- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2015-07-31
- Bylos Nr.
- ATP-792-626/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-44-3-00147-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vitalija Norkūnaitė
- Pažeidėjas
- E. Z.
- Pareiškėjas
- L. P.
- Kategorijos
- 39.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. Z. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimo, kuriuo patenkintas pareiškėjos L. P. skundas, panaikintas Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK VPS PS tyrėjo P. K. 2015 m. vasario 25 d. nutarimas ir E. Z. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, paskirta 144 eurų bauda be šuns konfiskavimo; L. P. iš E. Z. priteistas 92,96 eurų nuostolio atlyginimas; bylos dalis dėl D. V. ir Vilniaus miesto šunų mylėtojų bendrijos patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį perduota Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK nagrinėti iš naujo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015 m. vasario 10 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariate buvo gautas L. P. skundas dėl E. Z. priklausančio šuns D., kuris šunų treniruotės metu, vykusių Agility angare, esančiame (duomenys neskelbtini) apkandžiojo jos šunį H.. Skunde nurodoma, kad 2014 m. gruodžio 16 d. nuo 19 val. vyko eilinė šunų treniruotė, kurią vedė D. V., minėtame angare. Apie 19 val. 45 min. atėjus L. P. šuniui bėgti trasą, kaip nurodo pareiškėją, trenerės liepimu, buvo atsegtas pavadėlis nuo jos šuns, kuris nuo starto/finišo linijos startavo. L. P. šuo H., bebaigiantis trasą kirto finišo liniją ir dėl didelio greičio stabdymo erdvėje nesustojo ir apsisukinėdamas jos šuo buvo užpultas E. Z. šuns D., kuris buvo laikomas už pavadžio, angaro pradžioje. E. Z. šuo apžiojęs bene visą L. P. šuns snukį padarė vieną kastinę žaizdą nosyje, kuri veterinarijos klinikoje buvo susiūta. Dėl šio įvykio buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 110 str. Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK VPS PS tyrėjo P. K. 2015 m. vasario 25 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 110 str. nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutikdama su šiuo nutarimu L. P. apskundė jį teismui. Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimu pareiškėjos L. P. skundas patenkintas, panaikintas Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK VPS PS tyrėjo P. K. 2015 m. vasario 25 d. nutarimas ir E. Z. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, paskirta 144 eurų bauda be šuns konfiskavimo; L. P. iš E. Z. priteistas 92,96 eurų nuostolio atlyginimas; bylos dalis dėl D. V. ir Vilniaus miesto šunų mylėtojų bendrijos patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį perduota Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta E. Z. prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliantė su skundžiamu nutarimu nesutinka, laiko jį nepagrįstu, nes pirmosios instancijos teismas neįsigilino ir neištyrė visų faktinių bylos aplinkybių, pritaikė įvykio metu negaliojantį teisės aktą - 2008 m. gruodžio 19 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-293 patvirtintas Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisykles, dėl ko Širvintų rajono apylinkės teismas priėmė neteisėtą, neteisingą ir dėl to naikintiną nutarimą.
Apeliantė pažymi, kad incidentas tarp L. P. šuns H. ir E. Z. šuns D. atsitiko dėl to, kad įvykio metu būtent pareiškėjos šuo buvo nekontroliuojamas: nevykdė pareiškėjos reikalavimų likti vietoje, o pareiškėja, žinodama, kad jos šuo nepaklusnus, neužsegė jam pavadžio. Apeliantė, skirtingai nei pareiškėja, elgėsi kaip apdairus ir rūpestingas šuns šeimininkas – savo šunį į treniruočių angarą atsivedė prieš pat užsiėmimą, tiek eidama į treniruočių vietą, tiek laukdama treniruočių laiko šunį laikė ant trumpo pavadžio, taip, kaip to reikalauja teisės aktai bei kaip tokiomis aplinkybėmis elgtųsi bet koks kitas apdairus ir rūpestingas šeimininkas. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad incidento metu ne jos šuo nubėgo prie pareiškėjos šuns, bet būtent palaidas ir neklausydamas savo šeimininkės komandų prie apeliantės šuns pribėgo L. P. šuo. Pasak apeliantės, nurodytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad aukščiau aprašytas incidentas atsitiko būtent dėl to, jog L. P. įvykio metu visiškai nekontroliavo savo šuns ir žinodama, kad negali kontroliuoti savo šuns, nesiėmė jokių veiksmų galimiems incidentams įvykti, t. y. treniruočių metu šunį paleido be pavadžio. Apeliantė mano, kad bylą nagrinėjęs teismas neįsigilino į aukščiau nurodytas aplinkybes, dėl ko priėmė neteisėtą ir faktinių aplinkybių neatitinkanti sprendimą.
Apeliantė pažymi, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Gyvūnų gerovės įstatymo 3 str. 10 d. 2 p. nuostatas 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 9-765 patvirtino gyvūnų laikymo Širvintų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisykles. Nurodytų taisyklių 86 punkte nustatyta, kad kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Pasak apeliantės, remiantis taisyklių nuostatomis pagrįstai darytina išvada, kad tiek Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintame apraše, tiek Širvintų savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintose taisyklėse kitų šunų savininkams nenumatoma pareiga uždėti antsnukius savo gyvūnams augintiniams. Teisės aktai šunų savininkams leidžia savo nuožiūra pasirinkti, ar vedant šunį uždėti antsnukį ar ne. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad imperatyvaus reikalavimo uždėti šuniui antsnukį, išskyrus kovinių ir pavojingų veislių šunims, teisės aktai nebenumato, kaip tai buvo numatyta 2008 m. gruodžio 19 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-293 patvirtintose Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklėse. Apeliantė nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog jos šuo D. nėra priskiriamas kovinių ir pavojingų šunų veislėms ar jų mišrūnams, apeliantė agility treniruočių angare savo šuns neprivalėjo vesti uždėjusi antsnukio. Savo šunį D. apeliantė vedė prisegusi ant trumpo 0,5 - 1 metro ilgio pavadžio, taip, kaip numatyta apraše bei taisyklėse, kad galėtų savo šunį kontroliuoti. Apeliantės šuo visą laiką, net ir incidento metu buvo greta jos, apeliantės nenutempė prie pareiškėjos šuns H., kas leidžia pagrįstai laikyti, kad apeliantė ėmėsi visų nuo jos priklausančių veiksmų, kad jos šuo D. nekeltų grėsmės aplinkiniams. Pasak apeliantės, remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, aprašo 44 punktu bei taisyklių 86 punktu, pagrįstai darytina išvada, kad apeliantė savo šunį D. treniruočių angare vedė, laikydamasi taisyklių bei aprašo reikalavimų, šunį prisisegusi ant trumpo pavadžio, kad jis nekeltų grėsmės kitiems žmonėms ar gyvūnams, ir jų nepažeidė, kaip tai būtų daręs bet kuris kitas atidus ir rūpestingas gyvūno augintinio šeimininkas.
Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjęs Širvintų rajono apylinkės teismas apeliantės veiką kvalifikavo remdamasis incidento metu negaliojančiomis 2008 m. gruodžio 19 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-293 patvirtintomis Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklėmis. Apeliantė pažymi, kad 2013 m. lapkričio 28 d. Širvintų rajono savivaldybes taryba priėmė sprendimą Nr. 1-226 „Dėl Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 1-293 ,,Dėl gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo Gyvūnų auginimo ir laikymo taisykles pripažino netekusiomis galios. Šis sprendimas, kaip ir 2013 m. lapkričio 28 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo patvirtintos gyvūnų laikymo Širvintų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklės, paskelbtos Širvintų rajono savivaldybės biuletenyje ir Širvintų rajono savivaldybės tinklapyje. Apeliantė nurodo, kad incidento metu, t. y. 2014 m. gruodžio 16 d., Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-293 patvirtintos Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklės negaliojo, vietoje jų galiojo 2013 m. lapkričio 28 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 9-765 patvirtintos gyvūnų laikymo Širvintų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklės. Pasak apeliantės, teismas, nagrinėdamas administracinę bylą apeliantės veiką kvalifikavo remdamasis pažeidimo padarymo metu negaliojusiu teisės aktu, kas prieštarauja ATPK 8 str. 1 d., kur nurodyta, kad asmuo, padaręs administracini teisės pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu. Apeliantė mano, kad atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimas, kuriuo apeliantė pripažinta pažeidusi Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 1-293 patvirtintų Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklių 14 ir 19 punktus ir tokiu būdu padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d., laikytinas neteisėtu ir dėl to naikintinu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja L. P. nurodo, kad su E. Z. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Pareiškėja pažymi, kad apeliantės skundo vienas iš esminių argumentų yra tas, jog ji savo agresyvų šunį į uždarą treniruočių angarą (pastatą) atvedė bei laikė jį už pavadžio, todėl 2013 m. Gyvūnų laikymo taisyklių neva nepažeidė, už nukentėjusiajai padarytą žalą neva neatsako. Pasak pareiškėjos, toks apeliantės, kaip agresyvaus šuns šeimininkės, savo pareigų interpretavimas neatitinka GGAĮ 20 str. 2 d. 3 p., 4 p., Gyvūnų laikymo tvarkos aprašo 44 p., o taip pat 2013 m. Gyvūnų laikymo taisyklių 86 p., 87 p. turinio bei šių taisyklių loginės prasmės. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nesugebėjo savo šuns sukontroliuoti užsegtu pavadžiu ne tik prieš incidentą, bet ir po šuns užpuolimo. Pavadžio užsegimo faktas, priešingai nei teigia apeliantė, kaip tik ir parodo, koks pavojingas ir agresyvus, neprognozuojamas yra apeliantės mišrūnas, jeigu net naudodama pavadį šuns šeimininkė jo negali sukontroliuoti.
Pareiškėja pažymi, kad jos šuo buvo sužalotas specializuotoje ir mokamoje šunų agility treniruotėje, kuri vyko uždaroje patalpoje, kurios trasą užpuolimo metu vis dar bėgo nukentėjusioji su savo šunimi prižiūrint trenerei. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad visi byloje apeliantės iniciatyva liudiję asmenys, o taip pat ir trenerė J. J., patvirtino (to neneigia ir pati apeliantė). kad apeliantės agresyvus šuo, iki jam ateis eilė bėgti trasą, dėl kitų šunų saugumo turėjo būti ir būdavo laikomas uždarytas automobilyje. Tačiau apeliantė, nepaisiusi šių atsargumo reikalavimų bei savo, kaip agresyvaus šuns šeimininkės pareigų, vis tiek tą kartą kažkodėl užėjo į uždarą treniruočių angarą nesulaukusi savo eilės, todėl turi prisiimti atsakomybę už jos pačios veiksmų sukeltus padarinius. Pasak pareiškėjos, šis faktas taip pat paneigia skunde dėstomus, tačiau pirmosios instancijos teismo proceso metu jau paneigtus, apeliantės kaltinimus, kad nukentėjusiosios šuo iš kažkur į kažkur neva pabėgo ar išbėgo nepaklusęs nukentėjusiajai. Kaip žodinio teismo posėdžio metu patvirtino visi pačios apeliantės iniciatyva iškviesti ir apklausti liudytojai, iš specializuoto treniruočių angaro, kuris yra uždaras (uždara treniruočių erdvė), nukentėjusiosios šuo niekur nebuvo išbėgęs ar pabėgęs. Incidentas įvyko, kai nukentėjusiosios šuo bėgo trasą (treniravosi) uždaro treniruočių angaro viduje, kuriame apeliantė su savo agresyviu šunimi apskritai neturėjo būti dėl to, kad jis jau ne kartą buvo pasižymėjęs agresyviu elgesiu kitų besitreniruojančių šunų atžvilgiu.
Pareiškėja pažymi, kad apeliantė skunde akcentuoja, jog tai nukentėjusiosios šuo buvo be pavadžio ir todėl ji neatsako už savo šuns veiksmus bei fizinį ir emocinį nukentėjusiosios šuns sužalojimą. Pareiškėja mano, kad tokie apeliantės teiginiai yra ne kas kita, kaip siekis suklaidinti apeliacinės instancijos teismą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme buvo tiriama ir aiškinamasi dėl šios aplinkybės. Tiek trenerė J. J., tiek žodinio proceso metu apklausti liudytojai patvirtino, kad dėl agility veiklos specifikos trasą bėgantis ir kliūtis įveikinėjantis šuo negali būti ir nebūna su pavadėliu. Pasak pareiškėjos, aplinkybę, kad trasą bėgantis šuo yra ir turi būti palaidas, puikiai žinojo ir apeliantė, kadangi pati asmeniškai yra dalyvavusi šiose varžybose su savo šunimi be pavadėlio ir ne vieną kartą. Nukentėjusioji mano, kad kaip tik apeliantė, žinodama, kad trasą šunys turi bėgti palaidi, turėjo ir galėjo elgtis dar atsargiau ir neprovokuoti savo pačios agresyvaus šuns atsivedant jį į užimtą treniruočių angarą bei žaidžiant su juo kamuoliuku pačioje pavojingiausioje vietoje - bėgančio trasą palaido šuns finišo tiesiojoje.
Pareiškėja pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nors E. Z. nurodo, kad L. P. šuo užšoko ant E. Z. šuns, tai paneigia visų byloje apklaustų liudytojų parodymai, pagal kuriuos H. tik pribėgo prie D., tačiau ant jo nešoko. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad apeliantė pateikia tai vieną, tai kitą versiją tiesiog desperatiškai siekdama išvengti savo atsakomybės. Pavyzdžiui. po įvykio praėjus 15 val. apeliantė nukentėjusiajai el. paštu pripažino, kad nukentėjusiosios šuo tik „prilėkė“ (žr. byloje esantį E. Z. 2014 m. gruodžio 17 d. 11:03 val. laišką nukentėjusiajai). Vėliau pareigūnui apeliantė raštu jau teigė, kad nukentėjusios šuo ,,šoko tiesiai (mano šuniui < .. > į snukį“, dar vėliau rašydama, kad jos šuo buvo „iš nugaros užpultas“ (žr. byloje esantį E. Z. 2015 m. vasario 23 d. paaiškinimą pareigūnui). Dar vėliau pirmosios instancijos teismui apeliantė jau teigė, kad nukentėjusios šuo „užšoko“ ant jos šuns. Pasak pareiškėjos, visos šios apeliantės versijos buvo paneigtas žodiniame procese remiantis pačios E. Z. nurodytų liudytojų parodymais ir tai yra užfiksuota teismo posėdžio garso įrašuose. Pareiškėja pažymi, kad jos šuo apeliantės šuns net fiziškai nepalietė, nerodė jokių provokuojančių ar pan. ženklų, o tiesiog buvo žaibiškai sužalotas viešoje aplinkoje praktiškai neprognozuojamo apeliantės šuns.
Šalies argumentai
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad apeliantės nurodytas teiginys dėl skundžiamo nutarimo motyvuojamojoje dalyje paminėto blanketinio teisės akto negaliojimo nedaro skundžiamo nutarimo neteisėtu. Pareiškėja nurodo, kad apeliantės neteisėta veika vienodai pažeidžia tiek ankstesnes, tiek naujesnes jos minimas taisykles. Pareiškėja pažymi, kad analizuojamai situacijai taikytinos tiek ankstesnės, tiek naujesnės taisyklės yra savo prasme vienodos. Todėl naujesnės redakcijos blanketinio poįstatyminio teisės akto pritaikymas apeliantės administracinės atsakomybės pagal ATPK 110 str. 10 d. nei susiaurina, nei praplečia, t. y, niekaip nekeičia. Pasak pareiškėjos, net jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų dėl vienokių ar kitokių motyvų pašalinti tą motyvuojamosios skundžiamo nutarimo dalies teiginį dėl antsnukio, tai pažymėtina, jog rezultate apeliantės administracinės atsakomybės turinio tai visiškai neįtakotų, rezoliucinės skundžiamo sprendimo dalies niekaip nepakeistų. Aplinkybė dėl antsnukio nenaudojimo nėra nei kvalifikuojantis ATPK 110 str. 10 d. požymis, nei būtinas šio straipsnio taikymo elementas. Pareiškėja nurodo, kad administracinei atsakomybei pagal ATPK 110 str. 10 d. kilti pakanka bent vienos teisinės pareigos pažeidimo, t. y. nėra būtina konstatuoti absoliučiai visų šuns šeimininko pareigų nevykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
E. Z. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 110 str. 10 d. už tai, kad 2014 m. gruodžio 16 d. apie 19.45 val. šunų treniruotėse, kurios vyko Agility angare, esančiame (duomenys neskelbtini) neužtikrino, kad jai priklausantis šuo D. nesužeistų kitų gyvūnų, šunį laikė be antsnukio, ir pastarasis sužalojo L. P. priklausantį, prie D. pribėgusį, šunį H., padarydamas jam kastinę 1 cm skersmens žaizdą nosyje ir keliose vietose pažeisdamas odą. Šiais veiksmais ji pažeidė Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-293 patvirtintų „Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklių“ 14 ir 19 punktų reikalavimus. Dėl L. P. priklausančiam šuniui padarytų sužalojimų ir kad juos sukėlė E. Z. priklausantis šuo, ginčo nėra, tačiau administracinėn atsakomybėn patraukta E. Z. apeliaciniu skundu panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad 2014 m. gruodžio 16 d. treniruočių angare (duomenys neskelbtini), vesdama ant trumpo pavadėlio prisegtą šunį, ji nepažeidė Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų gyvūnų laikymo Širvintų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių reikalavimų, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų.
Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir eksperto išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. N9-990/2006).
Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog E. Z. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d., kur nustatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimus bei agresyvių šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, registravimo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais taisyklių pažeidimus, kai numatytos veikos, padaro žalos asmens sveikatai ar turtui. ATPK 110 str. 10 d. numatytos veikos požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, todėl atskleidžiant jos turinį privalu remtis 2013 m. lapkričio 28 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintomis Gyvūnų laikymo Širvintų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas E. Z. veiką kvalifikavo remdamasis įvykio metu, t. y. 2014 m. gruodžio 16 d., negaliojančiomis 2008 m. gruodžio 19 d. Širvintų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-293 patvirtintomis Širvintų rajono savivaldybės gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklėmis. E. Z. buvo inkriminuoti anksčiau galiojusių taisyklių 14 ir 19 p. pažeidimai. Anksčiau galiojusių taisyklių 14 punkte buvo numatyta, jog gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, kad jiems priklausantys gyvūnai ar pavojingi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, nesužeistų kitų gyvūnų, o 19 punkte buvo numatyta, kad šunys turi būti vedžiojami (vedami) su pavadėliu ir antsnukiu. Šunys, kuriems dėl jų veislės antsnukiai nepritaikyti ar jų negamina, gali būti vedžiojami (vedami) be jų, bet su pavadėliu. Prie pašalinių žmonių pavadėlis turi būti sutrumpintas iki 1 m. Šiuo metu galiojančių taisyklių 85 p. numatyta, kad pavojingi ir koviniai šunys bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu; 86 p. numatyta, kad kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo; 87 p. numatyta, kad šunį vedantis asmuo turi užtikrinti, kad šuo nekels grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Jei šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams.
Iš bylos medžiagos matyti, kad E. Z. šuo negali būti priskiriamas prie kovinių ar pavojingų veislių ar jų mišrūnų (b. l. 156), todėl, priešingai nei buvo numatyta anksčiau galiojusių taisyklių 19 p., šiuo atveju vedžioti jo su antsnukiu nebuvo privaloma ir E. Z. taisyklių nuostatos dėl antsnukio naudojimo nepažeidė. Kaip minėta, dėl L. P. priklausančiam šuniui padarytų sužalojimų ir kad juos sukėlė E. Z. priklausantis šuo, ginčo nėra. Pažymėtina, kad aptariamas incidentas įvyko šunų treniruočių metu Agility angare, esančiame (duomenys neskelbtini), kai E. Z., pakviesta trenerės D. V., su savo šuniu laukė eilės dalyvauti treniruotėje. Tiek pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti J. P., J. J., R. C. (b. l. 139-141), tiek rašytinius paaiškinimus teismui davę D. M. (b. l. 33), Ž. J. (b. l. 34), D. V. (b. l. 52-54), G. P. (b. l. 56-57) patvirtino E. Z. nurodytas aplinkybes, kad ji savo šunį laikė už trumpo pavadėlio netoli įėjimo į angarą. Minėti asmenys taip pat patvirtino, kad L. P. šuo, dalyvaudamas rungtyje ir būdamas be pavadėlio, neklausydamas savo šeimininkės nurodymų pabėgo iš trasos ir staigiai pribėgo prie E. Z. už pavadėlio laikomo šuns. Nors byloje yra duomenų, kad E. Z. šuo ankstesnių treniruočių metu buvo įsivėlęs į tam tikrus incidentus su kitais šunimis, bet, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju E. Z. ėmėsi pakankamų apsaugos priemonių: iki dalyvavimo treniruotėje ji savo šunį laikė automobilyje ir į treniruočių angarą jį atsivedė tik prieš pat dalyvavimą rungtyje, laukdama rungties ji šunį laikė už trumpo pavadžio prie įėjimo į angarą, t. y. kiek toliau nuo trasos. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, incidento metu ne E. Z. šuo nubėgo prie L. P. šuns, bet būtent be pavadėlio ir neklausydamas savo šeimininkės komandų prie apeliantės šuns pribėgo L. P. šuo. Savo šunį apeliantė vedė prisegusi ant trumpo pavadžio, kad galėtų jį kontroliuoti, apeliantės šuo visą laiką, net ir incidento metu buvo greta jos, apeliantės nenutempė prie L. P. šuns, kas leidžia pagrįstai laikyti, kad apeliantė ėmėsi visų nuo jos priklausančių veiksmų, kad jos šuo nekeltų grėsmės aplinkiniams. 2014 m. gruodžio 16 d. treniruočių angare (duomenys neskelbtini), vesdama ant trumpo pavadėlio prisegtą šunį, ji nepažeidė 2013 m. lapkričio 28 d. Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintų gyvūnų laikymo Širvintų rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietose taisyklių reikalavimų, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų. Todėl E. Z. veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 110 str. 10 d., įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).
Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, kad E. Z. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 str. 10 d. Dėl šios priežasties Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimo dalis, kuria panaikintas Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK VPS PS tyrėjo P. K. 2015 m. vasario 25 d. nutarimas ir E. Z. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, paskirta 144 eurų bauda be šuns konfiskavimo; L. P. iš E. Z. priteistas 92,96 eurų nuostolio atlyginimas, naikintina ir administracinio teisės pažeidimo byloje priimamas naujas nutarimas – palikti galioti Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK VPS PS tyrėjo P. K. 2015 m. vasario 25 d. nutarimą dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal ATPK 110 str. 10 d. E. Z. atžvilgiu nutraukimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Patenkinti E. Z. apeliacinį skundą.
Panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutarimo dalį, kuria panaikintas Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK VPS PS tyrėjo P. K. 2015 m. vasario 25 d. nutarimas ir E. Z. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, paskirta 144 eurų bauda be šuns konfiskavimo; L. P. iš E. Z. priteistas 92,96 eurų nuostolio atlyginimas, ir priimti naują nutarimą – palikti galioti Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK VPS PS tyrėjo P. K. 2015 m. vasario 25 d. nutarimą dalyje dėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal ATPK 110 str. 10 d. E. Z. atžvilgiu nutraukimo.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutarimas neskundžiamas.