Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Iš pateikto pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas skundžia netinkamas laikymo sąlygas Alytaus PN 19-tame būryje laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus PN 19-tame būryje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. Nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN 14-tame būryje (b. l. 18-19, 23). Atsižvelgiant į tai, kad nors pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas Alytaus PN 19-tame būryje, tačiau kaip matyti iš byloje esačių duomenų 19-tame būryje jis buvo laikomas kiek daugiau nei keturis mėnesius, o skunde pareiškėjas netinkamas laikymo sąlygas skundžia už žymiai ilgesnį laikotarpį (apie metus), todėl teismas pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą byloje sprendžia už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), t. y. už laikymo sąlygas Alytaus PN 14-tame ir 19-tame būryje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, kad jam, būnant Alytaus PN teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamų laikymo sąlygų bendrabučio tipo patalpose, taigi vadovaujantis Taisyklių 11¹.1. punktu patalpų plotas ginčo laikotarpiu turėjo būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m.

Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis (b. l. 18-19, 24-25) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu: nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo laikomas Alytaus PN 19-to būrio 2-jame miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas 44,76 kv.m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų; laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. spalio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN 14-to būrio 4-jame miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas 34,07 kv.m, jame įrengta 9 miegamųjų vietų; laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN 14-to būrio 3-jame miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas 34,00 kv.m, jame įrengta 9 miegamųjų vietų; laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN 14-to būrio 5-jame miegamajame (bendrabučio tipo), kurios plotas 33,18 kv.m, jame įrengta 9 miegamųjų vietų.

Atlikus aritmetinius paskaičiavimus (bendrabučio plotą padalinus iš miegamųjų vietų skaičiaus) matyti, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto (nuo 3,68 kv. m iki 3,78 kv. m). Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtu laikotarpiu (ABTĮ 56 straipsnis). Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl gyvenamojo ploto normos neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad gyvenamųjų patalpų sienos ir lubos aptrupėjusios, laiptų pakopos ištrupėjusios.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas netinkamos būklės pastate, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovės atstovas pateiktame atsiliepime (b. l. 20) nurodė, kad 2-tas bendrabutis yra neavarinis, o tik blogos būklės, tai patvirtina byloje pateiktas Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. paskirtos komisijos pripažinimo avariniu aktas (b. l. 26-27). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2-jame bendrabutyje, kuriame buvo laikomi 19-to būrio nuteistieji, buvo laikomas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d.). Teismas ištyręs byloje esančius duomenis daro išvadą, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d.) buvo kalinamas pastate, kuriam yra reikalingas remontas, kadangi kaip matyti 2-tas bendrabutis blogos būklės buvo pripažintas dar 2008 metais o pagal atsakovės pateiktos duomenis 2-ojo bendrabučio kapitalinis remontas pradėtas tik 2018 metais.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d.) buvo kalinamas pastate, kuriam yra reikalingas remontas, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo veiksmai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų kaupiasi pelėsis.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Kaip atsiliepime (b. l. 19) nurodė atsakovės atstovas Alytaus PN vadovaujasi Higienos normos HN 134:2015 reikalavimais, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, kad gyvenamose patalpose ant sienų ir lubų kaupiasi pelėsis iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose kaupiasi drėgmė.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Bylos duomenimis (b. l. 20) nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus PN vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės. Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Tuo tikslu nuteistieji aprūpinami valymo priemonėmis (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvas, kibiras, valikliai). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus PN negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 % šaltuoju metų periodu – 35–60 % gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo laikotarpiu, tačiau pažymėjo (b. l. 19), kad užtikrina, jog bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra šiltuoju metų laiku būtų 18 °C – 28 °C, šaltuoju metų laiku 18 °C – 22 °C. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas buvo labai prastas.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus PN vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad dirbtinė, dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į Alytaus PN administraciją, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus PN trūko tualetų, pisuarų, praustuvų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius.

Sanitarinių įrenginių skaičių nuo 2017 m. birželio 8 d. reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos).

2017 m. Aprūpinimo normų 7.4 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunktis numato, kad prausykla, tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

Atsakovo atstovas pateiktame atsiliepime (b. l. 20) nurodė, kad 19-tame būryje įrengtos dvi prausyklos, kurios yra 13,31 kv.m, 12,78 kv. m, jose yra po 8 praustuves, 4 praustuves kojoms, du tualetai, kurie yra 15,89 kv.m, 16,95 kv. m ploto, juose yra po 8 tualetus, po 8 pisuarus, po 1 praustuvą, dvi dušinės, kurios yra 15,44 kv.m, 16,95 kv. m ploto. 19-tame būryje daugiausiai gali būti laikoma iki 60 nuteistųjų.

Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, teismas daro išvadą, kad 19-tame būryje yra įrengta pakankamas kiekis tualetų, pisuarų, praustuvų, jų kiekis atitinka 19-tame būryje laikomų nuteistųjų skaičių, todėl teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d.

Vertinant atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl nepakankamo kiekio tualetų, pisuarų, praustuvų (laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. balandžio 25 d.), teismas pažymi, kad atsakovės atstovas pateikė per mažai duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos.

Šiuo atveju teismas pažymi, kad administracinis procesas iš esmės grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausiai apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenins. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvus įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje A17-301/2007, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje A575-1774/2014).

Pažymėtina, kad EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi, Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minimalų pareiškėjui tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, jog Alytaus PN 14-tame būryje buvo pakankamas kiekis tualetų, pisuarų, praustuvų, kurie atitiktų 14-tame būryje laikomų nuteistųjų skaičių. Šiuo atveju pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde akcentavo, kad tik 19-tame būryje trūko tualetų, pisuarų, praustuvų, o apie 14-tą būrį pareiškėjas nieko neužsiminė, tačiau atsakovo atstovas matydamas kokį laikotarpį dėl netinkamų laikymo sąlygų skundžia pareiškėjas (kaip minėta 19-tame būryje pareiškėjas buvo laikomas kiek daugiau nei keturis mėnesius, likusį ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas 14-tame būtyje), turėjo pateikti duomenis ir 14-to būrio laikymo sąlygas (šiuo atveju duomenis kiek būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma nuteistųjų, kiek būryje buvo tualetų, pisuarų, praustuvų). Pažymėtina ir tai, kad teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartimi įpareigojo atsakovės atstovą pateikti visus duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas Alytaus PN pareiškėjo skunde nurodymu laikotarpiu.

Atsakovės atstovas pateiktame atsiliepime (b. l. 20) nurodė, kad 14-tame būryje kiekviename miegamajame buvo įrengtas sanitarinis mazgas, 14-tame būryje yra ir bendra prausykla su praustuvais ir tualetais, 14-tas būrys yra 6-jame lokaliniame sektoriuje, kuris nėra 2-tame bendrabutyje. Teismas iš pateiktų duomenų negali nustatyti ar atsakovės atstovo veiksmai atitinka 2017 m. Aprūpinimo normų 7.4, 7.6 papunkčius.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. ) buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo veiksmai. Konstatuojant atsakovės atstovo neteisėjus veiksmus, tai pagrįstai vertinama kaip pareiškėjui palanki aplinkybė, t. y. sprendimas minėtoje dalyje priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklausė neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 130 parų (nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d.) buvo laikomas pastate, kuriam reikalingas remontas, taip pat tuo aspektu, kad 231 paras (nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. balandžio 25 d.) buvo laikomas būryje, kurio sanitariniame mazge buvo per mažai įrenginių.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų (dėl patalpoms reikalingo remonto, sanitarinio mazgo įrenginių trūkumo) galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo K. T. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo K. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose (laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. balandžio 25 d.), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.