Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutarties, kuria atmestas jo skundas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto 2015-04-10 nutarimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto 2015-04-10 nutarimu, G. K. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124² str. 2 d. - 450 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėn.

G. K. nubaustas už tai, kad jis 2014-12-17 11.00 val. (duomenys neskelbtini) vairuodamas transporto priemonę automobilį ,,Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nedavė kelio maršrutiniam transportui pradedančiam važiuoti iš pažymėtos stotelės, toliau važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatvių žiedinėje sankryžoje, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekiltų pavojus kitų eismo dalyvių saugumui, pavojingai manevruodamas bei grubiai pažeisdamas kelių eismo taisykles, važiuodamas trečiąja eismo juosta, esant intensyviam eismui, be jokios priežasties, tris kartus, keitė važiavimo kryptį dešinėn, pavojingai priartėdamas prie gretima juosta, ta pačia kryptimi važiavusio autobuso, taip priversdamas jo vairuotoją, vengiant susidūrimo, keisti važiavimo kryptį iš vienos eismo juostos į kitą, toliau lėtindamas bei didindamas važiavimo greitį trukdė autobuso vairuotojui persirikiuoti į trečiąją eismo juostą. Tokiais savo veiksmais dėl chuliganiškų paskatų ,,Volkswagen Golf“ vairuotojas išreiškė ypatingą nepagarbą eismo dalyviams, demonstravo savo išskirtinumą, kėlė realų pavojų sau ir kitiems viešuoju transportu važiavusiems dalyviams.

G. K. skundžia šią Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį, prašo ją panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. G. K. nesutinka su teismo išvada, kad surinktų įrodymų pakanka neabejotinai konstatuoti, jog jis padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 2 d. Jis nurodo, kad ATPK 124² str. 2 d. numato atsakomybę už chuliganišką vairavimą, tai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Atsakomybei pagal šį straipsnį kilti turi būti įrodyta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma - chuliganiškos paskatos, tiesioginė tyčia ir realus pavojus eismo arba savo ar kitų žmonių saugumui. Subjektyvusis požymis yra chuliganiškos paskatos. Chuliganiškam vairavimui konstatuoti taip pat būtina nustatyti asmens tyčinius veiksmus, t. y. turi būti nustatyta kaltės forma - tiesioginė tyčia. Kaip matyti iš teismo nutarties chuliganiškos paskatos buvo nustatytos remiantis išimtinai tik liudytojų (vairuotojo V. P. ir keleivio L. Č.) subjektyviu suvokimu apie įvykio aplinkybes. Skundžiamoje nutartyje nėra aiškiai nurodyta, kokie konkretūs jo veiksmai buvo pripažinti chuliganiškomis paskatomis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui reiškiamas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas (LVAT nutartis administracinėje byloje N756-/35/2008).

Skundo autoriaus teigimu chuliganiškų paskatų faktas buvo paneigtas liudytojo J. N. parodymais. Teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, kad epizodas, kurio metu dėl intensyvaus eismo davė autobusui pirmenybę išvažiuoti iš stotelės sustojęs ties jo viduriu, o ne prieš visą autobusą nelaikytinas chuliganišku vairavimu. Toliau liudytojas kalbėdamas apie antrą epizodą aiškiai nurodė, kad autobusai persirikiuojant į kitą eismo juostą neturi pirmumo teisės, todėl chuliganišku vairavimu taip pat negalima laikyti jo veiksmų žiedinėje sankryžoje. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į šio liudytojo parodymus, kuriuos pats pripažino kaip didesnę įrodomąją vertę turinčiais įrodymais, abstrakčiai konstatuoja, kad įrodymų visuma patvirtina pažeidimo objektyvios pusės požymį - chuliganiškas paskatas. Tokiu būdu, teismas chuliganiškas paskatas klaidingai priskirdamas objektyviajai administracinio nusižengimo pusei, neanalizuoja ir nieko nepasisako apie kaltės - tiesioginės tyčios buvimą jo veiksmuose, kas yra akivaizdus teisės normų ir formuojamos teismu praktikos pažeidimas. Tokiu būdu nutartis yra neteisėta ir turėtų būti panaikinta, nes jis administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nenustačius visų ATPK 124² str. 2 d. sudėčiai reikalingų elementų, o būtent chuliganiškų paskatų ir tiesioginės tyčios.

Apeliacinio skundo autoriaus manymu, 2015-10-02 nutartyje buvo padaryta eilė įrodymų vertinimo pažeidimų, sąlygojusių neteisėtos nutarties priėmimą. Teismas konstatavo, kad avarija įvyko todėl, kad autobuso vairuotojas vairą pasuko dešiniau, nes jo vairuojamas automobilis persirikiuodamas sutrukdė pastarajam persirikiuoti. Tuo tarpu liudytojas J. N. teismo posėdžio metu nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta priežasčių dėl ko autobusas metėsi dešinėn, t.y. tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad autobusas į dešinę pasuko dėl jo tyčinių veiksmų. Iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad jis važiavimo krypties nekeitė ir visą laiką važiavo ta pačia eismo juosta. Tai reiškia, kad priimant nutartį nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp liudytojo duotų parodymų ir vaizdo medžiagos. Neabejotinai nebuvo nustatyta, kad jo vairuojamas automobilis sutrukdė autobuso vairuotojui persirikiuoti (nors pagal KET taisykles jis tokios pareigos neturėjo), ko pasėkoje įvyko autoįvykis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo bei iš jo kylančio in dubio pro reo principo, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-1/2013, 2AT-7-3/2013, 2AT-43-2014).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad chuliganiškos paskatos buvo konstatuotos remiantis išimtinai tik liudytojų (vairuotojo V. P. ir keleivio L. Č.) subjektyviu suvokimu apie įvykio aplinkybes. Vairuotojas V. P. ir liudytojas L. Č. nurodė, kad jis tyčia vairą suko dešinėn link autobuso. Kitų objektyvių įrodymų dėl tyčinio sukimo į dešinę byloje nėra. Bylai reikšminga aplinkybė dėl stabdymo ir greitinimo intensyvumo, taip neva trukdant autobusui persirikiuoti, taip pat grindžiama vien tik šių liudytojų parodymais. Teismas, vertindamas autobuso vairuotojo V. P. parodymus, turėjo juos vertinti itin kritiškai, kadangi Kauno apylinkės teismui 2015-03-31 nutartimi panaikinus V. P. atžvilgiu priimtą 2015-01-08 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, byla buvo grąžinta organui (pareigūnui), įgaliotam surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, tam, kad byla butų iš naujo ištirta dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių, susijusių su chuliganišku „VW Golf“ vairuotojo vairavimu. Esant šioms aplinkybėms liudytojas buvo tiesiogiai suinteresuotas administracinio teisės pažeidimo bylos baigtimi, kas galėjo turėti įtakos jo duodamų parodymų teisingumui. Be to, iš karto po įvykio atvykę policijos pareigūnai kaltu dėl įvykusios avarijos pripažino autobuso vairuotoją V. P., kas įrodo, kad jis važiuodamas žiedine sankryža nepadarė jokių KET pažeidimų.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tarp liudytojo V. P. pirminių paaiškinimų ir parodymų, duotų teisme yra akivaizdžių prieštaravimų, kas pagrįstai leidžia abejoti ne tik jo, bet ir liudytojo L. Č. parodymais. 2014-12-17 paaiškinimas, 2015-01-08 paaiškinimas ir 2015-06-05 teismo posėdžio metu duoti V. P. parodymai buvo nenuoseklūs. Pradžioje V. P. teigė, kad avarija įvyko jam sustojus pirmoje eismo juostoje, kai prie jo privažiavo ir atsitrenkė automobilis „VW Golf“. Vėliau nurodė, kad avarija įvyko jam persirikiuojant iš pirmos eismo juostos į antrą, galiausiai teismo posėdžio metu paaiškino, kad avarija įvyko, kai jis buvo beveik pilnai persirikiavęs į antrą eismo juostą. Šias vairuotojo nurodomos aplinkybes paneigia byloje esanti vaizdo medžiaga iš kurios akivaizdžiai matyti, jog autobusas iki pat įvykio važiavo tik pirma eismo juosta ir nebuvo persirikiavęs į antrą eismo juostą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojo L. Č. parodymai nekelia pagrįstų abejonių jo nešališkumu. Iš karto po įvykio, šis liudytojas nenurodė detalių aplinkybių apie eismo įvykį. Jo duoti parodymai apsiribojo išreikšta nuomone, kad „VW Golf“ vairuotojas tyčia neleido autobusui persirikiuoti. Tuo tarpu, lyginant jo 2015-03-02 parodymus (praėjus 3 mėn. po įvykio) su 2014-12-17 paaiškinimu (duotu iš karto po įvykio), akivaizdžiai matyti, kad liudytojas atpasakoja vairuotojo nurodytas aplinkybes, kurių 2014-12-17 paaiškinime nenurodė. Kalbėdamas apie autoįvykį L. Č. lygiai kaip ir V. P. nurodo neteisingas eismo juostas, kuriomis važiavo „VW Golf“ ir autobusas, nors iš vaizdo įrašo matyti visai kita informacija ir automobilių išsidėstymas eismo juostose. Autobuso vairuotojas ir liudytojas apie kelias valandas dviese praleido užsidarę autobuse. Kaip matyti iš V. P. paaiškinimų jis nurodė L. Č. kaip liudytoją ir nurodė jo kontaktinį telefoną. Tuo tarpu L. Č. 2015-09-11 teismo posėdžio metu teigė, kad vairuotojas jo telefono numerio neturi. Visų šių aplinkybių kontekste kyla pagrįstų abejonių dėl liudytojo L. Č. parodymų teisingumo.

Apeliacinio skundo autoriaus nuomone teismas nepagrįstai atmetė liudytojo E. K. 2015-09-11 teismo posėdyje duotus parodymus motyvuodamas vien tuo, kad šis asmuo nebuvo apklaustas tyrimo pradžioje, o parodymus byloje davė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Bylos nagrinėjimo metu liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi nebuvo nustatytas. Jis su šiuo liudytoju nėra pažįstami, todėl teismas neturėjo pagrindo jo duotus parodymus laikyti nepatikimais ir abejotinais. Šioje byloje neįrodyta, kad jo veiksmais buvo pažeisti KET reikalavimai, kad šie veiksniai buvo tyčiniai, atlikti dėl chuliganišku paskatų ar tokio pavojingumo, kad būtu sukėlę grėsmę ir realų pavojų eismo ar žmonių saugumui. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

G. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014).

Atsižvelgiant į šiuos duomenis ir analizuojant administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei skundžiamos nutarties turinį, matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės apelianto veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais G. K. kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens samprotavimais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei, jo vertinimu, padarytus esminius procesinius administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyta, kad chuliganiškas vairavimas – tai Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui, kuris užtraukia baudą vairuotojams nuo 289 iki 579 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 1 iki 2 metų.

Chuliganiškas vairavimas – tai Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Taigi asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį už chuliganišką vairavimą tik tuo atveju, kai: 1) yra nustatytos chuliganiškos paskatos, 2) padarytas bent vienas KET pažeidimas ir 3) toks vairavimas kelia pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Apeliaciniame skunde G. K. teigia, kad jis nepadarė pažeidimo, numatyto ATPK 124² straipsnio 2 dalyje, nes jo veiksmuose nebuvo tyčios ir chuliganiškų paskatų, nebuvo nei vieno inkriminuoto Kelių eismo taisyklių pažeidimo, ar jie nebuvo tokio pavojingumo, kad būtų sukėlę grėsmę ir realų pavojų eismo ar žmonių saugumui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad apylinkės teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.

Eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu (KET 4 punktas). Pagal KET 9 punkto nuostatas, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 101 punkte nustatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Pagal KET 110 punkto nuostatas, jeigu eismas labai intensyvus ir visos eismo juostos užimtos, keisti eismo juostą leidžiama tik prireikus pasukti, apsisukti ar sustoti. KET 135.3 punktas nustato, kad vairuotojui draudžiama važiuoti be reikalo pernelyg lėtai, trukdant normalų kitų transporto priemonių eismą. Pagal KET 179 punktą, gyvenvietėje vairuotojai privalo duoti kelią maršrutiniam transportui, pradedančiam važiuoti iš pažymėtos stotelės. Šiuos Kelių eismo taisyklių pažeidimus išsamiai ir motyvuotai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, pagrindė jų buvimą G. K. veiksmuose, aukštesnės instancijos teismas visiškai sutinka su pateikta teismo motyvacija.

Byloje teisingai ir pagrįstai buvo nustatyta, kad G. K. iš sustojimo išvažiuojantį autobusą praleido įvažiuoti į eismo juostą tik tuo metu, kai buvo susidariusi pavojinga situacija, t. y. autobuso vairuotojas, rodydamas kairės pusės posūkio signalą, judėjo link automobilio, vairuojamo G. K.; kurį laiką G. K. vairuojamas automobilis ir autobusas važiavo lygiagrečiai, vėliau „VW Golf“ automobilis važiavo antra eismo juosta atsilikęs nuo autobuso, autobuso vairuotojas rodė kairės pusės posūkio signalą, tačiau vairą pasuko dešiniau, nes apelianto vairuojamas automobilis trukdė pastarajam persirikiuoti. G. K. neleido autobuso vairuotojui persirikiuoti iš vienos eismo juostos į kitą ir įvyko susidūrimas.

G. K. chuliganišką vairavimą apibūdina tai, kad jis neleido autobuso vairuotojui važiuoti jo maršrutu, t. y. tyčia ir iš chuliganiškų paskatų neleido autobusui persirikiuoti į reikiamą eismo juostą. Skirtingai, nei nurodo pažeidėjas, šiuos veiksmus jis atliko ne dėl neatsargumo, neva norėdamas važiuoti jo eismo juosta leidžiama kryptimi - dešiniau, o dėl chuliganiškų paskatų, kadangi apeliantas galėjo tiek praleidęs autobusą į priekį, važiuoti jam reikiama kryptimi, tiek ir jį aplenkęs, tačiau teismas sprendžia, jog apeliantas pasirinko tokį elgesio modelį, kuriuo siekė pamokyti autobuso vairuotoją, už tai, kad šiam išvažiuojant iš stotelės G. K. teko stabdyti. Tai, kad jis nusprendė neleisti autobuso vairuotojui persirikiuoti, keisti važiavimo kryptį, rodo akivaizdų eismo dalyvių negerbimą ir Kelių eismo taisyklių ignoravimą, todėl jis pagrįstai buvo nubaustas pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį. Nors pirmosios instancijos teismas ir nekonkretizavo G. K. tyčios pobūdžio, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra akivaizdu, jog aukščiau nurodyti jo veiksmai buvo įvykdyti veikiant tiesiogine tyčia ir dėl chuliganiškų paskatų, nes jie vykdyti dėl aiškaus kitų eismo dalyvių negerbimo ir savo išskirtinumo demonstravimo, tokiu būdu keliant pavojų ne tik pačiam pažeidėjui, bet ir autobusu važiavusiems keleiviams.

Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo išvadai, jog G. K. KET pažeidimus darė dėl neatsargumo, kadangi pats teismo posėdžio metu nurodė, kad taip vairavo (didino ir mažino greitį). Jog G. K. veiksmai buvo chuliganiški, tyčiniai ir jie kėlė pavojų jo ir kitų eismo dalyvių saugumui, patvirtina apklaustas liudytoju autobuso vairuotojas V. P., taip pat autobusu važiavęs keleivis, L. Č., kuris tiesiogiai matė įvykį. Šių asmenų parodymai yra nuoseklūs nuo pat įvykio pradžios, jie yra itin išsamiai aprašyti ir išanalizuoti pirmosios instancijos teismo, todėl aukštesnės instancijos teismas jų pakartotinai neanalizuoja, pripažindamas jog liudytojų parodymai yra G. K. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo patvirtinantys įrodymai, kuriais nėra jokio pagrindo abejoti. Apeliaciniame skunde nurodomos abejonės, dėl autobuso vairuotojo ir keleivio galimybių susitarti duoti nepalankius G. K. parodymus, jiems esant autobuse tėra deklaratyvūs argumentai, nepagrįsti jokiais duomenimis. Tai, kad autobuso vairuotojo atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo byla grąžinta institucijai dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių t. y. tuo pagrindu, kad neišsprendus nagrinėjamos bylos dėl G. K. chuliganiško vairavimo, nebuvo galima priimti procesinio sprendimo V. P. atžvilgiu, nepaneigia autobuso vairuotojo parodymų dėl chuliganiško G. K. vairavimo. Kadangi nuo pat tyrimo pradžios, jau teikdamas pirminį paaiškinimą V. P. nurodė, kad automobilio vairuotojas pradėjo taranuoti autobusą. Vėliau liudytojo parodymai buvo tikslinami, nurodant įvykio aplinkybes detaliau, tačiau esminės aplinkybės, kurios turi reikšmės nagrinėjamo pažeidimo prasmei, sutapo. Apibendrinant pabrėžiama, jog būtent minėtų liudytojų nurodomas aplinkybes patvirtina byloje esanti rašytinė ir kita medžiaga, tai eismo įvykio schema, pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodomos aplinkybės, o taip pat ir vaizdo įrašas.

Be to, būtina įvertinti ir liudytoju apklausto policijos pareigūno J. N. parodymus, kurie priešingai nei nurodoma apeliaciniame, patvirtina G. K. veiksmus buvus chuliganiškus. O būtent liudytojas J. N. nurodė, kad G. K. veiksmai buvo chuliganiški, matyti iš vaizdo įrašo -autobuso vairuotojas metasi į dešinę pusę, turi išvažiuoti į kitą eismo juostą, kadangi „VW Golf“ jį spaudžia. Liudytojas nurodė, jog tyrimo metu buvo nustatyta, jog G. K. tyčia iš chuliganiškų paskatų sukėlė situaciją, kad autobuso vairuotojas turėjo mestis į dešinę, nes jis nesilaikė saugaus atstumo, ir per arti privažiavo. Kad G. K. keitė kryptį dešinėn ir vis lėtindavo ir didindavo greitį buvo nustatyta iš liudytojo L. Č. paaiškinimų. Taip pat minėtas liudytojas patvirtino, kad išlipęs automobilio vairuotojas sakė, jog tokie jo veiksmai buvo todėl, jog prieš tai autobuso vairuotojas jo nepraleido, išvažiuodamas iš stotelės.

Šias liudytojo nurodomas aplinkybes iš dalies patvirtina ir pats G. K., kuris nurodė, kad autobusas išvažiuodamas iš sustojimo jam „užkišo“, jo nepraleido. Taip pat nurodė, kad jis norėjo važiuoti tiesiai, o autobuso vairuotojas norėjo persirikiuoti į kairę ir važiuoti žiedu, G. K. didino ir mažino greitį, tačiau nurodo nedaręs to tyčia, o taip gavosi, nes nesuprato autobuso vairuotojo ketinimų. Tačiau ši apelianto versija bandant pateikti situaciją, kaip netyčinę buvo paneigta byloje esančių įrodymų visumos ir vertinama, kaip jo gynybinė pozicija siekiant išvengti atsakomybės.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus paminėtina ir tai, kad apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl E. K. parodymų nepatikimumo, kadangi minėtas asmuo apklaustas buvo tik teismo posėdyje, jo nurodomos aplinkybės prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Šiame kontekste pažymima ir tai, kad aplinkybės, jog J. N. nurodė, kad G. K. veiksmai neišleidžiant iš autobuso stotelės, t. y. pažeidėjui sustojant tik viduryje autobuso, nevertintinas kaip chuliganiškas vairavimas, taip pat tai, kad apeliantas neturėjo pareigos suteikti pirmenybę persirikiuojančiam autobusui, nepaneigia aukščiau aptartų G. K. veiksmų apibūdinančių chuliganišką vairavimą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. K. pagrįstai pripažintas padaręs ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Aukštesniojo teismo nuomone, skundo argumentai yra paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir laikytini tik gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį nepakeistą ir G. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.