Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Albino Antanaičio ir Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistosios A. G. gynėjui advokatui Pranui Vytautui Gineikai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. G. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015-08-10 nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 3 dalyje ir paskirta bausmė - 10 MGL (376,60 Eur, t. y. trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų, 60 ct.) dydžio piniginė bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2014-11-02, 02.00 val., kreipėsi į Alytaus apskr. VPK Prienų raj. PK, esantį F. M. g. 1, Prienuose ir, būdama pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, BK 236 str. 1 d., pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą - Alytaus apskr. VPK Prienų raj. PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės specialistui G. Ž., tyčia melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 1 d., t.y. apie tai, kad 2014-11-02, miške, esančiame Prienų raj., ją išžagino nepažįstamas vyriškis vardu „R.“, kurio pavardė nežinoma, po to ji 2014-11-02, laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 14.05 val., Alytaus apskr. VPK Prienų raj. PK, esančiame F. Martišiaus g. 1, Prienuose, Alytaus apskr. VPK Prienų raj. PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės specialistui G. Ž. liudytojo apklausos metu ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 79-1-00538-14, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tyčia davė melagingus parodymus apie tariamą jos išžaginimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi nuteistosios apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai A. G. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 3 dalyje. Teismo padarytos išvados pilnai atitinka bylos aplinkybes ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas bei bausmė nuteistajai paskirta tinkamai.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Šių įstatymo reikalavimų pirmosios instancijos teismas laikėsi, todėl apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis surašytas vadovaujantis BPK 305 straipsnio nuostatomis, o surinkti įrodymai pagrįstai ir teisėtai įvertinti bendrame bylos duomenų kontekste.

Nors nuteistoji apeliaciniame skunde prašo ją išteisinti, nurodydama, jog nusikaltimo nepadarė, o ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pažeidžiant jos teises, kad nebuvo surinki visi reikalingi duomenys byloje, apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apeliantės argumentus kaip deklaratyvius, akivaizdžiai prieštaraujančius byloje surinktiems duomenims.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. G. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino, apklausta liudytoja ir jau pareiškus įtarimą, apkausiant ją įtariamąja, nuosekliai nurodė tas pačias aplinkybes, kad ji važiavo su nepažįstamais vyrais, su kuriais vartojo alkoholinius gėrimus, kad jie jos atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, ji išžaginta nebuvo, lytiškai santykiavo su vienu iš jų savo noru, tačiau policijai tyčia nurodė apie išžaginimą, nes pyko ant vyrų, kurie ją paliko miške. Po apklausų protokolais ji pasirašė, nurodydama, kad surašyta teisingai. Be apeliantės pilno prisipažinimo ikiteisminio tyrimo metu jos kaltė buvo grindžiama kitais byloje surinktais įrodymais, kurie tik patvirtino jos kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo.

A. G. visiškai pripažinus savo kaltę, bei ją patvirtinus kitų byloje esančių įrodymų visetu, taigi, nesant jokių prieštaravimų dėl visų kaltinime išdėstytų nusikaltimo padarymo aplinkybių, nekilo jokių abejonių dėl A. G. kaltės padarius BK 235 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, buvo surašytas protokolas dėl paskelbimo įtariamajai apie galimybę kreiptis į teismą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu. Su protokole prokuroro siūloma teismui skirti bausme A. G. sutiko. Teismui priėmus baudžiamąjį įsakymą, A. G. pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą teismo posėdyje, nesutikdama su paskirta bausme. Duodama parodymus teisme A. G. taip pat patvirtino tas pačias aplinkybes, kad nepažįstami vyrai smurto prieš ją nevartojo ir jos nežagino. Teisme ji parodymus kiek pakeitė, nurodydama, kad su ją vežusiais vyrais lytinių santykių ji apskritai neturėjo, kad numeriu 112 paskambino, nes bijojo, kad tie vyrai gal grįžti, teigė, kad buvo stipriai girta ir neprisimena, ką pasakojo atvykusiems pareigūnams, tačiau nepaneigė, kad galėjo paminėti, kad vyrai ją išžagino, nurodė, kad pasakojo, kaip buvo, tačiau nepaneigė ir kad pamelavo. Taigi, teisme jos parodymai buvo nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs kaltinamosios parodymus, kitą bylos medžiagą, padarė teisingą išvadą, kad nors pati A. G. ir nemano, jog padarė kokį nors nusikaltimą, tačiau tiek jos pačios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, tiek kiti bylos duomenys leidžia neabejotinai teigti, kad ji pateikė policijos pareigūnams melagingą informaciją apie jos išžaginimą.

Kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad nepagrįstai nebuvo pakviestas advokatas, įtariamajai susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Priešingai – bylos duomenys patvirtina, kad visi proceso veiksmai buvo atlikti tinkamai, laikantis BPK reikalavimų. Baudžiamasis procesas numato įtariamajam teisę turėti gynėją, taip pat numato teisę ir jo atsisakyti. Iš Teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo matyti, kad įtariamoji A. G. gynėjo nepageidavo, savo iniciatyva atsisakė gynėjo ir savo teises suprato parašu patvirtino, kad protokolas surašytas teisingai (b. l. 38-39). Taigi, šie dokumentai patvirtina, kad A. G. suprato savo procesinę teisę turėti gynėją ir pati savo noru atsisakė gynėjo dalyvavo ikiteisminiame tyrime. Skunde nuteistoji nurodo, kad jai byloje buvo nustatyta protinė negalia. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. buvo gydoma psichikos sveikatos gydymo įstaigoje (b. l. 33), tačiau teismo psichiatrijos ekspertinei komisijai paskyrus užduotį atlikti objektų tyrimą, buvo gauta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad jai konstatuota liga netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir taikyti priverčiamąsias priemones šiam asmeniui nereikalinga. Taip pat nereikalinga A. G. atlikti ir ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę (b. l. 37). Tokia išvada leidžia teigti, kad apeliantė suvokė ne tik savo nusikalstamus veiksmus, bet ir gali duoti paaiškinimus, suprasti jai išaiškintas procesines teises, patvirtinti jos atžvilgiu surašytų protokolų teisingumą.

Apeliantė teigia, kad nesuradus ir neapklausus ją vežusių vyrų, lieka nepašalinta abejonė dėl jos melagingo pranešimo policijai. Su tokiais argumentais kolegija nesutinka ir šią nuteistosios skunde iškeltą versiją vertina kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės, nes, kaip aptarta aukščiau, pati A. G. viso bylos tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad ją vežę vyrai prieš ją nesmurtavo ir jos nežagino, taigi, dėl šios aplinkybės jokių abejonių nekilo ir todėl papildomų duomenų rinkimas šiuo klausimu būtų akivaizdžiai perteklinis, prieštaraujantis svarbiems baudžiamajame procese ekonomiškumo ir operatyvumo principams.

Kolegija laiko, kad nagrinėjamu atveju surinktų ir pirmos instancijos teisme ištirtų įrodymų pakanka nuteistosios kaltei dėl jai pagal BK 235 straipsnio 3 dalį inkriminuotam nusikaltimui pagrįsti, nes ji, pirmosios instancijos nustatytomis aplinkybėmis, duodama melagingus parodymus apkaltino asmenį, neva šis padarė sunkų nusikaltimą (BK 149 str. 1 d. – 11 str. 5 d.). Taip pat konstatuoja, kad nuteistajai A. G. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, paskirta laikantis bausmės skyrimo taisyklių, atitinka teisingumo principą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajai A. G. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 32,77 Eur. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.). BPK 51 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į šias Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas sprendžia, jog išlaidos už A. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistosios neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios A. G. apeliacinį skundą atmesti.