Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-05-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-307-193-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-20
Bylos Nr.
1A-307-193-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys (pirm.), Nijolė Sušinskienė, Tomas Zdanavičius
Nuteistasis
O. B.
Advokatai
Raimundas Kurklietis
Kategorijos

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-307-193/2010

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. gegužės 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Tomo Zdanavičiaus,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant prokurorui Ignui Railai,gynėjams advokatams Raimundui Kurkliečiui ir Rimai Keblienei,nuteistajam O. B. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam R. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. B. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. B. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-17 nuosprendžio, kuriuo:

- O. B. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d ir jam paskirtas laisvės atėmimas devyniems mėnesiams; pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams; pagal BK 233 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., pagal BK 284 str.1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 233 str. 1 d., prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės, ir O. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- R. B. pagal BK 284 str. 1 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 93 str. 1 d. 3 p.) ir byla jo atžvilgiu nutraukta. Vadovaujantis BK 82 str. 1 d. 1 ir 5 p., jam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant jį tęsti mokslą bei dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo priemonėse.

Šiuo nuosprendžiu iš O. B. priteista: M. G. 905,92 Lt turtinei žalai ir 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 420,30 Lt valstybei už nukentėjusiam suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir 93 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. B. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o O. B. nuteistas už tai, kad jie, 2009 m. rugpjūčio 8 d. apie 23.00 val. Rokiškio r., Panemunėlio sen., Panemunėlio gel. st. kultūros namų kieme, viešoje vietoje, veikdami kartu, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: kultūros namų lankytojų akivaizdoje O. B. kumščiu smogė nukentėjusiam M. G. į veidą, dėl ko nukentėjusiajam lūžo apatinio žandikaulio dešinė pusė bei apatinio žandikaulio dešinė šaka, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, o R. B. ne mažiau kaip du kartus spyrė M. G. į kojas, tuo pažeidė viešąją tvarką.

Be to, O. B. nuteistas už tai, kad jis, 2009 m. nuo rugpjūčio mėnesio tiksliai nenustatytos dienos iki 2009 m. rugsėjo 27 d. Rokiškio r., Panemunėlio sen.. Panemunėlio gels.st. mokyklos stadione darė poveikį ikiteisminio tyrimo Nr. 83-1-00328-09, kuriame jis įtariamas viešosios tvarkos pažeidimu ir nesunkiu M. G. sveikatos sutrikdymu, liudytojai I. P., o būtent: primygtinai įtikinėjo I. P. pasakyti apklausoje ikiteisminio tyrimo tyrėjai, kad ji matė, jog ne jis – O. B. – sudavė smūgį byloje nukentėjusiuoju pripažintam M. G., o atvirkščiai – M. G. sudavė smūgį O. B.; I. P. atsisakius taip liudyti, pasakė I. P., kad ji privalės liudyti ir davė jai surašytus, jam palankius parodymus, liepdamas liudyti pagal tuos užrašus; 2009-08-27 nuvežė į Rokiškį, (duomenys neskelbtini) namą su iškaba „Advokato A. K. kontora“, kur buvo jo advokatė ir ten I. P. advokatės akivaizdoje liepė pakartoti savo surašytus parodymus, taip siekiant, kad I. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus.

Šalies argumentai

Nuteistasis O. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-17 nuosprendį ir jį išteisinti, nesurinkus pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Teigia, kad šis teismo nuosprendis yra priimtas netinkamai taikant BK 233 str., pažeidžiant LR Konstitucijos 31 str. 2 d., BPK 10 str., 20 str. 5 d., 57 str., 78 str., 255 str. 2 d., 305 str. l d. nuostatas, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Skunde nurodoma, kad šioje byloje buvo pareikštas nušalinimas valstybinį kaltinimą palaikančiai prokurorei, tuo pagrindu, kad nukentėjusysis M. G. yra prokurorės I. P. giminaitis, ko pasėkoje tyrimą ir valstybinį kaltinimą atliekanti prokurorė buvo šališka. Prokurorės šališkumą patvirtina šios aplinkybės – 2009-08-27 prokurorės neleidimas be jokio objektyvaus pagrindo gynėjai susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tuo pagrindu, kad gali būti iš esmės pakenkta tyrimo sėkmei, kuomet iš bylos matyti, jog visi įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, buvo surinkti iki 2009-08-27; nepasibaigus pačios prokurorės nustatytam terminui iki 2009-11-01 susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti, prokurorė pažeisdama BPK 218 str., 45 str., 2009-10-30 surašė nutarimą, kuriuo atsisakė tenkinti gynybos prašymą pratęsti susipažinimo su bylos medžiaga terminą ir surašė kaltinamąjį aktą; prokurorės atsisakymas pateikti medžiagą susipažinimui dar nepasibaigus nustatytam terminui. Kadangi prokurorės nurodytas susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga terminas 2009-11-01 sutapo su nedarbo diena, 2009-11-02 gynyba kreipėsi į prokurorę su prašymu pateikti medžiagą susipažinimui, tačiau gynybai buvo atsakyta, kad byla jau atiduota teismui. 2009-11-02 Rokiškio rajono apylinkės teismas informavo, kad minėta byla teisme nėra gauta. Todėl manytina, kad buvo pažeista BPK 181 str. 2 d. Be to, prokurorės šališkumą rodo tai, kad siekiant neigiamai jį charakterizuoti, ji rinko ir teigė teismui paskalas kaip įrodymus, taip siekdama teismui suformuoti neigiamą nuomonę apie jį bei tokiu būdu nulemti byloje surinktų įrodymų nepalankų vertinimą jam. Kaip liudytojai į teismo posėdį pakviesti L. S. ir B. A., kurie nėra niekaip su juo susiję, apie įvykį nieko nežino, bet dėl asmeninių konfliktų su jo šeima turi susidarę neigiamą nuomonę apie jį ir jo šeimą. Apelianto manymu, tokių įrodymų pateikimas teismui įtakojo įrodymų vertinimą ir formavo teismui išankstinį nusistatymą dėl jo kaltumo.

Toliau skunde nurodoma, kad kaltinamas O. B. yra grindžiamas daiktiniu įrodymu – 10,5 x 14,7 cm dydžio lapeliu, kuriame yra užrašyti parodymai apie rugpjūčio 8 dienos įvykį šokių metu. Tačiau priešingai nei kaip numato BPK 207 str., apžiūros protokole lapelio turinys neaprašytas, nepateikta jo fotografija, taip neleidžiant gynybai susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo daromos kliūtys gynybai įtakoti ikiteisminio tyrimo išsamumą, siekiant išvengti kaltinamųjų kaltę paneigiančių įrodymų byloje surinkimo. Apelianto manymu, nors teisme buvo suteikta galimybė susipažinti su bylos medžiaga bei minėtu daiktiniu įrodymu, tačiau buvo pažeistas BPK 237 str., o teismui netenkinant prašymo nušalinti nuo teisminio nagrinėjimo akivaizdžiai šališką prokurorę sąlygojo ir paties teismo šališkumą. Tai akivaizdžiai liudija teismo atliktas įrodymų vertinimas, kai visi liudytojų parodymai, kurie buvo palankūs kaltinamajam buvo atmesti dėl jų netikslumų, o kaltinimą patvirtinančių liudytojų parodymų neatitikimo teismas visiškai nevertino. Pavyzdžiui, akivaizdūs liudytojų A. Š. ir M. M. parodymų prieštaravimai dėl R. B. veiksmų prieš nukentėjusįjį. Tai leidžia teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Apelianto O. B. manymu, teismas nenustatė, kad jo nurodyti liudytojai davė melagingus parodymus, todėl turėjo aiškintis išsamiai visas įvykio aplinkybes, kodėl asmenų parodymai apie įvykio aplinkybes yra tokie skirtingai ir pašalinti jų tarpusavio prieštaravimus, o ne juos atmesti. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad nuosprendžiu jį nuteisė dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytų, tuo pažeisdamas BPK 255 str. 2 d. Jam buvo pateiktas kaltinimas viešosios tvarkos sutrikdymu, pasireiškęs tuo, kad jis, O. B., viešoje vietoje smogė, vieną kartą spyrė koja ir vieną kartą kumščiu smogė M. G. į veidą, dėl ko nukentėjusiajam lūžo žandikaulis. Tuo tarpu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas padarė išvadą, kad „O. B. garsiai šūkaudamas, užgauliodamas nukentėjusįjį, puldamas jį su šiukšliadėže, viešoje vietoje aikštelėje prie kultūros namų sutrikdė šokius. Dėl jo elgesio buvo nutrauktas renginys, tokiu būdu sutrikdyta viešoji tvarka“. Aplinkybės dėl garsaus šūkavimo, nukentėjusiojo įžeidinėjimo, puolimo šiukšliadėže kaltinamajam akte jam nebuvo inkriminuotos ir kad reikia gintis nuo šių kaltinimų jis nebuvo informuotas teismo posėdžio metu. Lieka neaišku, ar iš viso jis tariamai smūgiuodamas nukentėjusiajam pažeidė viešąją tvarką ar ne, nes pagal teismo išvadas viešoji tvarka buvo sutrikdyta dėl kitų jo veiksmų, dėl kurių kaltinimai jam nepateikti.

Apelianto O. B. manymu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas jį kaltu dėl BK 284 str. l d. bei 138 str. 2 d. 8 p. numatytų nusikaltimų padarymo, teismas nukrypo nuo LAT Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 nurodytų baudžiamojo įstatymo taikymo taisyklių, draudžiančių nuosprendį grįsti prielaidomis bei įpareigojančių visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai, nes nepašalino byloje esančių esminių liudytojų prieštaravimų ir abejones dėl visų to įvykio aplinkybių aiškino ne jo naudai. Tuo pačiu teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas dėl įrodymų įvertinimo, pagrįsto išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi iš esmės tik nukentėjusiojo, M. M., A. Š., liudytojų L. B., D. B., S. Š., R. Š. ir J. M. parodymais, o visų kitų liudytojų parodymus atmetė dėl tariamų neatitikimų nustatytoms įvykio aplinkybėms. Tačiau toks įrodymų vertinimas prieštarauja pagrindiniams baudžiamojo proceso principams, išplaukiantiems iš nekaltumo prezumpcijos. Visų pirma, akivaizdu, kad liudytojai L. B., D. B., R. Š. ir J. M. nematė, kaip jis smogė nukentėjusiajam. Jis su liudytoja J. M. po įvykio dėl žalos atlyginimo kalbėjo tik todėl, kad manė, jog nukentėjusiajam M. G. žandikaulį galėjo sulaužyti jo brolis. Tai, kad tokį įspūdį galėjo susidaryti, patvirtina tiek jo brolio parodymai, tiek liudytojos A. Š., N. J., P. G. parodymai. Antra, tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų yra prieštaravimų, kurių teismas neįvertino. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja M. M., tiek liudytoja S. Š. ikiteisminiame tyrime ir teismo posėdžio metu tvirtino, kad po jo tariamo smūgio nukentėjusysis M. G. pargriuvo, o tada prie jo pripuolė jaunimas. Šiems parodymams prieštarauja liudytojos A. Š. parodymai, kuri teigė mačiusi, kaip jis sudavė smūgį nukentėjusiajam, bet nenurodė, kad po šio smūgio nukentėjusysis M. G. nugriuvo. Priešingai, teigė, kad po jo tariamo smūgio prie nukentėjusiojo M. G. pribėgo R. B. ir trenkė nukentėjusiajam, tik tada liudytoja A. Š. nubėgo į salę, nutraukdama vykusius šokius. Šių prieštaravimų tarp kaltinimą pagrindžiančių liudytojų parodymų teismas nevertino. Tačiau šie prieštaravimai akivaizdžiai įneša abejones dėl įvykio aplinkybių. Jei po jo tariamo smūgio nukentėjusiajam jis nugriuvo, kodėl liudytoja A. Š. teigia mačiusi, kaip M. G. trenkė ir pribėgęs jo brolis R. Jei trenkė ir R. į veidą, kokiu pagrindu būtent jam, O. B., inkriminuotas nesunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas. Jei A. Š. suklydo dėl to, kad R. trenkė M. G., gal ji galėjo suklysti ir dėl to, kad matė, kaip jis trenkė. Skunde teigiama, kad liudytojos M. M. ir S. Š. yra artimai susijusios su nukentėjusiuoju, todėl jų parodymai gali būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į jų prieštaravimus A. Š. parodymams bei visai eilei liudytojų, kurie irgi tą vakarą buvo įvykio vietoje ir liudijo visai kitokias aplinkybes, nei artimi nukentėjusiajam asmenys. Kažkodėl nei ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams, nei teismui nekilo mintis išsiaiškinti, kas buvo tie asmenys be jo ir jo brolio, kurie dalyvavo mušant nukentėjusįjį M. G.. Visi, patvirtino, kad po tariamo jo ar nukentėjusiojo smūgio kilo sumaištis ir M. G. puolė mušti visa eilė šokiuose dalyvavusių jaunuolių. Pats nukentėjusysis pirminėje apklausoje nurodė, kad jam buvo spirta ne mažiau kaip 10 kartų, į kurią konkrečiai vietą pataikė nurodyti negalėjo. Tik teisme apklaustas ir siekdamas apkaltinti jį, pastarasis teigė, kad smūgių į veidą daugiau nebuvo. Todėl apeliantas mano, kad žandikaulis nukentėjusiajam galėjo lūžti jį spardant tyrimo metu nenustatytiems asmenims ar jam bėgant ir krentant nuo jį besivaikančių jaunuolių, o nukentėjusysis neigia patyręs kokius nors smūgius į veidą tik siekdamas jį apkaltinti. Kad nukentėjusysis tiksliai nežino, kas jį sužalojo to incidento metu, netiesiogiai patvirtina ir liudytojo S. D. parodymai, kuris teigia, kad po įvykio kalbėjęs su nukentėjusiuoju ir supratęs, jog nukentėjusysis tiksliai nežino, kas jį sužalojo, bet spėja, kad Bitinai, nes tik su jais tą vakarą konfliktavo. Skunde teigiama, kad 12 asmenų teismui davė parodymus, kurių parodymai prieštarauja prokuratūros ir kaltinimą pagrindžiančių liudytojų parodymams ir akivaizdu, kad jei nepaneigia jam pateiktų kaltinimų, tai bent jau sukelia pagrįstų abejonių dėl jam inkriminuojamo kaltinimo. Jų parodymus, kurie iš esmės sutampa, tvirtinant, kad jie matė, kaip nukentėjusysis jam smūgiuoja, nuo ko jis parkrito ir jį tada puolė laikyti I. V., kad jis nesiveltų toliau į konfliktą, teismas neturėjo jokio pagrindo atmesti. Atmesdamas visus jo nurodytų liudytojų parodymus, teismas faktiškai niveliavo jo teisę į gynybą ir nešališką teismą, nes jo nurodytų liudytojų parodymai nevertinti ir atmesti. Apelianto manymu, tai lėmė šališkai atliktas ikiteisminis tyrimas ir teismo šališkumas.

Šalies argumentai

Apeliantas O. B. taip pat skunde teigia, kad teismas netinkamai, nesant visų nusikaltimo sudėties elementų, inkriminavo jam BK 233 str. l d. Jis liudytoją I. P. prašė liudyti teisme ir papasakoti, kad ne jis smogė M. G., ne siekdamas suklaidinti teismą ir, kad teisme atsirastų klaidingi duomenys, bet siekdamas, kad būtų nustatyta tiesa ir būtų paneigti jam pareikšti melagingi kaltinimai. Atsižvelgiant į tai, jog M. G. yra Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros prokurorės I. P. giminaitis, tyrimas, apelianto nuomone, buvo atliekamas ne siekiant išsiaiškinti objektyvią tiesą, o tik siekiant surinkti įrodymus, pagrindžiančius nukentėjusiojo jam mestus kaltinimus. Taigi, jo veiksmuose nebuvo tyčios suklaidinti teismą. Be to, apeliantas teigia nesupratęs, kad I. P. to, ką jis pasakojo, iš tiesų nematė. Apeliantas teigia, kad jo veiksmai neatitinka ir objektyviosios šio nusikaltimo sudėties pusės, nes visi veiksmai, kurie jam inkriminuoti, atlikti dar I. P. neturint liudytojo statuso. Teigia, kad teisės teorija liudytojo statuso įgijimą susieja su šaukimu apklausai, analizuojant BPK 78 str. nuostatas liudytojo statusą galima susieti su duomenų tyrėjai nurodymu, apie galimai įvykį. Todėl apeliantas nesutinka su teismo teiginiais, kad liudytojo statusą I. P. įgijo nuo to momento, kai jis, apeliantas, jai pasakė, kad ji bus liudytoja. Tai visiškai teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota teismo išvada. Apklausai jis buvo iškviestas 2009-08-26 ir tik tada nurodė tyrėjai galimus liudytojus. Kaip matyti iš I. P. ir liudytojų K. M., A. M. parodymų, su I. P. jis kalbėjosi ir minėtą lapelį jos pačios prašymu surašė dar iki nurodant tyrėjai ją kaip liudytoją. Taigi, jo prašymas I. P. liudyti teisme ir pateikimas jai surašyto lapelio, kaip jis prisiminė to įvykio aplinkybes, yra atlikti su asmeniu, kuris dar neturėjo liudytojo statuso, todėl negali būti vertinami kaip poveikis liudytojui. I. P. nuvežimas pas jo interesus ginančią advokatę, šiai siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, taip pat nėra neteisėtas veiksmas. Įrodymų apart nukentėjusiosios parodymų, kad šio pokalbio metu, jis liepė I. P. pasakoti advokatei, tai ką parašė lapelyje, jokių nėra. SMS žinutės išsiuntimas su tekstu, „sakyk tą patį, ką jau sakei“, negali būti vertinamas kaip poveikis nukentėjusiajai. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši žinutė buvo išprovokuota, galimai netgi iš anksto susitarus su tyrėja. Nurodo, kad ją 2009-08-28 tyrėja pakvietė į akistatą, tada ji persigandusi paskambino jam, o jis jai ir parašė tą žinutę. Žinutė jai atsiųsta 2009-08-27, taigi, dar iki tariamo jos sužinojimo apie kvietimą į akistatą. Šie nesutapimai negali būti paaiškinami paprastu suklydimu, nes tada iš I. P. parodymų sektų, kad tyrėja dėl akistatos jei skambino savaitgalį. Tokiu atveju, tai kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar nebuvo išankstinio tyrėjos ir I. P. susitarimo dėl jos duotų parodymų pakeitimo ir susitarimo, kad ji jį išprovokuos parašyti jai tokio turinio žinutę, kurią vėliau bus galima panaudoti prieš jį. Tokio susitarimo buvimą liudija ir tai, kad I. P. nebuvo iškelta baudžiamoji byla dėl melagingų parodymų ikiteisminio tyrimo metu davimo. Iš teismui pateikto I. P. pokalbio su D. B. įrašo matyti, kad savo parodymus I. P. pakeitė, jai pagrasinus baudžiamąja byla. Todėl neatmestina versija, kad I. P. teismo posėdžio metu davė parodymus tokius, kokius susitarė su tyrėja, t.y. kad to momento, kas kam smogė iš tiesų nematė, o pirminius parodymus davė paveikta jo. Tai, kad poveikis liudytojai I. P. galimai buvo daromas iš kitos pusės patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai. Pati I. P. pripažįsta, kad dar iki jo akistatos su liudytoja A. Š. pas ją buvo atvažiavęs nukentėjusysis M. G. ir jie bendravo apie jos duotus parodymus. Apeliantas teigia esantis įsitikinęs, kad poveikis liudytojai I. P. jam inkriminuotas vienu tikslu – siekiant paneigti visų jo nurodytų įvykį mačiusių liudytojų parodymus ir suformuoti išankstinę teismo nuomonę dėl gynybos versiją patvirtinančių liudytojų parodymų kritiško vertinimo, nes ikiteisminį tyrimą kuravusi ir kaltinimą palaikiusi prokurorė buvo šališka ir nesiekė, kad byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa, o siekė tik surinkti jį apkaltinančius įrodymus.

Nuteistasis O. B. skunde nurodo, kad 2009-08-08 konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis M. G., ateidamas į šokius girtas kartu su girtu jo, apelianto, tėvu, ir pirmasis smūgiuodamas jam. Tai sukėlė šokiuose esančio jaunimo pasipiktinimą ir jis buvo suspardytas asmenų, kurių jis nurodyti negali, nes tuo metu bandė ištrūkti iš jį laikančio I. V. rankų. Kiek žino, buvo spardomas Mindaugas ne tik į nugarą ir kojas, bet gavo bent keletą spyrių ir į veidą, todėl teigti, kad jis pastarajam sulaužė žandikaulį nėra jokio pagrindo.

Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 str. 1 d. 3 p. atleistas R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-17 nuosprendį ir jį išteisinti, nesant jo veiksmuose jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties. Teigia, kad jam inkriminuoti kaltinimai yra nepagrįsti, teismo išvados paremtos šališkais nukentėjusiojo ir jam artimų asmenų parodymais, nepašalint visų abejonių dėl įvykio aplinkybių, turint išankstinį nusistatymą dėl jo kaltumo. Jam inkriminuoti veiksmai, kad jis spyrė nukentėjusiajam M. G. mažiausiai du kartus į kojas, yra paremtas tik paties nukentėjusiojo paaiškinimais ir liudytojos M. M. parodymais, kuri yra nukentėjusiojo pusseserė. Daugiau nei vienas iš liudytojų nepatvirtino matę, kaip jis, R. B., spyrė nukentėjusiajam. Apeliantas teigia, kad nuo pat pirminės apklausos momento davė vienareikšmius parodymus, kad prie M. G. pribėgo pamatęs, kaip jis trenkė jo broliui, ir siekdamas nutraukti tolimesnį jo puolimą, sugriebęs už kaklo jį parklupdė, jokių spyrių nukentėjusiajam nesudavė. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytojas P. G. nurodęs, kad iš karto po to, kai R. parvertė M. ant žemės, atitraukė R. nuo M.. Apie jo dalyvavimą konflikte liudija taip pat ir liudytojai A. Š. ir N. J., tačiau jų parodymų teismas nevertino. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė ikiteisminiam tyrimui nurodytų liudytojų parodymus, darydamas prielaidą, kad visi kaltinamojo O. B. draugai stengiasi duoti tokius parodymus ir įvykį nupasakoti taip, kad įvykio aplinkybės būtų palankios kaltinamajam ir padėtų jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. R. B. manymu, šių liudytojų parodymai nėra jam palankūs, jie paneigia jam inkriminuotus kaltinimus ir kelia pagrįstų abejonių liudytojos M. M. parodymais. Šie liudytojų prieštaravimai, nepaisant prokurorės 2009-09-26 nurodymo atlikti liudytojų M. M. bei A. Š. akistatas su O. B. nurodytais liudytojais, nepašalinti. Be to, minėti procesiniai veiksmai neatlikti. Atlikta tik akistata tarp I. P. ir A. Š., tačiau ši akistata nepašalino liudytojos M. M. parodymų prieštaravimo A. Š. bei liudytojų P. G. ir N. J. parodymams. Šių liudytojų parodymai kelia pagrįstų abejonių jam inkriminuojamo kaltinimo pagrįstumu, o nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Kaltinimai, kurie galėtų sekti iš liudytojų N. J. ir A. Š. parodymų, kad jis smogė nukentėjusiajam iš kumščio ir taip sutrikdė jo sveikatą bei viešąją tvarką, jam nepateikti. Tai, kad vien tik nukentėjusiojo parodymų nepakanka, kad byla su tokiu kaltinimu keliautų į teismą, patvirtina ir 2009-10-15 prokurorės nutarimas Nr. 7-624 (b. 1. 97), kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas R. B. atžvilgiu, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl BK 284 str. l d. numatyto nusikaltimo padarymo. Skunde teigiama, kad įtarimas R. B. pareikštas remiantis nukentėjusiojo paaiškinimais. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų, kad jį spardė R. B., be to, juos paneigė liudytojai L. B. ir V. Z.. Tai, kad nepasitvirtino įtarimai R. B., kurie buvo paremti nukentėjusiojo parodymais, apelianto nuomone, verčia abejoti ir visais kitais nukentėjusiojo parodymais. Teismas vertindamas nukentėjusiojo parodymus turėtų atsižvelgti į tai, kad M. G. neneigia tą vakarą gėręs. Jo neblaivumas gali būti priežastis, dėl ko to vakaro įvykius M. G. prisimena galimai netiksliai ir neišsamiai. Apelianto teigimu, tą vakarą M. G. sužalojo jam nepažįstami asmenys. Kadangi nukentėjusiojo parodymai, dėl jį spardžiusių asmenų nepasitvirtino, akivaizdu, kad kaltinimai jam yra paremti išimtinai liudytojos M. M. parodymais, tačiau jos parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl šių aplinkybių: 1) Jos parodymais verčia abejoti liudytojo P. G. parodymai. Kaip jis galėjo spardyti ant laiptų M. G., jei P. G. jį atitraukė iš karto po to, kai M. parkrito. P. G. buvo visiškai šalia jo ir viso incidento metu jį laikė, todėl tikrai turėjo matyti visus jo veiksmus, tačiau jis tvirtino, kad jis M. G. nespyrė. 2) Visi liudytojai nurodė, kad muštynės, kurių metu buvo spardomas nukentėjusysis, vyko aikštelėje, ir tik vienintelė M. M. nurodė, kad muštynės vyko ant laiptų. 3) M. M. nurodė mačiusi visą konfliktą nuo pat pradžių, tačiau tvirtina nemačiusi, kaip jis pribėgo prie Mindaugo ir jam, anot liudytojų A. Š. ir N. J., trenkė. 4) Liudytoja M. M. yra nukentėjusiojo pusseserė, todėl atsižvelgiant į jos parodymų prieštaravimus kitų liudytojų parodymams, jos parodymų nepakanka patvirtinti, kad jis pažeidė viešąją tvarką, du kartus spirdamas nukentėjusiajam į kojas. Apeliantas skunde teigia, kad įsiveldamas į konfliktą viešosios tvarkos neketino sutrikdyti, o norėjo nutraukti, jo nuomone, neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus brolio O. B. atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistasis O. B. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R. B., taip pat jų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, o prokuroras prašė skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo O. B. apeliacinio skundo

Apeliantas O. B. nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už viešosios tvarkos pažeidimą bei neteisėtą poveikį liudytojai. Tvirtina, jog teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jo kaltė grindžiama teismo padarytomis prielaidomis, nesurinkta pakankamai jo kaltės įrodymų, be to, įrodymai neteisingai įvertinti. Apeliantas skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Apeliantas O. B. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, specialisto išvada, kurių pagrindu konstatavo O. B. kaltę dėl jam inkriminuoto viešosios tvarkos pažeidimo bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir išteisinti jį dėl jų nėra jokio pagrindo.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties trikdymas – tai vertimas savo elgesiu aplinkinius nepatogiai jaustis, pergyventi gėdos, baimės, pažeminimo jausmus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, jei aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad O. B. viešoje vietoje – Rokiškio r., Panemunėlio sen., Panemunėlio gel. st. kultūros namų kieme, kultūros namų lankytojų akivaizdoje kumščiu smogė M. G. į veidą. Taip elgdamasis O. B. suprato, kad viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą prieš kitą asmenį, trikdo visuomenės rimtį bei tvarką, ir norėjo taip elgtis. Pats nuteistasis teigia, jog nukentėjusysis pirmas sudavė jam smūgį į veidą, tačiau tokių O. B. parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys, todėl jie yra deklaratyvūs bei vertintini kritiškai. Tai, kad nuteistasis sudavė M. G. smūgį į veidą patvirtina nukentėjusiojo bei įvykį mačiusių liudytojų M. M., A. Š., S. Š. parodymai. Šie liudytojai, priešingai apelianto teiginiams, davė esminėse detalėse tarpusavyje ir su nukentėjusiojo M. G. parodymais sutampančius parodymus apie konflikto pradžią, jo eigą bei nuteistojo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Visi jie parodė, kad nuteistasis O. B. pradėjęs konfliktą su tėvu, po to savo veiksmus nukreipė prieš M. G. – iš pradžių puolė jį žodžiu, po to ir fiziniais veiksmais, t. y. suduodamas smūgį kumščiu pastarajam į veidą. Specialisto išvadoje konstatuota, kad M. G. dėl apatinio žandikaulio dešinės pusės bei apatinio žandikaulio dešinės šakos lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors po nuteistojo smūgio į veidą, fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo ir kiti asmenys, tačiau, sutinkamai su nukentėjusiojo parodymais, jis buvo spardomas į kojas bei nugarą, bet ne į veidą. Šiuos parodymus dalinai patvirtino ir liudytojos M. M., L. B., S. Š., I. P., kurios parodė mačiusios nukentėjusiojo atžvilgiu atliktus spyrius. Netikėti nuosekliais nukentėjusiojo M. G. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, teismas neturi jokio pagrindo. Be to, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie tai, kad be nuteistojo O. B. dar kas nors įvykio metu būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajam į veidą ir tokiu būdu padaręs minėtus specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus.

Nuteistojo O. B. veiksmai nukentėjusiajam bei įvykį mačiusiems liudytojams buvo netikėti, nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, dėl jų kilo sąmyšis. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtas O. B. elgesys viešoje vietoje, vertintinas kaip įžūlus, nes prieštarauja moralės ir pagarbos vienų kitiems principams, kuriais pagrįstos bendrosios visuomenėje egzistuojančios viešo elgesio taisyklės. Tokiu būdu skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad O. B. įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą ir viešoje vietoje, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, šie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. Kadangi viešosios tvarkos pažeidimo sudėtis neapima nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, kuriuos lėmė O. B. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas, apeliantui teisingai papildomai inkriminuotas atsakomybę už šiuos padarinius numatantis BK 138 str. 2 d. 8 p.

Apeliantas visiškai nepagrįstai skunde nurodė, kad teismas jį nuteisė dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytų, tuo pažeisdamas BPK 255 str. 2 d. Kaltinamajame akte bei teismo nuosprendyje aprašytos apeliantui O. B. inkriminuotos BK 284 str. 1 d. numatytos veikos aplinkybės yra analogiškos ir nesiskiriančios. Todėl aukščiau minėtieji O. B. teiginiai dėl tariamų BPK 255 str. 2 d. pažeidimų bei iš to išplaukiančios teisės į gynybą pažeidimo vertintini kaip deklaratyvūs bei atmestini.

Apeliantas O. B. taip pat neigia kaltę ir dėl jam inkriminuoto BK 233 str. 1 d., tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, daiktų, dokumentų pateikimo, daiktų apžiūros ir akistatos protokolų duomenimis bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo O. B. kaltę dėl jam inkriminuoto neteisėto poveikio liudytojui. Todėl pagal BK 233 str. 1 d. nuteistam apeliantui baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl jo taip pat nėra jokio pagrindo. Be to, nuteistojo kaltę iš dalies patvirtina ir paties apelianto O. B. parodymų prieštaringumas byloje nustatytoms aplinkybėms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad poveikis apima bet kokias elgesio formas, kuriomis asmuo skatinamas elgtis pagal kaltininko norą: prašymas, įtikinėjimas, kyšio siūlymas ir kiti nesmurtiniai poveikio būdai. Nuteistasis skunde nurodė, jog jis liudytoją I. P. prašė liudyti teisme ir papasakoti, kad ne jis smogė M. G., siekdamas, jog būtų nustatyta tiesa ir būtų paneigti jam pareikšti melagingi kaltinimai. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto O. B. subjektyvi deklaruojama tiesa skiriasi nuo teismo konstatuotų objektyvių aplinkybių, todėl jo deklaruojamos tiesos siekimas yra melagingų – teismo faktinėms aplinkybėms prieštaraujančių –

parodymų davimo jo naudai siekimas. Nukentėjusioji I. P. parodė, kad O. B. prašęs jos liudyti apie įvykį bei davęs jai lapelį su tekstu, kurį ji turinti papasakoti duodant parodymus. Ji parodė, kad tame tekste buvo melas, tai patvirtino ir akistatos su liudytoja A. Š. metu. Liudytoja A. M. parodė, kad matė, kaip O. B. padavė I. P. lapelį su parodymais kaip ji turinti liudyti. Pagrindo abejoti aukščiau minėtų nukentėjusiosios ir liudytojos duotais parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pats apeliantas O. B. pirmosios instancijos teisme neneigė surašęs bei padavęs I. P. lapelį, kuriame surašęs, ką ji turėtų sakyti. Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, I. P. pateiktame lapelyje surašytos nuteistojo O. B. kaip tiesa deklaruojamos ir jo parodymus atitinkančios įvykio aplinkybės. Iš I. P. mobilaus telefono apžiūros matyti, kad prieš I. P. 2009-09-29 apklausą jai apeliantas 2009-09-27 atsiuntė sms žinutę su tekstu „rytoj tik tą patį šnekėk ką anąkart sakei“. Nukentėjusiosios I. P. ir liudytojos A. M. duoti parodymai, taip pat juos patvirtinantys daiktų, dokumentų pateikimo, daiktų apžiūros bei akistatos protokolų turinys, leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog O. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis davė neteisėtą poveikį liudytojai I. P., yra pagrįsta ir teisinga. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad O. B. suprato, kad daro poveikį liudytojai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus, ir norėjo taip veikti. Iš kaltininko tyčios turinio išplaukia ir jo tikslas sutrukdyti teisingumo vykdymą. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis O. B. BK 233 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Apeliantas O. B. skunde ginčija I. P. liudytojos statusą, tačiau I. P. procesinė padėtis teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių, be to, dėl to gana išsamiai ir teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, todėl apelianto teiginiai dėl I. P. liudytojo statuso atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad O. B. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikalstamas veikas, už kurias jis skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas. Todėl išteisinti O. B. iš minėtų nusikaltimų nėra jokio pagrindo. Teisingai kvalifikavęs nuteistojo O. B. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmes už padarytas nusikalstamas veikas. Skirdamas jam bausmes ir parinkdamas jų rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Nors O. B. yra jauno amžiaus, dirba, tačiau jis padarė tris tyčinius (vieną apysunkį ir du nesunkius) baigtus nusikaltimus, administracine tvarka baustas, teistas ir turi neišnykusį teistumą, sutinkamai su BK 27 str. 1 d. nuostatomis yra recidyvistas, charakterizuojamas patenkinamai, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena sunkinanti aplinkybė – pastarųjų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai konstatuoti, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma. Todėl apylinkės teismas O. B. paskyrė realią sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad O. B. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės tiek savo rūšimi, tiek trukme, kurios yra mažesnės nei sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių minimalios ir maksimalios trukmės vidurkiai, o taip pat subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių O. B. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta. Konstatavimas būtinybės skirti apeliantui realią laisvės atėmimo bausmę prieštarauja būtinajai bausmės vykdymo atidėjimo sąlygai, todėl BK 75 str. O. B. atžvilgiu netaikytinas.

Apeliantas O. B. taip pat skunde teigia apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, tačiau šis jo teiginys nepagrįstas, todėl atmestinas. Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Analogiškas principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatytas konkretus momentas, iki kada asmuo laikomas nekaltu: iki tol, kol asmens kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas garantuoja, kad tik pagal baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles ištyrus bei išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant skundžiamą teismo nuosprendį nekaltumo prezumpcijos konstitucinių nuostatų kontekste, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas, O. B. teisių apsauga buvo tinkamai užtikrinta. Vien apkaltinamojo nuosprendžio, netenkinančio nuteistojo norų bei interesų, priėmimas nėra pagrindas minėto principo pažeidimui konstatuoti. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė nekelia jokių abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių O. B. nusikalstamų veikų padarymo faktus ir BK specialiojoje dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių buvimą jo padarytose veikose.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo O. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo O. B. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais neturi pagrindo.

Dėl R. B. apeliacinio skundo

Apeliantas R. B. skundu ginčija savo kaltę, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimą jo veiksmuose, teismo išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, abejonių nepašalinimą, įrodymų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu bei konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, kurių pagrindu konstatavo R. B. kaltę dėl jam inkriminuoto viešosios tvarkos pažeidimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantą, kuris BK 93 str. 1 d. 3 p. pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d., išteisinti nėra jokio pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. viešoje vietoje – Rokiškio r., Panemunėlio sen., Panemunėlio gel. st. kultūros namų kieme, kultūros namų lankytojų akivaizdoje ne mažiau kaip du kartus spyrė M. G. į kojas, tuo pažeidęs viešąją tvarką. Pats R. B. neigia atlikęs šiuos veiksmus, tačiau šias aplinkybes patvirtino nukentėjusiojo bei įvykį mačiusių liudytojų M. M., A. Š. parodymai. Šie liudytojai, priešingai apelianto teiginiams, davė esminėse detalėse tarpusavyje ir su nukentėjusiojo M. G. parodymais sutampančius parodymus apie konflikto pradžią, jo eigą bei R. B. veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Nukentėjusysis parodė, kad po nuteistojo O. B. smūgio prie jo pribėgęs R. B. jį spardė. Liudytoja M. M. taip pat parodė mačiusi, kaip R. B. spyrė M. G.. Liudytoja A. Š. parodė mačiusi, kad R. B. sudavė smūgį nukentėjusiajam, tik nedetalizavo smūgio sudavimo įrankio (ranka ar koja) bei vietos, tačiau tai nepaneigia paties smūgio sudavimo fakto. Taigi, netikėti nuosekliais nukentėjusiojo M. G. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, teismas neturi jokio pagrindo. Taip pat nenustatyta, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtinančios liudytojos turėtų pagrindą apkalbėti apeliantą R. B.. R. B. veiksmai nukentėjusiajam bei įvykį mačiusiems liudytojams buvo netikėti, nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, dėl jų kilo sąmyšis. Taip elgdamasis R. B. suprato, kad viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą prieš kitą asmenį, trikdo visuomenės rimtį bei tvarką, ir norėjo taip elgtis. Minėtas R. B. elgesys viešoje vietoje vertintinas kaip įžūlus, nes prieštarauja moralės ir pagarbos vienų kitiems principams, kuriais pagrįstos bendrosios visuomenėje egzistuojančios viešo elgesio taisyklės. Tokiu būdu skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad R. B. įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą ir viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, šie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. Todėl išteisinti apeliantą R. B., nesant jo veiksmuose jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties, nėra jokio pagrindo.

Apeliantų skunduose iš esmės deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl O. B. ir R. B. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apeliantų bei jų gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliantams nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jų atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą ar rungimosi principas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra, teismas veikė laisvai ir nepriklausomai nuo pašalinės įtakos.

Apeliantai skunduose ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. O. B. ir R. B. apeliaciniuose skunduos pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apylinkės teismas šioje byloje savo išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė įrodymų visuma, be to, skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Laikyti, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su O. B. ir R. B. kalte, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Apeliantai laiko, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, tačiau toks nuosprendžio vertinimas nepagrįstas. Nuosprendžio išvados dėl O. B. viešosios tvarkos pažeidimo, nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei nusikalstamo poveikio liudytojai, taip pat dėl R. B. viešosios tvarkos pažeidimo padarytos remiantis ne spėjimais, bet įvertinus įrodymus, atskleidus jų turinį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikų sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-02-17 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, atsižvelgiant į Lietuvos AaukščiausiojoTeismo formuojamą teismų praktiką, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Nuteistojo O. B. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. B. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas: Ričardas GilysTeisėjai: Nijolė SušinskienėTomas Zdanavičius