Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės, Broniaus Valiaus, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant apeliantui A. G., jo atstovui advokatui Kęstučiui Jungevičiui, atsakovės atstovams Aušrai Duobienei, Algimantui Muraškai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos kinas“ dėl nekilnojamojo daikto pirkimo- pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1 Ieškovas neįrodė, kad 1994-09-16 sutartimi jo už 190 Lt nupirktas „nebalansinės vertės (nusidėvėjęs) turtas 8,33 kv. m. išankstinių bilietų kasų pastatas (duomenys neskelbtini)“ pirkimo- pardavimo metu buvo nekilnojamasis turtas.

2. 1994-09-16, t.y. sandorio sudarymo metu, galiojo 1964 metų redakcijos Civilinis kodeksas, kurio 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą per kurį asmuo, sužinojęs, kad jo teisės yra pažeistos galėjo jas ginti teisme. Pasibaigus šiam terminui, teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą išnyksta. Esant atsakovo reikalavimui ir ieškovui neprašant atnaujinti praleisto ieškininės senaties termino, teismas taikė ieškininės senaties terminą ir tuo pagrindu ieškinį atmetė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str., 263 str. 1 d.).

Nors ieškovas teisme reiškė reikalavimą pripažinti jog 1994-09-16 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo- pardavimo sutartis ir ši sutartis yra galiojantis pirkimo- pardavimo sandoris nuo 1994-09-16 bei ieškovui pripažinti nuosavybės teisę į šį pastatą, iš esmės ginčas šioje byloje kilo dėl įsigyto statinio teisinės prigimties, t.y. ar jis yra nekilnojamasis objektas.

Nuosavybės teisė į daiktus, taip pat ir nekilnojamąjį turtą, gali būti įgyjama įvairiais būdais: sukuriant naują daiktą gamybos procese, įgyjant daiktus pagal turto perleidimo sutartis ir kitokius sandorius ir t. t. Taigi, tam tikro asmens nuosavybės teisei į tam tikrą turtą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Apeliantas A. G. savo nuosavybės teisę į ginčo objektą – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini)- kildina iš 1994-09-16 sutarties, jo sudarytos su valstybine kino ir video įmone, kurią atstovo direktorius V. A.

Tačiau įgyti nuosavybės teisę į daiktą ir tuo pačiu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas yra galima ne iš bet kokių, bet tik iš teisėtų sandorių. Sandorio sudarymo metu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo laikoma sudaryta nuo to momento, kai sutarties šalys susitarė dėl visų esminių jos sąlygų, taip pat kai tą susitarimą išreiškė įstatyme nustatyta forma bei įregistravo nekilnojamojo turto registro įmonėje. Tik įregistravus sutartį, kuria perleidžiamas nekilnojamasis daiktas, atsiranda turto įgijėjui nuosavybės teisė į daiktą (CK 149 str. (1994-05-17 įstatymo Nr. I-459 redakcija, įsigaliojusi nuo 1994 m. birželio 10 dienos). Ginčo teisinių santykių šioje byloje atsiradimo laikotarpiu jau galiojo visų nekilnojamojo turto objektų pirkimo pardavimo sutarčiai privaloma notarinė forma bei reikalavimas sutartį įregistruoti per 3 mėnesius turto registravimo įstaigoje. Kadangi sutarties šalys nesilaikė įsakmiai įstatyme reglamentuotos nekilnojamojo turto sandorio formos, toks sandoris negalioja ir negali sukelti teisinių pasekmių.

Apelianto argumentai, kad atsakovas vengia sudaryti sandorį notarine forma, todėl vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, sandoris gali būti patvirtintas teisme nepagrįstas taip pat ir dėl kitų teisinių motyvų. Pagal LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją, galiojusią ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu, visi negyvenamieji pastatai ir statiniai turėjo būti teisiškai registruojami, juos privalėjo registruoti visi savininkai priėmus pastatą naudoti ar pasikeitus savininkui (Instrukcijos 1, 2, 4, 6 p. p.); registruojant nurodytus pastatus, savininkai turėjo pateikti registro įstaigai nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (Instrukcijos 8-10 p. p.). Šiomis poįstatyminėmis teisės normomis iš esmės yra realizuota sandorio sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso 149 straipsnio įstatyminė nuostata dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atsiradimo momento. Vėliau analogiškai šiuos klausimus reguliavo LR Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtina Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, o šiuo metu tai sureguliuota įstatyminiu lygiu - LR Nekilnojamojo turto registro įstatymu Nr. 1-1539, priimtu 1996 m. rugsėjo 24 d. Atkreiptinas dėmesys, kad 1991 m. liepos 25 d. patvirtintoje Instrukcijoje vienu iš nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų buvo pripažįstamos taip pat ir notariškai nepatvirtintos sutartys (Instrukcijos 8.5 p.), kadangi instrukcijos priėmimo metu tebegaliojo Civilinio kodekso 255 straipsnio 1983 m. lapkričio 30 d. redakcija. Vėliau LR Vyriausybės patvirtintoje Teisinio statinių registravimo tvarkoje ryšium su Civilinio kodekso 255 straipsnio pakeitimu toks nuosavybės teisę patvirtinantis pagrindas jau neišliko. Byloje nėra duomenų, kad iki 1996-09-16 Palangos valstybinės kino ir video įmonės vardu ginčo pastatas būtų inventorizuotas, ar teisiškai registruotas laikantis paminėtuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Byloje liudytoju apklaustas buvęs šios įmonės direktorius V. A. (b.l. 84-85) patvirtino, jog įmonė jokio nuosavybės teisę į minimą statinį kaip į nekilnojamąjį turtą patvirtinančio dokumento neturėjo, šis turtas buvo nebalansinis, taigi neturėjo ir savininko teisių, tame tarpe ir teisės turtu disponuoti, perleidžiant jį kitiems asmenims (CK 96 str. (1994-05-17 redakcija). Atitinkamai nekilnojamąjį turtą teisėtai įgyti galima tik iš asmens, kuris yra to turto savininkas, priešingu atveju sandoris dėl turto perleidimo neatitinka įstatymo reikalavimų (CK 47 str.). Dėl tų pačių priežasčių teisėtu ginčo pastato kaip nekilnojamojo turto savininku nėra pagrindo pripažinti ir ieškovą, nes jis negalėjo įgyti turtą iš asmens, neturėjusio teisės jį perleisti.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo statinys jau yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, nes jam suteiktas unikalus numeris. Byloje pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas šio fakto nepatvirtina, nes statinys registruojamas Nekilnojamojo turto registre tik tada, kai daiktas LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnį nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas nenumato specialių teisės normų, reglamentuojančių statinių, pastatytų iki Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297, įsigaliojimo miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, registravimo, tokiam registravimui teiktinų dokumentų, todėl formuojant kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus senus statinius, kurie buvo pastatyti miestuose ar miesto tipo gyvenvietėse, teismo nuomone, turi būti taikomos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios numato, kad reikalavimai statinių formavimui įtvirtinti Statybos įstatyme.

Atmestinas apelianto argumentas dėl LVAT nutarties civilinėje byloje Nr. A-11-373/2007 kaip įrodymo vertinimo, kadangi ieškovas į bylą šios nutarties nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė, todėl teismas jos kaip įrodymo ir nevertino.

Palangos miesto apylinkės teismas ieškovo ieškinį atmetė dviem pagrindais: 1) ieškovui neįrodžius, kad 1994-09-16 pirkimo- pardavimo sutartimi buvo įsigytas nekilnojamasis turtas; 2) pritaikius ieškinio senatį.

Dėl pirmojo ieškinio atmetimo ir antrojo apeliacinio skundo pagrindų teismas pasisakė anksčiau.

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovė UAB „Lietuvos kinas“ prašė taikyti ieškinio senatį ieškovo pareikštiems reikalavimams. 1964 m. CK 86 straipsnyje (ir galiojančio CK 1.127 str. 1 d.) apibrėžtas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas – teisės į ieškinį atsiradimo diena – yra ta diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal nurodytas teisės normas ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina ne tik su subjektyviuoju ieškinio senaties termino nustatymo kriterijumi – ieškovo nurodomu momentu, kada jis faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir su objektyviuoju kriterijumi – ieškovo turėjimo sužinoti apie tokį pažeidimą laiku. Dėl to, nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią, t. y. momentą, kada asmuo faktiškai suvokė arba turėjo suvokti, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti, patikrintina, ar jis apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, tuo tikslu visapusiškai įvertinant visas bylos faktines aplinkybes ir joje esančius įrodymus, reikšmingus aiškinantis, kada ieškovas, būdamas pakankamai apdairus, turėjo pagrindą fiksuoti realų jo teisių pažeidimo faktą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė ir išsamiai analizavo aplinkybes, reikšmingas ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, taip pat reikšmingas aplinkybes, kuriomis remdamasis padarė motyvuotas išvadas, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido ir neprašė jo atnaujinti. Kolegija daro išvadą, kad nustatydamas ir tirdamas ieškinio senaties teisinio instituto aiškinimui ir taikymui reikšmingas aplinkybes, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų rinkimą bei jų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 185 straipsnis).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Lietuvos kinas“ kaip Palangos miesto valstybinės kino ir video įmonės teisių ir pareigų perėmėjai. Tačiau apeliacinės instancijos teisme atsakovės atstovai paaiškino, kad VĮ „Lietuvos kinas“ buvo įsteigta 1990 m., vėliau keitėsi įmonės teisinė forma į Specialiosios paskirties uždarąją akcinę bendrovę, o pastaroji reorganizuota į uždarąją akcinę bendrovę „Lietuvos kinas“. Tačiau ji nėra Palangos miesto valstybinės kino ir video įmonės teisių ir pareigų perėmėja. Palangos miesto valstybinė kino ir video įmonė buvo savivaldybės įmonė ir ji likviduota nuo 1995-03-15. Todėl mano, jog ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui. Analogiška poziciją atsakovės atstovai buvo išreiškę ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b.l. 83-84).

Iš byloje esančių atsakovo atstovų pasisakymų pirmosios instancijos teisme (b.l. 69-70, 84), liudytojo V. A. paaiškinimo (b.l. 84), rašytinių dokumentų (b. l. 66, 114-115), viešų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad Palangos miesto valstybinė kino ir video įmonė buvo savivaldybės įmonė ir ji likviduota 1995-03-15. Kolegija sutinka su atsakovės atstovų nuomone, kad šioje byloje atsakovė UAB „Lietuvos kinas“ nėra tinkamas atsakovas, kadangi ji neperėmė likviduotos Palangos miesto valstybinės kino ir video įmonės teisių ir pareigų. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime dėl netinkamo atsakovo ir nepasisakė, tačiau teisė pasirinkti asmenis, kurių atžvilgiu nukreipiami reikalavimai, priklauso ieškovui. Pakeisti vieną atsakovą kitu teismas taip pat gali tik ieškovo sutikimu (CPK 45 str. 3 d.). Be to, ieškinio pareiškimas netinkamo atsakovo atžvilgiu neužkerta kelio reikšti analogišką reikalavimą asmeniui, kuris pagal tą reikalavimą turi atsakyti.

Įvertinus išdėstytą, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 - 331 straipsniais, teismas

nutaria:

ieškovo A. G. apeliacinį skundą atmesti, Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.