Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-209-538/2011

Teisėjas Petras Mineikis Procesinio sprendimo kategorija 77.;

75.4.3.; 75.6.1.; 75.8.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. birželio 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės ir Irmos Čuchraj,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Artūrui Jaskelevičiui, atsakovo atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. V. ir atsakovės V. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei V. V. dėl santuokos nutraukimo ir V. V. priešieškinį ieškovui G. V., atsakovei P. V., tretiesiems asmenims P. V., S. R., Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarei A. K. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos metu įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo G. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės V. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus.

Dėl santuokos nutraukimo.

Byloje nustatyta, kad šalys susituokė 1993-08-04 Klaipėdos miesto metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 808 (t 1, b. l. 5–6). Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tuo tarpu atsakovė pateikė priešieškinį, nurodydama, kad santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo tenkinti jos prašymą ir pripažinti, kad santuoka nutrūko dėl ieškovo kaltės. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiais.

Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal šią teisės normą sutuoktinio kaltė apibrėžiama kaip esminis santuokinių pareigų pažeidimas. CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose santuokinės pareigos konkretizuojamos kaip lojalumo, tarpusavio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima, kitos pareigos. Tokių pareigų pažeidimas reiškia sutuoktinio kaltą elgesį, pažeidžiantį santuokos pagrindinį tikslą – šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymėta, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Šiuo atveju atsakovė teigė, jog sutuoktinis buvo jai neištikimas, nelojalus, nerėmė moraliai, finansiškai, tačiau nepateikė tai patvirtinančių faktų, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad ieškovas buvo jai nelojalus, jos negerbė bei nerėmė moraliai. Iš šalių paaiškinimų bei byloje pateiktų duomenų matyti, kad sutuoktiniai nuo 2000 metų nebegyvena kartu, nes atsakovė išėjo gyventi kitur, todėl darytina išvada, kad abi šalys neieškojo bendro sutarimo, nė vienas sutuoktinis nebandė išsaugoti santuokos, neteikė vienas kitam materialinės paramos, todėl teisėjų kolegija sutinka, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino negaliojančiomis 1998-09-25 ir 1998-12-08 dovanojimo sutartis, sudarytas tarp G. V. ir P. V. nuo sudarymo dienos ir netaikė restitucijos, taip pat nepripažinti 373,85 kv.m. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), sutuoktinių bendra jungtine nuosavybe ir nepriteisė atsakovei 454012,14 Lt piniginės kompensacijos. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nurodymais.

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys nekilnojamojo ir registruotino kilnojamojo turto neturi (t. 1, b. l. 18–19, 8591). Nagrinėjamoje byloje atsakovės nurodytas turtas, gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklauso ir namo rekonstrukcijos metu priklausė P. V. ir P. V.. Iš byloje esančios 1988-05-17 Nr.31/89 pažymos matyti, jog P. V. garažas, ūkio pastatas, katilinė pastatyti remiantis 1988-07-04 vyr. architekto suderintu projektu. 1990-11-23 Nr.245 Klaipėdos miesto mero potvarkis patvirtina, kad leidimas rekonstruoti gyvenamąjį namą savininkams yra išduotas 1990 m. Iš 1991-11-18 pažymos Nr.48/91 matyti, kad gyvenamojo namo rekonstrukcija atlikta, remiantis 1991-04-18 d. miesto vyr. architekto suderintu projektu, leidimas statybai yra išduotas 1991-04-19 d. Nr.21/91. Iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija baigta 1991 m. ir jo bendras plotas 373,85 kv. m. (t. 1, b. l. 86). Visi kiti ūkiniai pastatai, kiemo statiniai baigti statyti iki 1989 m. Taigi visi statybos rekonstrukcijos darbai buvo baigti iki šalių santuokos sudarymo (šalys santuoką sudarė 1993-08-01). Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad minėti įrodymai patvirtina, kad gyvenamojo namo rekonstrukcija atlikta iki santuokos sudarymo, todėl nėra įstatyminio pagrindo pripažinti prieš tai minėtą namą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apeliantė nurodo, kad namas 1997-11-07 buvo inventorizuotas po rekonstrukcijos, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad namo rekonstrukcija atlikta remiantis 1991-04-18 suderintu projektu ir leidimas statybai išduotas 1991-04-19, rekonstrukcija baigta 1991 m., t. y. dar iki šalių santuokos sudarymo, o 1997 m. spalio 22 d. buvo atlikta gyvenamojo namo ir kitų statinių inventorizacija bei išduota Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla (t. 1, b. l. 98). Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad nuo 1991 m. būtų atliekami kokie nors gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – statybinių medžiagų įsigijimo kvitai ir kt., patvirtina, kad statybinės medžiagos pirktos tik ieškovo, P. V. ir P. V. vardu ir pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė rašytiniais įrodymais neįrodė, jog namo rekonstrukcijai buvo panaudotos jos asmeninės ar sutuoktinių lėšos. Kitų duomenų apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pripažinti gyvenamąjį namą bendrąja jungtine nuosavybe ar priteisti atsakovei kompensaciją nėra pagrindo (CPK 178 str., 185 str.)

Taip pat byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir byloje dalyvaujančių šalių parodymais nustatyta, kad P. V. ir P. V. 1997-12-12 dovanojimo sutartimi padovanojo sūnui G. V. 85/100 dalis gyvenamojo namo ir 250/939 dalis žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) ( t. 2, b.l. 33-35). Ieškovas G. V. 1998-09-25 dovanojimo sutartimi Nr. K1AK-7330 ir 1998-12-08 dovanojimo sutartimi Nr. K1AK-10266 padovanojo P. V. atitinkamai 1998-09-25 sutartimi 85/200 dalis gyvenamojo namo ir 250/939 dalis žemės sklypo bei 1998-12-08 sutartimi 85/200 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) (t. 2, bl. 48, 49). Pagal dovanojimo sutartis įgyto gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalys Nekilnojamojo turto registre P. V. vardu įregistruotos 1998-12-08 (t. 1, b. l. 86–87). Atsakovė prašė pripažinti negaliojančiomis 1998-09-25 ir 1998-12-08 dovanojimo sutartis, sudarytas tarp G. V. ir P. V. nuo sudarymo dienos ir taikyti restituciją, nurodydama, kad ieškovas, gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalis padovanojo savo motinai P. V., neinformavęs atsakovės ir negavęs sutikimo, nes G. V. turtą įgijo būdamas santuokoje. Kaip minėta, nustačius, jog gyvenamojo namo rekonstrukcija atlikta iki santuokos sudarymo ir nesant įstatyminio pagrindo pripažinti namą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nustačius, kad minėtas namas yra ieškovo G. V. asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 1 d., 2 p.), todėl atsakovės sutikimas buvo nereikalingas ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovės sutikimo nebuvimas, minėtus 1998-09-25 ir 1998-12-08 dovanojimo sandorius daro negaliojančius.

Dėl kilnojamojo turto padalijimo.

Atsakovė prašė pripažinti G. V. nuosavybės teisę į santuokos metu įgytą kilnojamą turtą ir priteisti iš G. V. piniginę kompensaciją už jam atitenkančią didesnę santuokos metu įgytą kilnojamo turto dalį – 24150 Lt. Pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovės prašymą.

Objektyvus dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų. Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindai išvardyti CK 3.100 straipsnyje. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė inter alia pasibaigia nutraukus santuoką ir (ar) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą (CK 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktai). Šios įstatymo nuostatos sistemiškai taikomos su CK 3.87 straipsniu. Šiame straipsnyje įtvirtinta bendroji sutuoktinių turto teisinį režimą apibrėžianti taisyklė – turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 387 str. 1 dalis). Sutuoktinių turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 387 str. 2 dalis). Santuokos nutraukimas CK 3.100 straipsnio 4 dalies prasme reiškia įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo pabaigą, t. y. po santuokos nutraukimo buvusių sutuoktinių įgyjamas turtas negali būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Tais atvejais, kai santuokos metu sutuoktiniai įgijo turto, kuris pagal įstatymą laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, tokio turto padalijimas yra savarankiškas bendro turto pabaigos pagrindas kaip santuokos nutraukimo pasekmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl CK 3.119 straipsnio taikymo išaiškinta, kad, dalijant bendrą sutuoktinių turtą, turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; teismas turi atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-285/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad, priimdamas sprendimą, teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Apskaičiuodamas iš atsakovo ieškovei priteistiną kompensaciją už kilnojamuosius daiktus, pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovės nurodytomis kainomis ir nurodytais daiktais, tačiau šalys teismui nepateikė nei daiktų pirkimo dokumentų, nei dabartinės jų vertės. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės pateiktų daiktų kainų pokyčių, nesiaiškino kur šie daiktai yra, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais bei nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 3.119 straipsnio taikymo praktikos. Šie pirmosios instancijos teismo padaryti teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl sprendimo dalis dėl atsakovei piniginės kompensacijos priteisimo naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, jiems (pažeidimams) pašalinti būtina surinkti, analizuoti ir vertinti įrodymus bei nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dalyje, kuria pripažino ieškovui G. V. asmeninės nuosavybės teisę į santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą ir atsakovei priteisė piniginę kompensaciją, neatskleidė bylos esmės ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių. Apeliacinės instancijos teisme šie trūkumai negali būti pašalinti, todėl, panaikinus minėtą sprendimo dalį, ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-08-10 nutartimi atsakovei V. V. atidėtas 8 444 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) byloje priėmimo. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistina 8 444 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta ieškovui G. V. asmeninės nuosavybės teisė į santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą: virtuvinius baldus 10000 Lt vertės; rumunišką sekciją 3000 Lt vertės; minkštą kampelį 3500 Lt vertės; minkštą kapelį 6000 Lt vertės; valgomojo svetainės komplektą 10000 Lt vertės; indaplovę 1300 Lt vertės; elektrinę viryklę 1500 Lt vertės; buitinę techniką 5000 Lt vertės; vonios kambario baldus 2000 Lt vertės; dulkių siurblį 6000 Lt vertės ir priteista atsakovei V. V. iš ieškovo G. V. 24150 Lt piniginė kompensacija už jam atitenkančią santuokos metu įgyto kilnojamojo turto dalį ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš atsakovės V. V. priteistina 8 444 Lt žyminio mokesčio valstybei.