Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. vasario 17 d. pareiškėja pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (b. l. 164–168), kuriuose nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo taikytos Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) prieštaraujančiomis pripažintos teisės aktų nuostatos, todėl pareiškėja turi teisę reikalauti apginti jos pažeistą teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Atkreipė dėmesį, kad pagal Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pareiškėjos teisė trejų metų terminu negali būti ribojama. Jei teismas manytų, kad 3 metų senatis yra taikytina, prašo atnaujinti praleistą senaties terminą. Nurodo, kad įstatymų leidėjas akivaizdžiai delsė priimti įstatymą dėl praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo, todėl pareiškėja savo teises gina teismine tvarka. Mano, kad sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams taikyti nėra tikslinga, nes tai pernelyg suvaržytų pareiškėjos teises, be to, nėra pagrindo išvadai, kad sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovei.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 159). 2016 m. vasario 3 d. teisme gautas pareiškėjos prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 163).

Teismo posėdyje Teisingumo ministerijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 156).

Teismo posėdyje Vilniaus miesto apylinkės teismo atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 156). 2016 m. vasario 15 d. teisme gautas Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant (b. l. 161).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo, pareiškėjai siekiant prisiteisti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

Vilniaus miesto apylinkės teismas pateikė pažymą, kurioje nurodė, jog minėtu ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka yra 59 882,50 Lt (17 343,17 Eur) (b. l. 84). Šios sumos priteisimo pareiškėja ir siekia, kreipdamasi į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. birželio 6 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) (b. l. 13). Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai. Atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 5 d., skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą.

Pareiškėja prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėja nurodo, kad apie savo teisę į neišmokėto atlyginimo priteisimą didesnį nei už 3 metų laikotarpį (t. y. laikotarpį apimantį ir 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. birželio 5 d.) pareiškėja sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą (b. l. 166).

Pareiškėjos nurodomas Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nėra pagrindas praleistą terminą atnaujinti. Pareiškėja, 2009 m. birželio mėnesį gavusi sumažintą darbo užmokestį, galėjo suvokti apie galimai pažeidžiamą jos teisę į teisingą atlyginimą. Pareiškėjos nurodomu Konstitucinio Teismo nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos DK nuostatos, nesusijusios su ieškinio senaties taikymu, t. y. minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad DK 301 straipsnis, nustatantis, jog darbo užmokesčio sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju taikomas ne DK 301 straipsnis, o DK 27 straipsnis. DK 301 straipsnis negalėjo lemti pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą, siekiant savo jau nuo 2009 m. gegužės 1 d. galimai pažeidžiamų teisių gynimo. Darytina išvada, kad senaties termino atnaujinimui nėra pagrindo. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 5 d.) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010 m. birželio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Kaip minėta, pareiškėja teigė, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai ilgai delsė nustatyti kompensavimo mechanizmą (b. l. 167).

Konstitucinis Teismas išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, konstatuodamas, kad minėtas atidėjimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, susiję su kompensavimo mechanizmo nepagrįstai ilgu nenustatymu, atmetami kaip nepagrįsti.

2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis tame tarpe ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu, į kurį patenka ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis. Patirtų praradimų kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016). Konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo reikalavimo dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo pagrįstumo nėra pagrindo svarstyti. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. J. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.