- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-17
- Bylos Nr.
- 2-1199/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Barasta“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei ,,Barasta“, civ. b. Nr. B2-2271-390/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Barasta“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Lemora“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Barasta“ ir prašė atsakovui iškelti bankroto bylą.
Ieškinyje nurodė, kad UAB „Barasta“ skolinga UAB „Lemora“ 17 549,08 Lt už parduotas prekes. 2009 m. gegužės 4 d. atsakovui buvo išsiųstas įspėjimas, kuriame nurodyta, kad, nesumokėjus skolos per 30 dienų, ieškovas pateiks ieškinį teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas į raginimą dėl skolos grąžinimo nereagavo, visos skolos negrąžino, jokių kitų skolos grąžinimo būdų nepasiūlė.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 13 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Barasta“.
Teismas nutartyje nurodė, kad iš UAB „Barasta“ pateikto 2009 m. birželio 30 d. balanso matyti, kad įmonė turi turto už 4 642 007 Lt (ilgalaikis turtas sudaro 1 537 403 Lt, trumpalaikis – 3 104 604 Lt). Įmonės kreditorių sąrašas patvirtina, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams 2009 m. birželio 30 dienai yra 1 685 215,63 Lt. Teismas, įvertinęs šias faktines aplinkybes, nurodė, kad atsakovo pradelsti finansiniai įsipareigojimai yra mažesni, negu pusė atsakovo turimo turto vertės. Teismas nenustatė nei atsakovo įmonės nemokumo, nei kitų ĮBĮ 9 straipsnio penktojoje dalyje numatytų sąlygų bankroto bylai iškelti.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Lemora“ atskiruoju skundu prašo atsakovui UAB „Barasta“ iškelti bankroto bylą ir įpareigoti atsakovo vadovą pateikti teismui tikslius ir neklaidinančius duomenis apie įmonės ūkinę ir finansinę būklę.
1. Iš atsakovo balanso matyti, kad daugiau nei 74 proc. atsakovo turto sudaro atsargos, nebaigti mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Kadangi neaišku, ar šis turtas turi realios vertės, būtina išsiaiškinti, kas jį sudaro.
2. Atsakovo teismui pateiktuose dokumentuose skiriasi UAB „Aksa“ įsiskolinimo dydis, be to, ši bendrovė dar ir skolinga atsakovui. Atsakovas pateikė klaidinančius duomenis. Tikėtina, kad tokių netikslumų yra ir daugiau. Būtina išreikalauti iš atsakovo aiškius ir tikslius duomenis apie jo realią finansinę padėtį.
3. Nėra jokių objektyvių priežasčių tikėtis, kad UAB „Būstuva“, kuri yra faktiškai nemoki, padengs savo įsiskolinimą.
4. Neiškėlus atsakovui bankroto bylos, bus pažeisti ieškovo ir kitų kreditorių teisėti interesai ir teisės.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija) (toliau tekste ĮBĮ) 9 straipsnio penktosios dalies nuostata, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą, arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Pagal teismų praktiką klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas turi spręsti, remdamasis duomenimis apie įmonės finansinę būklę, susiklosčiusią šio klausimo sprendimo momentu.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Barasta“ bankroto bylą, nurodęs, kad nėra ĮBĮ numatytų sąlygų bankroto bylai iškelti.
Įmonės nemokumą apibrėžia ĮBĮ 2 straipsnio aštuntoji dalis, kurioje nurodyta, jog įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
Įmonės nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę. Spręsdamas klausimą apie įmonės pradelstų įsipareigojimų ir jos balansinio turto vertės santykį, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridėtais dokumentais, tiek ĮBĮ 9 straipsnio antrojoje dalyje numatyta tvarka gautais finansiniais įmonės dokumentais ir duomenimis. Bankroto bylose teismas privalo aktyviai veikti ex officio, nes pagal įstatymą jam suteiktos didesnės galimybės veikti bylos aplinkybių nustatymą (ĮBĮ 9 str. 2 d., 10 str. 1 d., CPK 159 str. 1 d., 179 str. 2 d.).
Bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės yra viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, t.y. iškeliant bankroto bylą, yra svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį.
Teismas nustato įmonės nemokumą, išanalizavęs ieškovo, atsakovo pateiktus ir kitus į bylą išreikalautus dokumentus ir duomenis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai yra patikimi ir kt. Byloje nesant duomenų apie realią atsakovo finansinę būklę, teismas turi išnaudoti visas galimybes, nurodytas ĮBĮ bei CPK, nustatyti atsakovo finansinę būklę bankroto bylos iškėlimo dienai. Prireikus, teismas gali įmonei skirti auditą, ekspertizę įmonės turto vertei patikslinti.
Taigi, remiantis ĮBĮ nuostatomis, vertinant, ar įmonė yra nemoki, t.y. ar jai keltina bankroto byla, turi būti nustatyti pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) ir jos turimo turto vertė.
Kaip matyti iš atsakovo UAB „Barasta“ pateikto 2009 m. birželio 30 d. balanso (b.l. 51), bendrovės turtas sudarė 4 642 007 Lt, tačiau didžioji dalis turto, kurio vertė 3 104 604 Lt, yra trumpalaikis turtas: per vienerius metus gautinos sumos - 746 763 Lt, atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys - 2 320 340 Lt bei 37 501 Lt pinigų ar pinigų ekvivalento.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad daugiau nei 74 proc. atsakovo turto sudaro atsargos, nebaigti mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, taip pat kad neaišku, ar šis turtas turi realios vertės.
Nors 2009 m. birželio 30 d. balanse atsakovas nenurodė, koks turtas sudaro grafoje „Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys“ nurodytą turtą, kuris balanse įvertintas 2 320 340 Lt, tačiau iš 2008 m. gruodžio 31 d. balanso (b.l. 49) matyti, kad 2008 m. gruodžio 31 d. tokį pat, bet 1 790 820 Lt vertės turtą sudarė: atsargos (356 205 Lt vertės žaliavos ir komplektavimo gaminiai, 1 380 441 Lt vertės prekės, skirtos perparduoti) ir 54 174 Lt kaip išankstiniai apmokėjimai.
Kaip jau minėta, klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas turi spręsti, remdamasis duomenimis apie įmonės finansinę būklę, susiklosčiusią šio klausimo sprendimo momentu. Tad 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys, tarp jų ir duomenys apie trumpalaikį turtą, esant pateiktam 2009 m. birželio 30 d. balansui, gali neatspindėti tikrosios įmonės finansinės padėties, tuo labiau, kad 2009 m. birželio 30 d. balanse nurodyta trumpalaikio turto vertė yra daugiau nei 0,5 mln. Lt didesnė, nei 2008 m. balanse. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti šiuos pokyčius ir išsiaiškinti trumpalaikio turto sudėtį ir jo vertę.
Remiantis atsakovo 2009 m. birželio 30 d. balansu, per vienerius metus atsakovo gautinos sumos sudarė 746 763 Lt, o pagal byloje esantį apyvartos žiniaraštį (b.l. 46) pirkėjų įsiskolinimas 2009 m. birželio 30 d. buvo 673 823,28 Lt. Tačiau byloje nėra duomenų ir teismas nesiaiškino, kokiu pagrindu yra gautina beveik 73 000 Lt suma, t.y. kaip per vienerius metus gautinos sumos ir pirkėjų įsiskolinimo skirtumas, tuo labiau, kad, lyginant su 2008 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis (b.l. 49-50), ši suma išaugos beveik dvigubai.
Kaip jau minėta, pagal atsakovo pateiktus duomenis 2009 m. birželio 30 dieną pirkėjai atsakovui buvo skolingi 673 823,28 Lt, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl žiniaraštyje už 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. birželio 30 d. laikotarpį (b.l. 46) yra nurodyta, jog UAB „Manfula“, UAB „Farmanhelis“ atsiskaitė 2009 m. liepos mėn., t.y. atsiskaitymas įvyko vėliau nei yra parengtas dokumentas, ir kodėl šios sumos, jei jos buvo sumokėtos, yra įtrauktos į bendrą įsiskolinimų sumą.
Taigi, pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios atsakovo turto vertės, nesiaiškino gautinų per vienerius metus sumų pagrįstumo, kas yra svarbu, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo ar nemokumo.
Iš atsakovo teismui pateikto apyvartos žiniaraščio apie skolas tiekėjams laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. (b.l. 65-72), matyti, kad kitiems ūkio subjektams atsakovas buvo skolingas 1 685 215,63 Lt. Šią sumą pirmosios instancijos teismas ir laikė atsakovo pradelstų įsipareigojimų suma.
Tačiau, informacinėje teismų sistemoje LITEKO pasirinktinai patikrinus atsakovo įsiskolinimo kelioms įmonėms dydį, matyti, kad įsiskolinimas UAB „Relsta“ yra ne 77 438,08 Lt, kaip nurodyta minėtame žiniaraštyje: įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. įsakymu iš atsakovo šiai bendrovei yra priteista žiniaraštyje nurodyta skola ir 1 001 Lt bylinėjimosi išlaidų, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2009 m. liepos 31 d., iš atsakovo UAB „Ramirent“ yra priteista 5 051,93 Lt skola, kurią žiniaraštyje nurodo atsakovas, ir 528, 39 Lt delspinigių, 167 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 6 proc. procesinių palūkanų. Be to, nors atsakovas apyvartos žiniaraštyje nurodė, kad įsiskolinimas UAB „Aksa“ sudaro 117 851,12 Lt (b.l. 65), iš jo paties pateiktos lentelės „Ieškiniai pagal vykdomąsias bylas“ (b.l. 60), matyti, kad ši bendrovė ieškinį pateikė dėl didesnės, t.y. 133 432,96 Lt, sumos. Tokie bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad faktiškai atsakovo įsiskolinimai yra didesni, nei skundžiama nutartimi nustatė pirmosios instancijos teismas.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik pradelstus įsipareigojimus tiekėjams, nesiaiškindamas visų pradelstų mokėtinų sumų. Pažymėtina, kad pagal atsakovo pateiktą balansą (b.l. 51) 2009 m. birželio 30 d. per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 2 160 278 Lt. Teismas, nustatęs, kad skolos tiekėjams sudaro 1 685 215,63 Lt, nesiaiškino, kas sudaro likusius atsakovo įsipareigojimus ir ar jie yra pradelsti. Taigi, liko nenustatyta visų pradelstų atsakovo įsipareigojimų suma, todėl negalima spręsti apie įmonės nemokumą.
Tad atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pradelstų atsakovo įsipareigojimų (skolų) dydį, kuris yra svarbus, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo ar nemokumo.
Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatą, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Taigi, situaciją, kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą, įstatymas apibrėžia kaip savarankišką pagrindą bankroto bylai iškelti.
Atsakovo 2008 m. gruodžio 31 d. balansas patvirtina, kad įmonės su darbo santykiais susiję įsipareigojimai sudarė net 351 683 Lt sumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar ir kokią sumą atsakovas buvo skolingas darbuotojams 2009 m. birželio 30 d., t.y. tarpinio balanso patvirtinimo dieną. Neišsiaiškinus šios aplinkybės, negalima daryti išvados, kad nėra kitų ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų bankroto bylai iškelti.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė uždarajai akcinei bendrovei „Barasta“ iškelti bankroto bylą, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikinama, nes dėl aukščiau nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo, nenustačius visų aplinkybių, susijusių su įmonės nemokumu, liko neatskleista bylos esmė ir todėl klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo galėjo būti išspręstas neteisingai, o šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio trečiuoju punktu, 338 straipsniu, nutaria :
Rezoliucinė dalis
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartį ir bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Barasta“ klausimą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.