Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovei vyriausiajai prokurorei Irmai Zaikienei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. B. (G. B.), T. M. bei jų atstovei advokatei Evai Jankovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų G. B. (G. B.) bei T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, S. B. (S. B.), G. B. (G. B.) ir T. M. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Tretysis suinteresuotas asmuo S. B. 2008-04-14 mirė, tai patvirtina Mirties liudijimas AA Nr. 454891 (b. l. 88), todėl šioje byloje 2008-08-08 prašymu trečiaisiais suinteresuotais asmenimis patraukti S. B. teisių perėmėjai T. M. ir G. B. (b. l. 87), kurie yra jau įregistravę nuosavybės teisę į ginčo sklypą (b. l. 89-90).

II.

Nustatė, kad VAVA, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, 2003-10-20 sprendimu Nr. 41-16801 atkūrė nuosavybės teises į pil. S. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,18 žemės: grąžinant natūra bendrą 1,84 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai; bendrą 0,22 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; bendrą 0,12 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai) (b. l. 15).

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas tvirtina, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis Vaidotų kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, kurio plotas 0,22 ha nuosavybės teise priklauso S. B., įregistravimo pagrindas 2003-10-20 Apskrities viršininko sprendimas Nr. 41-16801 (b. l. 16).

Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo 1996-04-24 įstatymo Nr. I-1304 1 str. 8 punktu Vilniaus miesto savivaldybei priskirta Vaidotų ir Pagirių gyvenamųjų vietovių dalis.

2008-05-30 Valstybinė miškotvarkos tarnyba raštu Nr. 476 kreipėsi į Aplinkos ministeriją dėl to, kad 2008-05-28 atlikus Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje nustatė, kad dauguma plotų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės atitinka Miškų įstatymo 2 str. nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Šiame rašte taip pat dėstoma, kad pagal VĮ „Registrų centras“ nustatyta, kad visų 35 patikrintų žemės sklypų nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimu jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimą Nr. 2013 (b. l. 8).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2008-06-17 raštu Nr. (3-4)-D8-5329 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo (b. l. 6-7).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, išimtinės nuosavybės teise jie priklauso Lietuvos Respublikai.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemę, priklausančią Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-09-06 nutarime konstatavo, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai”. Darytina išvada, jog miestų teritorijoje esantys miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams ir tai yra išimtinė valstybės nuosavybė.

Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams.

Sistemiškai vertinant aukščiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, teismas daro išvadą, kad VAVA, priimdama ginčijamą administracinį aktą, pažeidė Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 straipsnį bei Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.

LR Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą pagal asmens, valstybės ar savivaldybės institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas. Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, tačiau įvertinus nusistovėjusią teisminę praktiką, darytina išvada, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas.

Lietuvos Respublikos Seimo 2003-07-04 nutarimas “Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo” įpareigojo prokuratūrą, ginant viešuosius interesus, imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina LR Konstitucinio Teismo 2005-05-13 bei 2006-03-14 nutarimai.

Išsamiai ir visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002-12-20 priėmė nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš­mės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo”, kuriame aiškiai įvardinti valstybinės reikšmės miško plotai, esantys Vilniaus mieste, tame tarpe ir 0,22 ha valstybinės reikšmės miško plotai, atitinkamai esantys S. B. grąžintame žemės sklype Vaidotų kaime, Pagirių seniūnijoje, Vilniaus apskrityje, ką patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2003-02-18 raštas Nr. 12-2-1037, adresuotas VAVA.

VAVA, žinodama apie valstybinės reikšmės miškų plotus Vilniaus mieste, neįsigilino į teisės aktų nuostatas, nenuosekliai ir neišsamiai išanalizavo bei vertino dokumentus, susijusius su žemės grąžinimu S. B., todėl priėmė neteisėtą sprendimą dalyje, - atkurti nuosavybės teises į 0,22 ha žemės sklypą, kuris yra pripažintas valstybinės reikšmės mišku.

Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008-05-29 pažymoje Nr. 16079 bei schemoje nurodyta, kad 0,22 ha ploto žemės sklypas kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini) yra 0,21 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre (b. l. 10), todėl darytina išvada, kad ginčijamas VAVA sprendimas naikintinas dalyje dėl S. B. gražinimo nuosavybėn 0,22 ha žemės sklypo miškų ūkio veiklai, kitoje dalyje VAVA sprendimas paliktinas nepakeistu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad Prokuratūra tinkamai vertino ginčo situaciją bei teisingai taikė teisės normas, pagrįstai nurodydama, kad S. B. neteisėtai buvo atkurta nuosavybė į dalį žemės sklypo t. y. 0,22 ha valstybinės reikšmės mišką, todėl Prokuratūros pareiškimas dėl 2003-10-20 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 411-16801 dalies, kuria S. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra atitinkamai 0,22 ha žemės sklypą, esantį Vaidotų kaime, Pagirių seniūnijos teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, miškų ūkio veiklai, panaikinimo, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Priimant sprendimą teismas neįvertino ir nebuvo atsižvelgta į galiojančių specialiojo planavimo dokumentų (2000 m. patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus) sprendinius, kurie buvo suderinti ir su miškus administruojančios tarnybos atstovais. Minėto žemės sklypo planą 2001-12-03 suderino Vilniaus miškų urėdijos privačių miškų tarnybos inspektorius. Taigi, nesutinkame su teismo išvadą, kad VAVA, žinodama apie valstybinės reikšmės miškų plotus Vilniaus mieste, neįsigilino į teisės aktų nuostatas, nenuosekliai ir neišsamiai išanalizavo bei vertino dokumentus, susijusius su žemės grąžinimu S. B., todėl priėmė neteisėtą sprendimą dalyje, – atkurti nuosavybės teises į 0,22 ha žemės sklypą, kuris yra pripažintas valstybinės reikšmės mišku. Vilniaus apskrities viršininkas, tvirtindamas minėtą projektą vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Svarbu akcentuoti, kad po miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriame buvo įvardinti valstybinės reikšmės miško plotai, esantys Vilniaus mieste, Valstybinės miškotvarkos tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nebuvo atšaukusi savo 2001-12-03 žemėtvarkos projekto suderinimo. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad priimant 2003-10-20 sprendimą buvo pažeis¬tos LR miškų įstatymo 4 str. 4 d., LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6str., 13 str. ir LR žemės įstatymo 6 str. nuostatos. Su tokia teismo išvada sutikti nėra pagrindo, nes pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d., nuosavybės teisės j Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, miesto savivaldybės teritorijai priskir¬tą po 1995-06-01, atkuriamos minėto įstatymo 4 str. nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t. y. kaip kaimo vietovėje. Nustatyta, kad visi žemės sklypai, į kuriuos atkurtos nuosavy¬bės teisės grąžinant natūra yra suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projektuose, ku¬rie, vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarka apsvarstyti, suderinti su žinybomis, iš jų ir su miškus administruojančios tarnybos at¬stovais. Todėl manome, kad šiuo atveju ginčijamas žemės sklypas negali būti traktuoja¬mas, kaip valstybinės reikšmės miškas, t. y. miesto miškas.

klausimas nebuvo iškilęs, todėl atsikertant į apelianto argumentą dėl derinimo ir administracinių aktų atitikties teisės aktų reikalavimas, pateikiame 2002 Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 projekto derinimo medžiagą). Taigi iš pateiktų dokumentų akivaizdu, kad Vilniaus apskrities viršininkas žinojo apie miško plotus Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 priskirtus valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau dėl nežinomų priežasčių atitinkamai nepataisė (nepakoregavo) žemės reformos žemėtvarkos projekto, nors privalėjo tai padaryti, nes sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu galiojo aukštesnės galios teisės aktai, kurie draudė atkurti nuosavybės teises į valstybinės reikšmės miško plotus. Apeliantas teigia, kad Valstybinė miškotvarkos tarnyba nebuvo atšaukusi savo 2001-12-03 žemėtvarkos projekto suderinimo. Toks apelianto argumentas yra nesuprantamas ir nelogiškas, nes žemės reformos žemėtvarkos projektą, jų teigimu suderino, Vilniaus miškų urėdijos darbuotojas. Pažymėtina, kad Valstybinė miškotvarkos tarnyba ir Vilniaus miškų urėdija yra du atskiri juridiniai asmenys, turintys skirtingą teisės aktais nustatytą kompetenciją, todėl neaišku, kaip Vilniaus miškų urėdijos derinimas turi įtakos Valstybinei miškotvarkos tarnybai. Pažymėtina, kad nuosavybės teisų atkūrimas buri būti vykdomas, pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus (tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla A3-438/2008). Be to, manome, kad apeliantai neteisingai aiškina Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d., nes jame reglamentuota, kokia tvarka atkuriamos nuosavybės teisės į teritorijas, kurios po 1995-06-01 priskirtos miestų teritorijoms, t, y. 4 str. nustatyta tvarka, atsižvelgiant į įstatymo 12 str. nustatytus apribojimus, kada žemė ne grąžinama, o išperkama. Vienas iš atvejų, kada valstybė išperka miškus ir jų negrąžina natūra, yra tada, kai jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taigi, Vilniaus apskrities viršininkas priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaudamasis sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais pažeidė: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. - Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. reikalavimus, kurio 4 d. nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. - Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. ir 13 str. reikalavimus. Šio įstatymo 6 str. 2 d. nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 str. priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 str. 1 d. 1 ir 3 p. nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams. Išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. - Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str., kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Atsižvelgiant į tai, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas tiesiogiai tretiesiems asmenims (tiems kuriems apskrities viršininko sprendimu atkurtos nuosavybės teisės) nesukuria jokių teisių ir pareigų, manome, kad šiuo atveju valstybės interesą (viešąjį interesą) pažeidė būtent ginčijamas Vilniaus apskrities sprendimas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės. Apeliantas teigia, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo suderintas su miškus administruojančios tarnybos atstovais, todėl ginčijamas žemės sklypas negali būti traktuojamas kaip valstybinės reikšmės miškas, t. y. miesto miškas. Su tokiu apeliantu argumentu negalima sutikti, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-09-06 nutarime (byla 44/04-10/06) išreikštai pozicijai, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai", nes jau nuo 1996-04-20 ginčytina teritorija įstatymu buvo priskirta miesto

Vilniaus apygardos prokuratūroje 2008-11-21 gautas atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau - VAVA) apeliacinis skundas administracinėje byloje Nr. 1-4005-764/2008 dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-10-20 sprendimo panaikinimo. Susipažinę su apeliaciniu skundu, nesutinkame su jame dėstomais argumentais, kuriais apeliantas grindžia teismo sprendimo nepagrįstumą ir manome, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-10-20 sprendimas, kuriuo panaikinta Vilniaus apskrities viršininko 2003-10-10 sprendimo Nr. 41-16801 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui S. B." dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrą 0,22 ha žemės sklypą miško ūkio veiklai, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Apeliantas nurodo, kad priimant sprendimą teismas neįvertino ir neatsižvelgė į galiojančių specialiojo planavimo dokumentų (2000 m. patvirtintus žemės reformos žemėtvarkos projektus) sprendinius, kurie buvo suderinti ir su miškus administruojančios tarnybos atstovais. 0,22 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo planą 2001-12-03 suderino Vilniaus miškų urėdijos Privačių miškų tarnybos inspektorius. VAVA tvirtindama žemės reformos žemėtvarkos projektą vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Po miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams pagal. LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimą Nr. 2013, Valstybinė miškotvarkos tarnyba nebuvo atšaukusi savo 2001-12-03 žemėtvarkos projekto suderinimo. Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuosavybės teisės į Vilniaus miesto teritorijoje esančią žemę, miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995-06-01, atkuriamos minėto įstatymo 4 str. nustatyta tvarka grąžinant ją natūra, t.y. kaip kaimo vietovėje. Nustatyta, kad visi žemė sklypai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra, suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projektuose, kurie apsvarstyti ir suderinti su miškus administruojančios tarnybos atstovais. Todėl apeliantas mano, kad ginčijamas žemės sklypas negali būti traktuojamas kaip valstybinės reikšmės miškas, t.y. miesto miškas. Šie apelianto argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog žemės reformos projektą ir jame suformuotą bei patvirtintą ginčo sklypą suderino miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas atliekanti institucija, t. y. Vilniaus miškų urėdija, ginčijamo VAVA sprendimo neteisėtumo nepašalina. Ši aplinkybė tik rodo netinkamą minėtai institucijai (Vilniaus miškų urėdijai) pavestų funkcijų vykdymą, kuris duoda papildomą pagrindą prokurorui LR prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. prasme ginti viešąjį interesą. Tuo labiau, kad nuo atitinkamo žemės reformos žemėtvarkos projekto ir ginčo sklypo derinimo bei tvirtinimo iki ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo praėjo pakankamai ilgas laikas, faktiškai sukūręs VAVA, kaip už nuosavybės teisių į žemę atkūrimą atsakingos institucijos, pareigą papildomai įsitikinti priimamų sprendimų atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. Tuo labiau, kad VAVA ne tik kad privalėjo žinoti teisės aktuose įtvirtintus draudimus dėl miestų miškų perleidimo privačion nuosavybėn, bet jai buvo žinoma ir apie minėto LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 priėmimą, o šiuo nutarimu patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai jai buvo pateikti dar 2003 m. vasario mėn. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuostata turi būti aiškinama taip, kad į nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995-06-01 priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, t.y. rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tačiau tai negali būti traktuojama kaip leidimas pažeisti kitų įstatymų imperatyvius draudimus, šiuo atveju LR Konstitucijoje, LR miškų įstatyme ir LR žemės įstatyme numatytą draudimą privačion nuosavybės įsigyti miestų, t.y. valstybinės reikšmės, miškus. Remdamiesi išdėstytu bei vadovaudamiesi LR ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p., teismo prašome Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-10-20 sprendimą administracinėje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, kurio pažeidimas, pasak pareiškėjo, pasireiškia tuo, jog pažeidžiant teisės aktų nuostatas S. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuris yra pripažintas valstybinės reikšmės mišku.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, be kita ko, nustatančio prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas. Šio straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.

Pirmosios instancijos teismas yra nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje ginamą viešąjį interesą ir konstatavęs, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas, o remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina LR Konstitucinio Teismo 2005-05-13 bei 2006-03-14 nutarimai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjas tinkamai gina viešąjį interesą, nepakanka vien tik nustatyti fakto, kad ginamų interesų turinys atitinka viešųjų interesų turinį. Todėl bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo ginamas interesas pripažintinas viešuoju interesu, taip pat turi nustatyti, ar pareiškėjo keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistajam viešajam interesui apginti. Pareiškėjas siekia panaikinti 2003 m. spalio 20 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 41-16801 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. B.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,22 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tretysis suinteresuotas asmuo S. B., kurio atžvilgiu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, 2008-04-13 mirė, tai patvirtina Mirties liudijimas AA Nr. 454891 (b. l. 88), o byloje 2008-08-08 prašymu trečiaisiais suinteresuotais asmenimis patraukti S. B. teisių perėmėjai T. M. ir G. B. (b. l. 87), kurie yra jau įregistravę nuosavybės teisę į ginčo sklypą (b. l. 89-90).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra nurodęs, kad reikalavimas panaikinti ginčijamą administracinį aktą yra susijęs su trečiojo suinteresuoto asmens turtinių teisių panaikinimu. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes darytina išvada, kad pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo yra susijęs su teisėmis, kurios priklauso tretiesiems asmenims, tai yra S. B. teisių perėmėjams T. M. ir G. B..

Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinį aktą, turi nustatyti, ar šio akto panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y. ar realiai leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinio akto panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas.

Vadinasi, bylą nagrinėjantis administracinis teismas turi nustatyti, ar byloje ginčijamas administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar jo panaikinimas leistų apginti viešąjį interesą. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nagrinėjamu atveju, kai S. B. teisių perėmėjai T. M. ir G. B. jau yra įregistravę nuosavybės teisę į ginčo sklypą, vien tik panaikinus ginčijamą sprendimą, viešasis interesas nebūtų apgintas.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, o tuo pačiu, nepasiūlydamas pareiškėjui patikslinti ar papildyti pareikštų reikalavimų, netinkamai įvykdė ABTĮ 10 straipsnyje nustatytą teismo pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų G. B. (G. B.) bei T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimo patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimą.

Perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.