Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas A. Padvelskis, sekretoriaujant J. Mickevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui J. Baranauskui, atsakovės atstovui advokatui S. Sudintui, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo NOWACO A/S ieškinį atsakovei UAB „Fishery group“ dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad šalys 2007 m. sausio 2 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti žuvies produkciją, kurios kiekis nustatytinas pagal krovos dokumentus, o ieškovas įsipareigojo sumokėti prekių kainą pagal pateiktą produkcijos kiekį (b. t. 1, b. l. 21-23). Taip pat šalys numatė, kad ieškovas sumokės už visą žuvies produkciją gavęs pranešimą iš Ispanijos Marino uoste esančio įmonės „Davila Reefer Terminal“ sandėlio ir tik tada prekės bus perduotos ieškovui (b. t. 1, b. l. 24). Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas, gavęs atsakovės pranešimą apie žuvies produkcijos pristatymą į Marino uoste esantį sandėlį bei 2007 m. sausio 3 d. surašytą sąskaitą, kurioje nurodytas produkcijos kiekis bei kaina (Civ. byla Nr. 2-791-538/2007, b. l. 9, 10), 2007 m. sausio 4 d. pervedė atsakovei 322 360,50 JAV dolerių už perkamas prekes (Civ. byla Nr. 2-791-538/2007, b. l. 30). Iš byloje esančio 2007 m. sausio 8 d. įmonės „Davila Reefer Terminal“ sandėlio pranešimo matyti, kad žuvies produkcija buvo įregistruota ieškovo vardu bei išrašyta sandėlio pažyma (b. t. 1, b. l. 28,30). Tačiau byloje esantys šalių susirašinėjimas bei pranešimai patvirtina, kad ieškovui žuvies produkcija iš įmonės „Davila Reefer Terminal“ sandėlio nebuvo išduota, o ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad ši žuvies produkcija Ispanijos valdžios institucijų sprendimu buvo areštuota ir vėliau sunaikinta Ispanijos teismo sprendimo pagrindu. Taigi ieškovas, nurodydamas, kad žuvies produkcija jam nebuvo perduota, reikalauja grąžinti pinigus, sumokėtus pagal sutartį už šią produkciją, o atsakovė tvirtina, kad ši produkcija buvo perduota ieškovo nuosavybėn, todėl visa rizika buvo perėjusi ieškovui ir jam tenka su tuo susijusios išlaidos bei jis neturi teisės reikalauti grąžinti sumokėtą kainą.

Byloje nustatyta, kad šalys 2007 m. sausio 2 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje numatė, kad tuo atveju, kai dėl ginčų ar nesutarimų nepavyks pasiekti abipusio susitarimo, jie bus perduoti į Londono arbitražo teismą Anglijoje, išskyrus, kai abi šalys kreipsis į bendrai išrinktą teismą (b. t. 1, b. l. 21-22, Sutarties 10 p.). Ieškovas pareiškė ieškinį Lietuvos teisme ir atsakovė sutiko su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija (b. t. 1, b. l. 14), todėl byla teisminga Lietuvos teismams (CPK 787 str. 2 d.). Taip pat šalys sutiko, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (toliau – Konvencija), Europos Bendrijos teisės aktai bei Lietuvos Respublikos teisė, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės (pardavėjos) buveinė yra Lietuvoje (CK 1.37 str. 1 d., 2 d., 4 d. 1 p.).

Konvencijos 30 str. numato, kad pardavėjas privalo pristatyti prekes, perduoti su jomis susijusius dokumentus ir perduoti nuosavybės teisę į prekes, kaip to reikalauja sutartis ir ši Konvencija. Iš esmės analogiškas nuostatas numato ir LR CK 6.318 str. 1 d. Šalys 2007 m. sausio 2 d. sutarties 7 p. numatė, kad prekės laikomos perduotomis atsakovo ir priimtomis ieškovo pagal krovos dokumentuose nurodytą kiekį ir kokybę pagal Rusijos eksportuojamų prekių standartus, turinčius ES sertifikatą. Taip pat iš šios sutarties 1 p. bei iš šios sutarties priedo Nr. 1 matyti, kad atsakovė turėjo pristatyti žuvies produkciją į Marino uoste esantį sandėlį ir gauti Veterinarijos įvežimo dokumentą (b. t. 1, b. l. 21-23). Bylos medžiaga patvirtina, kad žuvies produkcija buvo pristatyta į šalių sutartą vietą, taip pat galima daryti išvadą, kad buvo įregistruota ieškovo vardu ir jo vardu išrašyta sandėlio pažyma (b. t. 1, b. l. 28, 30). Tačiau iš kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė negavo Veterinarijos įvežimo dokumento (b. t. 1, b. l. 166-167) ir byloje nėra įrodymų, kad šis bei kiti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai būtų perduoti ieškovui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė neįvykdė savo įsipareigojimo perduoti nuosavybės teisę į prekes patvirtinančius dokumentus, kaip numatyta šalių sudarytoje sutartyje.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad žuvies produkcija ieškovui iš sandėlio nebuvo išduota ir ieškovas šios produkcijos realiai nepradėjo valdyti. 2007 m. sausio 30 d. ieškovas pranešė atsakovei, kad iškilus dokumentų problemai atšaukia prieš tai buvusius užsakymus ir prašo grąžinti sumokėtus 322 360,50 JAV dolerių (b. t. 1, b. l. 153). Toks ieškovo pranešimas vertintinas kaip pareiškimas apie sutarties nutraukimą ir iš atsakovės pranešimų matyti, kad ji sutiko su sutarties nutraukimu bei su tuo, kad nepateikė ieškovui visų reikiamų dokumentų (b. t. 1, b. l. 157, 166-167, 184-185). Nors atsakovė neginčija sutarties nutraukimo pagrįstumo, tačiau pažymėtina, kad ieškovas turėjo teisę nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį remdamasis Konvencijos 49 str. 1 d. a p., t. y., jeigu prievolės nevykdymas pagal sutartį sudaro esminį sutarties pažeidimą. Tokias pačias nuostatas numato ir LR CK 6.217 str. 1 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad dalis žuvies produkcijos, o vėliau ir visa žuvies produkcija, pristatyta į Marino uostą atsakovės užsakymu laivu „Chernoyarskiy“, buvo areštuota valdžios institucijų sprendimu, nurodant neteisėtus atsakovės atstovo ir laivo kapitono veiksmus (b. t. 2, b. l. 95, 97, 103, 105, 108). Esant tokiems apribojimams, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės teisę į prekes patvirtinantys dokumentai buvo perduoti ieškovui, realiai šios prekės ieškovui negalėjo būti perduotos. Taip pat iš byloje esančio 2007 m. birželio 21 d. akto matyti, kad visa žuvies produkcija, pristatyta laivu „Chernoyarskiy“, buvo sunaikinta 2007 m. gegužės 30 d. Ispanijos teismo sprendimo pagrindu (b. t. 2, b. l. 116-117). Iš šio teismo akto matyti, kad apeliaciją dėl teismo sprendimo sunaikinti prekes padavė laivo „Chernoyarskiy“ kapitonas ir vėliau į bylą suinteresuotu asmeniu įstojo įmonė „Davila Reefer Terminal“, kuri saugojo iš laivo „Chernoyarskiy“ iškrautą žuvį (b. t. 2, b. l. 52-53). Taigi tai, kad šioje byloje nedalyvavo ieškovas, patvirtina, kad nuosavybės teisė į prekes jam nebuvo perėjusi, todėl jis neturėjo teisės įstoti į šią bylą. Be to, Konvencijos 66 str. numato, kad prekių praradimas ar žala po to, kai rizika perėjo pirkėjui, neatleidžia jo nuo prievolės sumokėti kainą, jeigu tik praradimas ar žala neatsirado dėl pardavėjo veiksmų ar aplaidumo. Kaip jau buvo nurodyta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad prekės buvo sulaikytos dėl atsakovės ir jos kontrahentų veiksmų, ir byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad visa rizika dėl prekių sunaikinimo tenka atsakovei ir ji, neįvykdžiusi prievolės perduoti žuvies produkciją ieškovui kaip numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje, iš esmės pažeidė sutartį, todėl ieškovas šią sutartį nutraukė pagrįstai (Konvencijos 70 str., CK 6.321 str. 6 d.). Atsakovė įrodymų, duodančių pagrindą daryti kitokią išvadą, nepateikė (CPK 178 str., 179 str. 1 d.).

Pagal Konvencijos 81 str. 2 d. nutraukus sutartį šalis, visiškai ar iš dalies įvykdžiusi sutartį, gali pareikalauti iš kitos šalies grąžinimo visa to, kas buvo pirmosios šalies pateikta ar sumokėta pagal sutartį. Iš esmės analogišką nuostatą numato LR CK 6.222 str. 1 d. Kaip jau buvo nurodyta, ieškovas sumokėjo atsakovei 322 360,50 JAV dolerių už žuvies produkciją, tačiau atsakovė šios produkcijos ieškovui neperdavė, sutartį ieškovas nutraukė, todėl atsakovė turi grąžinti ieškovui pagal šią sutartį gautus pinigus. Atsakovei atsisakius vykdyti šią prievolę, iš jos priteistina ieškovui 827 467,16 Lt skolos bei palūkanos nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo spendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.) ir atsižvelgiant į tai, ieškinys tenkintinas visiškai.

Patenkinus ieškinį, ieškovui priteistinos visos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovas prašo priteisti 11 408 Lt turėtų vertimo išlaidų ir 25 482 Lt advokato pagalbos išlaidų. Nors ieškovas nepateikė detalizuotos vertimo išlaidų ataskaitos, tačiau atsižvelgiant į byloje pateiktų dokumentų vertimų kiekį, galima daryti išvadą, kad šios išlaidos yra pagrįstos. Be to, pažymėtina, kad ieškovo prašoma priteisti vertimo ir advokato pagalbos išlaidų suma nežymiai didesnė, negu atsakovės prašoma priteisti suma už tokias pačias paslaugas. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad didesnę dokumentų vertimų dalį pateikė ieškovas bei atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, dydį, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teismas daro išvadą, kad prašomos priteisti vertimo bei advokato pagalbos išlaidos nėra per didelės, todėl jos priteistinos visiškai (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d., 2 d.). Taip pat ieškovui priteistinos jo turėtos žyminio mokesčio išlaidos bei išlaidos, susijusios su teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymu (CPK 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš UAB „Fishery group“ 827 467,16 Lt skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2007 m. liepos 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12 276 Lt turėtų žyminio mokesčio išlaidų, 11 408 Lt turėtų dokumentų vertimo išlaidų, 416,49 Lt turėtų vykdymo išlaidų ir 25 482 Lt turėtų advokato pagalbos išlaidų įmonei NOWACO A/S.

Sprendimą UAB „Fishery group“ gali apskųsti per 30 d., įmonė NOWACO A/S – per 40 d. Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.