Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas laivės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalį, ir nuteistas laivės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė K. B. paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012-05-03 Šilutės rajono apylinkės teismo nutartimi, kuria subendrintos 2012-03-07 ir 2012-03-26 Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė K. B. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas V. R., tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. B. buvo nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 metų liepos 27 d. 00.01 val., nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui pateikdamas priemones, tai yra savo nuotrauką, bei žinodamas, kad pateikta nuotrauka bus panaudota suklastojant tikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę, po to tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2011 metų liepos 27 d. 00.01 val., nenustatytas asmuo suklastotojo tikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ant tikros asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 2008-11-04 (duomenys neskelbtini) PK MP B. L. vardu, užklijavo skaidrią bespalvę lipnią plėvelę su K. B. atvaizdu (nuotrauka), tokiais savo veiksmais K. B. padėjo suklastoti tikrą asmens tapatybės kortelę.

K. B. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 metų spalio 10 d., nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui pateikdamas priemones, tai yra savo nuotrauką, bei žinodamas, kad pateikta nuotrauka bus panaudota suklastojant tikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę, po to nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2011 metų spalio 10 d., nenustatytas asmuo suklastotojo tikrą dokumentą - asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ant tikros asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 2003-07-14 (duomenys neskelbtini) PK MP K. K. vardu, užklijavo skaidrią bespalvę lipnią plėvelę su K. B. atvaizdu (nuotrauka), tokiais savo veiksmais K. B. padėjo suklastoti tikrą asmens tapatybės kortelę, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 metų spalio 10 d., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, vietoje ir tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, įgijo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2003-07-14 (duomenys neskelbtini) PK MP K. K. vardu, ant kurios buvo užklijuota skaidri bespalvė lipni plėvelė su K. B. atvaizdu (nuotrauka), ir šį žinomai suklastotą dokumentą laikė iki 2011 metų spalio 10 d., kol jis buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) pagal jam išduotą Europos arešto orderį.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl K. B. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalis dėl K. B. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, visiškai neatskleidus bendrininkavimo instituto turinio, kadangi kolegija daro išvadą, kad nuteistasis nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus, vidinis įsitikinimas, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. B., be jo neginčijamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje padarymo, nuteistas ir už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2011 metų liepos 27 d. 00.01 val., nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui pateikdamas priemones, tai yra savo nuotrauką, bei žinodamas, kad pateikta nuotrauka bus panaudota suklastojant tikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę, po to, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2011 metų liepos 27 d. 00.01 val., nenustatytas asmuo suklastotojo tikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ant tikros asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), išduotos 2008-11-04 (duomenys neskelbtini) PK MP B. L. vardu, užklijavo skaidrią bespalvę lipnią plėvelę su K. B. atvaizdu (nuotrauka), tokiais savo veiksmais K. B. padėjo suklastoti tikrą asmens tapatybės kortelę.

Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliantas nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, nenustatytam asmeniui pateikdamas savo nuotrauką bei žinodamas, kad pateikta nuotrauka bus panaudota suklastojant tikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę, tokiais savo veiksmais padėjo nenustatytam asmeniui suklastoti tikrą dokumentą – asmens tapatybės kortelę.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje nustatytas tik tas faktas, kad ant aptariamos suklastotos tikros asmens tapatybės kortelės yra K. B. nuotrauka, tuo tarpu byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad K. B. būtų kaip nors prisidėjęs prie šios kortelės suklastojimo, pateikdamas nenustatytam asmeniui savo nuotrauką. Tokių aplinkybių nenurodė nė vienas apylinkės teismo teisiamųjų posėdžių metu apklaustas liudytojas, kitas kaltinamasis, to nepagrindžia ir kiti byloje esantys duomenys, o pats K. B. kategoriškai neigia davęs savo nuotrauką kortelei klastoti. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nuteistojo K. B. kaltė jam padėjus suklastoti tikrą dokumentą iš esmės pagrįsta ne įrodymais, bet prielaidomis. Toks įrodinėjimo būdas baudžiamajame procese neleistinas.

Be to, minėta, kad apeliantas nuteistas už tai, kad padėjo nenustatytam asmeniui suklastoti tikrą dokumentą, iš to kyla, kad nagrinėjamojoje byloje nusikalstama veika (dokumento suklastojimas) buvo padaryta dalyvaujant dviem bendravykdytojams, apeliantui būnant padėjėju, o kitam, nenustatytam asmeniui – vykdytoju.

Tačiau šioje teisinėje situacijoje kolegija pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendrininkavimo egzistavimo – ne tik kad nepagrįsta, tačiau ir prieštarauja bendrininkavimo instituto turiniui. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-400/2011). Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje visiškai nėra duomenų apie K. B. bendrininką – nenustatytą asmenį, todėl nėra ir jokių realių galimybių išsiaiškinti šio asmens – subjekto požymius, jo kaltės turinį ir t. t. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, kad K. B. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, todėl jam negali ir kilti atsakomybė už kito, nenustatyto asmens, padarytą veiką. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti K. B. baudžiamojon atsakomybėn už jam inkriminuojamą kartu su nenustatytu asmeniu bendrai padarytą veiką, nes nenustatyto vykdytojo atlikti veiksmai jam negali būti inkriminuojami, o jo paties veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl dar ir dėl to, t. y. apeliacinės instancijos teismui pašalinus bendrininkavimą iš K. B. kaltinimo, jo baudžiamosios atsakomybės klausimas nebegali būti keliamas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, K. B. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Be to, iš nuteistojo skundo turinio matyti, kad apeliantas savo skundu nesutinka ir su jam pagal BK 300 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, prašydamas neskirti jam laisvės atėmimo bausmės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį. Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. B. laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, į jo asmenį apibūdinančius duomenis – praeityje teistas, nusikalto teistumui neišnykus, pagal Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnį – recidyvistas, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, paskyrė K. B. mažesnę bausmę nei sankcijoje už jo padarytą nusikaltimą numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl apeliantui skirta bausmė, įvertinus prieš tai nurodytas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus.

Apelianto skunde nurodytas prašymas – skiriant jam bausmę atsižvelgti į tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs šią nusikalstamą veiką, atmestinas. Baudžiamajame įstatyme (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte) nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko atsakomybę, yra esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis K. B. viso ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė (2 t., 44, 46, 61 b. l.), taigi nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie jo padaryto nusikaltimo aplinkybes, neigiamai nevertino savo elgesio, neišgyveno dėl padarytų veiksmų, todėl jo gailestis ir vėlesnis prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo laikytinas formaliu. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantui nėra pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Kitas nuteistojo skunde nurodytas teiginys, kad šią nusikalstamą veiką padarė dėl beviltiškos padėties, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Ta aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra tokia, kuri apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ši aplinkybė reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-428/2009). Nagrinėjamu atveju nuteistasis K. B. nepateikė jokių savo beviltišką padėtį pagrindžiančių motyvų, o ir įvertinus byloje esančių aplinkybių visumą, pastarosios neleidžia konstatuoti, kad K. B. buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija, todėl toks jo prašymas laikytinas deklaratyviu.

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam K. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl švelninti ją nėra teisinio pagrindo. Tačiau, turint omenyje tai, kad nuteistasis K. B. iš vieno kaltinimo išteisintinas, todėl jam švelnintina galutinė subendrinta bausmė, taip jo apeliacinį skundą tenkinant iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

K. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžiu K. B. paskirtą bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 2 dalyje, padarymą, iš dalies sudedant, subendrinti su Šilutės rajono apylinkės teismo 2012-05-03 nutartimi, kuria subendrintos 2012-03-07 ir 2012-03-26 Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtos bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę K. B. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.