Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui D. B., atsakovo atstovui J. O., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. manymu, Kauno teritorinė muitinė 2014-09-10 sprendimu NR. 4KM19/8-0661S nepagrįstai jį pripažino skolininku muitinei ir nepagrįstai įregistravo mokestinę prievolę.

Muitinės departamentas nesutinka su skundu (b. l. 39-42).

Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, o Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimai priimti išnagrinėjus visas aplinkybes ir įvertinus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti sprendimus ir tenkinti skundą nėra pagrindo.

Atsižvelgęs į Kauno apygardos teismo 2014-04-10 baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, Muitinės departamentas konstatavo, jog pareiškėjas, laikęs cigaretes, pažymėtas Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos, Kirgizijos Respublikos banderolėmis, taip pat nepažymėtas banderolėmis cigaretes, negalėjo nežinoti, kad prekės (cigaretės ir alkoholis) į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai, kadangi, išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse („rinkoje“) realizuojamų cigarečių, paženklintų Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos, Kirgizijos Respublikos banderolėmis (ne Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis), Lietuvoje nėra.

Atsakovas pabrėžia, jog, įsigydamas ir laikydamas cigaretes, pareiškėjas neabejotinai suprato ir žinojo, kad jos į Lietuvą įvežtos nelegaliai. Paaiškina, jog Muitinei nėra prievolės surinkti įrodymus, kas gabeno šias prekes per valstybės sieną, pakanka turėti „pagrindą manyti“, kad jas įsigijęs ar laikantis asmuo turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai. Kauno teritorinė muitinė sprendime teisingai nurodė, jog jis laikomas skolininku ne dėl neteisėto prekių įvežimo, bet dėl tokių prekių įsigijimo, laikymo bei disponavimo jomis, žinant, kad jos įvežtos neteisėtai.

Pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai skunde sutapatina mokesčių mokėtojo prievolę įstatymų nustatytais atvejais sumokėti mokesčius valstybei su baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus sankcijos pinigine forma (bauda). Nei viename šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančiame teisės akte įstatymais nustatyti mokesčiai nėra priskiriami baudžiamosios atsakomybės rūšiai. Atsiliepime atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas iš pradžių buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² straipsnyje. Kauno teritorinės muitinės sprendime keliamas pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, mokestinės atsakomybės klausimas. Pasak atsakovo, tai dvi skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno teritorinė muitinė savo sprendime nepaskyrė ir neįpareigojo mokėti baudos, kadangi bauda pareiškėjui jau buvo paskirta Kauno apygardos teismo 2014-04-10 baudžiamuoju įsakymu, todėl tokia situacija netraktuotina kaip dvigubas nubaudimas, o D. B. teiginiai vertintini kaip gynybinė pozicija.

Kauno teritorinė muitinė sprendimu įregistravo mokestinę prievolę konfiskuotam cigarečių kiekiui. Tai, kad minėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir Kauno apygardos teismo įsakymu konfiskuotos, jo skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas skolos muitinei išnykimo dėl to, kad neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos, nenumato.

Pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, t. y. nevykdė pareigų, nustatytų Mokesčių administravimo įstatymo 40 str. Mokesčių mokėtojas turėjo pareigą pats deklaruoti ir sumokėti akcizus dar iki mokestinio patikrinimo.

Muitinės departamento nuomone, tiek Mokestinių ginčų komisijos, tiek Muitinės departamento sprendimai bei Kauno teritorinės muitinės sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo. Prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno teritorinės muitinės nuomone, Mokestinių ginčų komisijos, Muitinės departamento sprendimai bei Kauno teritorinės muitinės sprendimas yra teisėti ir pagristi, o pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Nustatyta, jog Kauno apygardos teismo 2014-04-10 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-226-319/2014 D. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² str. 1 d. Trečiasis suinteresuotasis asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pripažino, jog žinojo, kad cigaretes įsigijo ir laikė neteisėtai.

Kauno teritorinės muitinės nuomone, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas nesielgė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, nes turėjo suprasti, kad įsigijo ir laikė neteisėtai apyvartoje esančias ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtas prekes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Kauno teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) 2014-09-10 sprendimo Nr. 4KM19/5-0661S, teisėtumo ir pagrįstumo bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2014-11-10 sprendimo Nr. 1A-578 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015-02-11 sprendimo Nr. S-20(7-249/2014), kuriais išnagrinėti pareiškėjo skundai dėl Kauno teritorinės muitinės 2014-09-10 sprendimo Nr. 4KM19/5-0661S.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Muitinės 2014-09-10 sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėjas grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jo teises, vertinimu.

Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, kad (i) Muitinė priėmė sprendimą neturėdama jokių duomenų, kad būtent pareiškėjas įvežė prekes į Bendrijos muitų teritoriją ir (ii) Muitinės sprendimas yra baudimas du kartus už tą pačią veiką.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014-04-10 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-226-319/2014 nustatyta, kad pareiškėjas neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Nusprendė D. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² (MGK b. l. 17-22).

Muitinė 2014-09-10 sprendimu Nr. 4KM19/5-0661S, už neteisėtai (neturint įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes) į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių (cigarečių ir etilo alkoholio) įsigijimą, laikymą pripažino pareiškėją skolininku muitinei į registravo mokestinę prievolę: muitą – 5 994 Lt, akcizą – 62 747 Lt, PVM – 16 617 Lt, akcizo delspinigius – 4 574 Lt, PVM delspinigius – 1 211 Lt. Departamentas ir Komisija paliko nepakeistą muitinės sprendimą.

Bendrijos muitinės kodekso 4 str. numatyta, kad skola muitinei – asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (9 punktas); Importo muitai, be kita ko, yra muitai ir muitams, mokamiems už importuojamas prekes, lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai (10 punktas); Skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (12 punktas). Bendrijos muitinės kodekso 202 str. nustatyta, kad: importo skola muitinei, be kita ko, atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes (1 dalies a punktas); skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (2 dalis); skolininkais laikomi ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 dalies 3 įtrauka).

Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi privalomos sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.

Iš bylos medžiagos Kauno apygardos teismo 2014-04-10 baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. I-226-319/2014 nustatyta, kad neteisėtai įgijo ir laikė nurodytą kiekį ir nurodytas rūšis cigarečių bei 5 litrus denatūruoto etilo alkoholio.

Vertinant, ar laikydamas ginčo cigaretes ir 5 litrus etilo alkoholio pareiškėjas žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos buvo įvežtos neteisėtai, paminėtina, kad pripažinimui skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečios įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (žr. Teisingumo Teismo 2004-09-23 sprendimo byloje Spedition Ulustrans, C-414/02, 27 ir 28 p.; 2005-03-03 sprendimo byloje M. P. ir kt., C-195/03, 40 p.). Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes, šiai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., LVAT 2011-11-18 nutartį administracinėje byloje A-143-2619/2011).

LVAT 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje A-143-2619/2011 konstatavo, kad cigarečių kontrabanda yra plačiai visuomenėje paplitusi problema ir kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Todėl pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, gaudamas (laikydamas) tokį didelį kiekį aptariamų tabako gaminių, kurie buvo paženklinti ne Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, kaip to reikalauja teisės aktai, o Baltarusijos Respublikos, Kirgizijos Respublikos, Rusijos Federacijos banderolėmis bei visai neženklintų banderolėmis, turėjo suprasti, kad šie gaminiai į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežti iš trečiosios valstybės ir laisvą apyvartą išleisti neteisėtai. Taigi atmestini argumentai, kad Muitinė nenustatė, jog būtent pareiškėjas cigaretes ir alkoholį įvežė į Bendrijos muitų teritoriją.

Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už ginčo prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Ta aplinkybė, kad cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos neturi reikšmės. Sprendžiant apmokestinimo netiesioginiais mokesčiais klausimus, fiskalinio neutralumo principas paprastai neleidžia daryti takoskyros tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių bei teisėtų (teisėtai įsigytų ar sukurtų) ir neteisėtų (neteisėtai įsigytų ar sukurtų) prekių. Todėl neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomos cigaretės gali būti laikomos mokesčio objektu (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-05-28 sprendimą administracinėje byloje Nr. A403–238/2007). LVAT ne kartą yra nurodęs, jog laikomų banderolėmis nepaženklintų akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) tolesnis likimas (taip pat ir jų konfiskavimas, sunaikinimas) prievolei mokėti akcizą įtakos neturi (žr., pvz., 2009-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A442–754/2009, 2010-06-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A575–916/2010 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiga mokėti importo PVM ar akcizus už importuotas akcizais apmokestinamas prekes dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo neatsirastų tik tokiu atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos (žr. Teisingumo Teismo 2010-04-29 sprendimą byloje C-230/08). Tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.

Konstatavus, jog pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu bei kad jis pripažintinas importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo bei Akcizų įstatymo prasme, taip pat kad prievolė susimokėti muito, muito PVM bei akcizo mokesčius kyla nepriklausomai nuo to, kad neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, laikytina, kad pareiga sumokėti minėtus mokesčius už importuojamas apmokestinamas prekes pareiškėjui skundžiamais sprendimais buvo nustatyta pagrįstai.

Sutiktina su Muitinės 2014-09-10 sprendime išdėstytais motyvais dėl non bis in idem principo taikymo. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas yra baudžiamas du kartus už tą pačią veiką.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo D. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.