Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-04-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-183/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-17
Bylos Nr.
1A-183/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė (pirm.), Albinas Bielskis, Svajūnas Knizleris
Nukentėjusysis
E. L.
Nuteistasis
O. G.
Civilinis ieškovas
E. L.
Advokatai
Artūras Jucevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-183/2009Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.7.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų: Albino Bielskio, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,gynėjui advokatui Artūrui Jucevičiui,nukentėjusiajam E. L. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo O. G. (O. G. ) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Civiliniam ieškovui E. L. (E. L. ) pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

O. G. ekstradicijos išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš O. G. 1394,60 Lt, pervedant šią sumą į Vidaus reikalų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke ,,H“, banko kodas 73000.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime saugomi O. G. pinigai – 5015 Rusijos rublių ir 520,80 Estijos kronų nukreipti civilinių ieškinių padengimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. G. nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, tai yra:

2004-06-21 fizinis asmuo E. L. (lizingo gavėjas) sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su lizingo davėju UAB „A“, pagal kurią tą pačią dieną E. L. priėmė valdyti UAB „Ž“ priklausantį automobilį BMV 530, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 113 000 Lt vertės. Pagal UAB „A“ išduotą pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) šį automobilį vairuoti buvo suteikta teisė O. G. ir jis 2004-07-01 perėmė automobilį naudojimuisi iki pareikalavimo iš E. L. , o 2004 m. rugpjūčio mėnesį laikotarpiu nuo 19 d. iki 27 d. nenustatytomis aplinkybėmis perdavė nenustatytiems asmenims.

Šalies argumentai

Nuteistasis O. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas pažeidė BPK nuostatas, nes byloje neištyrė visų įrodymų, padarė išvadas, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, nenurodė motyvų, kodėl tam tikrus įrodymus atmetė.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Teigia, kad teismo išvada, jog jis padarė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, yra klaidinga, nes neatitinka byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių. Teismas nepagrįstai atmetė jo versiją, jog automobilis buvo pavogtas Minske (Baltarusijoje), motyvuodamas tuo, jog jis (apeliantas) niekada nėra buvęs Baltarusijoje. Byloje surinkti duomenys neginčijamai rodo, jog automobilio dingimo metu tiek jis, tiek ir automobilis buvo Baltarusijoje, ir kartu patvirtina jo iškeltą versiją dėl automobilio vagystės Baltarusijoje. Tokie duomenys būtų: pirma, tai, kad byloje (t. 3, b. l. 94) nustatyta, jog automobilis išvyko iš Rusijos per Smolensko miestą, kuris yra pasienyje su Baltarusija ir kelyje Maskva-Minskas-Vilnius. Šis faktas, apelianto nuomone, patvirtina jo aiškinimus, kad jis vyko iš Maskvos per Minską ketindamas trumpiausiu keliu nuvažiuoti į Vilnių, kur norėjo, jog būtų atliktas automobilio techninis aptarnavimas; Antra, byloje yra duomenų, jog 2004-08-26 jis atvyko į Vilnių iš Baltarusijos traukiniu. Tačiau teismas į šiuos jo paminėtus duomenis neatsižvelgė, o vadovavosi išimtinai tik Baltarusijos teisėsaugos institucijų pateiktais duomenimis, kurių negalima laikyti patikimais įrodymais, nurodydamas, kad nei Minsko centrinės muitinės centrinėje duomenų bazėje, nei Valstybinės automobilių inspekcijos duomenų bazėje nėra duomenų, kad toks automobilis vyko per Baltarusijos valstybės sieną, kaip tokių duomenų neturėjo ir Interpolo Baltarusijos nacionalinis biuras. Apeliantas skunde abejoja minėtų duomenų kaip patvirtinančių jo nebuvimo Baltarusijoje faktą patikimumu dėl vienos priežasties. Apeliantas yra įsitikinęs, kad minėtos Baltarusijos teisėsaugos institucijos negalėjo turėti jokių duomenų apie automobilio buvimą Baltarusijos teritorijoje. Apelianto teigimu, Valstybinės automobilių inspekcija žinotų apie įvykį tik tada, jeigu būtų kažkoks autoįvykis ar automobilis būtų sustabdytas patikrinimui dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, ko byloje nėra nustatyta. Muitinis patikrinimas nėra būtinas, nes Rusija ir Baltarusija yra vienoje politinėje erdvėje (Nepriklausoma valstybių sąjunga) ir pagal tarpvalstybinius susitarimus valstybinė siena nėra privalomo lengvųjų automobilių patikrinimo zona, todėl apie automobilio įvažiavimą į Baltarusiją Minsko centrinės muitinės centrinėje duomenų bazėje galėjo ir nebūti. Interpolo Baltarusijos nacionalinis skyrius žinotų apie automobilį tik tokiu atveju, jei dėl pastarojo dingimo būtų kreiptasi, o šiuo atveju jo pareiškimas dėl automobilio dingimo nebuvo užregistruotas. Kita vertus, apelianto nuomone, esant tokiems prieštaringiems iš Baltarusijos ir Rusijos institucijų pateiktiems duomenims, visos šios abejonės turėtų būti apskritai vertinamos jo naudai, laikant, jog nėra paneigta, kad jis ir automobilis buvo Baltarusijos teritorijoje, kur jis atvažiavo iš Rusijos ir iš ten išvyko traukiniu į Lietuvą.

Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo išvada, kad jo elgesys po automobilio dingimo – ne iš karto apie automobilio dingimą informavo nukentėjusįjį, rodo, jog jis vengė atsakomybės, o jo paaiškinimai, kodėl jis taip elgėsi (iš pradžių teigė, kad neturėjo telefono, po to, jog blogai jautėsi, o teisme, kad dėl automobilio vagystės įtarė nukentėjusįjį), yra nenuoseklūs. Tvirtina, kad jis nukentėjusiajam apie automobilio dingimą nepranešė iš karto būtent dėl visų jo parodymuose nurodytų priežasčių, todėl laikyti, jog jis vengė atsakomybės ir jo paaiškinimai yra nenuoseklūs dėl nuosprendyje nurodytos priežasties negalima. Jis nusprendė apie automobilio dingimą pasakyti nukentėjusiajam tiesioginio susitikimo su pastaruoju metu, nes tarp jo ir nukentėjusiojo buvo nesutarimų dėl bendrai vykdomo verslo. Be to, jis, būdamas Rusijoje, dieną prieš automobilio dingimą, sužinojo naujų aplinkybių, jog verslas yra pasmerktas žlugti, ir turėjo dėl to pretenzijų nukentėjusiajam ir, kaip vėliau paaiškėjo, pagrįstų, nes jis patyrė didelių nuostolių. Todėl jis, praėjus kelioms valandoms po automobilio dingimo, išvyko traukiniu į Vilnių, kur atvyko anksti ryte, ir po to autobusu išvyko į Taliną. Ten jis jau anksčiau buvo nutaręs susitikti su nukentėjusiuoju. Jo ir nukentėjusiojo susitikimas įvyko sutartą dieną – 2004-08-27 (t. 1, b. l. 19). Susitikimo metu jie susitarė, kad automobilio grąžinimo reikalais užsiims nukentėjusysis, nes jam (apeliantui) teko padengti patirtus nuostolius (jų klientai buvo jo (apelianto) draugai ir pažįstami), ir dėl šios priežasties ieškant automobilio aktyviai nedalyvavo, tai yra nevažiavo į Minską, nereikalavo pažymos iš Baltarusijos milicijos originalo, nors teismui pateikta pažyma iš tariamai Baltarusijos milicijos padalinio jam ir sukėlė įtarimą (teisme apie jo reakciją parodė liudytojas E. I.). Be to, apelianto teigimu, į Baltarusiją dėl automobilio paieškos jis nevyko ir dėl to, nes jam nukentėjusysis neilgai trukus po automobilio dingimo pasakė, jog automobilis yra surastas (duomenys neskelbtini).

Apelianto nuomone, reikšminga aplinkybė svarstant jo kaltės klausimą yra ir ta, jog po 3-4 dienų jis pats nesislapstydamas atvyko į Lietuvą ir raštu informavo AB ,,A“ apie automobilio dingimą, atidavė automobilio dokumentus, visus raktus ir signalizacijos pultus, kuriuos turėjo su savimi. Apeliantas yra įsitikinęs, kad jeigu jis būtų automobilį pardavęs ir taip išvaistęs svetimą turtą, minėtų daiktų, automobilio dokumentų pas jį nebūtų likę. Kaip teisme buvo nustatyta, automobilyje, kadangi juo buvo ketinama važinėti ir Rusijoje, kur automobilių vagystės yra dažnos, buvo įrengta sudėtinga signalizacijos sistema, taip pat ir palydovinė, ir be gamyklinių raktų automobilį pavogti būtų labai sudėtinga.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde taip pat prašo įvertinti liudytojo R. R. parodymus. Šis parodė, jog girdėjo, kaip jis sakė, kad jį sumušė Baltarusijos milicijos pareigūnai, ir kartu patvirtino jo parodymus.

Be to, apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad ne tik nukentėjusiajam, kaip nustatė teismas, bet ir jam nebuvo prasmės organizuoti automobilio vagystės ir išvaistyti patikėto turto, nes jis ir nukentėjusysis buvo lygiaverčiai automobilio naudotojai, abu sumokėję dideles pinigų sumas už automobilį. Jis, įsigyjant automobilį, kuris buvo skirtas verslo reikalams tvarkyti, iš kurio naudą turėjo gauti tiek jis (apeliantas), tiek ir nukentėjusysis, sumokėjo apie 7500 eurų. Tai, apelianto teigimu, patvirtino ir pats nukentėjusysis. Šis pripažino, jog jis (apeliantas) davė pinigų automobilio įsigijimui. Pagal nukentėjusįjį tai buvo 8000-9000 Lt, be to, jis (apeliantas) sumokėjo dar vieną 1000 Lt dydžio įmoką už automobilį. Liudytojas E. I. taip pat patvirtino, kad jis (apeliantas) mokėjo už automobilį. Pagal liudytojo parodymus, šis paskolino jam dalį pinigų – apie 2000 eurų, reikalingų automobilio įsigijimui. Tokiu būdu byloje nustatyta, jog jis (apeliantas), net ir remiantis nukentėjusiojo paskaičiavimais, sumokėjo ženklią dalį, tai yra kiek mažiau nei vienąją antrąją sumokėtos už automobilį sumos (iki automobilio dingimo AB ,,A“ iš viso buvo sumokėtas užstatas už automobilį– apie 22600 Lt ir kelios įmokos po 1000 Lt).

Šalies argumentai

Apeliantas skunde toliau dėsto argumentus, kodėl jis nesutinka su teismo išvadomis vertinant jo ir liudytojo E. I. parodymus kaip nepatikimus įrodymus. Visų pirma, apelianto nuomone, teismas be jokio pagrindo atmetė liudytojo E. I. parodymus, motyvuodamas tuo, jog šis buvo apklaustas jo (apelianto) ir jo gynėjo prašymu, siekiant palengvinti jo teisinę padėtį. Apelianto įsitikinimu, vien ta aplinkybė, jog liudytojas patvirtino aplinkybes, kurias nurodė jis (apeliantas) savo parodymuose, nėra pagrindas netikėti liudytojo parodymais. Šie liudytojo parodymai neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, juos tik papildo. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, be šio liudytojo parodymų, patvirtinančių suklastotos pažymos atsiradimo faktą ir apie tai, kiek jis (apeliantas) prisidėjo perkant automobilį (taip pat ir nukentėjusiojo parodymai), todėl liudytojo E. I. parodymai šia prasme yra reikšmingi. Apeliantas taip pat nesutinka ir su teismo išvada, jog jo (apelianto) parodymai vertintini kaip nenuoseklūs, nes jis pirminėse apklausose neminėjo asmens vadu ,,S“. Apelianto teigimu, jis, apklausiamas kaip liudytojas, atsakinėjo tik Estijos tyrėjų klausimus, kuriuos suformulavo Lietuvos policijos pareigūnai. Jam toks klausimas, kas galėtų paliudyti jo buvimo Minske faktą arba, kas buvo su juo, kai jis kreipėsi į Baltarusijos milicijos pareigūnus, nebuvo jam užduotas, todėl jis tuo metu ir neminėjo asmens vadu ,,S“. Po to, kai jam buvo pareikštas įtarimas Estijoje, jis jau nurodė šį asmenį (t. 2, b. l. 102-106). Tą patį sakė ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Liudytoja J. L. – S. taip pat nurodė, jog girdėjo, kad jis buvo su draugais pirtyje (t. 1, b. l. 74). Apelianto teigimu, tai ir buvo asmuo vardu ,,S“.

Apeliantas skunde taip pat ginčija jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Teigia, kad teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai pritaikė BK 41, 54 straipsnių nuostatas, todėl paskyrė neteisingą bausmę. Apeliantas skunde kaip minėtų BK straipsnių pažeidimus įvardija tai, jog teismas nuosprendyje išsamiai neįvertino visų byloje esančių jį charakterizuojančių duomenų ir nurodė, jog nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nors tai neatininka faktinių bylos aplinkybių. Apelianto teigimu, kadangi BK 59 straipsnyje numatytų lengvinančių sąrašas nėra baigtinis, teismas turėjo ištirti ir nuosprendyje pasisakyti, ar nėra kitų aplinkybių, kurias būtų pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis, tačiau to nepadarė, visiškai neįvertindamas kai kurių byloje esančių jo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Tai yra byloje esančios jo charakteristika iš darbovietės, kur jis apibūdinamas teigiamai, joje pažymint, jog jis dirba sąžiningai, nedaro pravaikštų, bendrauja su kolegomis, rodo iniciatyvą ir vadovybė jam pretenzijų neturi. Taip pat Rusijos visuomeninės kovos su korupcija komisijos prašymo, kur prašoma atleisti jį nuo bausmės, nes jis aktyviai dalyvauja teikiant paramą teisėsaugos įstaigoms ir visuomeniniams susivienijimams bei teisinio pobūdžio informaciją apie jų konstitucines teises. Šiame prašyme taip pat nurodoma, jog jis pareigas atlieka sąžiningai, kelią profesinį lygį, yra patikimas, rimtas vadovas ir bendradarbis, sąžiningas, moralus žmogus ir t.t. Be minėtų duomenų, apelianto nuomone, teismas, vertindamas jo asmenybę, taip pat turėjo atsižvelgti ir į duomenis, pateiktus Estijos kriminalinės policijos biuro pažymoje, o ne tik į tai, jog jis Estijoje buvo baustas administracine tvarka. Minėtoje pažymoje nurodoma, kad jis bandomuoju laikotarpiu įvykdė teismo paskirtus kontrolinius reikalavimus ir papildomus įpareigojimus, nebuvo pastebėta, kad jis vartoja alkoholį, narkotikus, bendrauja su nusikaltėliais ir t.t. Be to, apeliantas yra ir tos pozicijos, jog tas faktas, jog jis buvo baustas Estijoje, nėra reikšminga aplinkybė skiriant jam bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, kurią jis tariamai padarė, nes minėtas pažeidimas, už kurį jis yra baustas, padarytas Estijos teritorijoje, be to, jau po tariamai jo padaryto nusikaltimo – turto išvaistymo, o Lietuvos Respublikoje anksčiau teistas jis nebuvo (nurodyta nuosprendžio įžanginėje dalyje). Taip pat, apelianto teigimu, reikšminga aplinkybė vertinant jo asmenybę ir skiriant bausmę yra ir ta, jog jis sutinka atlyginti dalį padarytos žalos nukentėjusiajam.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad tokia bausmė, kuri jam yra paskirta teismo, realiai nubaus ne tik jį, bet ir jo motiną H. G. , kuri yra senyvo amžiaus, serga lėtinėmis ligomis ir gyvena su vieninteliu savo sūnumi, tai yra juo, ir prašo į šią aplinkybę taip pat atsižvelgti skiriant jam bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Atsikirtime į nuteistojo O. G. apeliacinį skundą nukentėjusysis E. L. tvirtina, jog O. G. nurodyti argumentai, dėl kurių teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas, yra nepagrįsti. Teismas teisingas nustatė, jog nuteistojo versija, kad automobilis ir šis automobilio dingimo metu nebuvo Baltarusijoje, yra nepagrįsta, nors O. G. skunde ir bando įrodyti priešingai. Tarp Baltarusijos ir Rusijos institucijų pateiktų duomenų nėra jokių prieštaravimų. Tai, kad ir automobilis negalėjo buvo pavogtas Minske 2004 m. rugpjūčio 26 d. ir O. G. tą dieną nebuvo Minske, patvirtina paties O. G. parodymuose nurodytos kai kurios aplinkybės Nukentėjusiojo nuomone, nuteistojo O. G. parodymais apie tai, kada šis išvažiavo iš Smolensko (2004 m. rugpjūčio 26 d. apie 00.10 val.), kiek truko kelionė automobiliu iki Minsko centro (apie 4 val.), kiek O. G. buvo su pažįstamu pirtyje (apie 3 val.) ir užtruko milicijos skyriuje, rašydamas pareiškimą dėl automobilio vagystės (apie 2 val.), rodo, jog nuteistasis O. G. negalėjo įsėsti Minske į traukinį Maskva-Vilnius, kuris išvyksta iš Minsko geležinkelio stoties 03.18 val., nors šiuo traukiniu ir 2004 m. rugpjūčio 26 d. atvyko į Vilnių. Be to, tai patvirtina ir tie faktai, jog O. G. dėl automobilio vagystės į jokį Baltarusijos vidaus reikalų poskyrį 2004 m. rugpjūčio mėnesį nesikreipė, o pastarojo pateikta pažymos faksograma dėl vagystės Minske yra suklastota. Taip pat, nukentėjusiojo teigimu, neatininka tikrovės ir nuteistojo O. G. teiginys, jog šis jam apie vagystę nepranešė, nes buvo išsikrovęs mobilaus telefono akumuliatorius. Atkreipia dėmesį į tai, kad telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti duomenys rodo, jog O. G. ne kartą skambino telefonu. Nukentėjusysis taip pat tvirtina, jog jis nebuvo susitaręs su nuteistuoju, kad užsiims automobilio grąžinimo klausimais, ir nesakė nuteistajam, jog automobilis yra surastas (duomenys neskelbtini) krašte. Be to, jo nuomone, O. G. skunde nurodyta aplinkybė, jog šis pats atvyko į Lietuvą ir raštiškai informavo AB ,,A“ apie automobilio dingimą, atidavė turimus dokumentus, visus raktus, signalizacijos pultus, taip pat nėra tas faktas, kuris įrodytų O. G. nekaltumą, nes O. G. privalėjo tai padaryti. Šis įvykio metu naudojosi automobiliu ir buvo atsakingas dėl automobilio dingimo, nes savavališkai, negavęs jo leidimo vyko į Maskvą. Nukentėjusysis atskirsime taip pat teigia, jog automobilyje nebuvo įrengta palydovinė signalizacijos sistema, kaip tvirtina O. G., bandydamas įrodyti, jog be gamyklinių raktų automobilį būtų sunku pavogti, taip pat, jog O. G. už automobilio įsigijimą neįnešė apie 7500 eurų, nors skunde šis ir tvirtina priešingai. Mano, jog O. G. elgesys rodo, jog šis iš anksto buvo suplanavęs, kad automobilis dings, o pastarojo nurodyta aplinkybė, jog sutinka atlyginti dalį padarytos žalos, yra tik dar vienas naujas bandymas išvengti atsakomybės, nes O. G. per penkis metus jam padarytos žalos neatlygino ir kaltės nepripažino.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašo patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras, nukentėjusysis prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. G. apeliacinis skundas atmestinas.

O. G. teisminio nagrinėjimo metu vykusios apklausos metu pirmosios instancijos teisme kaltu dėl didelės vertės turto išvaistymo neprisipažino. Jis tvirtino, kad jis automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jokiems asmenims neperdavė, kaip yra kaltinamas, šį iš jo pavogė, kai jis buvo Minske. Pagal nuteistojo O. G. parodymus, jį ir nukentėjusįjį E. L. siejo verslo reikalai. E. L. jam pasiūlė tam, kad jie galėtų tvarkyti verslo reikalus, nusipirkti lizingu geresnį automobilį - BMW 730. Tačiau šiuo automobiliu jie tik kelis kartus važiavo verslo reikalais į Sankt Peterburgą, Maskvą, nes pastebėjo, kad automobilyje yra kažkokių defektų, ir dėl to nusprendė grąžinti lizingo bendrovei ir atgauti pinigus. Lizingo bendrovė nesutiko to padaryti, tačiau pasiūlė šį automobilį pakeisti į kitą automobilį – BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), primokant dar 3000 eurų, o gal dar daugiau, tikslios sumos neatsimena. Jis sumokėjo šį susidariusį skirtumą. Jam buvo išduotas liudijimas, suteikiantis teisę naudotis automobiliu BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat turėjo automobilio dokumentus, vieną raktų komplektą. Po kurio laiko jiems paskambino iš Maskvos, kur jie veždavo su verslo reikalais susijusius dokumentus, ir pasakė, jog reikia atvažiuoti į Maskvą. E. L. negalėjo vykti, liepė jam važiuoti vienam. Kelionė buvo tolima, todėl su juo sutiko važiuoti jo draugas vardu ,,J“, kuris Maskvoje taip pat turėjo verslo reikalų. Jis, nuvykęs į Maskvą, sužinojo, jog E. L. verslas yra grynas sukčiavimas, ir apie tai telefonu pasakė E. L. , kai šis jam paskambino. Tada jis, sutvarkęs verslo reikalus, iš Maskvos nusprendė važiuoti į Minską, nes pastebėjo, kad automobiliui BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būtina atlikti techninę apžiūra, ir paskambino dėl to Minske gyvenančiam asmeniui vardu ,,S“, kuris taip pat dalyvavo jo ir E. L. bendrame versle. Jis Minske susitiko su ,,S“ ir pastarasis jį nuvedė į pirtį, kurioje prabuvo apie 3-4 valandas. Automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuo metu buvo gatvėje. Kai jis su ,,S“ išėjo iš pirties, jie pasigedo automobilio, šis buvo dingęs. Iš karto po to jis su S. nuvyko policijos skyrių ir pranešė apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę, jis pats parašė pareiškimą, tačiau kadangi pastarojo tuo metu nepriėmė, liepė jam pareiškimą atnešti kitą dieną milicijos viršininkui, iš kurio gaus ir pažymą apie automobilio vagystę, jis tai padaryti paprašė ,,S“. Policijos pareigūnai šį įvykį taip pat užregistravo žurnale, užrašydami jų pavardes. Tačiau tarp jo ir policijos pareigūnų kilo konfliktas, pastarieji pradėjo teigti, jog jie neva patys pavogė automobilį, po to dar jį sumušė ir jis dėl sumuštos kojos vos galėjo vaikščioti. Jį iš milicijos paleido apie 21.00-22.00 val. Tada ,,S“ nuvežė jį į stotį. Jis įsėdo į traukinį ir apie 6 val. ryto atvyko į Vilnių, ir po to autobusu išvažiavo į Estiją, su E. L. nesusisiekė ir apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , dingimą nepranešė, nes labai skaudėjo koją, telefonai buvo išsikrovę, be to, įtarė, kad pastarasis gali būti prisidėjęs prie automobilio vagystės. Kai grįžo namo, taip pat pasigedo kompiuterio, dokumentų. Motina jam pasakė, jog buvo atvažiavęs E. L. ir šiuos paėmė. Kitą dieną jam paskambino pats E. L., sakė, jog nori susitikti ir pasiimti automobilį. Pokalbio metu jis E. L. dar nenorėjo sakyti apie automobilio vagystę, nes vis dar galvojo, jog automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pavogtas su E. L. žinia, norėjo apie automobilio vagystę pastarajam pasakyti asmeniškai, jų susitikimo metu, ką ir padarė, kai E. L. su drauge J. atvyko į Taliną. E. L. dėl to labai susinervino, tarp jų kilo konfliktas dėl verslo reikalų. Jis pasiūlė E. L. iš karto važiuoti į Lietuvą ir pranešti apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dingimą, tačiau jam buvo pasakyta, jog automobilis pilnas ir jam vietos nėra. Po trijų dienų jis susirado, kas jį galėtų nuvežti, ir pats atvyko į Vilnių. Po to, susitikęs su E. L. bei pastarojo tėvu nuvažiavo į UAB ,,A“, kur atidavė automobilio dokumentus, raktelius, draudime parašė pareiškimą apie automobilio dingimą. E. L. jam pasakė, jog šis pats susisieks su ,,S“ dėl pažymos iš milicijos ir pats paims tą pažymą. Po kurio jam paskambinęs E. L. pasakė, jog ,,S“ yra ne Minske, o Maskvoje, ir atsiųs pažymos kopiją, kurią jis turi nunešti į draudimą. Kai jis gavo pažymos kopiją ir ją pamatė, jis E. L. pasakė, jog tokios pažymos niekur neneš, nes ši yra tik popieriaus skiautė, joje nėra jokių duomenų, iš kur tas faksas gautas. Jis tiksliai nežino, kaip E. L. gavo suklastotą pažymą, galimai iš ,,S“, nes E. L. pažino pastarąjį. Jo nuomone, E. L. norėjo jam pakenkti, todėl prisidėjo prie to, kad kažkas Minske pavogtų automobilį ir dėl to apkaltintų būtent jį. Jis už automobilį sumokėjo iš viso maždaug apie 7500 eurų, bet tikslios sumos neprisimena, ir tai patvirtinančių dokumentų neturi. O. G. ikiteisminio tyrimo metu visų jo vykusių apklausų metu taip pat tvirtino, jog automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš jo buvo pavogtas, kai jis buvo Minske, tačiau kai kurias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė nevienodai, be to, skirtingai negu apklaustas ir pirmosios instancijos teisme. O. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. birželio 7 d. apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimo aplinkybes, neminėjo asmens vardu ,,S“, jog prieš automobilio dingimą buvo su šiuo pirtyje, ir po to, kai dingo automobilis, ,,S“ jį nuvežė į miliciją, taip pat neįvardino E. L. kaip asmens, kurį jis įtaria pavogus automobilį. Vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu – 2006 m. liepos 26 d. jau tvirtino, jog jis Minske susitiko su pažįstamu vardu ,,S“ ir jie nuėjo į pirtį. Kai jie po 3-4 valandų išėjo iš pirties, jo automobilio nebebuvo, ir ,,S“ nuvežė jį iki artimiausio milicijos skyriaus, kur parašė pareiškimą. Po to, kadangi jis ruošėsi išvykti iš Minsko, paprašė ,,S“ paimti iš milicijos pažymą apie automobilio vagystę ir atsiųsti faksu jam. Jis pažymą gavo po savaitės ir perdavė E. L. Taip pat, apklaustas jau tvirtino, jog automobilis buvo pavogtas su E. L. žinia, kas, jo teigimu, be to, jog blogai jautėsi, jo telefonas buvo pavogtas ir niekam negalėjo paskambinti, ir lėmė, jog neinformavo iš karto E. L. apie automobilio vagystę (t. 2, b. l. 62-68, 92-106).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistojo O. G. parodymus apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , vagystę Minske, nukentėjusiojo E. L. tariamą prisidėjimą prie vagystės ir suklastotos pažymos pateikimą teismas atmetė, konstatuodamas, jog jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog nukentėjusiojo E. L. , liudytojų R. R. , J. L. –S. parodymai, Baltarusijos teisėsaugos institucijų pateikti duomenys, kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai leidžia daryti išvadą, kad O. G. patikėtas automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , buvo ne pavogtas Minske, kaip aiškina nuteistasis O. G. duodamas parodymus, šį O. G. perdavė nenustatytiems asmenis ir tokiu būdu išvaistė didelės vertės svetimą turtą, ir pripažino O. G. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Nors nuteistasis O. G., apskundęs dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ir nesutinka su tokiomis padarytomis teismo išvadomis vertinant jo ir kitus byloje surinktus įrodymus, skunde tvirtindamas, jog byloje surinktų įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl ko yra pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, kolegija, išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, nenustatė jokių esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir juos vertindamas, nesilaikė BPK 20 straipsnių nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikta įrodymais gautų duomenų analizė atitinka jų turinį, juose įvertintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės O. G. kaltinantiems duomenims ar besąlygiškai atmesdamas jo teiginius, teismo išvados pagrįstos visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nuteistojo O. G. apeliacinio skundo teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų, siejami su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, dar nereiškia, kad sprendimas dėl jo kaltės įrodytumo yra nepagrįstas ir neteisėtas. Kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo E. L. , liudytojų R. R. , J. L. –S. parodymai, Baltarusijos teisėsaugos institucijų pateikti duomenys, kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai yra pakankami įrodymai, vertinant juos kaip visumą, daryti išvadą, kad O. G. jam patikėtą automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perdavė nenustatytiniems asmenis, tokiu būdu išvaistydamas jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, ir atmetė jo iškeltą versiją, kurią O. G. vėl kelia savo apeliaciniame skunde, jog automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pavogtas Minske, kur jis atvyko iš Maskvos.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu siekiant nustatyti tikrąsias automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimo aplinkybes, kartu ir patikrinti nuteistojo O. G. teiginius apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę Minske, tariamą nukentėjusiojo E. L. prisidėjimą pavagiant automobilį ir kitas aplinkybes, buvo kreiptasi į Baltarusijos teisėsaugos institucijas dėl teisinės pagalbos, užklausta Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdyba, patikrinti Informacijos rinkimo ir apdorojimo automatizuotos sistemos ,,Autokontrol“ elektroninėje bazėje, Minsko centrinės muitinės centrinėje duomenų bazėje ir AIS ,,GAI CENTR“ įregistruoti duomenys apie automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos, Informacijos rinkimo ir apdorojimo automatizuotos sistemos ,,Autokontrol“ elektroninės bazės duomenis buvo nustatyta, jog automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. rugpjūčio 19 d., 01.42 val. išvažiavo iš Estijos per Narva pasienio kontrolės punktą, automobilį vairavo J. V. (J. V. ), kuris Estijos policijos duomenimis yra susijęs su įvykiais dėl vagysčių ir kontrabandos. Automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. rugpjūčio 24 d. įvažiavo į Rusijos Federacijos muitinės teritoriją per Iangoroso MAPP muitinės postą, vairuojamas O. G., o 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo išvežtas iš Rusijos Federacijos per Smolenską. Tačiau, kaip matyti, Minsko centrinės muitinės centrinėje duomenų bazėje ir AIS ,,GAI CENTR“ duomenų bazėje, tokių duomenų, nei tiesioginių, nei netiesioginių, jog O. G. iš Rusijos Federacijos važiavo į Minską, kaip jis teigia, nėra. Vykdant teisinės pagalbos prašymus, Baltarusijos teisėsaugos institucijos taip pat nustatė, kad O. G. 2004 m. liepą - rugpjūtį į jokį vidaus reikalų poskyrį su pareiškimu dėl automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagaminto 2003 metais, vagystės nesikreipė. Baudžiamoji byla dėl nurodyto automobilio vagystės jokiame Minsko m. vidaus reikalų poskyryje nebuvo iškelta. Minsko m. Centralnij rajono vidaus reikalų valdyba O. G. neišdavė jokio pranešimo apie tai, kad iš jo gautas pareiškimas apie automobilio vagystę, o O. G. pateikta pažyma yra suklastota, tokie antspaudai Minsko m. Centralnij rajono vidaus reikalų valdyboje niekada nebuvo naudojami. Minsko m. Centralnij rajono vidaus reikalų valdyba yra adresu: Minskas, Orlovskaja g. 58, 1 korpusas, o adresu, kuris nurodytas ant suklastoto antspaudo - Orlovskaja g. 52 - yra gyvenamasis namas. Darbuotojas su pavarde ir inicialais „S.G.L.“ 2004 ir 2005 metais Minsko m. Centralnij rajono vidaus reikalų valdyboje nedirbo. Kultūros ir poilsio parkas „Čeliuskincev“, kuriame, O. G. tvirtinimu, buvo pavogtas automobilis BMW 530, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), yra Minsko m. Piervomaijskij rajono teritorijoje (t.1, b.l. 149-144). Nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2004 m. rugpjūčio 27 d. Minsko m. Pervomaiskij rajone automobilio BMW 530, valst Nr. (duomenys neskelbtini), vagystė įregistruota nebuvo. Su pareiškimu dėl minėto automobilio vagystės į Minsko m. Pervomaiskij RVRV niekas nesikreipė (t. 1, b. l. 149-167). Interpolo Baltarusijos nacionalinio biuro duomenimis įrašų apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sienos kirtimus Baltarusijoje taip pat nėra. Patikrinus duomenų bazę nustatyta, jog dėl šio automobilio vagystės į policiją niekas nesikreipė, jokios registracijos apie automobilio vagystę nėra (t. 1, b. l. 127). Nuteistasis O. G. skunde be jokio pagrindo bando sumenkinti šių iš Baltarusijos teisėsaugos institucijų gautų duomenų įrodomąją reikšmę ir neteisingai nurodo, jog jie nepatvirtina jokių faktinių bylos aplinkybių. Kolegijos nuomone, būtent visuma šių Baltarusijos teisėsaugos institucijų pateiktų duomenų, vertinant juos visų byloje surinktų įrodymų kontekste, pirmosios instancijos teismui kaip tik ir leido paneigti nuteistojo O. G. iškeltą versiją apie automobilio BMW 530, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), vagystę Minske ir nustatyti faktines bylos aplinkybes, įeinančias į įrodinėjimo dalyką, ir būtinas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui bei nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Taip pat galima daryti išvadą, kad šie duomenys nulėmė ir tai, jog O. G. teko iš dalies keisti savo parodymus, iškeliant naujas versijas apie asmenį vadu S., buvusį su juo pirtyje Minske, tariamą E. L. prisidėjimą pavagiant automobilį ir kt., kurios pirmosios instancijos teismo buvo patikrintos ir atmestos kaip nepagrįstos bei prieštaraujančios byloje surinktiems įrodymams. Baltarusijos teisėsaugos institucijų pateikti duomenys neprieštarauja ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, kaip bando teigti O. G. skunde. Nuteistojo O. G. teiginys, jog Informacijos rinkimo ir apdorojimo automatizuotos sistemos ,,Autokontrol“ elektroninėje bazė užfiksuota informacija, kad automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Rusijos Federacijos išvažiavo per Smolenską, įvertinus tai, kad šis miestas yra netoli Baltarusijos valstybės sienos, ir tai, jog 2004-08-26 jis atvyko į Vilnių Baltarusijos traukiniu, paneigia Baltarusijos teisėsaugos institucijų pateiktus duomenis ir patvirtina jo parodymus, jog jis iš Maskvos važiavo į Minską ir čia buvo pavogtas automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas. Vien šios aplinkybės dar neįrodo, jog nuteistasis O. G. buvo atvykęs į Minską, o juo labiau, kad ten buvo pavogtas automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tai tik nuteistojo spėlionės, o spėjimai (prielaidos) nėra teisminio nagrinėjimo dalykas, nes teismų sprendimai gali būti pagrįsti tik įrodymais. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie būtų pagrindas kolegijai abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Kiti teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai taip pat nepatvirtina nuteistojo O. G. iškeltos versijos apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę Minske, o, priešingai, įrodo jo kaltę. Byloje esanti 2004 m. birželio 21 d. finansinio lizingo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad automobilį BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išperkamosios nuomos pagrindu įsigijo E. L. ir šį automobilį 2004 m. birželio 21 d. UAB ,,A“ išduotu pažymėjimu (duomenys neskelbtini) buvo suteikta teisė vairuoti E. L. ir O. G., tai yra O. G. šis automobilis buvo tik patikėtas. Nukentėjusiojo E. L. parodymai be to fakto, kad automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), O. G. buvo patikėtas, patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku automobiliu disponavo būtent O. G. Be to, remiantis nukentėjusiojo E. L. parodymais, buvo nustatytos ir kitos svarbios aplinkybės vertinant jau aptartus Baltarusijos teisėsaugos, kitų institucijų pateiktus duomenis, nuteistojo O. G. parodymus. Nukentėjusysis nurodė, kad jis, ketindamas atsiimti iš O. G. automobilį, skambino pastarajam telefonu rugpjūčio 23, 25 ir 26 d., tačiau O. G. jam nieko nepasakė nei apie tai, kad planuoja vykti į Maskvą ar Minską, nei, jog su automobiliu iškilo kokių nors problemų, šis yra pavogtas, nors tuo metu tokią galimybę turėjo. O. G. E. L. rugpjūčio 26 d. vykusio jų pokalbio metu tik sakė, jog yra išvykęs iš miesto. Apie tai, jog buvo išvažiavęs į Maskvą, iš kur grįžo per Minską ir, kad ten prieš dvi dienas pavogė automobilį, dėl ko šis kreipėsi Minske į miliciją, E. L. iš O. G. sužinojo tik, kai jie susitiko rugpjūčio 27 d. Nukentėjusysis taip pat tvirtino, jog O. G. pasakius, kad jis pagal pastarojo telefono skambučių išklotines sužinojo, jog buvo skambinta tik Rusijoje, o po to, iš karto Lietuvoje, ir, kad O. G. Baltarusijoje nebuvo, šis labai supyko, pradėjo jį kaltinti, jog neuždirba pakankamai pinigų, klausiamas, kodėl nepranešė apie automobilio dingimą, išsisukinėjo, liepė nueiti į geležinkelio stotį, kur traukinio Maskva-Vilnius palydovas perduos pažymą iš Minsko policijos, tačiau pažymos jam neatnešė. O. G. liepė jam dėl to nesijaudinti, tvirtino, jog turi pažymos kopiją, kurią kartu su automobilio rakteliais, dokumentais atvykęs į Vilnių O. G. pateikė AB ,,A“, tačiau jam po dviejų savaičių paskambinęs AB ,,A“ direktorius R. R. pasakė, jog jokios vagystės Minske nebuvo, toks įvykis neužregistruotas, o pažyma suklastota, jam teks sumokėti už automobilį. Nors nukentėjusysis E. L. neparodė nieko konkretaus apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimo aplinkybes (kur ir kokiomis aplinkybėmis dingo automobilis), jo parodymai apie nuteistojo O. G. elgesį iki automobilio dingimo ir po automobilio dingimo, kitas aplinkybes, kurie viso proceso metu buvo vienodi ir nuoseklūs, vertinant juos visų byloje surinktų įrodymų – jau minėtų Baltarusijos teisėsaugos institucijų, kitų institucijų, liudytojų R. R. , J. L. –S. parodymų apie O. G. elgesį po įvykio, kontekste, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai suabejoti nuteistojo O. G. iškeltos versijos apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę Minske teisingumu. Nuteistasis O. G. apeliaciniame skunde teigia, kad jis E. L. nepranešė iš karto apie vagystę dėl svarbių priežasčių – buvo išsikrovę jo telefonai, jis blogai jautėsi ir įtarė, kad pats E. L. yra prisidėjęs prie automobilio vagystės, ir jo parodymai dėl šių aplinkybių buvo nuoseklūs. Tačiau šie O. G. aiškinimai nėra nauji ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmesti. Nuosprendyje teisingai pažymėta, kad nuteistasis O. G., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, aiškindamas priežastis, dėl kurių jis nepranešė iš karto E. L. apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimą, nebuvo nuoseklus. Kaip matyti, jos kito priklausomai nuo tyrimo eigos. Iš pradžių apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu O. G. nieko nesakė apie tai, kad jis Minske, milicijos pareigūnų buvo sumuštas, dėl ko blogai jautėsi, jog dėl automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimo, ką nors įtaria. Apklausiamas 2006 m. liepos 26 d. kaip įtariamasis pradėjo teigti, jog jo telefoną pavogė ir jis niekam negalėjo paskambinti ir pranešti apie vagystę. Be to, jau tvirtino, jog buvo sumuštas milicijoje, dėl ko skaudėjo koja, ir negalėjo Vilniuje ieškoti E. L. Pirmosios instancijos teisme O. G. parodė, dar kitaip. Jis nurodė, kad su E. L. nesusisiekė ir apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dingimą nepranešė, nes labai skaudėjo koją, telefonai buvo išsikrovę, be to, įtarė, kad pastarasis gali būti prisidėjęs prie automobilio vagystės. Pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos duomenis taip pat buvo nustatyta, jog O. G. automobiliu naudotis duodavo ir kitiems asmenims, nors apklausiamas ir tvirtino priešingai. Byloje yra nustatyta, kad automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Estijos Respublikos sieną kirto 4 kartus: 2004-07-25, 23.46 val. automobilis įvažiavo į Estijos teritoriją per Ikla pasienio kirtimo punktą. Automobilį vairavo E. I.; 2004-08-12, 03.03 val. automobilis įvažiavo į Estijos teritoriją per Ikla pasienio kirtimo punktą. Automobilį vairavo A. Z., gerai žinomas Estijos policijai dėl vagysčių ir kontrabandos; 2004-08-19, 01.42 val. automobilis išvažiavo iš Estijos per Narva pasienio kontrolės punktą, automobilį vairavo J. V. Estijos policijos duomenimis susijęs su įvykiais dėl vagysčių ir kontrabandos (t. 1, b. l. 126, t. 2, b. l. 115-117). Įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, kolegija laiko, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas iš Baltarusijos teisėsaugos institucijų, Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos, Informacijos rinkimo ir apdorojimo automatizuotos sistemos ,,Autokontrol“ elektroninėje bazėje, Minsko centrinės muitinės centrinėje duomenų bazėje ir AIS ,,GAI CENTR“ duomenų bazėje užregistruotus duomenis, nuteistojo O. G. parodymus apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę, nukentėjusiojo E. L. , liudytojų R. R. , J. L. –S. parodymus, neabejotinai vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, o teismo vidinio įsitikinimo susiformavimo teisėtumu neleidžia abejoti nuosprendyje išdėstyta detali motyvacija dėl kiekvienos teismo nustatytos aplinkybės ir dėl informacijos, gautos iš kiekvieno įrodymų šaltinio, taip pat ir nuteistojo O. G. parodymų, atitikties kitiems byloje surinktiems bei ištirtiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo E. L. , liudytojų R. R. , J. L. –S. parodymus, Baltarusijos teisėsaugos institucijų pateiktus ir kituose byloje esančiuose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotus duomenis laikė tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme ir jais rėmėsi, priimdamas nuosprendį, o nuteistojo O. G. parodymus, kadangi jis nebuvo suinteresuotas atskleisti visos įvykio esmės, be to, savo parodymus ir keitė, vertino kritiškai tiek, kiek jie neatskleidžia tikrųjų įvykio aplinkybių, ir atitinkamai jais vadovavosi tiek, kiek jie pasitvirtino kitų ištirtų įrodymų visete.

Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių nepaneigia, kartu nepatvirtina ir nuteistojo O. G. parodymų apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę Minske, ir O. G. skunde nurodytas faktas, jog jis pats atvyko į AB ,,A“, pranešė apie vagystę, atidavė automobilio dokumentus, raktus. Apeliaciniame skunde O. G. išdėstyti samprotavimai apie tai, jog automobilio raktų, dokumentų jis būtų neturėjęs, jeigu automobilį būtų kam nors atidavęs, o ne iš jo pavogę, iš tiesų neturi objektyvaus pagrindo, o yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas, tarp jų – ir iškreiptas liudytojo R. R. , nukentėjusiojo E. L. parodymuose nurodytų aplinkybių traktavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei ginčijamame sprendime išanalizuotų įrodymų turiniui ir prasmei. Byloje, remiantis anksčiau aptartais įrodymais, nustatyta, jog O. G. nebuvo Baltarusijos Respublikoje, o jo versija apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystę Minske yra tik bandymas tokiu būdu išvengti atsakomybės dėl jam patikėto didelės vertės svetimo turto išvaistymo.

Apeliaciniame skunde O. G. nurodytas teiginys apie tai, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo E. I. parodymus, neva patvirtinančius jo versiją apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę Minske, atmetė, nes jie gauti gynėjo iniciatyva, taip pat neatitinka bylos medžiagos. Šio liudytojo parodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kritiškai dėl to, kad jis nurodė tik jam paties O. G. papasakotas aplinkybes apie automobilio BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dingimą, pats nieko konkretaus nematė, o O. G. iškelta versija kaip byloje nustatyta prieštaravo surinktiems įrodymams, bet ne todėl, kad parodymai gauti gynėjo iniciatyva. Niekuo nepagrįsti apelianto argumentai ir apie neva teismo suformuotą nuostatą netikėti E. I. parodymais.

Kolegija laiko, jog pagal bylos duomenis nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes, taip pat ir nuteistojo O. G. skunde ginčijamas, nustatė tinkamai neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad O. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK184 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistasis O. G. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad jis negalėjo būti nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis, kaip ir E. L. , dėl to, kad dingo automobilis BMW 530, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėjo jokios naudos. Kolegija šiuos apelianto argumentus taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Byloje nustatyta, kad O. G. neteisėtai perdavė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą nenustatytiems asmenims, taip jį išvaistydamas, todėl, nepriklausomai nuo to, ar O. G., taip pasielgdamas, siekė naudos sau, ar kitiems asmenims, tai yra sau naudos neturėjo, kaip jis nurodo, jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėtį.

Nuteistasis O. G., apeliaciniame skunde apeliuodamas į jį patį charakterizuojančias bei šeimynines aplinkybes, kurias, jo nuomone, buvo pagrindas, vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, vertinti kaip jo atsakomybę lengvinančias ir atsižvelgti skiriant bausmę, taip pat laikosi tos pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, kadangi šių aplinkybių neįvertino, pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskyrė jam neteisingą bausmę. Apelianto teigimu, paskyrus jam tokią griežtą bausmę, nebus pasiekti ir bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje.

Kolegija nurodytus skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas bausmės skyrimo klausimą, kaip tik vykdė BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus, detaliai ir išsamiai aptarė ne tik O. G. padarytos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, bet ir išanalizavo jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, ir įvertinęs visas šias aplinkybes, nesuteikdamas nei vienai iš jų išskirtinės reikšmės, tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, paskyrė O. G. bausmę, artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad nuosprendyje nemotyvuotas bausmės skyrimas ar jos dydžio klausimas. Vien BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatų O. G. netaikymas, kaip teigia O. G. skunde, savaime dar negali būti pripažįstamas baudžiamojo įstatymo pažeidimu ar netinkamu jo pritaikymu. BK 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, minėto straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Tai yra įstatyme nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir tas, kurios nenumatytos BK 59 straipsnio 1 dalyje. Teismas pats sprendžia, ar yra byloje pagrindas tokiam atskirų bylos aplinkybių vertinimui. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis O. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nėra pagrindo laikyti, jog nagrinėjamoje byloje nuteistajam O. G. turėjo būti taikytos BK 59 straipsnio 1, 2 dalies nuostatos. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis dorai, sąžiningai dirbo, po bausmės atlikimo stengėsi pasitaisyti ir kt. charakterizuoja jo asmenybę, tačiau negali būti priskirtos prie atsakomybę lengvinančių (BK 59 straipsnio 2 dalis), nes su nusikalstama veika nesusijusios. O. G. apeliaciniame skunde deklaruojamas noras atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam E. L. ir prašymas šią aplinkybę laikyti jo atsakomybę lengvinančia, taip pat nėra pagrįstas jokiais realiais įrodymais. Priešingai, byloje esantys faktiniai duomenys, rodo, kad nuteistasis O. G. viso bylos proceso metu kaltu dėl didelės vertės svetimo turto išvaistymo neprisipažino, veikos išaiškinti nepadėjo ir nusikaltimu padarytos žalos neatlygino. Todėl taip pat nėra pagrindo šios O. G. skunde nurodytos aplinkybės pripažinti jo atsakomybę lengvinančia.

Byloje nėra nustatyta ir BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse išdėstytų sąlygų, kurios leistų kolegijai svartyti švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo O. G. klausimą pagal BK 62 straipsnio taisykles, visumos. Taip pat nėra nustatyta ir kokių nors aplinkybių, kurios rodytų, kad, įvertinus kaltininko padarytą nusikalstamą veiką ir (ar) jo asmenybę, įstatyme numatytos bausmės paskyrimas O. G. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistojo teiginiai, kad paskirta bausmė jam yra neteisinga, nes sukelia tam tikrus nepatogumus, atmestini. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, apribojanti nuteistojo teises ir laisves.

Kolegija laiko, kad O. G. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra teisinga, ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Regina GaudutienėTeisėjai Albinas BielskisSvajūnas Knizleris