Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 286 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

pagal LR BK 290 str. laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2, 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 d., prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis neatliktos Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir skirta K. G. galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 mėnesių.

K. G. į skirtą laivės atėmimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2011 m. spalio 14 d.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo K. G. sulaikymo dienos, paskirtos bausmės atlikimas paskirtas pataisos namuose. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta ta pati.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir psichiką veikiančių medžiagų necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais įžeidė ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino tarnybines pareigas einantiems valstybės tarnautojams, t. y. 2011 m. spalio 12d. apie 5 val. 20 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichiką veikiančių medžiagų, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais išplūdo tarnybines pareigas vykdančius (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiąjį patrulį G. S., vyresnįjį patrulį Ž. B., patrulį L. Č., o Ž. B. pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui ir vieną kartą kumščiu smogė Ž. B. į veido sritį bei vieną kartą koja spyrė Ž. B. į koją, tokiais savo veiksmais įžeidė tarnybines pareigas einančius valstybės tarnautojus G. S., Ž. B. ir L. Č. bei panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui Ž. B..

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, dėl to nuosprendžiu paskirta bausmė per griežta. Apeliantas mano, jog teismas neatsižvelgė į liudytojų E. D. bei R. M. parodymus ir neteisingai konstatavo galimą kaltinamojo susitarimą su liudytojais dėl liudijimo jo naudai. Nesutiko su teismo motyvu, kad liudytojas R. M. buvo neblaivus, nors jo girtumas nenustatytas. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiųjų pareigūnų parodymai dėl fizinio smurto panaudojimo jų atžvilgiu skirtingi, nes vienu metu teigiama, jog buvo suduotas smūgis į veidą ir spirta į koją, o teisme parodė, kad tik buvo bandyta suduoti, spirti, tačiau išvengta. Be to, apeliantas atkreipė dėmesį, kad jis pats buvo sumuštas, tai įrodė teisme, turėjo medikų išvadas bei tai patvirtinta liudytojo R. M. parodymais. Apeliantas prašo atsižvelgti į jo šeiminę padėtį, kad kartu su E. D. augina tris vaikus, kurių vienas yra jo, taip pat, kad pareigūnai nuo jo nenukentėjo, todėl skirta bausmė per griežta ir mažintina.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo K. G. gynėja advokatė V. L. palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, prašė sušvelninti bausmę K. G., nes nuteistasis savo kaltę pripažįsta ir gailisi. Mano, kad nuosprendis pakeistinas sušvelninant bausmę, kadangi buvo bandymas suduoti ranka ir įspirti, bet pareigūnai išsisuko. Atkreipė dėmesį, jog K. G. padeda E. D. auginti mažamečius vaikus, vienas vaikas yra K. G..

Prokuroras S. Kulikauskas apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė nuteistojo K. G. apeliacinio skundo netenkinti. Mano, kad Joniškio rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir pagrįstai pripažino K. G. kaltu įžeidus pareigas einančius valstybės tarnautojus policijos pareigūnus bei panaudojus fizinį smurtą pasipriešinus valstybės tarnautojui Ž. B..

Apeliacinis skundas atmestinas (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė ir teisingai kvalifikavo K. G. veiką, be to, nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, todėl teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., patikrino bylą nuteistojo nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų E. D. bei R. M. parodymus ir neteisingai nustatė galimą kaltinamojo susitarimą su liudytojais dėl liudijimo jo naudai ir konstatavo, kad liudytojas R. M. buvo neblaivus, nors jo girtumas nenustatytas. Apelianto teigimu, nukentėjusiųjų pareigūnų parodymai dėl fizinio smurto panaudojimo jų atžvilgiu skirtingi, nes vienu metu teigiama, jog buvo suduotas smūgis į veidą ir spirta į koją, o teisme parodė, kad tik buvo bandyta suduoti, spirti, tačiau smūgių išvengta. Atkreipė dėmesį, kad jis pats buvo sumuštas, kas įrodoma medikų išvadomis bei patvirtinta liudytojo R. M. parodymais.

LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Nagrinėjant bylą rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nebuvo pažeistas, visi nuteistųjų ir jų gynėjų prašymai buvo išspręsti ir patenkinti (BPK 270 straipsnis), visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos. Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant nei nuteistasis, nei jo gynėja atlikti papildomo įrodymų tyrimo ir aiškintis kokių nors nenustatytų, neišsamių, ginčytinų aplinkybių, neprašė.

Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl liudytojos E. D. parodymų, kaip galimą kaltinamojo susitarimą su liudytoja dėl liudijimo jo naudai, pagrįsta šios liudytojos suinteresuotumu bylos baigtimi, kadangi, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas bei kaip teigia apeliaciniame skunde pats nuteistasis K. G., su E. D. jie susitaikė, kartu gyvena, augina tris E. D. vaikus, kurių vienas yra bendras K. G. ir E. D. vaikas, todėl yra pagrįstas pagrindas liudytojos duotus nuteistojo padėtį lengvinančius parodymus vertinti kritiškai. Suinteresuotu šioje byloje laikytinas ir liudytojas R. M., kadangi K. G. ir R. M. yra draugai, be to, R. M. parodymus paneigia policijos pareigūnų duoti nuoseklūs parodymai.

Liudytojo R. M. girtumas šioje byloje nustatyta tvarka nėra nustatytas, tačiau iš duotų baudžiamojoje byloje 2012 m. vasario 7 d. teisiamojo posėdžio metu liudytojo parodymų, galima daryti pagrįstą abejonę dėl jo blaivumo 2011 m. spalio 12 d. apie 5 val. 20 min. Liudytojas R. M. pats parodė, kad minėtos dienos naktį pas K. G. atvyko apie 2 val. 30 min., gėrė alų, o K. G. padaryta nusikalstama veika buvo 5 val. 20 min., t. y. praėjus 3 valandoms, be to, atsižvelgtina į tai, kad liudytojas girdėjo už sienos kitame bute pabudusius ir verkiančius vaikus, konfliktą tarp K. G. ir E. D., bet pasipriešinimo tarp K. G. ir pareigūnų įėjusių į K. G. butą jis negirdėjo, „nebuvo jokio „kipišo“ (84 b. l.). Taip pat ir kiti šio liudytojo duoti parodymai neatitinka kitų liudytojų parodymų, nėra nuoseklūs, todėl abejonė dėl liudytojo blaivumo bei galėjimo objektyviai įvertinti situaciją yra pagrįsta, kas pirmosios instancijos teismo ir buvo pažymėta.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino K. G. ir nukentėjusiųjų parodymus dėl K. G. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 286 str. dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui atliekančiam savo pareigas, kurios objektyviosios nusikalstamos veikos požymiai numato aktyvius veiksmus ir alternatyvius būdus, t. y. veikos padarymą panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj jį panaudoti. 2011 m. spalio 28 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis Ž. B. parodė, kad tik atidarius duris K. G. iš karto jam smogė ranka, po to spyrė koja, bet nepataikė, nes atsitraukė atgal (62 b. l.). Nukentėjusysis G. S. parodė, kad pradarius duris K. G. trenkė Ž. B. į veido sritį, spyrė koja. Ar kliuvo, nematė, matė, kad smūgiavo, nes stovėjo už Ž. B.. Ž. B. tai, kad išvengė smūgio pasakė vėliau (61-62 b. l.). Nukentėjusysis L. Č. parodė, kad jis stovėjo už Ž. B. ir L. S., jis išgirdo sambrūzdį, susidarė įspūdis, kad prie durų kažkas kontaktuoja. Kas su kuo nematė, nematė ir užsimojimo. Ž. B. pasakė, kad jam K. G. bandė smogti (63 b. l.). Atsižvelgiant į šiuos parodymus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nukentėjusiųjų duotuose parodymuose esminės aplinkybės yra tapačios, todėl apelianto argumentas dėl nukentėjusiųjų pareigūnų parodymų skirtingumo atmetamas.

Pastebėtina, kad baudžiamosiose bylose asmeniui padaryto sužalojimo mastas nustatomas remiantis teismo medicinos specialisto išvadomis. Šioje byloje yra medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 43 (16 b. l.), kuriame nėra objektyvių duomenų apie nuteistojo K. G. sumušimus. Daugiau jokių medicininių pažymų, specialisto ar eksperto išvadų, kitokių dokumentų patvirtinančių nuteistojo teiginius apie jo sužalojimus nėra. Liudytojas R. M. teisiamojo posėdžio metu teismui parodė, kad pareigūnai „nuvertė K. G. veidu ant lovos, uždėjo antrankius ir sudavė taip (rodo smūgius į nugarą). K. G. išnešė, kas toliau dėjos, nežinau“. Atsakydamas į prokuroro klausimą liudytojas parodė, kad „policininkai uždėjo jam antrankius ir nuvertė į lovą ant pilvo ir sudavė per inkstus“ (83 b.l.). Pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad „mane pervertė ant lovos, uždėjo antrankius ir pradėjo mane daužyti. Rankomis davė į galvą ir nugarą. Vienas ant sprando uždėjo koją“ (84 b. l.) Esant skirtingiems liudytojo R. M. bei nuteistojo K. G. parodymams apie tas pačias įvykio aplinkybes, jie teismo vertintini kritiškai. Todėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys dėl jo tyčinio sumušimo laikytinas nepagrįstu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pats K. G. nurodo, jog nesutiko eiti, priešinosi, taip pat prieš tai jis spardė E. D. buto duris, lindo pro langą, dėl ko galėjo taip pat atsirasti tam tikri nubrozdinimai, ar nežymūs sužalojimai.

Dėl paskirtos bausmės

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam K. G. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, nepažeidė LR BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. G. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia, suprasdamas, kad įžeidinėja atvykusius policijos pareigūnus bei jiems priešinasi. Nuteistasis yra nevedęs, registruotas darbo biržoje. Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistasis yra baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (39-42 b. l.), anksčiau buvo teistas 7 kartus, teistumas neišnykęs ir nebuvo panaikintas įstatymo nustatyta tvarka (27-31 b. l.), vėl padarė tyčinį nusikaltimą, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistąjį laikė recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Be to, K. G. nusikalstamas veikas padarė lygtinio paleidimo neatlikus laisvės atėmimo bausmės metu, t. y. iš laisvės atėmimo atlikimo vietos kaltinamasis paleistas 2011 m. gegužės 18 d., neatlikęs 5 mėnesių 10 dienų bausmės ir praėjus 5 mėnesiams pakartotinai padarė dvi naujas nesunkias tyčines nusikalstamas veikas, kas rodo, kad kaltinamasis nelinkęs pasitaisyti ir persiauklėti. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino K. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis iš esmės prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi. Teismas taip pat nustatė ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę - nusikalstamą veiką K. G. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichiką veikiančių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ką pripažino ir pats K. G. (85 b. l.). Bausmės skirtos artimos sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė pagrįstai subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi.

Nors LR BK 286 str. ir 290 str. sankcijose yra numatyta galimybė skirti kaltam asmeniui baudą ar areštą, tačiau atsižvelgtina į prieš tai paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir į BK 56 str. 1 d. nuostatą, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantui parinko LR BK 286 str. ir 290 str. sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Taigi, nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi yra teisinga ir jos keisti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone apeliaciniame skunde nurodytas nuteistojo K. G. prašymas atsižvelgti į jo šeiminę padėtį, savaime negali būti laikoma pakankama priežastimi švelninti paskirtą bausmę ar keisti jos rūšį, tuo labiau, jog byloje nėra jokių įrodymų apart apeliaciniame skunde nuodytų argumentų, kad K. G. išlaikytų savo vaiką ir padėtų auginti E. D. tris vaikus.

Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai paskyrė K. G. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas daug mažesnį už jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą vidurkį, taip teisingai įvertindamas ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo turinį, tačiau ir tinkamai kvalifikuodamas jo veiką. Taip pat atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę, kurią subendrindamas apėmimo būdu skyrė laisvės atėmimą 6 mėnesiams bei pagrįstai prie paskirtos bausmės pridėjęs dalį neatliktos Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės skyrė K. G. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 10 mėnesių.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, švelninti bausmę apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio.