Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-21657-713/2013 pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovui M. M., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Swedbank“, dalyvaujant institucijai, teikiančiai išvadą byloje, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, kol bus išnagrinėta byla (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir, sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį. Teismas, CPK 144 – 148 straipsnių pagrindu taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. šioje proceso stadijoje nesprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Nagrinėjamu atveju ieškovė yra pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus T. M., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 600 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos Linos Žemaitienės 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 2-21657-713/2013 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovei K. M. ir Nr. 2-22217-752/2013 pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovui M. M. sujungtos į vieną bylą Nr. 2-21657-713/2013, kurioje K. M. procesinė padėtis iš ieškovės pasikeitė į atsakovę. Pareikšdama ieškinį ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigoti atsakovą teikti sūnui T. išlaikymą po 600 Lt per mėnesį. Atsakovas iš esmės neginčija pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo ir būtinumo, tačiau nesutinka su priteisto laikino išlaikymo dydžiu – 500 Lt, ir teigia, kad pagal savo finansines galimybes gali sūnui T. teikti išlaikymą po 300 Lt kas mėnesį. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties, nevertino apelianto turtinės padėties bei turimų finansinių įsipareigojimų, neįvertino tai, jog jis dengia paskolą, moka buto komunalinius ir kitus mokesčius, be to, turi dalį lėšų skirti savo būtiniesiems poreikiams patenkinti. Be to, nurodo, kad sūnui T., yra 8 metai, ir jis neturi specialiųjų poreikių, todėl būtiniausių poreikių patenkinimui nustatytas bendras išlaikymo dydis – 1 000 Lt per mėnesį yra per didelis. Tačiau tokie skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį. Iš prie skundo pateikto apelianto banko sąskaitos išrašo matyti, kad jo sąskaitos likutis yra 998,06 Lt (b. l. 100). Banko sąskaitos išrašas taip pat patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-10-22 (t. y. iki apelianto ieškinio dėl santuokos nutraukimo pateikimo teismui 2013-10-22 (b. l. 3) apeliantui į šią sąskaitą buvo pervedamas darbo užmokestis, kurį vidutiniškai per mėnesį sudaro 2500 Lt (b. l. 99) bei paties apelianto į šią sąskaitą iš kitų jo vardu esančių sąskaitų pervestos piniginės sumos nuo 500 Lt iki 6000 Lt (b. l. 73–94). Pagal AB ,,Swedbank“ 2013-10-16 išduotą pažymą bankui mokėtino kredito suma per mėnesį sudaro 148,02 Lt (b. l. 98). Tokie paties apelianto pateikti duomenys nepatvirtina, kad jis nebūtų finansiškai pajėgus teikti išlaikymą sūnui po 500 Lt per mėnesį ir kad jam mokant šią sumą būtų neužtikrinti apelianto būtiniausieji poreikiai. Todėl atskirojo skundo argumentai, kad atsakovas nėra pajėgus teikti priteisto dydžio išlaikymą ir kad priteistas laikinas išlaikymas nėra proporcingas jo turtinei padėčiai, yra nepagrįsti.

Kaip jau nurodyta, visos esminės priteistino išlaikymo dydžiui turinčios reikšmės aplinkybės (vaiko poreikiai maistui, būstui, sveikatai, ugdymui, tėvų turtinė padėtis, jų turimi kiti išlaikytiniai ir kt.) bus nustatytos tik išnagrinėjus ginčą iš esmės, o nepilnamečio sūnaus interesų apsauga reikalauja, kad jau šiuo metu būtų bent minimaliai užtikrinti jo būtini poreikiai. Atsakovas, nesutikdamas su priteisto išlaikymo dydžiu, teigia, kad 600 Lt suma būtų pakankama nepilnamečio sūnaus būtiniems poreikiams patenkinti, tačiau šių aplinkybių nekonkretizuoja ir nepateikia jokių įrodymų, kurie pagrįstų nepilnamečio sūnaus būtinų poreikių apimtį ir lėšų dydį, reikalingą jiems patenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis priteistino išlaikymo dydžio kriterijus, kuris nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Skundžiamos nutarties priėmimo metu minimali mėnesio alga sudarė 1 000 Lt, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakankama suma minimaliems vaiko poreikiams patenkinti laikė 1 000 Lt, o teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis – po 500 Lt per mėnesį – atitinka vieną iš prioritetinių tikslų – užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti nepertraukiamą išlaikymą iš abiejų tėvų ir tokio dydžio, kad būtų patenkinti minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje dar nenustačius visų bylai reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos išlaikymo dydžiui, buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikiną išlaikymą tam, kad būtų užtikrintas nepilnamečio sūnaus būtinųjų poreikių tenkinimas bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tik laikinai situaciją sureguliuojanti priemonė, tiek ieškovės nurodytų sūnaus poreikių pagrįstumas, tiek kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie jų išlaikymo, atsižvelgiant į kiekvieno jų turtinę padėtį ir turimus išlaikytinius, bus nustatyti teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.

Apeliantas teigia, kad jis prisideda prie vaiko išlaikymo duodamas ieškovei grynus pinigus ir pervesdamas lėšas į jos sąskaitą, ir tai patvirtina pateiktas banko sąskaitos išrašas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisiant laikiną materialinį išlaikymą pakanka pagrįstų abejonių, jog gali būti pažeista vaiko išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Reikalavimo priteisti išlaikymą pateikimo teismui faktas patvirtina galimą vaiko išlaikymo teisės pažeidimą, todėl, esant šalies prašymui, teismas turi ją taikyti (Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 54). Todėl laikinas išlaikymas priteistas pagrįstai (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.).

Išsprendęs šalių ginčą iš esmės, pirmosios instancijos teismas turės nustatyti teiktiną išlaikymą nepilnamečiui šalių sūnui, kuris gali būti nustatytas tiek didesnis, tiek ir mažesnis už skundžiama nutartimi priteistą laikiną išlaikymą. Nustačius, jog sūnui teiktinas mažesnis išlaikymas, negu taikytas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, sumokėtos išlaikymo sumos vykdymo procese galės būti įskaitytos.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.