- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-20
- Bylos Nr.
- 2-589/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- J. C.
- Ieškovas
- "2SIMPL"
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria tenkintas UAB „2 SIMPL“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-2342-55/2007.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
UAB „2 SIMPL“ kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo: areštuoti J. C. priklausantį turtą 600 000 Lt sumai ir uždrausti J. C., kaip UAB “Ranta” vadovui, be šios bendrovės akcininkų susirinkimo pritarimo, priimto visų bendrovės akcininkų balsų dauguma, bendrovės vardu sudaryti bet kokius sandorius su pačiu savimi ar kitais su juo susijusiais asmenimis. UAB „2 SIMPL“ nurodė, kad būdama UAB “Ranta” akcininke, turinčiu 50 % visų bendrovės akcijų, ketina reikšti teisme ieškinį dėl UAB „Ranta“ vadovo J. C. neteisėtais veiksmais bendrovei padarytos žalos atlyginimo. UAB „2 SIMPL“ nurodė, kad šiais kalendoriniais metais 600 000 Lt bendrovės lėšų J.C. yra panaudojęs savo ir artimųjų asmeniniams poreikiams tenkinti. J.C. nepateikė jokių dokumentų ar tikslesnių tokių lėšų panaudojimo aplinkybių. Be to, UAB „Ranta“ vadovas J.C. visiškai atsisako bendrauti su UAB „2 SIMPL“ ir taikiai išspręsti klausimą dėl bendrovei nepalankių veiksmų, todėl yra pagrindo manyti, kad J.C. ir toliau mėgins visomis įmanomomis priemonėmis vengti grąžinti be jokio teisinio pagrindo iš UAB „Ranta“ gautas lėšas, bandys perleisti jam priklausantį turtą ar savanaudiškais tikslais ir toliau veiks bendrovės nenaudai, tokiu būdu didindamas UAB „Ranta“ nuostolius. Kadangi pareiškėjas tik prašymo pateikimo dieną tapo UAB „Ranta“ akcininku, iki tol neturėjo galimybių parašyti ieškinį bei pagrįsti jį tinkamais įrodymais, todėl prašė takyti laikinąsias apsaugos priemones taikyti iki ieškinio pateikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino, t.y. areštavo J. C. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovą arba trečiuosius asmenis 600 000 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą įkeisti, parduoti, išnuomoti, suteikti panaudai, kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims ar suteikti jiems naudotis bei uždraudė be UAB “Ranta” akcininkų susirinkimo pritarimo, priimto visų bendrovės akcininkų balsų dauguma, UAB “Ranta” vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi ar kitais su juo susijusiais asmenimis. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2007 07 31 nusipirko 50 proc. paprastųjų vardinių UAB „Ranta“ akcijų, tarp pareiškėjo ir UAB „Ranta“ administracijos vadovo bei akcininko J.C. yra kilęs ginčas dėl galimai neteisėto UAB „Ranta“ priklausančio turto naudojimo bei akcininko teisių į informaciją pažeidimo, pareiškėjas ketina pareikšti ieškinį J.C. dėl didelės vertės (600 000 lt) UAB „Ranta“ turto grąžinimo. Iš nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kad užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Be to, teismas nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamas nepranešus atsakovui, nes aukščiau nurodytos aplinkybės duoda pagrindą matyti, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas J. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartį. Jis nurodo, kad:
Motyvuojamoji dalis
1. Ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstas tik ieškovui naudingais teiginiais ir nepagrįstas jokiai faktais.
2. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones didėja rizika, kad J.C. patirs žalą dėl negalėjimo disponuoti jam priklausančiu turtu.
3. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones tokiai dideliai pinigų sumai, turėjo iš ieškovo pareikalauti nuostolių atlyginimo užtikrinimo, net ir nesant atsakovo prašymo.
4. Ieškovas nenurodė dėl kokių priežasčių ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos teismuose yra suformuota teismų praktika, jog aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, teismų praktikoje preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose: Nr. 2-127/2005; Nr. 2-105/2006 ir kitos).
Iš prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones matyti, kad atsakovui bus pareikštas 600 000 Lt reikalavimas, t.y. reikalavimo suma yra didelė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai preziumavo, jog teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.).
Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas turėjo turėti įrodymus, jog ateityje galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu. Kolegija pažymi, kad teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Apelianto nurodomos aplinkybės, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones jis patirs nuostolius, nėra pagrindas laikyti teismo nutartį neteisėta ir nepagrįsta. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina ieškinio užtikrinimui. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto areštas, uždraudžiant turtu disponuoti, neatima iš atsakovo teisės minėtais daiktais naudotis, o atsakovo piniginių lėšų areštas taikomas tik tuo atveju, kai atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, nebus ar nepakaks arešto sumai.
Nesutinka teisėjų kolegija su apelianto argumentu, jog teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones dideliai pinigų sumai, turėjo iš ieškovo pareikalauti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, net ir nesant atsakovo prašymo. CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta teismo teisė, o ne pareiga pareikalauti iš ieškovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Teismas įvertinęs bylos aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia ar taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą ar ne. Šiuo atveju teismas nuostolių atlyginimo užtikrinimo netaikė, nes byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, jog atsakovas gali patirti tam tikrus nuostolius. Jeigu atsakovas mano, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirs nuostolius, gali teismui pateikti motyvuotą prašymą įpareigoti ieškovą pateikti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai nesuteikia pagrindo skundžiamą teismo nutartį pripažinti nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.