Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Violetos Ražinskaitės ir Jono Algimanto Venckaus,

gynėjams advokatams Marijai Bartaševičiūtei, Sigitui Lukauskui, Valdui Burneikiui, Jolantai Bagdonienei, Algirdui Gurauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., K. S. ir R. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoniems metams devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu solidariai iš A. K., K. S. ir R. J. nukentėjusiajam A. F. priteisti 1697 Lt turtinei žalai atlyginti ir 1040 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K., K. S. ir R. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. lapkričio 19 d. apie 17 val. 30 min. veikdami bendrininkų grupe, K. S. ir R. J. būdami apsvaigę nuo alkoholio, kerštaudami G. F. už tai, kad jis pasisavino 2 l. talpos alaus butelį „Skysta duona“, R. J. automobiliu VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamu A. K., nuvežė G. F. prie apgriuvusio pastato, esančio Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) Įvykio vietoje A. K., K. S. ir R. J. sudavė G. F. ne mažiau kaip 21 smūgį rankomis, kojomis ir metaliniu strypu taip padarydami muštines žaizdas blauzdose, kaktoje, dešinio antakio srityje, viršugalvyje, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, nosies nugarėlėje, kairiame skruoste ir viršutinėje lūpoje bei smakre, kraujosrūvas kaktos, abiejų momenų ir abiejų smilkinių minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimus po minkštaisiais abiejų galvos smegenų pusrutulinių kaktinių, smilkinių ir momeninių sričių dangalais, galvos smegenų kaktinių skilčių sumušimą su kraujosrūvomis kaktinių skilčių medžiagoje, dėl to nuo galvos sužalojimų visumos dėl galvos smegenų sumušimo ir kraujo išsiliejimo po minkštaisiais dangalais bei galvos smegenų medžiagoje nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu nužudė G. F..

Apelianto nuomone, teismas, pripažindamas jį kaltu dėl G. F. nužudymo, rėmėsi nuteistųjų A. K., S. S., liudytojų A. D., N. R.-K. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvada. Tačiau K. S. parodė, kad jis, t.y. R. J., tik vieną kartą sudavė delnu G. F. per veidą tuo metui, kai jie aiškinosi, kur dingo vienas butelis alaus. Kai G. F. pradėjo bėgti, A. K. jį pasivijo ir mušė, o jis ( R. J. ) spyrė koja G. F. į sėdmenis. Tokie jo veiksmai G. F. nesukėlė esminių sveikatos sutrikimų ir negalėjo būti mirties priežastimi.

Skunde teigiama, kad išvykę automobiliu iš K. S. gyvenamojo namo kiemo nebuvo susitarę ir neturėjo tikslo daugiau mušti G. F., norėjo paleisti jį toliau nuo namų, kad jam būtų sunkiau sugrįžti ir tokiu būdu nubausti jį už alaus butelio vagystę. G. F. atsisakius išlipti iš automobilio tarp G. F. ir A. K. kilo konfliktas ir jie susimušė. R. J. bandė įspirti G. F., bet nepataikė ir pargriuvo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos A. D. parodymais apie tai, kad ji, skambindama K. S. girdėjo kieno tai pasakytus žodžius „baikite nereikia“ ir tuos žodžius priskyrė G. F.. R. J. nurodo, kad šią frazę pasakė jis besimušantiems A. K. ir G. F.. Baigti smurto veiksmus reikalavo ir K. S.. Visus smurto veiksmus, taip pat ir smūgius į galvą metaliniu strypu G. F. sudavė tik A. K..

Apeliantas pabrėžia, kad jis negalėjo atlikti aktyvių smurto veiksmų prieš G. F., nes prieš keletą metų jis buvo stipriai susižalojęs ranką, be to, prieš keletą dienų jam buvo stipriai sužalota galva ir tuos faktus patvirtinantys duomenys yra byloje.

Taip pat nuteistasis R. J. nesutinka, kad G. F. suduodamas delnu ir spirdamas į sėdmenis K. S. gyvenamojo namo kieme veikė bendrininkų grupėje. Šiuos veiksmus savo valia, nei veiksmais, nei žodžiu ar gestais su K. S. ar A. K. tai daryti nesitarė. Be to, neįmanomas bendrininkavimas esant netiesioginei tyčiai, kadangi tik aiškiai aptartas susitarimas gali būti vertinamas kaip bendrininkavimas, susitarimas tarp bendrininkų negali būti išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Asmuo privalo atsakyti tik už savo padarytus baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, todėl byloje turi būti aiškiai nustatyti kiekvieno nusikaltime dalyvavusio asmens veiksmai, personalizuojant atsakomybės laipsnį.

Be to, apeliantas pažymi, kad jo ir K. S. bandymas sustabdyti A. K. smurto veiksmus rodo, jog jie nepritarė tokiems veiksmams, o susitarimo bendrai mušti G. F. tarp jų nebuvo.

Apelianto manymu, G. F. lavono tyrimas atliktas paviršutiniškai, todėl teismas turėjo paskirti papildomą ekspertizę. R. J. nurodo, jog G. F. sudavė delnu ir spyrė į sėdmenis dar iki įvykio, kurio metu buvo padaryti eksperto įvertinti sužalojimai. Ekspertas, remdamasis bylos dokumentais ir įvertinęs G. F. padarytus sužalojimus, turėjo atriboti apelianto padarytus sužalojimus ir įvertinti jų sunkumo laipsnį. R. J. taip pat nesutinka su teismo išvada, jog nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio. Apeliantas teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Nuteistasis A. K. pripažįsta savo kaltę, tačiau pažymi, kad konfliktą išpovokavo G. F., vartodamas jo adresu necenzūrinius žodžius, įžeidinėdamas ir panaudodamas fizinį smurtą prieš jį. Apeliantas teigia, kad G. F. pirmas užpuolė jį patį, bei jo draugus R. J. ir K. S.. Žinodamas G. F. kriminalinę praeitį, apeliantas jo išsigando ir būdamas šoko būsenos tik gynėsi. Negalėdamas apsiginti, jis pasiėmė metalinį strypą, kuris buvo automobilyje ir juo sudavė kelis smūgius G. F.. Po to apeliantas su R. J. bei K. S. išvažiavo namo, o G. F. paliko įvykio vietoje.

Apeliantas skunde pažymi, jog nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą ir nori kuo greičiau atlyginti padarytą žalą. Teismas neatsižvelgė į tai, jog jis yra vedęs, turi mažametę dukrą, išlaiko šeimą, yra neteistas, buvo užsiregistravęs darbo biržoje, be to, jo motina šiuo metu nedirba, serga depresija, jai reikalinga finansinė parama bei pagalba sodo darbuose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti pilnai juose išdėstytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistųjų R. J., A. K. ir K. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų R. J., A. K. ir K. S. kaltės tyčia nužudžius G. F. ir jų padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šios išvados pilnai pasitvirtino ir apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą. Priešingai nei teigiama apeliantų skunduose, pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl visų nuteistųjų kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas grindė nuteistųjų kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad R. J., K. S. ir A. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrai, kerštaudami nukentėjusiajam G. F., kad šis pasisavino 2 litrų talpos alaus butelį, sudavė jam ne mažiau kaip 21 smūgį rankomis, kojomis ir metaliniu strypu į įvairias kūno vietas, nuo ko G. F. mirė. Kai matyti iš apeliacinių skundų, R. J. ir K. S. neigia savo kaltę dėl G. F. nužudymo suduodant jam didelį kiekį smūgių kojomis, rankomis ir metaliniu strypu į įvairias kūno vietas. Apeliantai R. J. ir K. S. tvirtina, jog sudavė nukentėjusiajam tik po vieną kartą delnu per veidą, o R. J. pripažįsta ir vieną kartą įspyręs nukentėjusiajam į sėdmenis. Abiejų apeliantų manymu, mirtį sukėlusius smūgius nukentėjusiajam galėjo suduoti tik A. K., nes jis mušė G. F. metaliniu strypu. Nuteistasis A. K. patvirtindamas R. J. ir K. S. skundų teiginius, nurodo, kad sudavė G. F. smūgius metaliniu strypu, tačiau tai padarė tik gindamasis nuo nukentėjusiojo pavartoto smurto prieš jį patį ir jo draugus. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų teiginius kaip nepagrįstus ir juos vertina kaip iš anksto tarpusavyje suderintą gynybinę poziciją, kuri yra paneigta pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvadomis.

Nors nuteistieji kategoriškai tvirtina, kad tarp jų nebuvo bendro susitarimo vartoti smurtą nukentėjusiojo G. F. atžvilgiu, tačiau šie teiginiai paneigti byloje ištirtais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė, o apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiais vertinimais sutinka. Nuteistųjų kaltė bendru susitarimu ir veiksmais nužudžius G. F. iš esmės grindžiama jų pačių parodymais, duotais ikiteisminio bylos tyrimo ir teisme. Nors apeliantai savo parodymus keitė, tačiau pirmosios instancijos teismas juos analizavo gretindamas tarpusavyje bei lygindamas su kitais byloje ištirtais įrodymais ir padarė tikrąsias įvykio aplinkybes atitinkančias išvadas. Nuteistasis K. S. ikiteisminio bylos tyrimo metu parodė ( t. II, b.l. 64-65 ), kad 2009-11-19 su A. K. ir R. J. nusipirko 3-4 butelius po 2 litrus talpos stipraus alaus ir pas jį namuose dalį alaus išgėrė, tačiau dar vienas butelis alaus turėjo likti prieškambaryje. Kartu su jais alų gėrė ir G. F.. Kai pastarieji išvyko, jis pastebėjo, kad trūksta vieno butelio alaus ir skambino R. J., kuris pranešė, kad trūkstamą alaus butelį rado pas G. F. striukėje. Pagal K. S. parodymus, jis susitarė su R. J. ir A. K. „pamokyti už vagystę“ G. F., t.y. jį sumušti. Šis susitarimas vyko kieme, kai R. J., A. K. ir G. F. sugrįžo atgal. K. S. parodo, kad kieme G. F. mušamas nebuvo, jis buvo įsodintas į automobilį, nuvežtas į nuošalią vietą ir ten sumuštas. Savo parodymuose K. S. gana išsamiai nurodo kas ir kokiu būdu mušė G. F. ir kiek smūgių kiekvienas iš jų sudavė nukentėjusiajam. Pagal K. S. parodymus, A. K. ištempus G. F. iš automobilio, jie visi trys pradėjo jį spardyti kojomis, R. J. sudavė 3-4 smūgius G. F. į veidą ar galvą, po to metaliniu strypu G. F. į įvairias kūno vietas daužė A. K., po to, palikę nukentėjusįjį toje pačioje vietoje, jie trise išvyko į namus. Tokie K. S. parodymai pagal faktines aplinkybes atitinka jo sugyventinės liudytojos A. D. parodymus, kuri visą laiką buvo namuose ir matė, kaip K. S. pasigedo alaus, skambino R. J., po ko pastarasis su A. K. ir G. F. sugrįžo atgal, o po penkių minučių visi kartu su K. S. vėl išvažiavo. Liudytoja A. D. paneigė tą aplinkybę, kad kieme G. F. atžvilgiu nuteistieji atliko smurtinius veiksmus ir tai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus K. S. parodymus, bei paneigia teisminio bylos nagrinėjimo metu iškeltą versiją, jog kartu su A. K. ir R. J. jis išvažiavo į parduotuvę nusipirkti alaus. Byloje nustatyta, kad alaus K. S. nepirko, o po G. F. sumušimo sugrįžo su tuo pačiu buteliu alaus, kurį atėmė iš nukentėjusiojo. Apie tai, kad G. F. buvo išvežtas tikslu atkeršyti už pavogtą alaus butelį ir jis buvo intensyviai mušamas, galima spręsti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų A. D. parodymų ( t. I, b.l. 119-121, 122-124 ). A. D. parodė, kad išvykus K. S. ir jam užtrukus apie valandą, skambino jam telefonu ir pokalbio metu girdėjo kažkieno balsus, buvo šaukiama „baikite, nereikia“. Be to, ji parodė, kad sugrįžęs K. S. ją įspėjo, kad ji niekam neišsiduotų, jog vakare pas juos namuose lankėsi G. F.. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. D. iš esmės patvirtino savo parodymus ir paaiškino, kad telefoninio pokalbio su K. S. metu girdėjo kažkokį tai triukšmą. Sugretinus tarpusavyje K. S. ir A. D. parodymus nustatyta, kad pagal faktines aplinkybes jie sutampa, nes tuo metu, kai jie kalbėjosi telefonu, R. J. ir A. K. mušė G. F.. K. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl G. F. suduotų smūgių lokalizacijos ir sužalojimų padarymo mechanizmo pilnai atitinka teismo medicinos specialisto išvadas ( t. I, b.l. 88-89 ), kad G. F. buvo suduoti smūgiai kietu buku daiktu ir jis mirė nuo galvos sužalojimų visumos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas Gintautas Serbenta tikslino byloje duotą išvadą, kad nuo G. F. mirties lapkričio 19 dienos vakare iki jo kūno tyrimo lapkričio 23 d., galėjo praeiti trys su puse paros, remiamasi kūne atsiradusiais lavoniniais reiškiniais. Taip pat ekspertas paaiškino, kad sužalojimai G. F. galvoje padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau 21 smūgio poveikyje, kuo galėjo būti kumštis, spyris koja ar smūgis kokiu tai kitu daiktu, o trys muštinės žaizdos kaktoje galėjo būti padarytos daiktu, panašiu į metalinį laužtuvą. Kiekvienas sekantis smūgis G. F. į galvą sunkino nukentėjusiojo galvos smegenų būklę ir sužalojimų į galvą visuma lėmė nukentėjusiojo mirtį. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 punktas ).

Iš esmės analogiškus parodymus dėl G. F. sumušimo aplinkybių ikiteisminio bylos tyrimo metu 2009-11-22 d. davė ir A. K., tačiau jis neigė turėjęs ir panaudojęs metalinį strypą. 2010-01-21 d. įvykusios apklausos metu A. K. parodymus pakeitė ir parodė, kad sudavė tik du smūgius strypu G. F. per kojas, o ką darė R. J. ir K. S., nematė, nes tuo metu telefonu kalbėjosi su žmona. 2010-04-28 d. vykusios apklausos metu A. K. parodymus vėl pakeitė ir parodė, kad muštynės su G. F. prasidėjo pas A. D. kieme, R. J. smurto prie nukentėjusįjį visai nevartojo, nes jam buvo traumuota dešinioji ranka. Iš esmės tokius pačius parodymus A. K. davė ir apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme, tačiau derindamas savo parodymus su R. J., prisiėmė kaltę dėl G. F. nužudymo, parodydamas, kad nukentėjusysis elgėsi agresyviai, todėl sudavė metaliniu strypu smūgius jam per rankas, kojas ir galvą.

Nuteistasis R. J. tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad konfliktas su G. F. kilo, kai K. S. pasigedo alaus butelio, tačiau nuteistasis tvirtina nukentėjusiajam A. D. kieme tik kelis kartus sudavė delnu per veidą. Nuvežus G. F. į nuošalią vietą, smūgius per galvą metaliniu strypu jam sudavė A. K.. Lyginant R. J. parodymus su K. S., A. K. parodymais, duotais pirminėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat su liudytojos A. D. parodymais, nustatyta, kad jie pagal esmines įvykio aplinkybes skiriasi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kuria R. J. parodymai atmesti kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys kitiems byloje ištirtiems objektyviems įrodymams, jie turi būti vertinami tik kaip apelianto pastangos išvengti atsakomybės už tyčinį kito asmens nužudymą. Liudytoja A. D. nuosekliai parodė ir jos parodymai atitinka pirminius K. S. ir A. K. parodymus, kad G. F. kieme mušamas nebuvo. Tai, kad nuteistieji turėjo bendrą sumanymą išvežti G. F. toliau nuo namų ir ten jį sumušti, iš dalies parodo ir R. J., teigdamas, kad nukentėjusiajam pradėjus reikalauti jį vežti namo, jie tarpusavyje susimirksėjo, kad veš ne į Panevėžį ( t. II, b.l. 149 ). G. F. lavonas buvo rastas prie apgriuvusio pastato, Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), todėl visi sužalojimai, kurie sukėlė mirtį, buvo padaryti šioje vietoje. Byloje nėra duomenų, jog G. F. po jam padarytų sužalojimų galėjo nueiti į kitą vietą, taip pat nėra duomenų, kad nustatytus sužalojimus galėjo padaryti kiti asmenys. R. J. parodymai prieštarauja ir teismo medicinos specialisto išvadai, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė ne tiktai dalis sužalojimų galvoje, galimai padarytų metaliniu strypu, tačiau visų sužalojimų visuma, kurie padaryti ir kietais bukais daiktais, kuo galėjo kumštis, koja ir panašiai. Smurto G. F. atžvilgiu vartojimo faktą nuošalioje vietoje netiesiogiai patvirtina liudytojų A. D. ir N. R.-K. parodymai, kad jos telefoninių pokalbių metu girdėjo triukšmą, šauksmus „baikite, nereikia“. Šioje dalyje abiejų liudytojų parodymai sutampa su A. K. parodymais, kad tuo metu, kai jis kalbėjosi su žmona, G. F. buvo mušamas. Tuo paneigiami R. J. skundo teiginiai, kad jis bandė nuraminti A. K., sakydamas aukščiau liudytojos A. D. nugirstus telefoninio pokalbio metu žodžius. Pati žodžių konstrukcija ir bendras garsinis fonas duoda pagrindą tvirtinti, kad šie žodžiai buvo ištarti fizinį smurtą patiriančio asmens. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad R. J., K. S. ir A. K. susitarę ir bendrai veikdami, prievarta nuvežė G. F. į nuošalią vietą, kur kiekvienas sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, nuo kurių G. F. mirė. Liudytojų A. D. ir N. R. parodytas aplinkybes dėl girdėtų žodžių telefoninio pokalbio metu bando paneigti ir apeliantas K. S., tačiau savo teiginių jis nemotyvuoja, todėl jie atmetami, remiantis tais pačiais argumentais, kurie jau buvo aptarti šioje nutartyje. Apeliantas K. S. taip pat nurodo, kad jis negalėjo rankomis ir kojomis suduoti smūgių nukentėjusiajam G. F., nes neišvengiamai pats būtų susižalojęs rankas. Šie teiginiai taip pat nepaneigia K. S. kaltės ir atmetami remiantis teismo medicinos specialisto išvadomis, kurias ekspertas G. Serbenta patvirtino teismo posėdyje. G. F. suduoti smūgiai kietais bukais daiktais savaime nebuvo labai stiprūs, tačiau nukentėjusiojo mirtį lėmė kūno vieta, į kurią jie buvo suduoti, bei tai, kad kiekvienas suduotas smūgis sunkino nukentėjusio asmens būklę.

Byloje yra nustatyta, kad apeliantas R. J. darė poveikį liudytojai A. D., o per ją ir K. S., kad jie pakeistų savo parodymus jam ( R. J. ) naudinga linkme. Ikiteisminio bylos tyrimo metu apklausta A. D. parodė ( t. I, b.l. 125 ) ir tuos parodymus ji patvirtino pirmosios instancijos teisme, kad 2010-01-18 pas ją atvyko nepažįstamas vyriškis, kuris liepė jai kalbėti telefonu, pasakęs, kad „tai nuo Rimo“. R. J. telefonu jai liepė parašyti K. S., jog šis pakeistų parodymus ir tai, jog A. K. sutinka visą atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką prisiimti sau. Nors A. D. tvirtina, kad jis nutarė neklausyti R. J., tačiau yra pagrindo spręsti, kad ši informacija pasiekė A. K. bei K. S., nes po to jie pakeitė savo parodymus dėl G. F. sumušimo vietos, A. K. vaidmens nužudyme ir kiekvieno iš jų suduotų smūgių kiekio ir pobūdžio.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad R. J. buvo aktyvus nusikaltimo padarymo bendrininkas, po veikos padarymo jis slapstėsi, taip pat slėpė daiktus, kurie buvo susiję su G. F. nužudymu. Liudytoja N. R. parodė, kad 2009 m. lapkričio 20 d. ji važiavo A. K. vairuojamu VW Golf markės automobiliu. Tuo metu su A. K. buvo R. J., jis sėdėjo ant priekinės keleivio sėdynės. Automobilyje ji pastebėjo maišelį, į kurį buvo sudėti šviesiai rudos spalvos striukė ir mėlyni džinsai. N. R. pastebėjo, kad kelnių dalis yra kruvina, o R. J., pastebėjęs, jog N. R. žiūri maišelį, jį užrišo. Byloje nustatyta, kad tuo pačiu VW Golf markės automobiliu vieną dieną prieš tai į nužudymo vietą buvo vežamas G. F.. Pagal bylos duomenis, besislapstantis R. J. buvo sulaikytas 2009 m. lapkričio 26 d. savo pažįstamo D. Ž. bute.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į A. K., K. S. ir R. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, dvi K. S. ir R. J. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, vieną lengvinančią aplinkybę, išsamiai įvertino visų nuteistųjų asmenybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir pagrįstai skyrė vieneriais metais mažesnę laisvę atėmimo bausmę, nei kitiems dviems jo bendrininkams. Nuteistiesiems R. J., K. S. ir A. K. paskirtos bausmės yra mažesnės už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Dar švelninti bausmes K. S. ir A. K., atsižvelgiant į skunduose nurodytas šeimyninio pobūdžio aplinkybes, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistųjų R. J., A. K. ir K. S. apeliacinius skundus atmesti.