- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-02
- Bylos Nr.
- Iv-834-580/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- S. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos kriminalinės policijos biurui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos kriminalinės policijos biurui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. Š. prašė iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro priteisti darbo užmokesčio nepriemoką – 4 654,81 Lt, susidariusią nuo 2007-01-01 iki 2010-09-01. Paaiškino, kad dirba Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyresniojo specialisto pareigose. Nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas, atsakovas taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priemokų ribojimą prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos kriminalinės policijos biuro netinkamas darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas negali būti pripažintas teisėtu. Pareiškėjo manymu, šioje byloje galimas ir deliktinės atsakomybės taikymas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad apskaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjui ir taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį, kurio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, veikė teisėtai, nes paminėtos teisės normos prieštaravimas Konstitucijai nebuvo konstatuotas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo. Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta tik į ateitį, praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Jei teismas pareiškėjui priteistų darbo užmokesčio nepriemoką, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Bylos proceso šalys į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Iš 2012-01-27 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad S. Š. laikotarpiu nuo 2007 metų gegužės iki 2008 metų birželio dėl pritaikyto 70 procentų ribojimo buvo neišmokėta: 2007 m. gegužės mėn. – 135,70 Lt, birželio mėn. – 260,54 Lt, liepos mėn. – 122,75 Lt, rugpjūčio mėn. – 67,70 Lt, rugsėjo mėn. – 119,35 Lt, gruodžio mėn. – 32,16 Lt, 2008 m. vasario mėn. – 17,52 Lt, kovo mėn. – 5,19 Lt. Dėl pritaikyto 70 procentų ribojimo nepriemoka už 2005-01-2006-06 metais dirbtus viršvalandžius, sumokant priemoką 2008 m. birželio mėn., neišmokėta: 2005 m. sausio mėn. – 101,57 Lt, kovo mėn. – 342,04 Lt, rugsėjo mėn. – 84,074 Lt, spalio mėn. - 833,14 Lt, lapkričio mėn. – 484,46 Lt, gruodžio mėn. – 513,67 Lt, 2006 m. sausio mėn. – 404,50 Lt, vasario mėn. – 215,56 Lt, kovo mėn. – 80,93 Lt, balandžio mėn. – 828,89 Lt, gegužės mėn. – 648,66 Lt, birželio mėn. – 343,97 Lt (b. l. 29).
Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Nepriemoka pareiškėjui yra atsiradusi 2007 m. gegužės mėn. – 2008- m. birželio mėn., kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, tuo buvo nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytos su Konstitucija nesuderinto įstatymo nuostatos.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl už laikotarpį nuo 2007-05-01 iki 2008-06-30 pareiškėjui S. Š. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 teismas konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Taip pat pažymima, jog tinkamu atsakovu tarnybiniuose ginčuose dėl pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo laikytina vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas ir kuri nagrinėto ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005 („Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329). Nagrinėjamu atveju, tinkamu atsakovu laikytinas Lietuvos kriminalinės policijos biuras, o ne Lietuvos valstybė.
Byloje iškeltas ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjų kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimu įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Skundas teismui paduotas 2011-04-05 (b. l. 1-3), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-06-30. Vadovaujantis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis skundo reikalavimas priteisti nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-03-31 (skaičiuojant 3 metus atgal nuo skundo padavimo dienos) pareikštas praleidus Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidairiusią nuo 2008 m. balandžio mėn. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 127 straipsnio 1 dalis nurodo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Sužinojimo diena šioje byloje laikoma sumų paskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011-09-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1331/2011, 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-508/2011, 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-510/2011 pasisakė, kad šios kategorijos bylose turi būti taikoma ieškinio senatis. Teismas šiuo išaiškinimu vadovaujasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu kaip aukštesnės instancijos teismo suformuota praktika. Pareiškėjas išskirtinių aplinkybių, kurios leistų atnaujinti senaties terminą, nenurodė.
Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009).
Nepriemokos dydį pagrindžia atsakovo pateikta 2012-01-27 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl priskaičiuotos nepriemokos“ (b. l. 29). Teismas remiasi šia pažyma, nes ją surašė subjektas, kuris yra atsakingas už darbo užmokesčio paskaičiavimą ir mokėjimą. Pritaikius senaties terminą ir priteistiną darbo užmokestį skaičiuojant nuo 2008 m. balandžio mėnesio, matyti, kad pareiškėjui nebuvo taikomas priemokų ribojimas einamaisiais mėnesiais. Nepriemoka yra atsiradusi dėl to, kad 2008 metų birželio mėnesį pritaikius 70 procentų ribojimą priemokai jam buvo neišmokėta 4881,28 Lt už laikotarpiu nuo 2005 metų sausio iki 2006 metų birželio dirbtus viršvalandžius, atmetant 2008 m. birželio mėn. išmokėtus 321,55 Lt.
Kaip nurodyta atsakovo 2012-01 rašte Nr. 38-S-57 (b. l. 17) 2008 metų birželio mėnesį Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymo Nr. 5-V-92 pagrindu buvo išmokėtos nepriemokos už viršvalandžius, dirbtus nuo 2005-01-01 iki 2006-06-30. Išmokėtoms nepriemokoms pritaikytas 70 procentų ribojimas, numatytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje. Byloje reikalinga išaiškinti momentą, nuo kada pareiškėjas turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl už 2005-2006 metais dirbtus viršvalandžius taikomo 70 procentų ribojimo. Kaip matyti iš Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2007 m. rugsėjo mėn. 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-556-737-07, kurios pagrindu priimtas Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-92, vidaus tarnybos institucija neigė pareigūnų teisę gauti priemokas už viršvalandžius. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjui jau nuo 2005 ar 2006 metų buvo žinoma, jog jam skaičiuojamoms priemokoms už viršvalandžius bus taikomas 70 procentų ribojimas. Išmokėdamas nepriemoką už viršvalandžius 2008 metų birželio mėnesį atsakovas pripažino skolą. Šie veiksmai pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnio 2 dalį laikytini prievolės pripažinimu, todėl nutraukia ieškinio senaties termino eigą. Kad pareiškėjas būtų žinojęs, jog atsakovas jo atžvilgiu taikys 70 procentų priemokos ribojimą, galėtų rodyti tai, kad nepriemokos būtų įtraukiamos į atsiskaitymo lapelius, kitais būdais pareigūnams duodama žinoti apie nepriemokos taikymą, tačiau tokių duomenų atsakovas teismui nepateikė. Todėl pripažįstama, kad pareiškėjas apie ribojimo pritaikymą galėjo sužinoti tik nepriemokos išmokėjimo dieną – 2008 metų birželio mėnesį.
Kadangi dėl taikytinos senaties pareiškėjui negali būti priteisiama už visą prašomą laikotarpį, tai laikytina, kad pareiškėjas turi teisę tik už 2008 m. birželio mėn. įtrauktą nepriemoką už 2005-01 – 2006-06 metų viršvalandžius, t. y. (4 881,28-321,55) 4 559,73 Lt.
Atsakovas prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios valstybės finansinės padėties. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Atsakovas teismui nepateikė duomenų apie jo turinę padėtį šiuo metu ir kaip priteistų sumų išmokėjimas neigiamai paveiktų atsakovo turtinę padėtį. Dėl šios priežasties, atsakovo prašymas laikomas nepagrįstu ir atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti S. Š. naudai iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro 4559,73 Lt (keturi tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt devyni litai 73 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.