- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-27
- Bylos Nr.
- I1-678-362/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02567-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- Ž. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. V. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas Ž. V. nurodė, kad nuo 2018-12-27 iki 2019-03-31 jis buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, kur nebuvo užtikrintas jo saugumas. 2019-01-19 jis buvo sumuštas gyvenamojoje patalpoje, prie savo lovos, jis patyrė didžiulį fizinį skausmą, jam buvo padaryti kaulų lūžiai, kraujosruvos, buvo po to atliktos operacijos, ištraukti sveiki dantys. Mano, jog visų tų sužalojimų jis nebūtų patyręs, jei atsakovas būtų tinkamai laikęsis teisės aktų bei priimtų normatyvų, tame tarpe ir saugumo normatyvų, būtų įrengti stebėjimo postai, koridoriuose įrengtos vaizdo kameros. Prašo priteisti 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. , bet niekas jo pas gydytojus nevedė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, tad nei jo, nei kitų asmenų judėjimas po visą lokalinį sektorių nėra ribojamas visą laikotarpį nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Teisės aktai nenumato būtinybės įrengti kiekvienoje patalpoje stebėjimo postus ar stebėti, kas vyksta kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje. Asmenys, sumušę pareiškėją, buvo nustatyti. Įstaigos pareigūnai veikė, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, tad neteisėtų veiksmų atlikta nebuvo. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo Ž. V. skundas atmestinas.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje jam nebuvo užtikrintas saugumas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Byloje nėra ginčo, jog 2019-01-19 pareiškėjas , kuris tuo metu buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, buvo sumuštas, tai patvirtina ir į bylą pateikta asmens sveikatos istorija. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštas Nr. 14-5106 patvirtina, jog dėl šio pareiškėjo sumušimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kalti asmenys nustatyti, priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo saugumo neužtikrinimas, nesilaikant teisės aktų ir priimtų normatyvų, dėl ko jis buvo sumuštas. Teismas pažymi, jog nei teisės aktų, nei jų normų ar normatyvų pareiškėjas nenurodo, tik abstrakčiai pareiškia, jog jie buvo pažeisti.
Vertinant paties sumušimo aplinkybes, tiek iš apkaltinamojo nuosprendžio (peržiūrėtas LITEKO sistemoje), tiek iš paties pareiškėjo skundo matyti, jog konfliktas kilo tarp asmenų, atliekančių bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, tome pačiame lokaliniame sektoriuje ar gyvenančių toje pačioje gyvenamojoje patalpoje, dienos metu. Pažymėtina, jog sutinkamai su Bausmių vykdymo kodekso 91 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kalinami atvirojoje kolonijoje asmenys nuo kėlimosi iki miego laiko turi teisę laisvai vaikščioti nustatytoje teritorijoje. Kad šis reikalavimas būtų pažeistas, duomenų nėra. Taip pat teismui nepateikta duomenų, to nenurodo ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis į atsakovą su nurodymais apie tai, kad jo atžvilgiu galimi neteisėti veiksmai, kas įpareigotų atsakovą imtis priemonių konkrečiai pareiškėjo saugumui užtikrinti. Nesant tokio kreipimosi, reikalinga nustatyti, ar pareiškėjas nepažeidė bendrų teisės aktų reikalavimų, susijusių su vaizdo kamerų įrengimu, stebėjimo postų įrengimu ir saugumo užtikrinimu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-389 “Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo” 11 skirsnis numato Atviros kolonijos, pusiaukelės namų, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo patalpų įrengimo bendruosius reikalavimus, juose vaizdo kamerų įrengimas šiose patalpose nenumatytas, tad neteisėtų veiksmų, susijusių su vaizdo kamerų neįrengimu, nenustatyta.
Vertinant stebėjimo postų įrengimą ar nepertraukiamą patalpų stebėjimą, pažymėtina, jog nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 “Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos vidaus tvarkos taisyklės, nei Bausmių vykdymo kodeksas nenumato atsakovui prievolės užtikrinti nepertraukiamą visų, tame tarpe ir gyvenamųjų patalpų atvirosiose kolonijose stebėjimą, tad ir šis argumentas atmestinas. Teismas pažymi, jog konfliktas kilo iš asmeninių paskatų, kalti asmenys yra nustatyti, tad kilusią žalą pareiškėjas turi teisę prašyti atlyginti civilinio proceso tvarka iš tiesiogiai ją padariusių asmenų.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, užtikrinant saugumą atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose, teismas jų nenustatė.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. V., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.