Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo pagal pareiškėjo L. P. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas L. P. 2007-05-22 kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Vilniaus apskrities administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriui jo mirusios žmonos B. P. tėvo P. P. nuosavybės teises į 10,05 dešimtinių ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) patvirtinančius papildomus dokumentus bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos mirusios žmonos tėvas P. P. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 10,05 dešimtinių ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) Patikslintame pareiškime nurodė, kad pareiškėjo mirusi žmona B. P. 1991-12-17 Šalčininkų rajono žemėtvarkos valdybos Poškonių agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 10 ha žemės, kurią iki 1940 metų nacionalizacijos valdė jos tėvas P. P., bei dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises ir giminystės ryšį. 1995-11-14 Šalčininkų rajono žemėtvarkos valdybos Poškonių agrarinės reformos tarnyba išdavė pareiškėjo žmonai pažymą apie jos tėvo turėtą žemę, kurioje nurodytas 8,34 ha. žemės plotas. Tačiau 1999-12-17 Vilniaus apskrities administracijos sprendimu B. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės tik į 4,34 ha dydžio žemės. Likusi P. P. turėtos žemės dalis nebuvo grąžinta. Jam papildomai raštu kreipusis į žemėtvarkos skyrių, 2006-08-07 buvo atsakyta, jog atkurti jo mirusios žmonos vardu nuosavybės teises į didesnį žemės plotą negalima, nes P. P. turėjo tik 4,34 ha žemės. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra neišprusęs, senyvo amžiaus bei silpnos sveikatos, gyvena toli nuo rajono centro ir Vilniaus miesto, todėl jam yra sunku tinkamai ir laiku ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo L. P. pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo atmetė bei nutraukė civilinę bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas nurodė, kad terminas papildomiems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleistas nuo 2003-12-31 (įstatymų nustatyto termino pabaiga) iki 2007-05-22 (kreipimasis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo) ir pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nepripažintinos svarbiomis: jo neišprusimas, senyvas amžius, silpna sveikata yra subjektyvios aplinkybės, nesudariusios pareiškėjui objektyvių kliūčių pateikti nuosavybės teises patvirtinančius papildomus dokumentus ar lėmusios jo valią ir elgesį taip, kad jis elgdamasis protingai galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tik 2004-01-23, t.y. praėjus ilgam laiko tarpui po nuosavybės teisių atkūrimo jo sutuoktinei (1999-12-17), kreipėsi į Lietuvos valstybinį archyvą dėl papildomų dokumentų pateikimo, patvirtina, kad jis šioje teisinėje situacijoje suvokė savo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų svarbą, tačiau nuo 1999 metų pabaigos nesikreipdamas archyvą dėl jų gavimo, elgėsi neprotingai ir aplaidžiai. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas sirgo ar buvo gydomas. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui nebuvo atimta galimybė pasinaudoti teisine pagalba sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Konstatavęs, kad neatnaujinus praleisto įstatymo nustatyto termino papildomiems nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nesukels pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, šioje dalyje bylą nutraukė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas L. P. prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą- jo pareiškimą patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nevisapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes bei netinkamai vertino byloje esančių įrodymų visumą. Apelianto teigimu, pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą (2003-12-31) ne dėl savo kaltės, o dėl Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų kaltės. Terminas nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t.y. nuo Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus rašto gavimo (2006-08-07), iki kreipimosi į bendros kompetencijos teismą dienos (2007-05-222), nėra pernelyg ilgas ir neprotingas. Apelianto nuomone, tik dėl Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų kaltės, kurie neišsaugojo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, jis privalėjo kreiptis į teismą. Pažymi, kad iki įstatymo nustatyto termino pabaigos, t.y. 2003-12-31, negavo jokio pranešimo iš Šalčininkų žemėtvarkos skyriaus apie tai, kad trūksta dokumentų atkurti nuosavybės teises į likusią žemės dalį, todėl visiškai pagrįstai tikėjosi, kad Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai vėliau atkurs nuosavybės teises į jo žmonos tėvo valdytą žemę. Pareiškėjas mano, kad Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų kaltė, pareiškėjo ir jo mirusios žmonos senyvas amžius, silpna sveikata, neišprusimas laikytini svarbiomis priežastimis, dėl kurių buvo praleistas įstatymo nustatytas terminas. Apelianto teigimu, teismo motyvas, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas sirgo ar buvo gydomas yra nepagrįstas ir klaidinantis. Teismas turėjo išreikalauti iš pareiškėjo ir sveikatos priežiūros įstaigų duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę. Nepagrįstas ir teismo motyvas, kad pareiškėjas elgėsi neprotingai ir aplaidžiai, nes jis dar iki 1995 m. pateikęs Poškonių agrarinės reformos tarnybai dokumentus, gavo pažymą, jog grąžintina 8,34 ha žemės. Tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nepasisakė dėl minėtos pažymos vertinimo. Faktas, kad pareiškėjas papildomai kreipėsi į archyvus dėl paieškos papildomų dokumentų, kaip tik patvirtina, jog jis nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi protingai ir apdairiai. Be to, teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje visiškai nesprendė dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nors faktiškai išnagrinėjo šį prašymą bylos nagrinėjimo metu. Be to, priimdamas sprendimą palikti nenagrinėtu pareiškėjo prašymą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, teismas turėjo šį klausimą išspręsti teismo nutartimi bei turėjo išspręsti klausimą dėl sumokėto žyminio mokesčio.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d. pagrindu- dėl civilinio proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d., piliečiams, praleidusiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai (iki 2001- 12-31 prašymas atkurti nuosavybės teises paduoti ir iki 2003-12-31 nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti) iki 2004-10-26 pagal tuo metu galiojančią įstatymo redakciją buvo naikinamojo pobūdžio terminai, nes jų praleidimas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą praradimu, nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti. Pagal šio straipsnio 2004-10-12 įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojo nuo 2004-10-26) nurodyti terminai prarado naikinamųjų terminų pobūdį ir tapo atnaujinamais terminais. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimo, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, sprendimas priskirtas teismo kompetencijai. Jeigu įstatymas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.). Vadovaujantis šia nuostata, pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis, elgdamasis protingai, galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis vienaip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė, kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko- P. P. valdytą žemę, dar 1991-12-17 padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į 10 ha. žemės plotą. Vilniaus apskrities viršininko 1999-12-17 sprendimu B. P. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,34 ha. žemės. Nei iki šio sprendimo priėmimo, nei po to pretendentei nebuvo raštu pranešta, jog atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą atsisakoma arba kad nuosavybės teisės į kitą žemės dalį galėtų būti atkurtos tik pateikus papildomus dokumentus, įrodančius nuosavybės teises, nors, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punkto 1 dalies nuostatomis, jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Taigi, institucija, kuri rengė dokumentus nuosavybės teisėms atkurti, remiantis šiomis nuostatomis, privalėjo įvertinti, ar pateikti archyviniai dokumentai patvirtina žemės valdymo nuosavybės teise faktą ir kokio dydžio žemės sklypo (sklypų) valdymą tie dokumentai patvirtina. Remiantis Nuosavybės teisės atkūrimo bylos duomenimis, Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrius 1999-11-10 parengė pažymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 4,34 ha žemės, remiantis Lietuvos valstybino archyvo dokumentu (duomenys neskelbtini). (Nuosavybės teisės atkūrimo bylos 3 lapas). Nei šioje pažymoje, nei jokiame kitame bylos dokumente nėra nurodoma, jog duomenų apie didesnį F. P. valdytą žemės sklypą nėra ar jų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti arba kad pagal esamus dokumentus yra atsisakoma atkurti nuosavybės teises į kitą pretendentės nurodytą žemės dalį. Bylos Nr. 40 (priedas prie nagrinėjamos civilinės bylos) 10 lape yra vėlesnis dokumentas- 2000-02-29 datos Šalčininkų rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymas, kuriame taip pat nurodoma, jog Lietuvos valstybino archyvo dokumentas (duomenys neskelbtini) yra pakankamas atkurti nuosavybės teises į 4,34 ha. žemės (nors būtent į tokį žemės plotą nuosavybės teisės tuo metu jau buvo atkurtos), tačiau tolesnis šio pasiūlymo tekstas nėra užpildytas (t.y. antrasis jo punktas, kuriame kalbama apie dokumentų nepakankamumą ir siūlymą kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų). Taigi, šis įrodymas taip pat liudija, jog, atkūrus nuosavybės teises į dalį pretendentės prašytos žemės, kita prašymo dalis buvo ignoruojama, nesprendžiant jo nei teigiamai, nei neigiamai ir nesiūlant pretendentui vienokiu ar kitokiu būdu pateikti papildomus dokumentus. Sprendžiant termino papildomiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą negalima neatsižvelgti ir į pareiškėjo pateiktą Poškonių agrarinės reformos tarnybos viršininkės 1995-11-14 išduotą pažymą (b.l. 14), kurioje nurodoma, kad žemės savininkas P. P. turėjo nuosavybėje 8,34 ha. žemės ir kad pretendentei B. P. po tėvo mirties turi būti grąžinta 8,34 ha. žemės. Nors ši pažyma jokiu būdu negali būti vertinama kaip dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teises į žemę, ji galėjo turėti įtakos pretendentei (o vėliau- jos įpėdiniui pareiškėjui L. P.) suklystant dėl pateiktų dokumentų pakankamumo nuosavybės teisėms atkurti, t.y. galėjo turėti įtakos jų valiai bei jų pasirinktam elgesiui taip, kad jie, elgdamiesi apdairiai ir protingai, galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Tuo atveju, jeigu kompetentingoms institucijoms rengiant dokumentus atkurti nuosavybės teises į 4,34 ha. žemės, pretendentė būtų tinkami ir laiku informuota, jog pateiktų bei žemėtvarkos tarnybos turimų dokumentų nepakanka, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos į prašyme nurodytą žemės plotą, terminas papildomiems dokumentams pateikti apskritai nebūtų buvęs praleistas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, o taip pat į bendrą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę proceso visoje Lietuvos teritorijoje kontekstą (nuosavybės teisių atkūrimas nepateisinamai ilgai užsitęsė), pareiškėjui visiškai objektyviai galėjo susiformuoti klaidingas suvokimas, kad nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą neatkuriamos ne dėl dokumentų trūkumo, o dėl užsitęsusių procedūrų, priklausančių ne nuo jo, o nuo žemės nuosavybės atkūrimą įgyvendinančių institucijų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, vertino išimtinai tik paties pareiškėjo veiksmus, jo objektyvią galimybę susižinoti, ar pateiktų dokumentų yra pakankamai, kad būtų atkuriamos nuosavybės į visą pretendentės nurodytą žemės sklypą, t.y. taikė jam gana aukštus atidumo bei rūpestingumo kriterijus, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad valstybės institucijos, įpareigotos spręsti nuosavybės atkūrimo klausimus bei rengti dokumentus, t.y. įgyvendinančios valstybės joms priskirtas funkcijas atkuriant nuosavybės teises, tinkamai neatliko joms teisės aktuose priskirtų pareigų. Todėl, nors pareiškėjo praleisto termino trukmė ir yra gana ženkli, valstybės institucijų netinkamas veikimas per visą tą laiką nuo termino pabaigos iki pareiškėjo informavimo 2006-08-07 raštu (ir tai ir tik po to, kai pareiškėjas pats raštu papildomai kreipėsi į žemėtvarkos skyrių- b.l. 16-17) sudaro pagrindą pripažinti, kad terminas papildomiems dokumentams pateikti yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Būtent taip išsprendžiamas klausimas šioje bylos dalyje (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.)

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas bylą šioje dalyje nutraukė tuo pagrindu, kad, neatnaujinus termino papildomiems dokumentams pateikti, juridinio fakto nustatymas nesukeltų pareiškėjui teisinių pasekmių. Tačiau, kadangi teismo sprendimas dalyje dėl termino atnaujinimo yra naikinamas ir terminas aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu atnaujinamas, teismo išvada, jog teismo sprendimas nesukels teisinių pasekmių, yra nepagrįsta, todėl ir šioje dalyje sprendimas naikinamas (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d.). Naikinat teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pažymėtina ir tai, jog, nagrinėjant bylą, buvo pažeistos Civilinio proceso kodekso 11 str. 1 d. bei 198 str. 2 d. nuostatos dėl proceso kalbos: ne tik Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantis, bet ir į bylą pateiktas 1935 m. dokumento nuorašas (b.l. 47-48) surašytas lenkų kalba ir į valstybinę kalbą neišverstas, todėl vadovautis juo, kaip rašytiniu įrodymu byloje, negalima. Be to, šis dokumentas turi ir kitą trūkumą- be jo pavadinimo (titulinio lapo), pateikta tik vieno jo lapo kopija, besibaigianti būtent F. P., M. S. pavarde su nurodytu 4,3497 žemės plotu, tačiau nepateiktas kitas, po šio lapo sekantis, sąrašo lapas, nors ties aukščiau esančiomis pavardėmis šiame sąraše daugeliu atvejų yra pažymėta ne po vieną, o po keletą sklypų, todėl negalima paneigti tikimybės, jog kitame sąrašo lape tęsiamas ir F. P. turėtų žemės sklypų sąrašas. Nesant šio dokumento tęsinio, o taip pat jo vertimo į lietuvių kalbą, tiksliai nustatyti F. P. valdytos žemės plotą netgi nurodytą šiame dokumente, nėra galimybės. Šis dokumentas, kurio pagrindu ir buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į 4,34 ha. žemės, yra vėlesnis negu pareiškėjo pateikti 1930 m. dokumentai (b.l. 7-9), todėl, remiantis jau minėtos 1997-09-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos tvarkos nuostatomis, atkuriant nuosavybės teises, turėtų būti vadovaujamasi vėlesniu dokumentu. Tačiau kai dokumentas pateiktas netinkamos formos, jis negali būti vertinamas kaip paneigiantis ankstesnįjį dokumentą. Pažymėtina ir tai, kad 11 bylos lape esančio preliminaraus sąrašo, kuris greta su kitais įrodymais taip pat turi būti vertinamas byloje, vertimas pateiktas netikslus: pateiktame dokumente lenkų kalba sąrašas prasideda 1-uoju ir baigiasi 15-uoju numeriu (11 b.l., antra pusė), tuo tarpu vertimas pateiktas nuo 16-ojo iki 28-ojo numerio ir jokių duomenų apie F. P. žemę šioje išverstoje sąrašo dalyje nėra, kai tuo tarpu sąrašo dalyje, kuri nėra išversta, asmuo tokia pavarde ir vardu žymimas 12-uoju numeriu. Taigi, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino netgi pateiktų rašytinių įrodymų įrodomos reikšmės bei sąsajumo su byla, nepašalino prieštaravimų tarp šių rašytinių įrodymų. Tuo tarpu ryšys ir įrodomoji reikšmė tarp rašytinių įrodymų bei liudytojų parodymų apskritai nenustatytas, o posėdžio metu, apklausiant liudytojus, prieštaravimai taip pat visiškai nebuvo tiriami: liudytojai liudijo, kad F. P. turėjo žemę trijose vietose, nors pagal tų pačių liudytojų pasirašytus ir pateiktus į bylą aktus ir planus (b.l. 59-61) buvo parodyti ir planuose pažymėti tik du žemės sklypai. Netirta (ar bent jau byloje tokių duomenų nėra), ar tai papildomi žemės sklypai prie to, į kurį jau atkurtos nuosavybės teisės, ar liudytojai parodė būtent tik šių dviejų žemės sklypų buvimo vietą.

Kadangi juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui yra būtina ne tik pašalinti formalius byloje esančių rašytinių įrodymų formos bei turinio trūkumus, bet ir nustatyti jų tarpusavio ryšį, įvertinti įrodomąją reikšmę ne tik pačių dokumentų, bet ir jų sąryšyje su liudytojų parodymais, išnagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje pagal bylos medžiagą nėra galimybės, todėl byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Civilinio proceso kodekso 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.). Nagrinėjant bylą iš naujo, taip pat būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad ne tik valstybinės žemės mokesčio už pirmą 1930 metų pusmetį protokole Nr. 32 (b.l. 8-9), bet ir jau aptartame 1935 metų registre yra nurodomi du asmenys turėję žemės (duomenys neskelbtini) ta pačia pavarde ir vardu - F. P., tačiau 1935 m. sąraše jie jau nurodomi su tėvų vardais (T. ir M.). Taigi, ši aplinkybė taip pat turi būti detaliai išsiaiškinta, nes, grįsdamas prašymą atkurti nuosavybės teisę į 10,05 dešimtinių žemės, pareiškėjas remiasi būtent 1930 m. sąrašu, nors pagal jį nėra galimybės nustatyti, ar tai vienas ir tas pats asmuo, ar- kaip nurodoma 1935 m. sąraše- du skirtingi asmenys tais pačiais vardu ir pavarde.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti.

Atnaujinti pareiškėjui L. P. terminą papildomiems nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams į buvusio savininko P. P. valdytą žemę (duomenys neskelbtini), pateikti.

Bylą dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.