Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Majauskienės, teisėjų: Arūno Paštuolio, Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Genovaitei Ročienei, išteisintajam V. Č., gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei, nukentėjusiems T. ir G. V., jų atstovui Artūrui Baužai, teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Antano Lukoševičiaus apeliacinį skundą dėl 2006 m. sausio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. Č. išteisintas pagal LR BK 140 str. 2 d., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Kolegija, išnagrinėjusi skundą, išklausiusi pranešėjos pranešimo, proceso dalyvių nuomonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č., 2003 m. lapkričio 16 d., apie 18,30 val. Kaune, Baltų pr., prie namo Nr.169, tyčia kumštimi trenkdamas į nugarą bei užgriūdamas ant mažamečio nukentėjusiojo T. V., gim. 1990 m. lapkričio 17 d., pervertė šį per gyvatvorės tvorelę ir, dėl nugaros sumušimo, nežymiai sutrikdė mažamečio nukentėjusiojo T. V. sveikatą.

Teismas V. Č. dėl šios nusikalstamos veikos, ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuotos pagal BK 140 str. 2 d., 2006 m. sausio 16 d. nuosprendžiu išteisino, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Išteisinimą teismas pagrindė vien tik faktinių bylos duomenų aprašymu bei deklaratyviais konstatavimais, kad nukentėjusių parodymai, prieštaringi, kad, dėl teismui kilusių abejonių konstatuojant T. V. padarytų sužalojimų lokalizaciją, jų padarymo laiką ir mechanizmą, teismas specialisto išvada remtis negali, kad kaltinamasis kaltu neprisipažįsta, kad papildomo ikiteisminio tyrimo metu trūkumai buvo šalinti tik formaliai ir paviršutiniškai, kad, byloje tyrimą pareigūnai atliko aplaidžiai, kad pareigūnų darbui stigo kontrolės, kad galimybė tinkamai užfiksuoti kai kurias aplinkybes jau prarasta ir, kad dėl to apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, teismui duomenų nepakanka.

įvykio vietos apžiūros protokole yra nukentėjusiojo T. V. nurodyta bei apibūdinta įvykio vieta, kurioje jo teigimu, jis buvo sumuštas. Išteisintasis V. Č., šioje vietoje nukentėjusio nurodomo įvykio metu buvusio susitikimo su mažamečiu nukentėjusiu neneigia. nukentėjęs G. V. ir liudytoja A. V. dėl jų mažamečio sūnaus T. V. papasakoto konflikto tą pačią dieną kreipėsi į KMUK konsultacinę vaikų polikliniką, kurioje jų vaikui tuoj pat buvo skirtas gydymas, o po to jie kreipėsi į policiją. Tai, kad policijos žurnale įregistruotas ne konfliktas su išteisintuoju, bet su giminėmis, paties konflikto buvimo fakto nepaneigia. Tai gali būti traktuojama tik kaip neteisingas pranešimo fiksavimas. T. V. parodymus teismas nepagrįstai laikė prieštaringais ir nenuosekliais. Jo parodymai iš esmės yra nuoseklūs. Jis įvykį apibūdina lingvistiniu požiūriu skirtingais, tačiau reiškiančiais tą patį veiksmą žodžiais, tokiais, kaip – „ užgriuvo, užšoko, užkrito“. Teismo psichologės paaiškinimai patvirtina nukentėjusio parodymų teisingumą. teismas tinkamai neįvertino paties išteisintojo V. Č. parodymų nenuoseklumo. Parodymų nenuoseklumą rodo tai, kad kaltinamasis iš pradžių prisipažino buvęs įvykio metu išgėręs, o vėliau tai paneigė.

e) nepagrįsta teismo išvada, kad nuosprendis negali būti grindžiamas 2003 m. lapkričio 20 d. teismo medicinos išvados aktu. Šioje išvadoje išdėstyti teiginiai pilnai atitinka nukentėjusiojo T. V. nurodomas aplinkybes, jog įvykio dieną jam buvo suduotas vienas smūgis į nugarą. Smurto prieš jį vartojimo faktą patvirtino ir gydytojo padaryti įrašai kortelėje bei teismo medicinos išvada.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas pagrįstas ir tenkinamas. Išteisinamasis nuosprendis dėl nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, naikinamas ir priimamas V. Č. apkaltinantis nuosprendis.

Kaltinamasis V. Č. kaltu neprisipažino. Apklaustas kolegijos posėdyje, jis parodė, kad jį apkalba, jis mažamečiui T. V. nieko nedarė, tik priėjęs liepė pasakyti, kad tėvai baigtų skųstis bei rašinėti ant jo visokias nesamones ir nuėjo. Kas sumušė T. V., jis nežino.

Mažametis nukentėjusysis T. V., kolegijos posėdyje parodė, kad, eidamas į parduotuvę, pamatė iš priekio ateinantį svirduliuojantį ir besikeikiantį kaimyną V. Č.. Šis nešėsi krepšelį, kuriame buvo pilni alaus buteliai. Kaltinamojo jis bijo, todėl traukdamasis jam nuo kelio, ėjo prie gyvatvorės. Praeidamas, V. Č., kažką murmėdamas, davė žingsnį link jo ir trenkęs jam į nugarą, užgriuvo. Jis persilenkė per gyvatvorę ir atsitrenkė galva į žemę. Tada V. Č., pagriebė jį už kojų, sakė, kad užmuš. Jis muistėsi ir ištrūko. Jam bėgant, V. Č. metė į jį butelį, bet nepataikė.

Nukentėjusysis G. V. parodė, kad 2003 m. lapkričio 16 d. apie 18.30 val. į namus sugrįžęs sūnus T. buvo labai išsigandęs ir pasakė, jog kaimynas V. Č. trenkė jam per nugarą, užgriuvo ant jo, o ištrūkus, į jį metė butelį. Sūnui prireikė gydymo. Bijo sūnus V. Č. ir šiuo metu.

Teismo med. specialisto išvados aktu nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 16 d. nukentėjusiam T. V. dėl nugaros sumušimo kietu buku daiktu, buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Įvertinus mažamečio nukentėjusio amžių, nuo įvykio praėjusį laiko tarpą, gan didelį mažamečio jautrumą ir baimę, pagrindo mažamečio parodymus laikyti melagingais ar iš esmės skirtingais, nėra.

Nukentėjusysis G. V. ir liudytoja A. V. įvykio nematė. Apie įvykį jie žino tik iš mažamečio sūnaus pasakojimų. Iš sūnaus pasakojimų, kiekvienas jų turi susidaręs savo nuomonę apie įvykio eigą, bet prieštaravimai jų parodymuose, nėra esminiai ir jie neduoda pagrindo laikyti melagingais ne tik jų, bet ir mažamečio jų sūnaus parodymus.

Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Duomenys byloje rodo, kad dėl 2003 m. lapkričio 16 d. apie 19.55 val. mažametis T. V. buvo apžiūrėtas KM Universiteto klinikų konsultacinėje vaikų poliklinikoje. Įrašas kortelėje rodo, kad, mažametį apžiūrėjęs gydytojas E. Č. išorinių sužalojimų ir žaizdų nerado, tačiau, konstatavęs skausmo jutimą kairiame žąste ir stuburo krūtininėje dalyje, diagnozavo kairio žąsto ir stuburo sumušimą, o jį apžiūrėjusi gydytoja L. V., diagnozavo jam dar ir išgąstį (t.1, b.l. 86-87). Mažamečiui 2003 m. lapkričio 16 d. padarytą nugaros srities sumušimą bei įšgąstį, po dviejų dienų, t.y. 2003 m. lapkričio 18 d., patvirtino ir Šilainių vaikų poliklinikos medikai, paskyrę gydymą dėl nugaroje stebimo audinių paburkimo ir potrauminio streso sutrikimo. 2003 m. lapkričio 20 d. teismo med. specialisto išvados aktas taip pat nustatytė ir patvirtino, kad mažamečio sveikata nežymiai sutrikdyta buvo būtent dėl trauminių poveikio kietu buku daiktu, buvusio 2003 m. lapkričio 16 d. (t.1, b.l. 11, 208-212). Teismo konstatavimas, kad minėti faktiniai duomenys jam „kelia abejones“, deklaratyvus. Iš tokio konstatavimo neaišku, kuo konkrečiai abejojo teismas ir kodėl. Visi medicininiai duomenys gauti buvo įstatymo nustatyta tvarka. Juose užfiksuotų sužalojimų buvimas, nepaneigtas. V. Č. išteisinimo pagrindas, t.y. jo išteisinimas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, rodo, kad teismas taip pat pripažino tai, jog mažamečio T. V. sveikata sutrikdyta buvo jo nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje, t.y. 2003 m. lapkričio 16 d. apie 18.30 val. prie namo laiptinės tad pagrindo minėtų faktinių duomenų nelaikyti įrodymais byloje, taip pat nėra.

Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad įvykio dieną, t.y. 2003 m. lapkričio 16 d. 22.00 val. policijos budėtojų pranešimų registracijos žurnale, apie Baltų pr. 173-17, Kaune, tarp giminaičių vykstantį konfliktą pranešė ne nukentėjusysis, bet VPK budėtojas. Šiame žurnale esantis įrašas apie gauto pranešimo patikrinimo rezultatus rodo, kad dėl šio įvykio Santakos PK raštinėje yra užregistruotas pareiškimas, kurio registracijos numeris 2-5-V-190 (t.1, b.l.207). Minėto pareiškimo turinys rodo, kad juo mažamečio T. V. motina A. V. prašė sudrausminti kaimyną V. Č., kuris, būdamas neblaivus, užpuolė josios sūnų (t.1, b.l. 3). Žodį „užpuolimas“ lietuvių kalbos žodynas tapatina su užgriuvimu, užvirtimu, plėšikavimu ir kitokiais smurtiniais veiksmais. Šis žodis visada rodo poveikio iš šalies buvimą, todėl teismo padaryta išvada, kad minėtame pareiškime A. V. nenurodė, jog prieš josios sūnų buvo pavartotas smurtas, nepagrįsta.

Ikiteisminio tyrimo veiksmai, pagal A. V. pareiškimą tuoj pat pradėti, nebuvo. Įvykio vieta apžiūrėta buvo tik ketvirtą dieną, t.y. 2003 m. lapkričio 20 d. ir tik po to, kai dėl to paties įvykio 2003 m. lapkričio 20 d. buvo gautas mažamečio tėvo, nukentėjusio G. V. pareiškimas (t.1, b.l. 2), tad neįtikėtina, kad joje dar galima buvo rasti butelį bei pavartotos prievartos pėdsakus. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtino, kad, mažamečio nurodytoje vietoje, ties pirma namo laiptine, žalią veją, kurios kraštas apželdintas gyvatvore, tikrai skiria apie 0,5 m aukščio metalinė tvorelė. Mažamečio teigimu, būtent per ją, po smūgio ir užgriuvimo ant jo, jis ir persilenkė.

Neginčytina, kad smūgio sudavimas (BK 140 str.) nesudaro atskiros sužalojimo rūšies, nes jis matomų žymių (nubrozdijimo, kraujosruvos ir kt) gali ir nepalikti. Tokiais atvejais, teismo medicinos ekspertas, neradęs objektyvių sužalojimo žymių, akte pažymi tik subjektyviuosius nusiskundimus ir nurodo, kad objektyvių sužalojimo požymių nerasta, o smūgio sudavimo nustatymas šiais atvejais priklauso ikiteisminio tyrimo ir teismo organų kompetencijai. Smūgio sudavimo buvimo patvirtinimas ar paneigimas, galimas tik įvertinus visą įvykio eigą ir visus faktinius bylos duomenis.

Mažametis nukentėjęs T. V. kategoriškai tvirtina, kad įvykio dieną, apie 18.30 val., jį užpuolė bei sudavė jam per nugarą, V. Č.. G. V. ir A. V. parodymai rodo, kad įvykio dieną, apie 18.30 val., jų mažametis sūnus išėjo į parduotuvę, tačiau netrukus sugrįžo, buvo labai išsigandęs, skundėsi skausmu nugaroje ir sakė buvęs užpultas kaimyno V. Č.. Pagrindo netikėti šiais jų parodymais, nėra. Kad įvykio dieną prieš mažametį buvo vartotas smurtas, byloje tvirtina ne tik teismo med. specialisto išvada bet ir kiti prieš tai minėti medicininiai duomenys.

Kaltinamasis V. Č., mažamečio nurodomo įvykio metu buvusio susitikimo su juo fakto, neneigia. Neginčija jis ir mažamečio nurodytos prasilenkimo su juo, vietos. Pripažįsta jis ir tai, kad, eidamas iš parduotuvės, tikrai krepšyje nešėsi alaus butelius. Mažametis yra labai jautrus. Tai patvirtino ir psichologės parodymai. Tai paaiškina, kodėl jis, pamatęs jam priešais ateinantį su jo tėvais konfliktuojantį kaimyną V. Č., išsigando ir traukėsi jam iš kelio. Kaltinamasis neneigia, kad, nukentėjusio nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje, jis priėjo prie mažamečio. Vadinasi, mažametis nukentėjusysis T. V., teigdamas, kad 2003 m. lapkričio 16 d. apie 18.30 val. prie pirmos namo laiptinės jis susitiko būtent su kaltinamuoju, kalba tiesą. Specialisto išvados aktas patvirtina, kad būtent tuo laiku, t.y. apie 18.30 val.. prieš mažametį ir buvo pavartotas smurtas. Kad tuo metu mažametis bendravo tik su juo, patvirtina ir paties kaltinamojo V. Č. parodymai apie tai, jog jis, prėjęs prie mažamečio, liepė šiam pasakyti savo tėvams, kad jie baigtų skųstis ir rašinėti ant jo visokias nesąmones. Duomenų, kad toje pat vietoje tuo pat metu mažamečio nurodytomis aplinkybėmis, jam būtų sudavęs kažkas kitas, nėra. Mažamečio teigimu, be jo ir kaltinamojo, tuo metu ir toje vietoje daugiau asmenų, nebuvo. Pripažįsta tai ir išteisintasis. Vadinasi, smūgį mažamečiui sudavė būtent V. Č.. Smūgio sudavimas – tyčinis veiksmas. Suduodamas smūgį, V. Č. nežymiai sutrikdė mažamečio, gim. 1990 m. lapkričio 17 d., sveikatą, todėl V. Č. veika kvalifikuotina pagal BK 140 str. 2 d..

Mažamečio teigimu, V. Č. įvykio metu buvo girtas, nes, garsiai kalbėjo ir grasino. V. Č. buvus girtu, nurodo ir liudytoja A. V., mačiusi jį įvykio dieną per durų akutę. V. Č. girtumą neigia. V. Č. ir mažamečio nukentėjusio tėvai, nuo seno yra dvi konfliktuojančios pusės. Įstatymas girtumą atsakomybe sunkinančia aplinkybe laiko tik tuo atveju, kai girtumas įtakoja nusikalstamos veikos padarymą. Šiuo konkrečiu atveju nusikalstamos veikos padarymą įtakojo priešiškumas ir konfliktai tarp šių šeimų, todėl pagrindo girtumą laikyti atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nėra ir ji iš kaltinimo, išjungiama.

V. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat nenustatyta.

Skiriant bausmę kaltinamajam, atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą; josios sunkumą; į jo ir mažamečio nukentėjusio tėvų tarpusavio santykius; į kaltinamojo asmenybę (teisiamas pirmą kartą); į jo psichnę būklę, šeimyninę padėtį, amžių, sveikatos stovį; į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, priežastis bei pasekmes; į laiko tarpą, praėjusį po nusikalstamos veikos padarymo.

2004 m. spalio 21 d. teismo nuosprendis, kuriuo V. Č. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir nubaustas 4 mėn. l. atėmimo, atidedant bausmės vykdymą vieneriems metams, 2004 m. gruodžio 16 d. K. A. teismo nutartimi (t.1, b.l. 116 - 118) panaikintas buvo tik dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, tad minėtu nuosprendžiu padaryta išvada, jog, paskyrus 4 mėn. l. atėmimo bausmę, taikytinas 75 str., nes tolesnis V. Č. taisymas galimas neizoliuojant jo iš visuomenės, išliko.

2004 m. spalio 21 d. teismo nuosprendžiu (t.1, b.l. 95-98), nukentėjusio G. V. ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir iš V. Č. priteista buvo 100 lt. turtinės žalos bei 500 lt. neturtinės žalos atlyginimui. 2004 m. gruodžio 16 d. nutartimi (t.1, b.l. 116-118) K. A. teismas 2004 m. spalio 21 d. nuosprendį panaikino ir baudžiamąją bylą prokurorui perdavė tik dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto, tad ir šioje dalyje kolegija neturi teisinio pagrindo didinti civilinio ieškinio sumą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.2 d. 2 p., 328 str. 3 p., 329 str. 2 p.,

nusprendė

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

m. sausio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. Č. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu ketveriems mėnesiams.

Taikyti BK 75 str., bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir įpareigoti be nuosprendį vykdančios institucijos sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos, neišvykti iš jos ilgiau, kaip septynioms paroms bei atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš V. Č. 100 lt. turtinės bei 500 lt. neturtinės – viso 600 lt (šešis šimtus) lt. nukentėjusiam G. V..