- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-15
- Bylos Nr.
- 1A-13-113-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-93-1-00262-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valentinas Janonis (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Stasys Valužis
- Nukentėjusysis
- E. D.
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Gražina Mauručaitienė, Egidijus Morkūnas
- Kategorijos
Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-13-113/2011
Teisėjas Edmundas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00262-2009-5
2011 m. liepos 15 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. bei nukentėjusiosios E. D. apeliacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-04-28 nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 146 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė V. J. paskirta laisvės atėmimas 2 metams. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai E. D. padarytą 1449,85 Lt turtinę žalą.
V. J. pagal BK 146 str. 2 d. dėl 2008-05-07 neteisėto laisvės atėmimo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiosios E. D. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. J. nukentėjusiosios E. D. naudai priteista 1449,85 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš V. J. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 1594,69 Lt nukentėjusiosios E. D. gydymo išlaidoms atlyginti.
Iš V. J. nukentėjusiosios E. D. naudai priteista 2500 Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti ir 500 Lt UAB „Teisinių paslaugų grupė“ suteiktoms teisinėms paslaugoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. J. nuteistas už tai, kad jis 2008-07-20, apie 20 val., jo naudojamame automobilyje BMW 530, v/n (duomenys neskelbtini), stovėjusiame nuošalioje pievoje, (duomenys neskelbtini) teritorijoje, laikydamas kairėje rankoje nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą ir peilį, dešine ranka smogė E. D. į kairįjį skruostą, demonstruodamas į šaunamąjį ginklą įdėtas dvi kulkas, grasino E. D. nužudyti, sakydamas: „Tau dviejų kulkų užteks. Tu, sterva, negyvensi“, sudavė ranka ne mažiau kaip po du smūgius į dešinįjį ir kairįjį skruostą, suėmęs už plaukų, ne mažiau kaip šešis kartus prilenkė galvą prie sėdynės, sudavė kumščiu smūgį į pakaušį, smūgį į nugarą, ne mažiau kaip du smūgius į kairiąją šlaunį bei ranka sudavė ne mažiau kaip du smūgius į dešiniąją šlaunį, sakydamas: „Ką su tavimi dabar, kale, darysim? Patikrinsim peilio aštrumą“, du kartus peilio ašmenimis perbraukė per kairiąją šlaunį, perpjovė 110 litų vertės džinsines kelnes, supjaustė 100 litų vertės liemenėlę, padarydamas jai 210 Lt turtinę žalą, dviejose vietose sužalojo E. D. kairiąją šlaunį, sakydamas: „Pažiūrėk, kaip gražiai sminga peilis“, du kartus peiliu smeigė į dešinės rankos dilbį, po to prikišęs peilį prie krūtinės, sakydamas: „Paskersiu ir išmėsinėsiu kaip kiaulę“, sudavė kumščiu smūgius į pakaušį, tampydamas už plaukų, lenkė galvą prie sėdynės, demonstruodamas, jog užtaiso šaunamąjį ginklą, sakė: „Vis tiek aš tave nušausiu“, iššovęs iš nenustatyto šaunamojo ginklo, automobilio saloną pripildė melsvos spalvos aitrių, graužiančių gerklę ir dusinančių dujų, pats išlipęs iš automobilio, uždarė automobilio dureles ir jas laikė, neleisdamas E. D. išlipti iš automobilio, kol pastaroji pradėjo dusti. Išleidęs E. D. iš automobilio salono, ranka smogė jai į kairįjį šoną juosmens srityje, sakydamas: „Ką daryti su tavimi? Paskersti ar užmušti?“. Tokiu būdu grasino E. D. nužudyti. Jai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Be to, E. D. padarydamas galvos sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą, sukėlusius trauminę galvos smegenų ligą ir potrauminį stresą, dėl to jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei dešimt parų, padarė nesunkų jos sveikatos sutrikdymą.
Be to, V. J. nuteistas už tai, kad jis 2008-07-20, apie 20 val., prie savo automobilio BMW 530, v/n (duomenys neskelbtini), stovėjusio nuošalioje pievoje, (duomenys neskelbtini), ir automobilyje, E. D. demonstruodamas nenustatytos markės ir modelio šaunamąjį ginklą ir peilį, grasindamas jai nužudymu, atimdamas mobiliojo ryšio telefonus, kad ji negalėtų išsikviesti pagalbos, taip prieš ją vartodamas psichinį smurtą, išsivežė ją į Vilnių ir laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2008-07-21 7 val. Taip neteisėtai atėmė E. D. laisvę, pavartodamas psichinį smurtą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, suteikdamas viršenybę nukentėjusiosios parodymams, ir tik juos pripažino jo kaltės įrodymais. Jis su teismo išvadomis nesutinka, nes jokių nusikaltimų nepadarė.
Nukentėjusioji nurodė, jog įvykio metu jis naudojo peilį ir šautuvą (2009-12-03
teismo posėdis). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei vėliau šie daiktai (peilis ir šautuvas) nei
automobilyje, nei pas jį nebuvo rasti, jų buvimo nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai.
Be to, pažymėtina, kad automobilyje nebuvo rasta jokių šūvio žymių (t. 1, b. l. 6-9). Jei tikėti
nukentėjusiosios versija, kad galėjo būti šauta iš dujinio pistoleto, automobilyje ant vidaus
apmušalų būtų likę dujų medžiagos bei parako pėdsakų. Automobilio salono cheminė
ekspertizė nebuvo atliekama, todėl objektyvių šūvio automobilyje įrodymų nėra. Pažymėtina,
kad tikrinant nukentėjusiosios parodymus dėl šūvio metu sužalotos jo rankos, buvo paskirta
ekspertizė. Specialistas konstatavo, kad sužalojimų, būdingų pakenkimams dujiniu revolveriu, įsišaunant į rankas, judant užrakto ar kitoms revolverio dalims, nenustatyta. Teismas šio įrodymo nevertino ir nuosprendyje nepasisakė, kodėl juo nesivadovauja. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad neaišku, kokio tipo pistoletas buvo – nukentėjusioji 2009-12-03 nurodė, kad tai buvo revolveris.
Atlikus trasologinę nukentėjusiosios rūbų ekspertizę, buvo nustatyta, kad nukentėjusiosios kelnės ir liemenėlė sugadinti skirtingos rūšies pjaunančiais daiktais: kelnės – aštrų smaigalį ir ašmenis turinčiu daiktu, tikėtina peiliu, liemenėlė – peiliu, turinčiu ašmenis su aštriais dantukais ar ašmenis su defektais. Teismas šio fakto nevertino, kaip nevertino ir to, kad nukentėjusioji visą laiką aiškino tik apie jo neva turėtą peilį su dantukais sūriui pjaustyti. Šiuo peiliu nukentėjusiosios kelnės negalėjo būti perpjautos, o apie kokį nors kitą peilį bylos medžiagoje nėra užsiminta.
Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2009-12-03 apklausiama teisme
nurodė, kad jis jai du kartus peiliu dūrė į kairiąją šlaunį ar ją pjovė ir du kartus dūrė į dešinės
rankos dilbį. Pasak nukentėjusiosios, nuo sužalojimų jai pradėjo bėgti kraujas. Tačiau tiek
ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apžiūrint nukentėjusiosios drabužius, kuriuos ji vilkėjo
2008-07-20, jokių kraujo žymių nerasta. Visiškai nelogiška ir techniškai neįmanoma, kad smūgiais peiliu sužalojus nukentėjusiosios koją ir ranką, ant drabužių nebūtų likę nors mažos
kraujo dėmelės, nors kraujas paprastai bėga iš pjautinių žaizdų, tai, kaip minėta, parodė ir pati nukentėjusioji. Be to, peiliu neįmanoma perpjauti sėdinčio žmogaus kelnių taip, kad nebūtų
sužalojama koja, po to turėjo likti ne įbrėžimas, kaip teigia nukentėjusioji, bet gilesnis
sužalojimas, tą būtų aiškiai matę nukentėjusiąją apžiūrėję gydytojai. Pažymėtina, kad pačios
nukentėjusiosios pateiktose nuotraukose jokie įpjovimai ar įbrėžimai taip pat nesimato. Teismas neatkreipė dėmesio, jog specialistas konstatavo, kad sužalojimų, padarytų duriamai pjaunamu įrankiu, nukentėjusiosios kūne nėra, nes tokie neužfiksuoti ir jos apžiūrose po įvykio, išskyrus įbrėžimą kairėje šlaunyje, kurį teismas priskyrė būtent tokiam sužalojimui. Akivaizdu, kad ir specialistai nepaneigtų, jog tokie sužalojimai lengvai pasiekiami nukentėjusiosios ranka ir gali būti padaryti ne tik peiliu. Teismui tai nesukėlė abejonių.
Nuosprendyje nurodyti nukentėjusiajai neva jo suduoti smūgiai, kuriuos pastaroji ir nurodė, neatitinka objektyviai užfiksuotų duomenų medicininėje dokumentacijoje, nuotraukose, tačiau teismas, tikėdamas tik nukentėjusiosios parodymais, nes, anot jo, dalį jų patvirtina specialisto išvada, todėl nėra pagrindo netikėti kitais nukentėjusiosios parodymais, neanalizavo ir nevertino esamų prieštaravimų, apsiribodamas išvada, jog jis, V. J., šiuos smūgius ir sudavė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš karto po įvykio, parašiusi pareiškimą policijoje, kaip parodė tyrėjas A. B., nukentėjusioji buvo nuvežta į Šilalės ligoninės priėmimo skyrių, kur atlikta jos apžiūra – objektyviai nurodyta, jog veide ir galvoje žaizdų ir nubrozdinimų nėra, kairės šlaunies paviršiuje nežymus apie 5 cm ilgio nubrozdinimas iki 1 mm pločio. Dėl galvos smegenų sutrenkimo nukentėjusioji nukreipiama į chirurginį skyrių, kur aprašyta pagerėjusi jos savijauta ir ji išleista į namus. Tuo tarpu teisme apklausti liudytojai – nukentėjusiosios dukra E. K. ir tyrėjas A. B. – parodė, kad matė kraujosruvas nukentėjusiosios veide, kurių specialistas jos veide ir galvoje nerado, tai užfiksuota ir nukentėjusiosios pirminėje apžiūroje. Tokių sužalojimų ant nukentėjusiosios veido ir kūno (rankų, nes buvo nusivilkusi megztuką) nematė ir liudytoja I. R., su kuria nukentėjusioji bendravo autobuse ir iš kurios telefono skambino dukrai. Liudytojų nurodyti nukentėjusiosios sužalojimai veide nesimato ir iš fotonuotraukų, padarytų po apžiūros pas medikus, kai tą pačią dieną nukentėjusioji vyko į parodymų patikrinimą vietoje 2008-07-21 apie 16 val. Mėlynės šlaunyse, rankose, nugaroje ir galvoje užfiksuotos tik 2008-07-22 VšĮ (duomenys neskelbtini), ir šiuos sužalojimus užfiksavo nukentėjusiosios šeimos draugės marti A. G.. Nors nukentėjusioji teigia, jog jis jai peiliu sužalojo kairiąją šlaunį ir dešinės rankos dilbį, teisme kaip jo kaltės įrodymas buvo įvertintas ir nukentėjusiosios pateiktos fotonuotraukos, kurias ji, kaip teigia, padarė 2008-07-22 ir kuriose matyti tik dešinės šlaunies ir rankos sužalojimai (kraujosruvos). Be to, pati nukentėjusioji turi medicininį išsilavinimą, tai jai padėjo nurodyti neva patirtus sužalojimus, kurie vėliau buvo aprašyti medicininiuose dokumentuose tik jai pažįstamų asmenų. Tiek 2008-07-21, tiek 2008-07-22 nukentėjusioji medikams nurodė, kad ją sumušė nepažįstami asmenys, tačiau ir šiais nukentėjusiosios parodymais teismas nesuabejojo, neįvertino jos gebėjimo greitai disponuoti informacija, ją pateikti tik jai naudinga linkme, turėti neva logiškus paaiškinimus. Nors tai nukentėjusioji padarė, kaip teigia, nenorėdama pakenkti tyrimui, tačiau abejonių kelia jos pačios veiksmai – jei ji bijojo pakenkti tyrimui dėl jo žinomumo Šilalėje, dėl kokių priežasčių ji nesikreipė pagalbos į Vilniaus teisėsaugos institucijas, kur tą patį rytą pareigūnai jį galėjo surasti darbovietėje, sulaikyti, nedelsdami padaryti kratą, rasti menamus nusikaltimo įrankius, išvyko į Šilalę, kur turėdama galimybę apsilankyti ir tariamoje įvykio vietoje, policijos pareigūnams išdėstė savo įvykių versiją. Be to, ji parodė, kad buvo smaugiama, nors tokių žymių ant jos kūno neužfiksuota. Nukentėjusiosios patirtas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl gydymosi ilgiau nei 10 dienų ir pateikta galutinė diagnozė (galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, trauminė galvos smegenų liga) net ir medicininiuose dokumentuose nepatvirtinta jokiais objektyviais tyrimais, tik subjektyviais pačios nukentėjusiosios nusiskundimais, o tai kelia abejonių dėl jos tikrumo, nors teismas buvo priešingos nuomonės ir rėmėsi tik specialisto išvada, kuri, kaip jau minėta, pagrįsta medicininių dokumentų duomenimis, padaryta formaliai. Abejones dėl sužalojimo sunkumo bei objektyvumo kelia ir nukentėjusiosios elgesys po neva patirto smurto – po apžiūros ligoninės priėmimo skyriuje ji su pareigūnais išvyko į kelionę į Vilnių, pagerėjus sveikatai. Grįžusi iš Vilniaus, nuvyko atgal į ligoninę, kur atsigulė į skyrių, tačiau ten išbuvusi 1,5 val., išvyko į namus, kur gydėsi ambulatoriškai, bet 2008-07-29 nusprendė vėl atsigulti į ligoninę, tik šį kartą į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kur gydėsi ne neurologiniame skyriuje, kaip kad turėtų būti dėl galvos traumos, o afektinių sutrikimų skyriuje, kur išbuvo iki 2008-08-22, o tai garantavo medikų išvadas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto nustatymo.
Teismas dėl neteisėto laisvės atėmimo vertino tik nukentėjusiosios parodymus ir jos parodymų pagrindu padarė išvadas, kad nukentėjusioji buvo įbauginta jo elgesio ir dėl to vyko į Vilnių, bijojo pakeliui pabėgti. Nors teismui buvo pateikti įrodymai, jog nebuvo jokios prievartos prieš E. D., tačiau teismas atsisakė tirti šiuos įrodymus, juos atmesdamas. Teismas nesutiko apklausti liudytojų A. N. ir A. T., kurie matė E. D., kaip ši laisvai vaikščiojo tiek jo namo kieme (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini). Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad jo namas (duomenys neskelbtini), yra gyvenvietėje, aplink kaimynų namai, o E. D. namo kieme buvo likusi viena, kol jis rinkosi daiktus namo viduje. Ji pati teismo posėdžio metu patvirtino, kad degalinėje, kai jie pylėsi degalus, buvo ir kitų automobilių, buvo ir operatorius bei degalinėse buvo filmuojama, bet ji niekur nesikreipė pagalbos, nors tam turėjo visas galimybes. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad jai buvo kilusi mintis bėgti į kavinę Vilniuje, bet ji šios minties atsisakė, kaip pati parodė, nes „baisiai“ atrodė. Nelogiška, kad asmuo, prieš kurį padarytas nusikaltimas ir kuriam iš tiesų būtų reikalinga pagalba, dar galvotų, kaip jis atrodo. E. D. per prievartą jis nelaikė, į Vilnių nesivežė, savo telefonus ji turėjo prie savęs, iš kurių ir rašė žinutes bei skambino dukrai. Šie telefonai visą laiką buvo Vilniuje, nors teismas, neaišku, kokių įrodymų pagrindu, padarė išvadas, jog telefonus 2008-07-21 ryte jis išsivežė į darbą. Skambučių išklotinės patvirtina priešingą išvadą, jog E. D. telefonas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), visą laiką buvo Vilniuje iki 2008-07-21 17 val. 05 min., nėra duomenų, jog jis buvo išjungtas, kaip kad teigia nukentėjusioji ir kaip konstatuota dėl telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir kuris dar 2008-07-20 apie 16 val. buvo išjungtas. Teismas dėl to, kad E. D. mažiausiai 4-5 kartus turėjo galimybę išlipti iš jo vairuoto automobilio ir savo laisvu apsisprendimu išvengti kelionės į Vilnių, nepasisakė ir šių aplinkybių neanalizavo. Teismas nuosprendį grindė vien ta aplinkybe, kad nukentėjusioji visą tą laiką bijojo. Tačiau teismas turėjo pasisakyti ir dėl to, kad nukentėjusioji, jau atvykus į Vilnių, nėjo prašyti pagalbos į kavinę ne dėl baimės būti sumuštai ar nužudytai, bet dėl to, kad „baisiai“ atrodė (pačios E. D. parodymai). Be to, nukentėjusioji paaiškino, kad į jo butą Vilniuje jau ėjo be jokios prievartos.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad baudžiamojo proceso metu nebuvo užtikrintas proceso nešališkumas. Teismas iš esmės vadovavosi tik nukentėjusiosios parodymais, ignoruodamas byloje esančius įrodymus, paneigiančius jo kaltę. Valstybinį kaltinimą palaikė bylos baigtimi suinteresuota prokuratūra, kurios vadovė, tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, viešai visuomenės informavimo priemonių atstovams paskelbė apie tokią bylos baigtį (būsimą apkaltinamąjį nuosprendį). Tai, kad byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ir neišsamiai, jo kaltę grindžiant tik nukentėjusiosios ir jos šeimos narių parodymais, tik tais daiktiniais įrodymais, kuriuos pateikė suinteresuota tokia bylos baigtimi nukentėjusioji, specialisto išvada dėl E. D. patirtų sužalojimų, atlikta pagal medicininius dokumentus, kuriuose yra prieštaravimų dėl ją sužalojusio asmens ir patirtų sužalojimų, lėmė, kad teismo priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Bylos nagrinėjimo metu, teismas atmetė beveik visus jo prašymus (prašymą apklausti liudytojus A. N. ir A. T., prašymą skirti biologinę rūbų ekspertizę) ir rėmėsi tik nukentėjusiosios teikiamais įrodymais. Jis turi teisę į gynybą, kuri, beje, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo buvo palaikyta kaip gynybinė versija, atmetant šiuo argumentu visus jo prašymus. Tai leidžia pagrįstai daryti išvadą dėl teismo šališkumo ir išankstinės nuomonės jo kaltės klausimu. Nuteistojo nuomone, visi kaltinimai jam yra tik įžeistos moters kerštas, apie tai E. D. užsiminė jam 2008-07-21 ryte.
Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-04-28 nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 145 str. 1 d., 138 str. 1 d., 146 str. 2 d., ir jį dėl šių nusikaltimų išteisinti, jo veiksmuose nesant nusikalstamų veikų požymių.
Nukentėjusioji E. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, išteisindamas V. J. dėl neteisėto laisvės atėmimo 2008-05-07, nenurodė motyvų, kodėl V. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 2 d., sudėties. Teismo argumentas, kad tai buvo tik abipusis santykių aiškinimasis, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir byloje esantiems įrodymams. V. J. veiksmai 2008-05-07 vakarą ir naktį, kai jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, važiavo dideliu greičiu ir laikė ją už rankos, kad ji negalėtų iššokti iš automobilio, o jai prisiskambinus į Šilalės policiją paprašyti pagalbos, atėmė jos mobilųjį telefoną, nuvežė į nuošalią vietą (duomenys neskelbtini) ir prieš jos valią ją neteisėtai laikė iki 5 val. ryto, atitinka BK 146 str. 2 d., nes tokie veiksmai, kaip važiavimas neblaiviam dideliu greičiu, sukelia pavojų gyvybei. Tai nebuvo jų tarpusavio santykių aiškinimasis, tai buvo jai netikėta, baisu, ji išsigando, kad gali žūti kelyje. Kaip ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudijo jos sūnus T. D., jis labai nerimavo, kad ji per naktį negrįžo namo, nes buvo jo neįspėjusi, jis nežinojo, kur ji yra, nes anksčiau taip nėra buvę, kad ji neįspėjusi nenakvotų namuose. Apklaustas policijos darbuotojas A. V. patvirtino, kad kažkokia moteris skambino į policiją jo budėjimo metu 2008-05-08 naktį, bet ryšys nutrūko, jis girdėjo pašalinį garsą, lygtai automobilio ūžesį, policijos darbuotojas teigė supratęs, kad prašoma pagalbos. Pats nuteistasis V. J. iš esmės neneigė, kad buvo ją išsivežęs, tik nepripažino, kad tai padarė prievarta. Teismui negali turėti įtakos ta aplinkybė, kad po įvykio ji su V. J. bendravo, kad iškart neparašė pareiškimo policijai. Jos teisė yra bet kada pateikti tokį skundą, kol nesuėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas.
Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino ir priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 10000 Lt. V. J. prieš ją atliko kelias nusikalstamas veikas, dvi iš jų yra priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai. Po 2008-05-07 įvykių ji blogai jautėsi, gydėsi sanatorijoje Druskininkuose, jai buvo didžiulė psichologinė trauma. Po 2008-07-20 jai padarytų sužalojimų ji susirgo, buvo nedarbinga ilgiau kaip mėnesį, gydėsi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ir ambulatoriškai. Nuo nusikaltimo padarymo dienos (2008-07-20) praėjo beveik dveji metai, bet pasekmes ji jaučia iki šiol, vartoja vaistus, jai reikalinga psichoterapinė pagalba. Ikiteisminis tyrimas truko ilgai, beveik metus, V. J. vengė duoti parodymus. Prasidėjus teismo procesui, V. J. neatvyko į du teismo posėdžius, o į trečią buvo atvesdintas. Gyvenant tokiame mažame miestelyje, kaip Šilalė, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, ji turi išgyventi aplinkinių žmonių apkalbas, kartais ir užgauliojimus, nes V. J. yra pasiturintis žmogus, dalyvauja politinėje veikloje – yra (duomenys neskelbtini) narys. V. J. daugelį metų dirbo gerai apmokamą darbą (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“ (ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas), todėl teismo priteistas 10000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas tikrai neatitinka jai padarytos moralinės ir fizinės skriaudos dydžio. Jos prašoma priteisti 50000 Lt suma nėra didelė, ją nuteistasis pagal savo materialines galimybes tikrai gali atlyginti, bent taip kompensuodamas jos prarastą sveikatą, skausmą, gėdą ir pažeminimą.
Nukentėjusioji E. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šilalės rajono apylinkės teismo 2010-04-28 nuosprendį, pripažinti V. J. kaltu pagal BK 146 str. 2 d. dėl 2008-05-07 neteisėto laisvės atėmimo ir paskirti jam sankcijoje numatytą bausmę, padidinti jai priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 50000 Lt.
Teismo posėdžio metu nuteistasis prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas palaiko tokį savo ginamojo prašymą. Nukentėjusioji prašo jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, jos atstovė palaiko tokį prašymą. Prokurorė prašo abu apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo V. J. apeliacinio skundo argumentų
Išanalizavęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 str. įtvirtintų taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu padarius BK 145 str. 1 d., 138 str. 1 d., 146 str. 2 d. numatytus nusikaltimą. Nors nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad V. J. padarė anksčiau nurodytus nusikaltimus.
Teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, tinkamai juos įvertino ir motyvuotai nurodė, kuriais jų rėmėsi ir kuriais bei dėl ko nesirėmė. Nuteistojo V. J. versija, kad jis jokių nusikaltimų nepadarė, neatitinka tikrovės, yra motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.
Kolegija negali sutikti su apelianto argumentu, jog apylinkės teismas vadovavosi vien nukentėjusiosios E. D. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis išskiria ir akcentuoja tam tikrus įrodomosios medžiagos fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą jos kontekstą, daro klaidingas, tikrovės neatitinkančias išvadas. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. D. ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės vienodai, nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, jos parodymai yra aiškūs, išsamūs ir kartu su kitais byloje surinktais, teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais, patvirtindami, papildydami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą, atskleidžia išsamų nusikalstamų veikų vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kolegija neturi pagrindo manyti, kad nukentėjusioji davė tokius parodymus iš keršto nuteistajam.
Nuteistasis V. J. neigia 2008-07-20 įvykio metu naudojęs peilį ir šautuvą, teigia, jog byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Nors minėti daiktai ir nebuvo rasti, automobilyje nebuvo rasta jokių šūvio žymių, nebuvo atlikta automobilio salono cheminė ekspertizė, specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimų, būdingų pakenkimams dujiniu revolveriu, įsišaunant į rankas, judant užrakto ar kitoms revolverio dalims, V. J. rankoje nenustatyta, tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto peilio ir šaunamojo ginklo panaudojimo fakto. Nukentėjusioji E. D. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog V. J. jai grasino peiliu ir šaunamuoju ginklu, nuosekliai išdėstė visą jo veiksmų su šiais įrankiais seką, detaliai apibūdino, kaip konkrečiai jis juos panaudojo, kaip jie atrodė. Nukentėjusiosios parodymus dėl peilio ir šaunamojo ginklo panaudojimo nusikaltimų padarymo metu patvirtina kaip liudytojai apklaustų A. B., E. K., V. D. parodymai, atlikta trasologinė ekspertizė. Visa tai išsamiai aptarta skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Atkreiptinas dėmesys, jog specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog sužalojimų, būdingų pakenkimams dujiniu revolveriu, įsišaunant į rankas, judant užrakto ar kitoms revolverio dalims, V. J. rankoje nenustatyta, padaryta 2008-08-04, o įvykis buvo 2008-07-20, tai paaiškina, kodėl galėjo būti nerasta sužalojimų V. J. rankoje. Visiškai nepagrįstai apeliantas teigia, jog atlikus trasologinę nukentėjusiosios rūbų ekspertizę, buvo nustatyta, kad nukentėjusiosios kelnės ir liemenėlė sugadinti skirtingos rūšies pjaunančiais daiktais: kelnės – aštrų smaigalį ir ašmenis turinčiu daiktu, tikėtina peiliu, liemenėlė – peiliu, turinčiu ašmenis su aštriais dantukais ar ašmenis su defektais. Tai, kad ekspertizės akte (t. 3, b. l. 79-81) nustatyta, jog kiauryminiai pažeidimai džinsinėse kelnėse padaryti duriant ir pjaunant daiktu, turinčiu aštrų smaigalį ir ašmenis, užkabinus ir pakėlus audeklą nuo pagrindo smaigaliu, o liemenėlėje pažeidimai padaryti, tikėtina, pjaunant peiliu, turinčiu ašmenis su aštriais dantukais ar ašmenis su defektais, nesudaro jokio pagrindo daryti apelianto nurodytą išvadą. Visiškai įmanoma, kad tas pats peilis gali turėti aštrų smaigalį ir ašmenis su dantukais, tą visąlaik ir tvirtino nukentėjusioji. Todėl nurodyta apelianto prielaida atmestina. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti pasamprotavimai dėl E. D. sužalojimo peiliu negalimumo tėra niekuo nepagrįstos prielaidos. Nors, kaip pastebi apeliantas, apžiūrint nukentėjusiosios drabužius, kuriuos ji vilkėjo 2008-07-20, jokių kraujo žymių nerasta, specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimų, padarytų duriamai pjaunamu įrankiu, nukentėjusiosios kūne nėra, nes tokių sužalojimų nėra aprašyta jos medicininiuose dokumentuose, tai nepaneigia nuoseklių ir aiškių nukentėjusiosios parodymų viso proceso metu, kad V. J. peiliu sužalojo jos kairiąją šlaunį ir dešinės rankos dilbį, taip pat liudytojų A. B., E. K., V. D., mačiusių sužalojimus, parodymų. Nukentėjusioji parodė, kad sužalojimai peiliu buvo negilūs, paviršiniai, kraujas pasirodė nežymiai, užsidėjo plonas šašas, tai paaiškina, kodėl kraujo dėmių ant drabužių nebuvo rasta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas paaiškino, kad jei įpjaunamas drabužis, esantis ant kūno, lieka pjautinė žaizda, jei pjaunama giliau (t. 4, b. l. 45). E. D. asmens ambulatorinio gydymo priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje 2008-07-21 užfiksuotas kairiosios šlaunies paviršiuje nežymus apie 5 cm ilgio iki 1 mm pločio nubrozdinimas. Apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog nuo įvykio datos (2008-07-20) iki specialisto išvados surašymo (2008-09-25) praėjo gan ilgas laiko tarpas, todėl teismo medicinos ekspertas nerado šio įbrėžimo kojoje ir kitų sužalojimo žymių ant E. D. kūno. Iš pačios nukentėjusiosios pateiktų fotonuotraukų (t. 1, b. l. 34-35), darytų 2008-07-22, sunku spręsti apie jai būtent peiliu padarytus sužalojimus, iš jų matyti tik bendras vaizdas jai padarytų sužalojimų šlaunų ir rankų srityje, kraujosruvos, tačiau negalima tvirtinti, jog šios nuotraukos patvirtina, jog tokių sužalojimų nebuvo, ypač atsižvelgiant į anksčiau aptartus nukentėjusiosios parodymus dėl sužalojimo peiliu pobūdžio.
Apelianto teiginiai, jog nuosprendyje nurodyti nukentėjusiajai neva jo suduoti smūgiai, kuriuos pastaroji ir nurodė, neatitinka objektyviai užfiksuotų duomenų medicininėje dokumentacijoje, nuotraukose, tarp nukentėjusiosios parodymų ir kitų bylos duomenų yra esminių prieštaravimų, kurių teismas neanalizavo ir nevertino, neatitinka tikrovės. Nors E. D. aiškino, kad V. J. jai sudavė ranka į skruostus, pakaušį, tampė už plaukų, liudytojai A. B., E. K. patvirtino jos parodymus, teigdami, jog matė jos veide kraujosruvas, matėsi, jog jai buvo tampyta už plaukų, o ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. R. parodė sužalojimų E. D. veide ar dar kur nors nepastebėjusi, asmens ambulatorinio gydymo VšĮ Šilalės rajono ligoninės priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje 2008-07-21 budinčio chirurgo užfiksuota, jog jos veide ir galvoje žaizdų ir nubrozdinimų nėra, tačiau taip pat nurodyta, jog dėl galvos smegenų sutrenkimo ji buvo nukreipta stebėjimui į bendrą chirurginį skyrių, jai diagnozuotas galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, lengva forma, iš asmens sveikatos istorijos VšĮ Šilalės PSPC matyti, kad 2008-07-22 apžiūrėjus E. D., užfiksuotos mėlynės šlaunyse, rankose, nugaroje ir galvoje, nustatyta diagnozė: galvos sumušimas, potrauminis sindromas, iš gydymo VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės stacionare istorijos matyti, jog E. D. 2008-07-29 buvo hospitalizuota į afektinių sutrikimų skyrių, ji kreipėsi į psichoterapeutą, diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, specialisto išvadoje, įvertinus aptartus medicininiuose dokumentuose užfiksuotus duomenis, konstatuota, jog E. D. padarytas galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, trauminė galvos smegenų liga, ūmus periodas, lengva forma, potrauminio streso sutrikimas, šie sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir aplinkybėmis, suduodant smūgius kietu buku daiktu, juo galėjo būti žmogaus kumštis, taip pat tampant už plaukų. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas parodė, jog atlikdamas ekspertizę, tyrė pačią nukentėjusiąją ir anksčiau nurodytus medicininius dokumentus. Taigi specialisto išvada, priešingai nei nurodo V. J., pagrįsta medicininių dokumentų duomenimis, kurie buvo gauti tiek apžiūrėjus nukentėjusiosios kūną, tiek iš jos pačios nusiskundimų. Tai, kad E. D. asmens ambulatorinio gydymo VšĮ Šilalės rajono ligoninės priėmimo skyriuje apskaitos kortelėje 2008-07-21 budinčio chirurgo užfiksuota, jog jos veide ir galvoje žaizdų ir nubrozdinimų nėra, atsižvelgiant į visus aptartus duomenis, vis dėlto nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų ir specialisto išvados patikimumu, pagrįstumu. Iš pačios nukentėjusiosios pateiktų fotonuotraukų spręsti, yra, ar ne jos veide kokios nors sudavimo ranka žymės, negalima, nes nuotraukos nėra aiškios, matyti bendras nukentėjusiosios veido paraudimas, veidas iš arti nepritrauktas. Neatitinka realios situacijos nuteistojo teiginys, kad mėlynės nukentėjusiosios šlaunyse, rankose, nugaroje ir galvoje buvo užfiksuotos VšĮ Šilalės PSPC tik todėl, kad nukentėjusiąją apžiūrėjo gydytoja A. G., kuri yra nukentėjusiosios šeimos draugės marti. Byloje esantis VšĮ Šilalės PSPC raštas ir nedarbingumo pažymėjimo kopijos (t. 3, b. l. 185-187) patvirtina, jog E. D. 2008-07-22 apžiūrėjo gydytoja A. Š., kuri buvo E. D. šeimos gydytoja. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiosios turimas medicininis išsilavinimas būtų kaip nors įtakojęs sužalojimų fiksavimą medicininiuose dokumentuose, kaip kad nurodo nuteistasis, toks jo teiginys vertintinas tik kaip subjektyvi jo nuomonė. Neteisus apeliantas ir teigdamas, jog nukentėjusiosios pateiktose fotonuotraukose matyti tik dešinės šlaunies ir rankos sužalojimai (kraujosruvos). Jose matyti kraujosruvos ne tik ant dešinės šlaunies ir rankos, bet ir ant kairės šlaunies ir rankos (t. 1, b. l. 35). Skundžiamame nuosprendyje nurodytos fotonuotraukos įvertintos kaip įrodymas, patvirtinantis E. D. sumušimą, nedetalizuojant sužalojimo žymių lokalizacijos. Nuteistasis teigia, kad smaugimo žymių ant nukentėjusiosios kūno neužfiksuota, tačiau jis ir nebuvo kaltinamas nukentėjusiosios smaugimu. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji medikams iš pradžių nurodė, kad ją sumušė nepažįstami asmenys, nesukelia jokių abejonių dėl įrodymų vertinimo, nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kad ją sumušė V. J., tiek kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. B., tiek E. D. logiškai paaiškino tokio elgesio motyvus. Sistemiškai įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, nekyla jokių abejonių, kad E. D. būtų galėjęs sužaloti kitas asmuo, ne V. J.. Nuteistojo aptarti nukentėjusiosios veiksmai, jos gydymo po patirto smurto ypatumai, atsižvelgiant į jai padarytus sužalojimus, patirtus dvasinius išgyvenimus, nesukelia abejonių dėl jos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo, paskirto gydymo pagrįstumo. V. J. pateikta versija, koks, kaip jam atrodo, turėjo būti logiškas nukentėjusiosios elgesys po įvykio, kur ji turėjo kreiptis ir pranešti apie įvykdytus nusikaltimus, vertintina kaip prielaida, jo asmeninė nuomonė, nedaranti jokios įtakos įrodymų vertinimui, skundžiamo nuosprendžio išvadų teisėtumui ir pagrįstumui.
Apeliantas neteisus, nurodydamas, jog teismas, pasisakydamas dėl neteisėto laisvės atėmimo, vertino tik nukentėjusiosios parodymus ir jos parodymų pagrindu padarė išvadas, kad jis neteisėtai atėmė jai laisvę, pavartodamas psichinį smurtą. V. J. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir kiti byloje surinkti, teisiamojo posėdžio metu ištirti ir nuosprendyje įvertinti įrodymai – liudytojų E. K., A. B. parodymai, daiktų apžiūros, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose užfiksuota informacija, telekomunikacijos operatorių pateiktos skambučių išklotinės. Visi šie įrodymai patvirtina vieni kitus, sudarydami vientisą sistemą, todėl teismas, įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, pagrįstai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį V. J.. Taigi pripažinus, jog yra įrodyta tai, kad V. J. pavartojo psichinį smurtą prieš nukentėjusiąją, demonstruodamas šaunamąjį ginklą ir peilį, grasindamas jai nužudymu, jei ji bėgs, atimdamas jos mobiliojo ryšio telefonus, prieš tai pavartojo dar ir fizinį smurtą, grasino nužudymu, dėl to nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, pripažintina, jog yra įrodyta ir tai, kad nuteistasis išsivežė nukentėjusiąją į Vilnių prieš jos valią. Priešingai nei teigia V. J., teismas skundžiamame nuosprendyje pasisakė dėl nukentėjusiosios turėtų galimybių nuo jo pabėgti: teismas nurodė, jog tai, kad nukentėjusioji, važiuodama į Vilnių, nebandė bėgti, nereiškia, jog ji ne prieš savo valią buvo vežama ten, nes ji buvo įbauginta, nebuvo garantijų, kad pabėgimas bus sėkmingas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokiu situacijos vertinimu. Nuteistojo išdėstyti pasvarstymai, kad E. D. galėjo nuo jo pabėgti, kreiptis pagalbos, bet nepabėgo ir pagalbos nesikreipė, nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto E. D. laisvės atėmimo. Neįmanoma apibrėžti, kaip turi reaguoti ir elgtis įbaugintas žmogus, ir pagal tai vertinti, ar jis duoda tikrovę atitinkančius parodymus. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. T. ir A. N. parodė matę V. J. ir E. D. kartu, nė vienas iš jų neįprastai nesielgė, buvo ramūs, tai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų pagrindu padarytos išvados dėl V. J. kaltės įvykužius minėtą nusikaltimą. Šių liudytojų parodymai, įvertinus juos kitų minėtų įrodymų kontekste, nesudaro pagrindo kitaip vertinti įvykio situacijos, nei ji buvo įvertinta skundžiamame nuosprendyje.
V. J. apeliacinio skundo argumentas, jog baudžiamojo proceso metu nebuvo užtikrintas proceso nešališkumas, taip pat nepagrįstas. Išanalizavus bylos medžiagą, įvertinus visą bylos nagrinėjimo eigą, negalima daryti išvados, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Tai, kad prokuratūros vadovė pranešė visuomenės informavimo priemonių atstovams apie ikiteisminio tyrimo užbaigimą ir bylos perdavimą teismui, nėra joks šališko proceso įrodymas, nėra jokių duomenų, kad tai kaip nors būtų paveikę bylą nagrinėjusį teismą, suformavę jo išankstinę nuomonę dėl V. J. kaltės. Tai, kad pirmosios instancijos teismas netenkino visų V. J. ir jo gynėjo teisiamojo posėdžio metu pareikštų prašymų, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Iš pirmosios instancijos teismo teisėjo veiksmų bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jie atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, nesuteikiant palankumo kuriai nors iš proceso šalių, nesudarant įspūdžio apie kitokį teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. Aplinkybių apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme visuma rodo, kad nė vienai iš proceso šalių nebuvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, kad teismas nebuvo kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas tenkino nuteistojo ir jo gynėjo prašymus dėl medicininių dokumentų išreikalavimo iš gydymo įstaigų, liudytojų A. N. ir A. T., teismo medicinos eksperto apklausos, atliko įrodymų tyrimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir atlikus įrodymų tyrimą, nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumu, BPK 20 str. reikalavimų įgyvendinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. V. J. teisė į gynybą nebuvo pažeista, jam buvo garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti, jis galėjo naudotis visomis BPK įtvirtintomis įtariamojo ir kaltinamojo teisėmis, šiomis teisėmis jis aktyviai ir naudojosi. Teisminio proceso metu buvo laikytasi asmenų lygybės, rungimosi principo, tai svarbi kaltinamojo teisės į gynybą realizavimo garantija.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl V. J. kaltės padarius BK 145 str. 1 d., 138 str. 1 d., 146 str. 2 d. numatytus nusikaltimus. Esant neginčijamai įrodytai jo kaltei, naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Dėl nukentėjusiosios E. D. apeliacinio skundo argumentų
Apeliantė nesutinka su V. J. išteisinimu dėl neteisėto jos laisvės atėmimo 2008-05-07, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad V. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. J. veikoje, padarytoje 2008-05-07, nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų BK 146 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių. Objektyviai neteisėtas laisvės atėmimas – tai neteisėtas žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimą vietą suvaržymas jį pagrobiant, sulaikant, uždarant arba laikant apibrėžtoje vietoje prieš jo valią. Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti smurtinis, atviras arba slaptas ar apgaulės būdu gyvo žmogaus pagrobimas kaip daikto, paimant jį ir perkeliant iš buvimo vietos ir laikant jį kitoje vietoje prieš jo valią, apribojant žmogaus laisvę judėti erdvėje, pasirinkti savo buvimo vietą. Tai gali būti padaroma tiek vartojant fizinę jėgą, grasinant, tiek apgaulės būdu. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai pagrobus žmogų perkeliant jį į kitą vietą arba sulaikant jį esamoje vietoje prieš jo valią ir nukentėjusiajam tai suvokus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad neteisėtai pagrobia žmogų prieš jo valią, perkelia jį į kitą vietą arba laiko esamoje vietoje, ir to nori. Šiuo atveju iš nustatytų faktinių aptariamo įvykio aplinkybių matyti, kad E. D. savo noru įsėdo į V. J. vairuojamą automobilį, kaip ji pati parodė, pasikalbėti, nuteistasis, pačios E. D. teigimu, gražiai su ja elgėsi, neįžeidinėjo, negrasino, jokio smurto nevartojo, tik kalbėjo jai apie savo jausmus, o ji klausėsi. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad V. J. neteisėtai apribojo nukentėjusiosios laisvę judėti erdvėje, pasirinkti savo buvimo vietą, E. D. turėjo visas galimybes pati nuspręsti, būti su V. J. ir klausyti jo kalbų, ar to nedaryti. Pačios nukentėjusiosios parodymai liudija, kad ji įvykio metu iš tikrųjų nesuvokė tariamo V. J. veiksmų neteisėtumo. Nuteistasis taip pat nesuvokė, jog neteisėtai pagrobia žmogų prieš jo valią. Iš anksčiau aptartų E. D. parodymų galima spręsti, kad ji ir V. J. norėjo tik pasikalbėti, išsiaiškinti savo santykius, nėra jokio pagrindo manyti, kad V. J. siekė neteisėtai atimti nukentėjusiosios laisvę. Tai reiškia, kad nuteistojo veikoje nėra būtino BK 146 str. numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šią situaciją ir pagrįstai išteisino V. J. dėl neteisėto E. D. laisvės atėmimo 2008-05-07, E. D. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti šią skundžiamo nuosprendžio dalį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Nors nukentėjusioji nesutinka su jai priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, prašo ją padidinti iki 50000 Lt, kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo byloje išspręstas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, nenukrypstant nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, vadovavosi CK 6.250 str., 6.251 str. normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, tinkamai jas pritaikė, savo sprendimą motyvavo. Teismas iš esmės aptarė visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įvertino su tuo susijusias šios bylos aplinkybes – kad buvo kėsintasi į asmens sveikatą, grasinta nužudymu, neteisėtai apribota laisvė, kokias tai pasekmes sukėlė, nukentėjusiosios ir nuteistojo buvusius artimus santykius, jų trukmę, pobūdį, eigą, nuteistojo turtinę padėtį, tačiau pastarojo kriterijaus nelaikė lemiančiu neturtinės žalos atlyginimo dydį. Todėl teismo nustatytas 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, nustatė teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, atkūrė socialinį teisingumą, kartu nenukrypo ir nuo susiformavusios teismų praktikos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos padidinimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. J. bei nukentėjusiosios E. D. apeliacinius skundus atmesti.