- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-02
- Bylos Nr.
- I1-622-764/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01979-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis (b. l. 1–2).
Paaiškina, kad 2017 m. kovo 14–29 d. ir 2019 m. kovo 15–20 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose pažeidžiant minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, leistiną normą ir sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo reikalavimus bei privatumą jame.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, jis dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų ir nevisavertiškumo jausmą. Prašo už laikotarpį, praleistą Lukiškių TI-K, priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 6–12).
Nurodo, kad 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujai Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigia, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą jis dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Pažymi, jog Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, jis nuo bendros erdvės atskirtas sienele su užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teigia, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovės atstovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, t. y. jis neįrodo, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam neigiamų padarinių, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas vertina kaip nesąžiningą siekį pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti atlyginti 200 Eur neturtinę žalą, patirtą 2017 m. kovo 14–29 d. ir 2019 m. kovo 15–20 d., pagrįstumo.
Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2017 m. kovo 16–29 d. ir 2019 m. kovo 15–20 d. Teismas, atsižvelgdamas į tai ir neišeidamas už skundo ribų, vertins laikotarpį nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. kovo 29 d. ir nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. kovo 20 d. (toliau – ginčo laikotarpis) (b. l. 7).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, dėl kurių neabejotinai kilo neigiamas poveikis nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Pareiškėjas skunde teismui prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą 2017 m. kovo 14–29 d. ir 2019 m. kovo 15–20 d. (minėta, kad teismas vertins laikotarpį nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. kovo 29 d. ir nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. kovo 20 d.), savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. neužtikrinant minimalaus teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, nesilaikant sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo reikalavimų bei pažeidžiant privatumą jame. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas teismui kartu su skundu nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas, spręsdamas dėl skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo byloje pateiktais įrodymais.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvežtas 2017 m. kovo 16 d., o 2017 m. kovo 29 d. išvežtas į Marijampolės pataisos namus. 2019 m. kovo 15 d. vėl buvo atvežtas į Lukiškių TI-K, o 2019 m. kovo 20 d. išvežtas į Marijampolės pataisos namus (b. l. 7).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pareiškėjas nurodo, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai reglamentuoti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje, t. y. jame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, vertinant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.
Remiantis turimais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 20 parų, iš jų 18 parų buvo apgyvendintas su dar vienu ar daugiau nuteistųjų (suimtųjų), o likusias 2 paras buvo laikomas gyvenamojoje kameroje vienas (b. l. 7). Teismui įvertinus Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma nebuvo pažeista, nes skirtingais laikotarpiais gyvenant kamerose Nr. 9, 109, 114, 115, 256 ir 366 vienam ar su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais) pareiškėjui tekdavo nuo 3,6 kv. m iki 7,45 kv. m gyvenamojo ploto. Tai reiškia, kad visose minėtose kamerose jam tekdavo ne mažiau kaip 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto. Kaip prieš tai minėta, nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas. EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai kamerose užima 0,56 kv. m. Nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi, Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas ir pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose kamerose sanitarinis mazgas (tualetas) įrengtas nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir pažeidžiant nuteistųjų (suimtųjų) privatumą. Pažymi, kad būnant kameroje su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais) tekdavo girdėti nemalonius garsus ir justi nemalonius kvapus, sklindančius iš sanitarinio mazgo (tualeto).
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.), 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl E. L. skundo“ nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 16–17). Patalpos matmenys – apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir PĮĮET), 16.5 punkte nustatyta, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių, esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga“. Minėtame pranešime teigiama, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395 (2012 m.), Nr. 252–257 (2013 m.), Nr. 406–417 (2015 m.), Nr. 418–426 (2016 m.). sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo pakabintos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Atsakovės atstovas teismui taip pat pateikė sanitarinių mazgų nuotraukas, tačiau nenurodė kamerų numerių, kuriose įrengti jose vaizduojami sanitariniai mazgai (b. l. 18–20).
Teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
Primintina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas 20 parų, iš jų 18 parų buvo apgyvendintas su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais), o likusias 2 paras buvo laikomas kamerose vienas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad kamerose Nr. 9, 109, 114, 115 ir 366, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl jose sanitariniai mazgai atskirti nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kitų kameroje esančių asmenų ir prižiūrėtojų. Pareiškėjui gyvenant kameroje Nr. 256 (7 paras), nebuvo pažeistas privatumas, kadangi šioje kameroje sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis (2013 m.). Taigi atsižvelgiant į tai, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo gyvenamosiose kamerose vienas (2 paras) arba gyveno kameroje Nr. 256 su kitais nuteistaisiais (7 paras), kai sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip kabina su durimis arba buvo atskirta 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, buvo užtikrintas privatumas, todėl nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimo, tačiau 11 parų, kai pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais), nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad būnant kameroje su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais) tekdavo girdėti nemalonius garsus ir justi nemalonius kvapus, sklindančius iš sanitarinio mazgo (tualeto), pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo arba kondicionavimo sistema. Kaip matyti iš atsakovės atstovo atsiliepimo, įstaigos kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kaip teisingai atsiliepime pabrėžė Vilniaus PN, apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, kartu ir nemalonių kvapų gyvenamosiose kamerose. Todėl teismas daro išvadą, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimas užtikrinamas, kaip ir nustatyta Higienos normos HN 134:2015 17 punkte, o atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidusi.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų nepatogumų. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad, vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumų pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 11 parų, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga, protinga suma yra 40 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį, įvertino tai, kad kitų pažeidimų byloje nenustatyta, taip pat nenustatyta ir tai, jog būtent dėl šio pažeidimo pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimų. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT nutartis Nr. A-1730-858/2018, Nr. A-1748-492/2018, Nr. A-2108-415/2018, Nr. A-1890-756/2018).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašoma priteisti 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 40 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. L. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. L. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.