advokatą, jis badė tiesiogiai susisiekti su A. A. bei jai perduoti likusią nesumokėtą dalį pinigų už automobilį, tačiau ji apelianto vengė, o 2015 metų gegužės mėnesį supratęs, kad gali jai šią pinigų sumą tiesiog pervesti paštu, jis tai ir padarė. Jis laikė, kad su A. A. yra pilnai atsiskaitęs už automobilį, bet apylinkės teismas paminėtų aplinkybių tinkamai neįvertino, nors tarp apelianto su A. A. (tame tarpe ir R. S.) yra susiklosę civiliniai teisniai santykiai, kuriuose vyksta ginčas dėl turto. Pačios A. A. elgesys tik dar kartą parodo jos laikomą pyktį dėl nesusiklosčiusių santykių su jos dukterimi M. T. bei norą jam atkeršyti. Apeliantas teigia, kad nors R. S. nurodė, kad pinigus J. B. padavė iš karto, kuomet apžiūrėjo automobilį, tačiau 2016-03-15 teismo posėdžio metu nurodė, jog tokią pinigų sumą (900 Lt), kurią tariamai apeliantui padavė, nešiojasi su savimi visuomet, kad jie pirmojo susitikimo metu viską aptarė, tame tarpe ir dėl automobilio kainos. Tačiau pinigai jam nebuvo sumokėti, ir net tada, kai R. S. atvažiavo su automobiliu „Renault“, kuris dar buvo nepraėjęs techninės apžiūros ir nesuremontuotas. Pats R. S. iki galo nebuvo apsisprendęs dėl šio automobilio įsigijimo bei galimos realios kainos. Byloje nėra nei vieno įrodymo, jog apeliantui R. S. yra tą pačią dieną kai apžiūrėjo ir pasiėmė automobilį perdavęs 900 Lt sumą, o liudytojų parodymai nepatvirtina R. S. teiginių apie pinigų perdavimą.

4.3. Apeliantas skunde teigia, kad teisėtai turimo (pagal A. A. žodinį leidimą) automobilio „Renault“ perdavimas kitam asmeniui automobilį aptvarkyti, praeiti technikinę apžiūrą bei susitarimas ateityje įforminti tam tikrus santykius, nelaikytina sukčiavimu. Automobilis parduotas nebuvo, pinigai perduoti nebuvo, pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, o tik buvo perduotas naudotis, kas neatitinka BK 182 str., 183 sr. numatytų veikų sudėties. Pats R. S. pripažino, jog visi automobilio dokumentai jam buvo perduoti ir jam buvo žinoma, kad jo žinion perduotas automobilis yra registruotas ne J. B. vardu. Apeliantas teigia, kad nei A. A., nei R. S. jis nesuklaidino ir tokio tikslo neturėjo, neiškreipė tiesos, bet visuomet buvo geranoriškas ir siekė ginčą spręsti taikiai, nukentėjusiems niekuomet neteikė tikrovės neatitinkančios informacijos. Negalėdamas laiku atlikti apmokėjimo, apeliantas niekuomet nevengė bendrauti su A. A., kuri jį suprasdama nereiškė jokių pretenzijų, išskyrus nuo to laiko, kai nutrūko jų pastovūs santykiai su jos dukra M. T. ir nuo tada buvo ignoruojamas. Su R. S. jis nesiekė pasielgti neteisingai, nes nuo pat pradžių nurodė automobilio „Renault“ savininką ir R. S. tai žinojo ir suprato. Apeliantas pažymi, kad šiuo atveju yra galimybė atkurti pažeistas nukentėjusiųjų teises civiliniu teisiniu būdu, todėl ginčas nagrinėtinas civiline tvarka.

4.4. Skunde nuteistasis teigia, kad visiškai nesutinka su teismo priteistais turtinės ir neturtinės žalos dydžiais tiek A. A., tiek R. S.. Pastarasis nepateikė teismui tinkamų rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų jo patirtas realias išlaidas automobilio „Renault“ remontui, o tik deklaratyviai nurodė, kokios tai „galėjo būti išlaidos“, jis neįrodė ir tos aplinkybės, jog yra apeliantui perdavęs 260,06 Eur (900 Lt). Teismas, priteisdamas R. S. 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės nemotyvavo, kodėl tokią suma pinigų yra priteisiama. Todėl R. S. civilinis ieškinys turėjo būti atmestas, arba perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taip pat apeliantas visiškai nesutinka su priteistu turtinės ir neturtinės žalos dydžiu A. A., kadangi ieškinyje nurodoma, jog automobilis „Renault“ po grąžinimo yra žymiai blogesnės būklės, nei buvo perdavimo metu, t. y. prieš 1,5 metų automobilio kėbulas buvo tvarkingas, salonas švarus, buvo uždėtos naujos padangos ir įdėtas naujas akumuliatorius. Tačiau nuteistasis teigia, kad priešingai, grąžinus automobilį A. A., jo būklė buvo tik geresnė, automobilis turėjo galiojančią techninę apžiūrą, o automobilio salonas koks buvo, toks ir yra. Taigi A. A. civilinis ieškinys turėjo būto atmestas, nes ji jo nepagrindė įrodymais tiek turtinės, tiek neturtinės žalos arba perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

6. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas. Skundžiamo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).

Dėl J. B. veiksmų vertinimo

7. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7.1. Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

7.2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas J. B. kaltu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, neatsižvelgta ir neįvertinta visos bylos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, todėl padarė neteisingą išvadą, kad J. B. pasisavino svetimą turtą ir panaudodamas apgaule siekė sau įgyti turtinės naudos. Todėl galima teigti, kad nuteistojo J. B. apeliacinis skundas yra pagrįstas, ko pagrindu apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo J. B. išteisintinas jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

7.3. J. B. buvo kaltinamas pagal BK 183 str. 1 d. tuo, kad 2014 metų birželio mėnesį pasisavino A. A. 2013 metų gruodžio mėnesį jam patikėtą automobilį Renault SCENIC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (pirmos registracijos data 1997-01-07), nukentėjusios A. A. įvertintą 1738 eurų (6000 litų), interneto svetainės (duomenys neskelbtini) įvertintą 750,69 eurų pagal 2013 m. rugsėjo-gruodžio mėn. šioje svetainėje skelbiamą analogiškus kriterijus atitinkančių automobilių vidutinę pardavimo kainą, o 2015-05-23 nepriklausomo turto vertintojo E. L. išduotą Transporto priemonės vertinimo išvadą (duomenys neskelbtini) įvertintą 400 eurų, ir šį automobilį perdavė kitam asmeniui.

7.4. Be to, jis buvo kaltinamas pagal BK 182 str. 1 d. tuo, kad apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent: 2014 metų birželio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Pagėgių miestelyje, prie garažų, esančių (duomenys neskelbtini) g., apgaule, t. y. žinodamas, kad automobilio „Renault SCENIC“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė A. A., kuri šio automobilio parduoti neketina, tačiau paminėtą aplinkybę nutylėdamas ir taip suklaidindamas nukentėjusįjį R. S., šį automobilį už 261,06 eurų (900,- litų) pardavė R. S., ir 2015 m. rugpjūčio mėnesį pažadėjęs automobilio pirkimo-pardavimo sutartį nuvežti pasirašyti A. A. į Kauną, ir su savininkės parašu ją grąžinti R. S., žinodamas, kad A. A. kreipėsi į policiją ir pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašys, apgaulingai žadėjo R. S. ir K. B., kad sandorį bus galima įregistruoti naujos savininkės K. B. vardu, kol 2015-05-18 policijos pareigūnų automobilis buvo paimtas iš K. B. ir grąžintas A. A..

7.5. Kaltinamasis J. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2013-05-13 pradėjo dirbti Panemunės pasienio veterinarijoje ir į darbo vietą važinėjo jo draugei M. T. dovanotu automobiliu „Mitsubishi“, kuriuo jam buvo leista naudotis. 2013 m. gruodžio mėn. sugedo A. A. automobilis „Renault megane scenic“, vals. Nr. (duomenys neskelbtini) J. B. pasiūlė susikeisti automobiliais, t. y. kad ji pasiimtų „Mitsubishi“, o jis pasiimtų jos „Renault megane scenic“, jeigu jam pavyks jį užvesti. Automobilį pavyko užvesti ir A. A. pasakė, kad dabar jis gali tuo automobiliu naudotis. J. B. šiek tiek patvarkė automobilį: pakeitė kuro filtrą, alyvą, priekinius valytuvus ir juo sėkmingai važinėjo iki 2014 m. balandžio mėn. kol sutarė su A. A., kad jis automobilį nupirks, už 1500 Lt kainą. A. A. sutiko, viskas vyko girdint M. T.. Tos pašios dienos vakare, J. B. paėmė iš bankomato 500 Lt ir M. T. matant, padavė juos kaip avansą A. A., pasižadėjo, kad 2014 m. gegužės mėn. sumokės likusius pinigus – 1000 Lt. A. A. sutiko. 2014 m. gegužės mėn., buvo perkeltas dirbti iš Panemunės veterinarijos pasienio posto į (duomenys neskelbtini) kelio pasienio veterinarijos postą, tuo metu, buvo susidūręs su finansiniais sunkumais, todėl 2014 m. gegužės mėn. A. A. negalėjo atiduoti 1000 Lt skolos. A. A. informavo, ji tam neprieštaravo ir sakė, kad kelių mėnesių laikotarpyje, t. y. iki rudens, tie pinigai bus atiduoti. A. A. jokių pretenzijų neturėjo. „Renault megane scenic“ techninė apžiūra turėjo pasibaigti 2014-06-04. Kadangi pasibaigė techninė apžiūra, automobilis tapo nenaudojamas, jis automobilį pastatė (duomenys neskelbtini), netoli savo namų. Vieną vakarą, birželio pradžioje, šnekėjosi su savo pažįstamu R. S., kuris paklausė, ką ketina daryti su stovinčių automobiliu. J. B. pasakius, kad pasibaigusi automobilio techninė apžiūra, R. S. pasiūlė automobilį susiremontuoti, pasiruošti techninei apžiūrai ir iš jo nupirkti. Kadangi J. B. jau buvo davęs 500 Lt A. A., todėl manė, kad R. S. galėjo duoti automobilį minimaliai susitvarkyti, pasiruošti techniniai apžiūrai. Jie taip ir susitarė. Automobilio dokumentus, techninę apžiūrą ir visus kitus popierius perdavė R. S. kartu su automobiliu – jie buvo automobilyje. 2014 m. rugpjūčio mėn., kai jau buvo automobilis praėjęs techninę apžiūrą, R. S. jam atvežė pirkimo-pardavimo sutartį, kuri buvo dalinai užpildyta R. S. dukters K. B. – be datos ir be savininkės A. A. parašo. R. S. paprašė nuvežti į Kauną A. A. sutartį pasirašyti. Kad atsirado automobilį perkantis asmuo, A. A. informavo 2014 m. rugpjūčio mėn. tačiau dar negalėjo pats susimokėti 1000 Lt, tą žinojo ir A. A.. Nuo 2014 m. rugsėjo mėn. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini), rugsėjo-spalio mėn. jo pastovi draugystė su M. T. nutrūko. 2014 m. spalio mėn. sulaukė skambučio iš Panemunės-Šančių PN tyrėjo, kad yra parašytas pareiškimas policijoje dėl šito automobilio. Atvykęs į komisariatą, davė parodymus, pateikė tą ne iki galo užpildytą pirkimo-pardavimo sutarties kopiją. 2014 m. gruodžio 18 d. paskambino advokatas Tamulionis, paaiškino, kad reikalą galima būtų išspręsti be didelių ginčų ir teisme. Advokatui pasakė, kad iš jo A. A. pinigų už automobilį reikalauja nepagrįstai, ne pagal susitarimą. Vėliau susitiko su A. A., pasakė, kad gali A. A. pinigus sumokėti, gali ir automobilį grąžinti, nes su R. S. nesusitarė tikslios automobilio kainos, nes tarėsi, kad už automobilį sumokės, kai praeis techninę apžiūrą. Pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta suma 800 ar 900 Lt, datos ir parašo, nebuvo. A. A. parašas ten turėjo atsirasti tada, kai J. B. jai būtų sumokėjęs 1000 Lt skolą. Laikui bėgant, jis savo įsipareigojimą įvykdė. Su R. S. nešnekėjo apie tai, kad jis (J. B.) skolingas automobilio savininkei. Sumą, kuri įrašyta pirkimo-pardavimo sutartyje, susigalvojo pats nukentėjusysis, bet kokią sumą reikia į sutartį įrašyti ir visi taip daro. Prisipažįsta kaltu tik dėl to, jog nenunešė sutarties automobilio savininkei A. A..

7.6. Nukentėjusioji A. A. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, jog turėjo du automobilius. J. B. atvažiuodavo pas jos dukrą Mariją į svečius, tačiau jam visada kildavo problemų, kaip grįžti namo ar atvažiuoti, dažnai ji J. B. vežiodavo. J. pats pradėjo prašyti, kad ji duotų automobilį. Vėliau jau neatsiklausęs jį imdavo, dar vėliau pareiškė, kad reikia perrašyti automobilį Mitsubishi jo vardu, kad darbe reikalauja, jog į darbą atvažiuotų su jam priklausančiu automobiliu. Po kelių mėnesių A. A. atsiėmė Mitsubishi automobilį, pasakiusi J. B., kad savo pro spręstųsi pats, o M. (dukrai) reikia Mitsubishi automobilio, kadangi ji mokosi vairuoti. V. J. paskolino automobilį ,,Renault megane“. Automobilis ,,Renault megane“ buvo techniškai tvarkingas, buvo nupirkusi naujus ratus, naują akumuliatorių, padangas, nebuvo problemų su užvedimu. J. duodama automobilį pasakė, kad čia yra dyzelis, ne dujos, bus sunkiau užkurti, nes kelias dienas stovėjo, juo niekur nevažiavo. J. padavė raktelius ir jis išvažiavo. Jis automobilio negrąžino, vis atsirasdavo reikalų, problemų, dėl ko negalėdavo grąžinti. Ji matė, kad automobilio neatsiims, dukrai vis sakė, kad J. paskambintų, parašytų. Apie automobilio ,,Renault megane“ pardavimą su juo nekalbėjo. Tikslu susigrąžinti automobilį, M. pasakė, kad pasakytų J., jog nori parduoti automobilį. Balandžio mėnesį atėjo J. su M., padavė pinigus 500 Lt už automobilį ir pasakė, kad jį pirks. Realių tikslų parduoti automobilį neturėjo. J. padavė 500 Lt ir pasakė, kad kitus vėliau grąžins. Pasakė, kad automobilio ,,Renault megane“ vertė 6000 litų. Ji pasiėmė 500 litų ir pasakė, kad kai gaus automobilį, atiduos tuos pinigus. Vėliau nesirūpino tuo automobiliu, nes buvo blogai su sveikata, reikėjo ruoštis operacijai, kai pagerėjo sveikata, nuėjo į policijos komisariatą ir parašė pareiškimą, kad nori atsiimti savo automobilį. Policijos pareigūnas pasakė, kad reikia nurodyti automobilio vertę, tai ji parašė, kad verta 6000 litų. M. internete pamatė, kad automobilis parduotas, ji pati jokio parašo nepadėjo. M. parodė pirkimo-pardavimo sutartį. Tada ji nuėjo į policiją, parodė sutartį, pareigūnai pasakė, kad jie taip pat turi šią sutartį. 2014 gruodžio mėnesį susitiko su Jonu, jis pasakė, kad su ja jau atsiskaitė, kad dagiau 500 litų tas automobilis nevertas. Po Naujųjų Metų iš Jono į sąskaitą gavo 1000 litų. Jis jokių dokumentų neatvežė, ji nieko nepasirašė. Per internetą susirado K. B. ir jai parašė, kad ji pirko automobilį, kurio A. A. nepardavė. M. visada sakė, kad sakytų J., jog atiduotų jai automobilį. Paskutinį kartą dukra su Jonu matėsi 2014 m. rugsėjo pradžioje, po to jis išvažiavo į (duomenys neskelbtini) dirbti. J. ji leido naudotis automobiliu savaitę, kad nepavėluotų į darbą, iš Jono jokio atlygio neėmė. Civilinį ieškinį palaiko. Automobilis ,,Renault megane“ registruotas jos vardu. Sužinojo, kad J. atliko veiksmus, susijusius su automobilio remontu, bet ji Jono neprašė, jog tvarkytų tą automobilį, nes jis ir taip tvarkingas.

7.7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 253 str., 276 str., teisiamojo posėdžio metu balstu perskaitė nukentėjusios A. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kur ji apklausiama parodė, jog 2013 metų rudenį, kai J. B. dar artimai draugavo su jos dukterimi, jis A. A. paprašė leisti keletui mėnesių, t. y. kol jis įsigis pats kitą automobilį, pasinaudoti jos automobiliu „R. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi minėtas automobilis buvo nenaudojamas, jam padavė automobilio raktelius ir registracijos dokumentus savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). 2014 metų pavasarį paklausė, kada ketina grąžinti automobilį. J. B. pradžioje teigė, kad tuoj, vėliau pradėjo sakyti, kad nori jį iš jos nupirkti, siūlė sumokėti 2000 litų ir 2014m. balandžio mėnesį davė 500 litų avansą. Jau nujausdama, kad bus sunku atgauti automobilį, ji kaip ir sutiko gauti automobilio vertę pinigais. J. B. pasakė, kad 2013 metų rudenį, tai yra tuo laiku, kai leido jam naudotis automobiliu, jo vertė buvo 6000 litų, tačiau jis nesutiko mokėti jos nurodytos sumos ir pažadėjo automobilį grąžinti nedelsiant. 500 litų iš jo paėmė avansu apsidraudimui, kadangi juo pradėjo nepasitikėti. J. B. negrąžino automobilio, juo važinėjo ir 2014m. vasarą pastebėjo, kad važinėja jau kitu automobiliu. J. B. pradėjo vengti su ja bendrauti, automobilio vis negrąžino. 2014-12-15 iš VĮ Regitra gavo pažymą, kad automobilis yra registruotas vis dar jos vardu, tačiau jos dukra iš interneto kokiu tai būdu gavo transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties kopiją, pagal kurią ji 2014 metais Pagėgiuose, neva už 900 litų parduota K. B.. Taip pat 2014-12-15 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 705-0018603 kopiją iš kurios matyti, kad automobilis 2014-08-12 sėkmingai praėjo techninę apžiūrą UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2015-05-18 policijos pareigūnai jai grąžino automobilį, automobilio dokumentus ir raktelį su pulteliu. Tačiau kai automobilį davė J. B., automobilyje buvo naujas akumuliatorius, buvo naujos ir visos vienodos keturios universalios padangos pirktos „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, kai pasiėmė automobilį, tai padangos visos senos, skirtingų firmų, pakeistas akumuliatorius. Jos akumuliatorius buvo pirktas 2013 m. liepos mėnesį „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centre. Tiek padangų pirkimo dokumentus, tiek akumuliatoriaus pirkimo dokumentus buvo palikusi įmautėje automobilio priekiniame stalčiuke, o atsiėmus automobilį, šių daiktų nebuvo. Salone yra naujų įbrėžimų, salonas purvinas. J. B. sužinojęs, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas, padarė pašto perlaidą 295,86 eurų sumai (1000 litų) (1 t., 58-59 b. l.). Šiuos parodymus, A. A. pilnai patvirtino. Papildomai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo taip smulkiai apklausiama, kaip teisme. Pareiškimą policijai pirmą kartą parašė 2014-09-15, nes realiai nežadėjo J. parduoti automobilio. Iš tikrųjų parduoti automobilio nenorėjo nei J., nei kam nors kitam, taip J. pasakė tik norėdama atgauti savo automobilį.

7.8. N. R. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, jog iš kaltinamojo pirko automobilį ,,Renault M. S.“, stovėjusį prie garažo (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, kurį parduoti pasiūlė J. B.. Aplinkybių smulkiai nepamena. Sutarė, kad automobilį parduos už 900 litų. Dokumentų neapžiūrinėjo, tik patį automobilį, registracijos dokumentų nerodė. Ikiteisminio tyrimo metu teigdamas, jog J. parodė registracijos liudijimą, turėjo omenyje tai, jog J. parodė, kur yra padėti dokumentai, tačiau jis jų rankoje nelaikė. Sužinojo, kad automobilis ne J. B. tik tada, kai norėjo jį apdrausti. J. sakė, kad jokių problemų nebus, tačiau po mėnesio dar nebuvo pasirašytų dokumentų, nors kaltinamasis sakė, kad savininkė sutinka parduoti automobilį. Jis su J. B. iki tol nebendravo, tik buvo matęs prie garažų. Automobilį pirko dukrai, registruoti automobilį norėjo dukros K. B. vardu. 900 litų už automobilį J. perdavė prie garažų, pinigų perdavimo niekas nematė. Perrašinėti automobilio niekas nebandė, pirkimo-pardavimo sutartyje iš automobilio techninio paso nurodė savininkės vardą, pavardę, jos adresą, dukra pasirašė ir jis šią sutartį perdavė J. B., kad perduotų šią sutartį pasirašyti savininkei, jog per 10 dienų automobilį išregistruotų. J. B. pasirašytos sutarties neatvežė, pastarajam skambino, bet jis sakė, kad savininkės nėra, paskui sakė, kad paties nėra, J. vis atsirasdavo kliūčių, dėl ko savininkė negali pasirašyti sutarties. Prašė J. B. grąžinti pinigus, pateikė keletą variantų, siūlė nupirkti dar vieną automobilį tokį patį, bet jis nekreipė dėmesio, praėjo metai, kaip J. dar nebuvo sugebėjęs pateikti savininkei pasirašyti sutarties. Į policiją nesikreipė, nes vis dar tikėjosi, kad ši problema išsispręs, tačiau vėliau policija pati į jį kreipėsi, paėmė automobilį. Kaltinamasis žalos neatlygino, kai pirko automobilį, jo techninė būklė buvo bloga, išorė buvo aprūdijus, remonto metu išlindo daugiau gedimų. Neskaičiavo, kiek pirko ir kiek pardavė automobilių, pirkdamas automobilį sudarydavo pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ne visada, jokių raštelių nepasirašinėdavo, sėkmingai sandoriai įvykdavo. Nežino dėl kokių priežasčių J. neigia, kad gavo 900 litų, tokią kainą pasiūlė, kadangi pasižiūrėjo automobilio rinkos kainą internete, duodant 900 litų nežinojo, kad automobilis nepriklauso J. B., o priklauso kitai savininkei. Prieš varant techninę apžiūrą, pamatė, kad savininkė kita. Slenksčio surūdijimas priklauso, nuo jo eksplotavimo, nuo automobilio markės, modelio, per pusmetį negali surūdyti. Jis nudažė automobilį tam, kad jis praeitų techninę apžiūrą. Automobilį norėjo registruoti dukros vardu, jai pirko kaip dovaną. Nepamena, kada praėjo techninę apžiūrą, jis ilgai remontavo, pirko kai kurias naujas detales. Automobilis buvo eksplotuojamas 8 mėnesius, kiek juo buvo pravažiuota – nežino.

7.9. L. M. T. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, jog pažįsta J. B., draugavo 3 metus. Kartu negyveno, bendro turto, skolų nėra. J. reikėjo važiuoti į darbą, jis neturėjo transporto priemonės, todėl paskolino automobilį ,,R. M.“. Nežino, ar automobilis ,,R. M.“ buvo techniškai tvarkingas, su juo nevažinėjo, važinėjo mama. Prieš tai J. kartu su mama buvo paskolinusi automobilį ,,Mitsubishi“, kurį ji buvo gavusi dovanų, kiek laiko jis naudojosi automobiliu ,,Mitsubishi“, tiksliai nepamena. Mama ir ji liepė J. grąžinti automobilį, tačiau jos iniciatyva paskolino automobilį ,,R. M.“, kuriuo J. važinėdavo į darbą, šiuo automobiliu važiuodavo ir ji kartu, ji jam vis sakydavo, kad grąžintų, tiksliai nepasakys, kiek kartų ji jam sakė, kad grąžintų automobilį, tačiau tikrai nemažai. Automobiliu naudojosi 2-3 mėnesius. Jis sakė, kad norėtų įsigyti automobilį ,,R. M.“. Pokalbio dėl pirkimo-pardavimo, negirdėjo. Mama norėjo susigrąžinti automobilį, nenorėjo jo parduoti. J. mamai siūlė perpirkti automobilį, kadangi ilgai juo naudojosi, kito automobilio neturėjo, automobilio reikėjo, iniciatyva pirkti automobilį buvo iš Jono. Apie automobilio kainas ji negirdėjo ir nežinojo. Matė, kaip J. perdavė 500 litų už automobilį, nežino, už ką buvo tie pinigai, nebuvo įvardinta. Iš Jono gavo informaciją, kad jie su mama susitarė dėl automobilio pirkimo-pardavimo. Jono nuomonė buvo pasakyta, kad automobilio ,,Renault megane“ vertė – 2000 Lt. Tarp Jono ir jos mamos nebuvo pasirašytas joks susitarimas. J. sakydavo iki balandžio mėnesio perduos likusius pinigus, kiek žino, daugiau nebuvo perduota pinigų. K. J. padavė 500 litų mamai, jų santykiai su Jonu buvo jau nebe tokie geri, buvo įtampa. Nežino, kodėl J. neatidavė automobilio, gal dėl to, kad jam buvo patogu. Mama nenorėjo parduoti automobilio J., ji tik norėjo jį atgauti. Ji sakė, kad J. pasakys apie ketinimą parduoti automobilį tam, kad greičiau jį atgautų. J. buvo paskolinęs jai savo telefoną, ji naudojosi jo telefonu, jo pašto paskyra buvo įjungta ir jai ateidavo jo žinutės ir taip rado tą pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje buvo įrašyti K. B. ir mamos duomenys, pirkimo sumos – nepamena. Kada tiksliai J. nusipirko automobilį nepamena, bet buvo jau šilta, jis ją iš paskaitų paėmė, automobiliu M. K. į telefoną atėjo žinutė su ta pirkimo-pardavimo sutartimi, šis atvejis buvo po to, kai J. jau buvo nusipirkęs automobilį. Kai pamatė tą sutartį, su Jonu nekalbėjo, parodė mamai.

7.10. Liudytoja K. B. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltinamąjį mato antrą kartą. Automobilį ,,Renault megane“ jai padovanojo tėtis R. S., kuris atvažiavęs į jos darbą, paklausė, ar jai patinka, sakė, jei patinka, tai pirks. Ji sutiko, kad automobilį nupirktų. Automobilį remontavo tėtis ir jo draugas. Žino, kad automobilis kainavo 900 litų. Automobilis nebuvo registruotas jos vardu, prieš einant techninę apžiūrą, reikėjo apdrausti automobilį, ruošiantis apdrausti automobilį tėtis R. S. pamatė, kad automobilis priklauso ne J., o savininkė yra A. A.. Tėtis paskambino J. B., klausė, kaip čia yra, bet J. atsakė, kad viskas bus gerai. Kai tėtis sutvarkė automobilį ir kai automobilis praėjo techninę apžiūrą, automobilį ji pasiėmė sau. Su tėčiu užpildė pirkimo-pardavimo sutartį, automobilio bei savininkės duomenis užpildė nuo automobilio techninio paso, sumą įrašė 900 litų ir sutartį atidavė tėčiui, nes jis buvo sutaręs, kad J. perduos sutartį A. pasirašyti. Iš pradžių tėtis bendravo su Jonu telefonu, tačiau J. vis atsirasdavo priežasčių, dėl ko pirkimo- pardavimo sutartis negali būti pasirašoma. Nežinojo pačios A. A. nuomonės apie automobilio pardavimą. Ją policijos pareigūnai išsikvietė į Rietavo policijos komisariatą apklausai, ten ji papasakojo viską apie šią situaciją. Vėliau gal po kokio mėnesio jai paskambino iš Kauno ir pasakė, kad reikia susitikti, pasakė, kad reikia nufotografuoti automobilį, kadangi dirbo šalia Šilalės, tai susitiko kolonėlėje, ten buvo ir A., į automobilį įlipo pareigūnai ir pasakė, kad automobilį konfiskuoja. Atiduodama pareigūnams automobilį, ji pasirašė. Kai iš jos atėmė automobilį, ji jautėsi blogai, policijos pareigūnai ją nuvežė į darbą, viską iškraustė iš automobilio. Prieš remontuojant automobilį, tėtis padavė J. 900 litų. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo parašyta po automobilio nupirkimo 1-2 mėn. Automobilis buvo apdraustas A. A. vardu. Automobiliu naudojosi nuo techninės apžiūros iki gegužės mėnesio, tai yra iki tol kol iš jos automobilį atėmė. Nei akumuliatoriaus nei padangų nekeitė. Tarp tėčio su Jonu nebuvo kalbama apie tai, kad J. už dyką duoda automobilį. Dėl akumuliatoriaus problemų nebuvo, buvo problemų dėl užvedimo. Važinėjo su tomis padangomis, kurios buvo, tik vieną padangą pakeitė, kai jai nuleido, užsidėjo atsarginę.

7.11. Liudytoja E. B. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. S. yra jos vyras, jis pasakė, jog apžiūrėjo automobilį, kad nori jį pirkti, kadangi pasitikėjo savo vyru, žinojo, kad jis moka suremontuoti automobilius, vyrui pritarė ir nusprendė nusipirkti automobilį. Vyras iš jos paprašė sutikimo, kad galėtų paimti pinigus – 900 litų – sumokėti už automobilį iš šeimos biudžeto. Kada dukra pirmą kartą automobilį pamatė, nepamena. R. jai pasakė, kad nupirko automobilį, kad remontuoja, tvarko. Kai dukra K. B. pradėjo prašyti, kada priregistruoti automobilį jos vardu, tada vyrui kilo įtarimas. J. jau tada nebekėlė ragelio. Ji manė, kad R. kažkiek pažinojo Joną. R. – tolimųjų reisų vairuotojas. Automobilio techninė būklė buvo labai prasta. Nežino, kiek buvo išleista pinigų šio automobilio remontui. Vyras pats tvarkė automobilį ir vežė į servisą. Techninę apžiūrą praėjo ne iš pirmo karto, automobilį tvarkė ne savaitę, techninę apžiūrą praėjo ne tą patį mėnesį, kai pirko, negali atsakyti į šį klausimą. 2014-06-04 dieną pasibaigė techninė apžiūra, automobilį perdavė nukentėjusiajam Ramūnui nuo 2016-06-04 iki 2016-06-14 tame tarpe.

7.12. Iš akistatos protokolo matyti, jog atlikus akistatą tarp nukentėjusiosios A. A. ir įtariamojo J. B., nukentėjusioji A. A. patvirtino apklausos metu duotus savo parodymus (1 t., 96-100 b. l.).

7.13. Iš akistatos protokolo matyti, kad atlikus akistatą tarp liudytojos M. T. ir įtariamojo J. B., liudytoja M. T. patvirtino apklausos metu duotus savo parodymus (1 t., 106-107 b. l.).

7.14. Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad iš liudytojos K. B. paimtas automobilis „R. M.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), raktas, signalizacijos pultelis, kurie apžiūrėti apžiūros protokolu ir daiktų bei vertybių grąžinimo protokolu grąžinti nukentėjusiajai A. A. (1 t., 42, 43-52 b. l.).

7.15. Iš akistatos protokolo matyti, kad atlikus akistatą tarp nukentėjusiojo ir įtariamojo J. B., nukentėjusysis R. S. patvirtino apklausos metu duotus savo parodymus (1 t., 129-130 b. l.)

7.16. Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad iš nukentėjusiojo R. S. paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kuris apžiūrėtas daiktų apžiūros protokolu, bei daiktų ir vertybių grąžinimo protokolu grąžintas nukentėjusiajam R. S. (1 t., 134, 135-137 b. l.).

7.17. Iš 2015-01-28 ir 2014-09-15 pareiškimų matyti, jog A. A. kreipėsi į policiją dėl padarytos nusikalstamos veikos (1 t., 36, 41 b. l.).

7.18. Pažyma apie transporto priemones 2014-12-15 Nr. 1.6-S3-2618 nustatyta, kad A. A. savo vardu įregistravusi transporto priemonę Renault M. S., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), baltos spalvos (1 t., 38 b. l.).

7.19. A. A. nepasirašyta transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi nustatyta, kad automobilis Renault M. S., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), parduodamas už 900 litų, automobilį perka K. B. (1 t., 39 b. l.).

7.20. Techninės apžiūros rezultatų kortele nustatyta, kad automobilio Renault M. S., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atlikta techninė apžiūra 2014-08-12 (duomenys neskelbtini) (1 t., 40 b. l.).

7.21. AB “Lietuvos pašto“ 2015-05-11 pažyma apie išsiųstą pinigų perlaidą Nr. 3-3087 nustatyta, kad J. B. 2015-04-23 išsiuntė A. A. 290 eurų pinigų perlaidą su pristatymu nurodant paskirtį: “Grąžinimas už automobilį (duomenys neskelbtini)“ (1 t., 151 b. l.).

8. Aptartais įrodymais nustatyta, kad J. B. savo kaltės nepripažino teigdamas, kad kai 2013 m. gruodžio mėn. sugedo A. A. automobilis „Renault megane scenic“, jis pasiūlė susikeisti automobiliais, kad ji pasiimtų „Mitsubishi“, o jis pasiimtų „Renault“, kadangi automobilį pavyko užvesti, tai A. A. pasakė, kad jis dabar gali tuo automobiliu naudotis. Vėliau su A. A. susitarė, kad jis automobilį nupirks, jis pasiūlė 1500 Lt kainą. A. A. sutiko, padavė jai 500 Lt kaip avansą ir pažadėjo, kad 2014 m. gegužės mėn. sumokės likusius pinigus – 1000 Lt, su kuo A. A. sutiko. J. B. nurodė, kad dėl finansinių sunkumų laiku negalėjo atiduoti skolos A. A., bet ją informavo, kad 1000 litų atiduos po kelių mėnesių, o A. A. jokių pretenzijų nereiškė. 2014-06-04 pasibaigė šio automobilio techninė apžiūra, todėl jis tapo nenaudojamas. Vieną vakarą, birželio pradžioje, šnekėjosi su pažįstamu R. S., kuris paklausė, ką J. B. planuoja daryti su tuo automobiliu. R. S. pasakė, kad tą automobilį galėtų susiremontuoti, pasiruošti techninei apžiūrai ir iš jo nupirkti. Kadangi jau buvo davęs 500 Lt A. A., todėl manė, kad R. S. galėjo duoti tą automobilį minimaliai susitvarkyti, pasiruošti techniniai apžiūrai. Automobilio dokumentus, techninę apžiūrą ir visus kitus popierius R. S. pasiėmė ir pasakė, kad kai tą automobilį suremontuos, tada viską aptars dėl atsiskaitymo, jis sutiko. R. S. jam atvežė pirkimo – pardavimo sutartį, kuri buvo užpildyta jo dukters K. B., bet nebuvo datos ir savininkės A. A. parašo. R. S. jo paprašė nuvežti A. A. pirkimo – pardavimo sutartį, kad ji pasirašytų ir su ja kartu nueitų į „Regitrą“ persirašyti naujam pirkėjui. Kad atsirado automobilį perkantis asmuo ir yra pirkimo-pardavimo sutartis, A. A. informavo 2014 m. rugpjūčio mėn. Tačiau jis A. A. dar negalėjo pats susimokėti 1000 Lt, nes dar turėjo finansinių problemų. Tą žinojo ir A. A.. Su A. A. susitikęs sakė jai, kad gali A. A. pinigus sumokėti, gali ir automobilį grąžinti. Su R. S. nesusitarė tikslios automobilio sumos, apie tai turėjo pakalbėti, kai automobilis praeis techninę apžiūrą. Jis automobilio nepardavė niekam, nes automobilis oficialiai buvo ne jo. J. B. suprato, kad A. A. sutiko, jog jis parduotų tą automobilį. J. B. taip pat nurodė, kad su A. A. susitarė, jog atidavus likusią pinigų dalį, taps automobilio savininku, tačiau, kad ji būtų pasakiusi, jog tikrai neparduos automobilio, taip nebuvo.

8.1. Nors nukentėjusioji A. A. nurodė, kad J. B. tik paskolino automobilį „Renault megane“, bet nebuvo kalbos apie automobilio pardavimą, tačiau prieštaraudama sau, ji taip pat nurodė, kad tikslu susigrąžinti automobilį, M. (savo dukrai) pasakė, kad ji J. pasakytų, jog nori parduoti automobilį. Tai patvirtina J. B. nurodytą aplinkybę, kad jis su A. A. susitarė pirkti iš jos automobilį „Renault megane“. J. B., kaip avansą už šį automobilį, padavė A. A. 500 litų. Tai patvirtino savo parodymuose ir pati A. A., nurodžiusi, kad balandžio mėnesį atėjo J. su M., padavė pinigus 500 Lt už automobilį ir pasakė, kad jį pirks, o kitus pinigus grąžins vėliau. A. A. nurodyta aplinkybė, jog ji realių tikslų parduoti automobilį neturėjo, negali būti pakankamas pagrindas išvadai, kad J. B. savavališkai tyčia pasisavino A. A. priklausantį automobilį „Renault megane“. Iš A. A. veiksmų, t. y. sutikimo parduoti automobilį ir paėmimo už jį kaip avanso 500 litų, o J. B. veiksmų, susitarimo su A. A., kad ji sutinka jam parduoti minėtą automobilį ir kaip avansą paima 500 Lt, sutikdama palaukti likusios sumos dalies, tik patvirtina faktą, kad J. B. objektyviai suprato, kad A. A. sutinka pagal susitarimą parduoti jam automobilį. Tuo tarpu vidinių nukentėjusiosios tikslų J. B. negalėjo žinoti, nes tokių tikslų aiškiai neišreiškė ir jam nenurodė nei A. A., nei jos dukra M. T.. Pastaroji taip pat nurodė, kad mama nenorėjo parduoti automobilio J., ji tik norėjo jį atgauti, t. y. tikrąjį tikslą, kad A. A. tariamai nenori parduoti automobilio, jos slėpė nuo J. B.. Jis neneigė ir pripažino, kad nei iš karto, nei kiek vėliau jis negalėjo atiduoti A. A. likusių pinigų už automobilį, nes turėjo finansinių sunkumų, bet apie tai informavo A. A., o ši jam pretenzijų nereiškė. Tai patvirtina ir jos nurodyta aplinkybė, kad A. A. savo dukrai M. visada sakė, kad sakytų J., jog atiduotų jai automobilį, t. y. pati jam jokių reikalavimų neišreiškė. M. T. teisme nurodė, kad pokalbio dėl pirkimo-pardavimo ji negirdėjo, bet nurodė, kad J. mamai siūlė perpirkti automobilį, kadangi ilgai juo naudojosi, iniciatyva pirkti automobilį buvo iš Jono pusės. Apie automobilio kainą ji negirdėjo ir nežinojo, bet pripažino, kad matė, kaip J. perdavė 500 litų už automobilį. A. A. nurodė, kad automobilio vertė buvo 6000 litų, tačiau pripažino, kad tokią kainą ji nusistatė savarankiškai iš interneto. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad interneto svetainės www.autoplius.lt toks automobilis įvertintas 750,69 eurų pagal 2013 m. rugsėjo-gruodžio mėn. šioje svetainėje skelbiamą analogiškus kriterijus atitinkančių automobilių vidutinę pardavimo kainą, o 2015-05-23 nepriklausomo turto vertintojo E. L. išduotą Transporto priemonės vertinimo išvadą Nr. L150519, šis automobilis įvertintas 400 eurų. Tai patvirtina, kad savarankiškai iš internete publikuojamų parduodamų automobilių skelbimų nustatydama savo automobilio „Renault megane“ vertę, A. A. ją įvertino klaidingai, t. y. nusistatė nepagrįstai didelę kainą, o J. B. ketinta sumokėti suma už automobilį – 1 500 litų, yra artima paminėtoms nustatytoms nepriklausomo turto vertintojo ir automobilių skelbimų portalo „(duomenys neskelbtini)“ nurodytai tokio automobilio vertėms. Tai, kad automobilio kaina buvo ne 6000 litų, kaip nurodė A. A., o gerokai mažesnė, kuri artimesnė J. B. nurodytai kainai, patvirtino ir nukentėjusysis R. S., kuris šį automobilį dėl prastos techninės būklės įvertino 900 litų. Tai, kad kalba buvo ne apie A. A. nurodytus 6000 litų už jai priklausantį automobilį, o apie gerokai mažesnę sumą, nurodė ir pati A. A., ikiteisminio tyrimo metu nurodydama, kad J. B. siūlė sumokėti 2000 litų ir 2014m. balandžio mėnesį davė 500 litų avansą. Teisme ji taip pat nurodė, kad J. B. nuomone automobilio ,,Renault megane“ vertė – 2000 Lt. Pažymėtina ir tai, kad faktą, jog J. B. įvykdė savo susitarimą su A. A. pirkti iš jos automobilį „Renault megane scenic“, patvirtina byloje esanti AB “ (duomenys neskelbtini)“ 2015-05-11 pažyma apie išsiųstą pinigų perlaidą Nr. 3-3087, kurioje nurodyta, kad J. B. 2015-04-23 išsiuntė A. A. 290 eurų pinigų perlaidą su pristatymu nurodant paskirtį: “Grąžinimas už automobilį (duomenys neskelbtini)“.

8.2. Įvertinus paminėtas aplinkybes galima daryti išvadą, kad J. B., susitardamas dėl automobilio „Renault megane“ pirkimo iš A. A., bei paduodamas 500 litų kaip avansą, pagrįstai suprato, kad pastaroji pardavė jam automobilį, o jis, galutinai sumokėjęs už šį automobilį likusius sutartus 1000 litų, taps šio automobilio teisėtu savininku, o kol kas juo gali laisvai disponuoti. J. B. nurodė, kad 2014-06-04 pasibaigė šio automobilio techninė apžiūra, todėl jis tapo nenaudojamas, o vieną vakarą, birželio pradžioje, šnekantis su pažįstamu R. S., tarpusavyje susitarė, kad R. S. automobilį susiremontuos, paruoš techninei apžiūrai ir iš jo nupirks. J. B., kaip automobilio pirkėjas, turėjo teisę perduoti minėtą automobilį R. S., nes toks perdavimas buvo susijęs su automobilio techninės būklės pagerinimu. Taip pat buvo aptarta ir dėl vėlesnio automobilio pardavimo, tačiau dėl kainos, kaip nurodė J. B., nuspręsta apsitarti po automobilio parengimo techninei apžiūrai ir žinant kiek tam reikėjo išleisti pinigų. Nors pats R. S. teisme nurodė, kad sutarė su J. B., jog už 900 litų parduos automobilį ,,R. M. scenic“, tačiau pripažino, kad pinigų perdavimo niekas nematė, jokių dokumentų dėl pinigų nepasirašė. Liudytojos K. B. (R. S. dukra) ir E. B. (R. S. žmona) nors ir nurodė, kad automobilis kainavo 900 litų, tačiau tai jos sužinojo iš R. S., pačios pinigų perdavimo fakto nematė. Tuo tarpu J. B. pinigų gavimo faktą nuosekliai neigė bei nurodė, kad su R. S. buvo sutarta, kad apie automobilio kaina kalbės suremontavus jį ir parengus techninei apžiūrai. Duomenų, paneigiančių šiuos J. B. teiginius, byloje nėra, todėl ši abejonė vertinama nuteistojo J. B. naudai. Šią abejonę dar labiau sustiprina ir E. B. parodymai, kurie paneigia R. S. parodymus, jog pinigus sumokėjo tą pačią dieną kai tarėsi su J. B., kadangi E. B. nurodė, jog R. S. su ja tarėsi dėl šeimos biudžeto pinigų išleidimo šio automobilio įsigijimui. Savo parodymuose R. S. nurodė, kad automobilio dokumentų registracijos dokumentų nematė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, jog J. parodė registracijos liudijimą, t. y. parodė, kur yra padėti dokumentai. Tai patvirtina, kad J. B. neslėpė automobilio „Renault“ dokumentų, paliko juos automobilyje, o R. S. bet kada galėjo paimti automobilio registracijos liudijimą ir pasižiūrėti jame nurodytą informaciją, t. y. kas yra tikrasis automobilio savininkas.

8.3. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad negalima daryti išvados, jog J. B., nustatytu laiku ir aplinkybėmis pasisavino A. A. jam patikėtą automobilį „Renault megane scenic“ ir šį automobilį perdavė kitam asmeniui bei apgaule įgijo svetimą, R. S. priklausantį, turtą (900 litų), kas skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuota pagal BK 183 str. 1 d., 182 str. 1 d. Aukščiau paminėtų aplinkybių aplinkės teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai neįvertino, todėl padarė neteisinga išvadas dėl J. B. kaltės šių nusikaltimų padaryme, o tai įtakojo neteisingo nuosprendžio priėmimą. Tai, jog J. B. veikoje yra ne baudžiamojo įstatymo draudžiama veika, o tarp A. A. ir J. B. ir R. S. ir J. B. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, yra pagrindas skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo J. B. išteisinti pagal BK 183 str. 1 d., 182 str. 1 d., nesant jo veiksmuose šių nusikaltimų sudėties (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Skundžiamu nuosprendžiu priteista iš J. B. nukentėjusiesiems A. A. ir R. S. po 300 eurų neturtinei žalai ir atitinkamai 1012,54 eurų, bei 720,06 eurų turtinei žalai atlyginti, kitose dalyse civiliniai ieškiniai atmesti. Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas, o J. B. išteisinamas BPK 303 str. 5 d. 1 punkto pagrindu, todėl civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Taip pat skundžiamu nuosprendžiu priteista iš J. B. nukentėjusiosios A. A. naudai 600 eurų, o nukentėjusiojo R. S. naudai 800 eurų advokato darbo apmokėjimui. Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir J. B. išteisinamas, todėl prašymai priteisti iš J. B. nukentėjusiųjų A. A. ir R. S. naudai išlaidas advokato darbo apmokėjimui yra atmetami. Analogiškai vertinamas ir atmetamas 2016-10-14 Kauno apygardos teisme gautas advokato padėjėjo G. T. prašymas iš J. B. išieškoti A. A. naudai jos turėtas 200 eurų dydžio išlaidas įgalioto atstovo dalyvavimo apeliaciniame procese paslaugoms apmokėti. J. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 9 d. nuosprendį, kuriuo J. B. nuteistas pagal BK 183 str. 1 d., 182 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo:

J. B. išteisinti pagal BK 183 str. 1 d. (dėl veikos A. A. atžvilgiu), kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat J. B. išteisinti pagal BK 182 str. 1 d. (dėl veikos R. S. atžvilgiu), kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų A. A. ir R. S. civilinius ieškinius turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, palikti nenagrinėtus.

Nukentėjusiųjų A. A. ir R. S. prašymus, taip pat A. A. atstovo advokato padėjėjo prašymą apeliacinės instancijos teisme, priteisti išlaidas advokato darbo apmokėjimui, atmesti.

J. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.