Kauno apygardos teismo nutartis

2012-03-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-176-383-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-02
Bylos Nr.
1A-176-383-2012
Teisminio proceso Nr.
1-80-1-00003-2009-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas (pirm.), Gytis Večerskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
R. U.
Nukentėjusysis
R. M.
Advokatai
Gintaras Platūkis
Kategorijos

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr.1A-176-383/2012

Teisėjas Audrius Grauželis Teisminio proceso Nr.1-80-1-00003-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui, nuteistajam R. U., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. ir jo gynėjo advokato Gintaro Platūkio apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė - 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimas; priteista iš R. U. nukentėjusiajai R. M. 403 Lt turtinei bei 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei valstybei priteista 560 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą R. M.; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. už tai, kad jis 2009 m. sausio 25 d., apie 22 val. 30 min., nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja R. M. prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą, buto pirmame aukšte nuplėšė nuo nukentėjusiosios kelnes, suėmęs už rankos riešo, nutempė nukentėjusiąją prie bute esančių laiptų, tada įrėmęs rankas į nugarą, ją užstūmė į buto antrą aukštą, parvertė ant ten esančios lovos, jėga nurengė megztinį, įplėšė marškinėlius, rankomis užsuko kairį kelią, dėl ko plyšus kelio sąnario raiščiams, padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, toliau tęsdamas fizinį smurtą, nuplėšė apatines kelnaites ir trenkdamas kumščiu ne mažiau tris kartus į veido, galvos sritį bei spardydamas į krūtinę, pilvą, lytinius organus, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir šiais veiksmais pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją R. M., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, t.y. dėl nukentėjusiosios intensyvaus priešinimosi bei į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų.

R. U. gynėjas advokatas Gintaras Platūkis skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, R. U. išteisinti pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., atmesti R. M. civilinius ieškinius arba R. U. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 138 str. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas bylą išnagrinėjo šališkai, teismo padarytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai kvalifikuoti R. U. veiksmai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad R. M. atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas, to neneigia ir pats nuteistasis, tačiau vien smurto panaudojimo faktas neleidžia daryti išvados, kad smurtas buvo panaudotas prieš nukentėjusiosios valią ir tikslu atlikti su ja lytinį aktą. Teisme R. U. paaiškino, kad su R. M. jie turi bendrą sūnų, 2009-01-25 apie 19 val. ji atėjo pas jį į butą, jie gražiai bendravo, gėrė brendį, po to nutarė užlipti į antrą namo aukštą ir pasimylėti. Besiglamonėjant, jis užmigo. Prabudo nuo triukšmo, kurį kėlė R. M., kuri jo mobiliajame telefone perskaitė kitos moters siųstą žinutę. Ji šaukė, stumdė kolonėles, dėl ko jis supykęs spyrė jai kelis kartus į koją, kirkšnį bei tris kartus sudavė ranka į veidą. Nuo suduotų smūgių R. M. nusirideno laiptais į apačią. Jis nuėjo į lovą, o R. M. liko apačioje, ji viską daužė, triukšmavo. Atvažiavo kaimynų iškviesti policijos pareigūnai. Teismas nesivadovavo R. U. parodymais, tai laikė jo gynybine pozicija. Tai, kad R. M. nusirideno nuo laiptų, gali patvirtinti liudytojai R. S., R. S., kurie girdėjo dundesį, nors pati R. M. neigė, kad ji krito nuo laiptų. Ji neigė ir tai, kad buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nors tą gali patvirtinti liudytojai policijos darbuotojai E. A. ir E. B., kurie teigė, kad apklausos metu nuo jos sklido alkoholio kvapas. Ji teigia, kad buvo suplėšytos jos kelnaitės, tačiau policijos pareigūnai matė ją jas mūvint. Kelnaites ji galėjo suplėšyti ir vėliau, norėdama apkaltinti R. U.. Dauguma liudytojų tvirtina, kad R. U. smurtą naudojo supykęs, ne siekdamas su ja lytiškai santykiauti, o dėl to, kad ji nesutiko su juo pasimylėti. Liudytojai E. T., N. K., L. G., V. K. aiškino, kad R. M. jiems sakiusi, jog R. U. ją sumušė dėl to, kad ji nesutiko su juo pasimylėti. Be to, ir medicinos ekspertas patvirtino, kad mažai tikėtina, kad sužalojimų visuma galėjo gautis jai griūnant nuo laiptų. Be to, R. M. kelio sąnario raiščio plyšimas nustatytas tik po 2009-01-29, kai ji kreipėsi į medikus, o nusikaltimas padarytas 2009-01-25. Koją susižaloti ji galėjo ir griūdama kur nors kitur. Teismas rėmėsi 2009-12-22 eksperimento protokolu, kuris yra niekinis, kadangi tiriamos aplinkybės nepasitvirtino. Pakartotinai eksperimentas padarytas nebuvo, nors to prašė R. U. gynėjas advokatas. Teismas atmetė prašomą prijungti prie bylos Kauno apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nurodymą žemesniam prokurorui, kokius proceso veiksmus reikia byloje atlikti, todėl procesas vyko šališkai, kas yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas.

Nuteistasis R. U. skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, išteisinti dėl jam pareikštų kaltinimų. Nuteistojo manymu, jis yra R. M. apkalbamas. Ji pati išprovokavo konfliktą, naršydama po jo mobilųjį telefoną. Atvykusiems į butą, kuriame vyko konfliktas, policijos pareigūnams ji paaiškino, kad jokių pretenzijų neturi, neminėjo apie pasikėsinimą išžaginti, todėl pareigūnai jo atžvilgiu nesiėmė jokių priemonių. Įvykio vietoje jis nebuvo apklaustas, nebuvo surašytas protokolas. Tik kitą dieną R. M. nuėjo į policiją ir pranešė apie tariamą išžaginimą. Ji meluoja, kad tą dieną nevartojo alkoholio. Atvykę pareigūnai patvirtino, kad nuo jos sklido alkoholio kvapas. Suplėšytas kelnaites policijos pareigūnams pateikė tik po kelių dienų. Nors savo parodymuose ji teigia, kad intensyviai priešinosi, tačiau apelianto kūno ekspertizės metu jokių sužalojimų ar mėlynių rasta nebuvo. Ant R. M. kūno buvo rasta sužalojimų, tačiau jie galėjo būti padaryti kitu laiku, nei viskas vyko, kadangi į medikus kreipėsi praėjus keturioms dienoms po konflikto. Pareigūnai nesiremia 2009-01-26 specialisto išvada, o remiasi 2009-02-02 ekspertizės aktu, kuriame minimi kiti sužalojimai, nei specialisto išvadoje. Jis nežino, iš kur atsirado sužalojimai ant jos kūno. Per tą laiką su R. M. jis nebendravo. Kauno apygardos prokuratūros sprendimu, buvo nurodyta pakartoti eksperimentą, tačiau tai padaryta nebuvo. Ekspertams dėl galimų sužalojimų R. M. pateikti klausimai buvo tendencingi. R. M. akivaizdžiai meluoja, kas matyti iš prokuratūros filmuotos medžiagos. Tai, kad kaimynai iškvietė policiją išgirdę dundesį ir moters riksmus, rodo, kad R. M. jau buvo nugriuvusi nuo laiptų, policijos pareigūnams iš karto atidarė duris. Ji akivaizdžiai meluoja, kad atsisėdusi ant lovos antrame aukšte pamatė policijos automobilį ir neva apeliantas ją nustojo prievartauti, tik pamatęs atvykusius policijos pareigūnus. Liudytojai D. K., R. S. ir R. S. iškvietė policijos pareigūnus į incidento vietą, išgirdę bildesį laiptais jo bute ir moters riksmus, visi kiti liudytojai tik persako R. M. versijas apie pasikėsinimą išžaginti, tačiau teismas remiasi tik netiesioginių liudytojų parodymais ir prielaidomis. Teismas neįvertino tų aplinkybių, kad apeliantas darbovietėje yra charakterizuojamas teigiamai, jis nėra konfliktiškas žmogus. Byla išnagrinėta neobjektyviai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. U. ir jo gynėjo advokato Gintaro Platūkio apeliaciniai skundai atmestini. Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Gynėjas advokatas nepagrįstai prašo R. U. išteisinti pagal BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d., arba R. U. veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 138 str., kadangi smurto panaudojimo faktas neleidžia daryti išvados, jog smurtas buvo panaudotas prieš nukentėjusiosios valią ir tikslu atlikti su ja lytinį aktą. Šioje byloje nenuginčijamai nustatyta, kad nuomojamame bute, siekdamas lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja R. M. prieš jos valią, R. U. panaudojo fizinį smurtą ir kėsinosi išžaginti nukentėjusiąją R. M., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, t.y. dėl nukentėjusiosios intensyvaus priešinimosi bei į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojo proceso kodekso 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai bei pagrįstai R. U. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors pats kaltinamasis dėl pasikėsinimo išžaginti nukentėjusiąją R. M. kaltu prisipažino iš dalies, jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Kaltinamojo R. U. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklūs, jis juos keitė. Nukentėjusiosios duoti parodymai, priešingai nei kaltinamojo, yra nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios, jais netikėti teismas pagrindo neturi. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad R. U. siekė ją išžaginti. Liudytojai R. S., R. S. parodė, kad jie girdėjo iš priešais esančio buto moters šauksmą, riksmą, maldavimą, dėl ko nusprendė iškviesti policiją. Liudytojai E. B. ir E. A. parodė, kad jie patruliavo 2009 m. sausio 25 d., kuomet iš budėtojo gavo pranešimą, jog iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), girdisi moters riksmai, vyksta triukšmas. Nuvykus į įvykio vietą, duris atsidarė R. M. ir pasakė, kad R. U. norėjo ją išprievartauti, sudraskė jos rūbus. R. M. buvo tik su kelnaitėm ir apatiniais marškinėliais, matėsi, kad ji yra apsiverkusi, taip pat matėsi kraujas iš burnos. R. U. buvo nuogas. Jautėsi, kad R. M. buvo vartojusi alkoholinių gėrimų. Liudytojo E. T. parodymais nustatyta, kad R. M. atėjus į policijos komisariatą, ji pasakė, kad ją sumušė buvęs sugyventinis R. U., nesutikus lytiškai santykiauti su juo. Ant R. M. veido, po akimi matėsi mėlynė. Apie tai, kad jai nesutikus lytiškai santykiauti ji buvo sumušta R. U., R. M. pasipasakojo liudytojoms V. K., N. K.. Medikė L. G. parodė, kad R. M. į ją kreipėsi 2009 metų sausio pabaigoje ir paaiškino, kad sugyventinio buvo sumušta. Be paminėtų įrodymų, kaltinamojo kaltė įrodyta įvykio vietos apžiūros protokolu, daiktų apžiūros protokolu, 2009-01-26 specialisto išvada Nr. G 265/09(02), kurioje nurodyta, kad R. M. padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, 2009-02-13 papildoma specialisto išvada Nr. G 567/09(02), kad R. M. padaryti sužalojimai, tame tarpe ir didžiųjų lytinių lūpų srityse, padaryti kietu buku daiktu (-ais), ir nors nustatyti šių sužalojimų padarymo laiką nėra galimybės, tačiau neatmetama, kad jie galėjo būti padaryti nurodytu tirti sužalojimų padarymo metu. Neatmetama, kad visi išvardinti sužalojimai galėjo būti padaryti artimu vienas nuo kito laiku, ir kad sužalojimai galėjo būti padaryti lytinio akto metu; ekspertizės aktu Nr. EKG 48(127)/11(01), kurio išvadoje konstatuota, jog nukentėjusiajai R. M. specialisto išvadose Nr. G 265/09(02) ir Nr. G 567/09 (02) nustatyti kūno sužalojimai dėl savo lokalizacijos nebūdingi griuvimui nuo laiptų. Taigi ši išvada paneigia kaltinamojo R. U. versiją, kad nukentėjusioji nusirito nuo laiptų ir taip susižalojo. Sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodomu būdu, t.y. suduodant smūgius kumščiu ar koja į veido sritį, pilvą, krūtinę, lytinių organų sritį bei užsukant koją; specialisto išvada Nr. S 59/09 (01) R609/09, kurioje nurodyta, kad ant fotelio užvalkalo, antklodės užvalkalo yra R. M. kraujas su 99,999999999 % tikimybe ir spermos, kuri su tikimybe 99,99% priklauso R. U., pėdsakai; 2009-01-29 specialisto išvada Nr. G-341 /09(02), kurioje nurodyta, kad R. U. padaryta odos nubrozdinimai kairėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu; nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolais; ir kt. Nukentėjusiosios parodymai visiškai sutampa su gautomis specialistų išvadomis, jai netikėti teismas pagrindo neturi. R. U. siekė su nukentėjusiąja lytinių santykių ir jų norėjo. Nukentėjusioji patvirtino, kad iš pat pradžių ji neprieštaravo lytiškai suartėti su kaltinamuoju ir tik vėliau, perskaičiusi R. U. gautą SMS žinutę, ji kategoriškai atsisakė su juo lytiškai santykiauti, ko pasekoje kaltinamasis nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. R. U. tuo metu buvo visiškai nuogas, ir jis stengėsi fiziniu smurtu palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir su ja atlikti lytinius santykius. Paminėtų įrodymų pakanka pagrįsti kaltinamojo kaltei. Kaltinamojo R. U. parodymai apie tai, kad jis nesikėsino išžaginti nukentėjusiosios ir ją sužalojo suduodamas smūgius ant laiptų, nuo kurių ji nusirideno, teisingai teismo įvertinti kaip nepagrįsti, prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams bei kaip kaltinamojo siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis teigia, kad R. M. pati išprovokavo konfliktą, naršydama po jo mobilųjį telefoną, dėl ko jis supyko ir sudavė jai, ko pasekoje ji nusirideno nuo laiptų. Ši apelianto pozicija kaip provokuojantis nukentėjusiosios elgesys pasikėsinimo išžaginti prasme nepagrįsta. Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, t.y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Toks argumentas galėtų būti nagrinėjamas tik R. M. sužalojimo BK 138 straipsnio prasme, tačiau jis nėra susijęs su pasikėsinimu išžaginti. Šioje byloje nustatyta, kad fizinis smurtas buvo naudojamas R. M. pasipriešinimui įveikti, turint tikslą lytiškai santykiauti, o ne dėl kitų motyvų. R. U. siekė su nukentėjusiąja lytinių santykių ir jų norėjo. Iš dalies R. U. to ir neneigė, nurodydamas, kad su nukentėjusiąja gulėjo lovoje, kur bučiavosi ir glamonėjosi. Teismas vadovavosi išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kuriais ji patvirtino, kad iš pat pradžių ji neprieštaravo lytiškai suartėti su kaltinamuoju ir tik vėliau, perskaičiusi R. U. gautą SMS žinutę nuo kitos moters, ji kategoriškai atsisakė su juo lytiškai santykiauti. Nuo šio momento prasidėjo kaltinamojo fizinis smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu, siekiant palaužti jos pasipriešinimą ir lytiškai su ja santykiauti prieš jos valią. Tolesni R. U. veiksmai patvirtina šią versiją. Jis nuplėšė nuo nukentėjusiosios kelnes, suėmęs už rankos nutempė nukentėjusiąją prie bute esančių laiptų ir įrėmęs rankas į nugarą ją užstūmė į buto antrą aukštą, parvertė ant ten esančios lovos, jėga nurengė megztinį, įplėšė marškinėlius, rankomis užsuko kelį, nuplėšė apatines kelnaites, sudavė smūgius kumščiu, spardė į krūtinę, pilvą, lytinius organus ir tuo pačiu metu gulėsi ant jos, stengdamasis praskėsti jos kojas. Pažymėtina ir tai, kad R. U. tuo metu buvo visiškai nuogas. Dėl šių priežasčių teismui nekyla abejonių, kad šiais veiksmais kaltinamasis stengėsi fiziniu smurtu palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą ir su ja atlikti prievartinius lytinius santykius. Byloje esanti specialisto išvada, jog R. U. galimai įvykio metu buvo padaryta odos nubrozdinimai kairėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, tik patvirtina tą aplinkybę, jog buvo priešinamasi. Taigi, yra neginčijamai nustatyta, kad R. U. smurtą R. M. atžvilgiu vartojo ne dėl mobilaus telefono peržiūrėjimo, o tikslu palaužti jos pasipriešinimą, siekdamas lytiškai su ja suartėti.

Šioje byloje esančia specialisto išvada Nr. G 265/09(02) nustatyta, jog R. M. konflikto metu padaryti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, tyrimas atliktas jos prašymu (t. 1, b. l. 7). Policijos pareigūnų prašymu atlikto tyrimo metu specialisto išvada Nr. G 567/09(02) nustatyta, kad R. M. veide padaryti sužalimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, genitalijų srityje padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kairio kelio sąnario raiščių plyšimas įvertintas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir neatmetama galimybė, jog šie sužalojimai padaryti siekiant atlikti lytinius santykius (t. 1, b. l. 102-103). Kadangi šios išvados ir kiti ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys (nukentėjusiosios ir įtariamojo parodymai), buvo prieštaringi, prokuroro pavedimu skirta teismo medicininė ekspertizė tikslu nustatyti, ar R. M. aukščiau paminėtose išvadose konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti R. U. nurodytomis aplinkybėmis, tai yra jai pačiai nukritus nuo laiptų (kaip kad kaltinamasis teigė). Atlikus ekspertizę, aktu Nr. EKG 48(127)/11(01) nustatyta, jog nukentėjusiajai R. M. padaryti sužalojimai nebūdingi griuvimui nuo laiptų, jie galėjo būti padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis – suduodant smūgius kumščiu ar koja į veido sritį, pilvą, krūtinę, lytinių organų sritį bei užsukant koją (t. 1, b. l. 127-130). Siekiant nustatyti R. U. sveikatos sutrikdymo mastą, buvo atliktas jo sveikatos sutrikdymo masto tyrimas, ko pasekoje specialisto išvada Nr. G-341/09(02) nustatyta, kad jam padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 141). Visa tai tik patvirtina, kad R. U. prieš R. M. naudojo fizinį smurtą ir ją sužalojo, siekdamas su nukentėjusiąja lytinių santykių.

Nuteistojo nuomone, nepagrįstai nesiremiama 2009-01-26 specialisto išvada Nr. G 265/09(02), o remiamasi 2009-02-02 – vėlesne specialisto išvada Nr. G 567/09(02), kurioje minimi kiti sužalojimai, nei pirmoje specialisto išvadoje, tačiau toks jo argumentas atmetamas, kadangi remiantis abejomis šiomis išvadomis buvo nustatyti bendri R. M. kūnui padaryti sužalojimai. Tam, kad nustatyti sužalojimų priežastį ir buvo atliekama teismo medicinos ekspertizė, kurios aktu nenuginčijamai nustatyta, kad R. M. padaryti sužalojimai yra ne jos griuvimo nuo laiptų, o nusikalstamų R. U. veiksmų pasekmė. Reikia pažymėti ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iš anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitą. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Ekspertizės aktas ir specialisto išvada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir bet kokie kiti įrodymai. Be to, apkaltinamasis nuosprendis priimtas vertinant ne vien tik specialisto išvadas, bet ir kitus byloje esančius įrodymus. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadai, jog R. U. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarime Nr. 49 išaiškinta, kad jei dėl išžaginimo ar seksualinio prievartavimo metu panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas ar sukeliamas fizinis skausmas, padaryta veika papildomai pagal BK 138, 139 ar 140 straipsnius nekvalifikuojama. Tokiu būdu yra atmetamas gynėjo advokato argumentas kvalifikuoti R. U. veiksmus pagal BK 138 str. Niekuo neparemtas yra nuteistojo R. U. skundo teiginys, kad teismas remiasi tik netiesioginių liudytojų parodymais ir prielaidomis. Gynėjas advokatas taip pat nepagrįstai skunde teigia, kad teismas rėmėsi 2009-12-22 eksperimento protokolu, kuris yra niekinis, kadangi tiriamos aplinkybės nepasitvirtino, tačiau ir toks argumentas yra atmetamas, kadangi teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė ne vertindamas kurį nors vieną įrodymą atskirai, o įvertinus visų byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetą. Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai, etc.). Visi įrodymai įvertinami, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Teismas faktines veikos padarymo aplinkybes nustatė vertindamas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kurie pakankamai išsamiai išanalizuoti nuosprendyje, visetą.

Nepagrįstas yra ir tas apeliacinių skundų argumentas, jog apylinkės teismas bylą išnagrinėjo šališkai. BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad teismai bylą nagrinėjo šališkai, nėra. Tai, kad teismas atmetė prašomą prijungti prie bylos Kauno apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nurodymą žemesniam prokurorui, kokius proceso veiksmus reikia byloje atlikti, nėra pagrindas konstatuoti, kad byla žemesnės instancijos teisme buvo išnagrinėta neobjektyviai. Teismo sprendimas teisiamajame posėdyje tirti įrodymus, kurie bylos nagrinėjimo teisme dalyvio ar kelių dalyvių nuomone neturi būti tiriami, nerodo teismo šališkumo. Teismas privalo tirti ir vertinti visus įrodymus, būtinus nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes, nepaisant to, ar visi teisiamajame posėdyje dalyvaujantys asmenys pritaria įrodymų tyrimo veiksmų atlikimui. Šią pareigą teismas privalo vykdyti ir tuo atveju, kai kas nors iš bylos nagrinėjimo teisme dalyvių teigia, kad tam tikri duomenys negali būti tiriami ir pripažįstami įrodymais. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nepagrįstų prašymų, susijusių su įrodymų tyrimu ir vertinimu, netenkinimas nėra pakankamas pagrindas nušalinimams reikšti, o sprendimas tokiu pagrindu reiškiamus nušalinimus atmesti nereiškia, kad teismo procesas vyko šališkai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės ar ryšio su byla. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus patenkinti, ar juos atmesti, galutinai sprendžia tik teismas.

Nepagrįstai advokatas skunde prašo atmesti R. M. civilinius ieškinius, kadangi R. U. nusikalstama veika yra įrodyta, jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti R. M., kuriai nukentėjusiajai kaltinamojo veiksmais buvo sukeltas didelis fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai (kėsinosi ją išžaginti artimas žmogus), nepatogumai, bendravimo galimybių sumažėjimas, nes ant veido matėsi sumušimo žymės, ji turėjo gydytis, nešiojo 4 savaites kojos įtvarą. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad jis kėsinosi tyčia įvykdyti nusikaltimą, į padarytos nusikalstamos veikos pasekmes (R. M. nesunkiai sutrikdyta sveikata), išžaginimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, į kaltinamojo turtinę padėtį – niekur nedirba (įvykio metu dirbo, o darbo santykius nutraukė vėliau savo noru), ir pagrįstai dėl išvardintų priežasčių nukentėjusiosios prašomą priteisti neturtinės žalos dydį sumažino, iš R. U. nukentėjusiajai R. M. priteisiant 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Įrodyta, kad ši žala buvo padaryta dėl jo nusikalstamų veiksmų. Toks teismo sprendimas neprieštarauja nei įstatymo nuostatoms, nei susiformavusiai teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 49 tai pat išaiškinta, kad spręs­da­mi klau­si­mą dėl by­lo­je pa­reikš­to ci­vi­li­nio ieš­ki­nio ir jo dy­džio, teis­mai tu­ri va­do­vau­tis BPK 109 straips­nio nuo­sta­ta, kad nu­ken­tė­ju­sy­sis dėl iš­ža­gi­ni­mo ar sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo tu­ri tei­sę ne tik į tur­ti­nės, bet ir į ne­tur­ti­nės ža­los at­ly­gi­ni­mą.

Atsižvelgiant į visa išdėstyta aukščiau, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma R. U. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo patvirtino. Todėl apeliacinių skundų motyvai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo R. U. ir jo gynėjo advokato Gintaro Platūkio apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas VitunskasTeisėjai Danguolė ŠiugždinytėGytis Večerskas