Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž.B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo Ž.B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2006 m. balandžio 20 d. iki 2006 m. gegužės 19 d.

Iš Ž.B., R.T. ir M.V. priteista solidariai 400 Lt turtinei ir 1200 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam I.K..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti R.T. ir M.V., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su R. T. , 2005 m. liepos mėn., nenustatytą dieną ir valandą, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą – demonstruodami kiekybinę persvarą, atvirai savo naudai reikalavo iš nukentėjusiojo I. K. už tariamą jo apsaugą perduoti turtą – kas mėnesį po 30 Lt.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2005 m. lapkričio mėn., nenustatytą dieną ir valandą, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme veikdamas bendrai su R. T., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą – demonstruodami kiekybinę persvarą, atvirai savo naudai reikalavo iš nukentėjusiojo I. K. už tariamą jo apsaugą perduoti turtą – kas mėnesį po 30 Lt.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. gruodžio mėn. pabaigoje, nenustatytą dieną ir valandą, prie parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su R. T. , neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą – demonstruodami kiekybinę persvarą, atvirai savo naudai reikalavo iš nukentėjusiojo I. K. už tariamą jo apsaugą perduoti turtą – kas mėnesį po 50 Lt.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2006 m. sausio mėn. pradžioje, nenustatytą dieną, apie 17 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, veikdamas bendrai su R. T., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą – demonstruodami kiekybinę persvarą, atvirai savo naudai reikalavo iš nukentėjusiojo I. K. už tariamą jo apsaugą perduoti turtą – kas mėnesį po 50 Lt.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2006 m. balandžio 10 d., nuo 18 val. iki 19 val., ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su R. T. ir M. V., neturėdami teisėto pagrindo, demonstruodami kiekybinę persvarą ir grasindami panaudoti fizinį smurtą, įsodindami nukentėjusįjį I. K. į automobilį „VW Golf“ bei panaudodami prieš jį fizinį smurtą – R. T. bei M. V. suduodant smūgius ranka I. K. į galvą, atvirai savo naudai reikalavo iš I. K. už tariamą jo apsaugą perduoti turtą – pinigus, po to nukentėjusįjį I. K. automobiliu „VW Golf“ nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur ties namais Nr. 2 bei Nr. 8 panaudodami fizinį smurtą – R. T. įspiriant I. K. į dešinįjį petį, o M. V. bei jam, Ž. B., suduodant smūgius rankomis nukentėjusiajam į kairįjį skruostą, tuo I. K. nežymiai sutrikdant sveikatą, atvirai savo naudai reikalavo iš I. K. už tariamą apsaugą perduoti turtą – mobiliojo ryšio telefoną, o nukentėjusiajam reikalavimą įvykdžius, užvaldė I. K. turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6020“ 400 Lt vertės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai Ž. B. nuteisė už turto prievartavimą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, veikos juridinio įvertinimo ir bausmės dydžio nepaneigia.

Apeliantas neneigia, kad 2006 m. balandžio 10 d. automobilyje sudavė vieną smūgį ranka į galvą nukentėjusiajam, tačiau tvirtina, jog tai padarė dėl įžūlių Ž. B. kalbų, be išankstinio susitarimo su kitais nuteistaisiais ir ne turto prievartavimo tikslu.

Šie nuteistojo teiginiai neatitinka tikrovės ir yra paneigti skundžiamame nuosprendyje aptartais ir tinkamai įvertintais įrodymais, t. y. nukentėjusiojo, liudytojų E. Ž., L. D., A. G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada. Šie savarankiški, patikimi ir neprieštaringi įrodymai, kurie papildo vienas kitą, leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad apeliantas, veikdamas bendrininkų grupe su R. T. ir M. V., prievartavo nukentėjusiojo turtą ir jį (mobilaus ryšio telefoną ,,Nokia 6020“) užvaldė.

Pažymėtina, kad ir pats apeliantas iš esmės neginčija nukentėjusiojo ir paminėtų liudytojų parodymų ir net nenurodo jokių įtikinamų argumentų, dėl kurių I. K. galėtų jį apklabėti.

Ž. B. ir kiti nuteistieji yra nuteisti už nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą tęstinę veiką, padarytą 2005 m. liepos, lapkričio, gruodžio ir 2006 m. sausio mėnesiais bei 2006 m. balandžio 10 d. Turto prievartavimą 2005 m. liepos, lapkričio, gruodžio ir 2006 m. sausio mėnesiais bei 2006 m. balandžio 10 d. nuteistasis neigia. Jis pripažįsta sudavęs smūgį ranka nukentėjusiajam į galvą 2006 m. balandžio 10 d.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 20 str. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais ir motyvuotai atmetė apygardos teisme duotus nuteistųjų parodymus. Su tokiu įrodymų vertinimu kolegija sutinka. Pažymėtina, kad pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog siūlė nukentėjusiajam tariamą apsaugą (,,stogą“) ir už tai prašė pinigų, o 2001 m. balandžio 10 d., panaudojus smurtą, privertė I. K. atnešti iš namų mobilaus ryšio telefoną, kurį jis pardavė, gautus pinigus pasidalino su kitais nuteistaisiais (t. 2, b. l. 151-153).

Įtariamojo apklausos metu M. V. taip pat patvirtino, kad automobilyje visi trys nuteistieji sudavė smūgius I. K., reikalavo mobilaus ryšio telefono, kurį nukentėjusysis atnešė iš namų. Pinigus už parduotą telefoną pasidalino (2 t., b. l. 74-75, 77-78).

Šiuos parodymus Ž. B. ir M. V. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir vietoje paaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (t. 2, b. l. 158-164, 80-86).

Paminėti ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistųjų Ž. B. ir M. V. parodymai iš esmės sutampa su I. K, liudytojos A. G. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada (t. 2, b. l. 91), o tai savo ruožtu leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo yra pagrįstos įrodymų visumos vertinimu ir todėl teisingos.

Apygardos teisme šie nuteistieji, derindami savo pozicijas jau neigė turto prievartavimą, tačiau ir šiuo atveju smurto naudojimą bei telefono užvaldymą aiškino skirtingai, t. y. M. V. įžeidimu arba jo apkalbomis, kurias esą skleidžia I. K., arba buvusia skola, arba pernelyg garsiu kalbėjimu.

Akivaizdu, kad tokius nenuoseklius ir prieštaringus nuteistųjų parodymus negalima laikyti patikimais. Todėl apygardos teismas pagrįstai jais netikėjo.

Apeliaciniame skunde ginčijamas išankstinis susitarimas prievartauti turtą, t. y. nusikalstamos veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai pripažino, kad turto prievartavimas buvo padarytas esant elementariam išankstiniam susitarimui, kurį patvirtina objektyviųjų požymių visuma.

Teismų praktikoje turto prievartavimas laikomas baigtu nuo reikalavimo perduoti turtą pareiškimo momento.

Byloje nustatyta, kad prievartaudami turtą 2005 m. liepos, lapkričio, gruodžio ir 2006 m. sausio mėnesiais ne visi bendrininkai visiškai realizavo nusikaltimo objektyviosios pusės požymius. Atskirais atvejais vienas iš nuteistųjų (R. T. arba Ž. B. ) tiesiogiai reikalaudavo mokėti pinigus už ,,stogą“, o kitas būdavo šalia ir tam pritardavo.

Įstatymas (BK 24 str. 1 d.) nereikalauja, kad esant bendrininkavimui visi bendrininkai visiškai realizuotų daromo nusikaltimo objektyviąją pusę. Pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų, o kiti ar kitas tam pritartų (kaip buvo ir paminėtais atvejais), duodamas suprasti ar įsiterpdamas jog reikalavimui perduoti turtą pritaria. Taigi, turto prievartavimo sudėtis nuosprendyje nurodytu laiku (2005 m. liepos, lapkričio, gruodžio, 2006 m. sausio mėnesiais) buvo realizuota kiekvienam iš kaltininkų pilnai ar iš dalies padarant turto prievartavimo objektyviosios pusės veiką. Pažymėtina ir tai, kad bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veikla. Todėl dėl šios veiklos kilę padariniai inkriminuojami kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, išskyrus vykdytojo ekscesą. Šioje byloje duomenų apie vykdytojo ekscesą nėra.

Iš nukentėjusiojo parodymų, kurių patikimumu kolegija neabejoja, ir nuteistųjų Ž.B. ir M.V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, seka, kad visi trys nuteistieji 2006 m. balandžio 10 d. pasikvietė I. K. į automobilį, visi trys prieš jį naudojo smurtą, bei reikalavo perduoti telefoną ir visi pasidalino gautus pinigus jį (telefoną) pardavus. Taigi, šiuo atveju nusikaltimo objektyviuosius požymius realizavo visi nuteistieji. Jų bendri ir suderinti veiksmai neabejotinai rodo, kad visi bendrininkai, tarp jų ir apeliantas, veikė tiesiogine tyčia.

Ž. B. nenuoseklūs teiginiai apie tai, kad jis negirdėjo kalbų apie turto prievartavimą, kadangi grojo muzika, yra paneigti nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais. Be to, tie teiginiai visiškai nesiderina su vėliau sekusiais Ž. B. veiksmais (telefono pardavimu ir gautų už jį pinigų dalybomis).

Ž. B. iš esmės neigia savo kaltę dėl turto prievartavimo, todėl skundo argumentai apie jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi neatitinka tikrovės.

Skirdamas Ž. B. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią ir kitas, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, aplinkybes.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Ž. B. sunkų nusikaltimą padarė teismo nuosprendžiu paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo metu, eilę kartų baustas administracine tvarka, charakterizuojamas blogai. Visa tai rodo jo padidintą pavojingumą visuomenei ir atkaklų nenorą gyventi dorai.

Todėl jam paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už sankcijos vidurkį, netgi įvertinus jo sveikatos būklę, jauną amžių, savo dydžiu ir rūšimi nėra aiškiai per griežta. Ši bausmė neprieštarauja pačiai bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo Ž. B. apeliacinį skundą atmesti.