Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Irenos Paulauskienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui A. S., atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. personalinės įmonės skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. S. personalinė įmonė (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo:

panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – MGK) 2009 05 15 sprendimą Nr. S-133 (7-107/2009);

panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2009 03 24 sprendimą Nr. 69-59.

Paaiškina, kad skundžiamuose sprendimuose teigiama, jog personalinės įmonės savininkas 2000-2001 metais iš kasos išsimokėjo 819 636,96 Lt. VMI šias lėšas apmokestino pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 33 ir 34 straipsnius. Pareiškėjas su tokia pozicija nesutinka. MGK ir VMI minėtas lėšas pripažino A. S. fizinio asmens pajamomis. Atkreipia dėmesį į tai, kad tikrinama buvo įmonė, o padaryta išvada, kad lėšas gavo fizinis asmuo, kuris nebuvo tikrinamas. Dėl to nėra patikrinta, ar šis asmuo tikrai gavo tokias pajamas, ar nėra nuo jų sumokėjęs pajamų mokesčio. Pažymi, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 str. 1 dalį, mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti galima tik už einamuosius ir praėjusius 5 metus. Atsižvelgiant į tai, A. S. jau negali būti apskaičiuotas mokestis, nes lėšos išmokėtos 2000-2001 metais ir yra praėjęs senaties terminas.

Inspekcija pripažįsta, kad pareiškėjas 2000-2001 metais importavo prekes iš užsienio firmų „Amanda property LLC“, „Beneficial corporation LLC“, „Saules corporation LLC“, „Melvin industries LLC“ už 819 636,96 Lt sumą, tai yra būtent už sumą, kuri yra išmokėta pareiškėjos įmonės savininkui už prekes.

Paaiškina, kad visi prekių importo dokumentai yra pateikti, inspekcijos įvertinti, dėl to mano, kad inspekcijos pozicija yra prieštaringa. Teigia, kad dėl to yra nereikšmingi inspekcijos argumentai, neva minėtos įmonės JAV nevykdo jokios veiklas. Pažymi, kad prekės buvo įsigytos ne iš JAV, todėl šios įmonės JAV galėjo ir neveikti, jos veiklą vykdė kitose šalyse.

Šiuo atveju yra nustatytas faktas, kad pareiškėjas importavo prekių už 819 636,96 Lt, už jas nebuvo atsiskaityta nei pavedimu, nei tarpusavio skolų užskaitymu, todėl aišku, kad iš įmonės gautais pinigais įmonės savininkas ir atsiskaitė už prekes, tai patvirtina pareiškėjo pateikti dokumentai.

Teigia, kad MGK ir VMI nepagrįstai vadovavosi Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau – FAPMLĮ) 33 ir 34 straipsniais, nes buvo tikrinama įmonė, todėl reikėjo vadovautis teisės normomis, kurios reglamentuoja įmonės apmokestinimą, o ne fizinio asmens apmokestinimą. Remiasi FAPMLĮ 1 ir 26 straipsniais, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsniu, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, LVAT 2001 05 31 nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-453/2000. Teigia, kad atsižvelgiant į nurodytas teisės aktų nuostatas buvo būtina įvertinti įmonės turėtas išlaidas kaip sąnaudas prekėms įsigyti.

Paaiškina, kad MGK teigia, jog iš turimos medžiagos iš dalies negalima nustatyti, ar įmonė teisingai deklaravo pajamų mokestį. Pripažino, kad įstatymų nustatyta tvarka įmonės mokesčių bazės nustatyti neįmanoma. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 01 19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-60-2004 suformuluotomis taisyklėmis. Inspekcija privalėjo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu. Tokiu atveju inspekcija privalėjo mokesčių sumą apskaičiuoti protingai, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, iš kurių svarbiausia ta, kad prekių veltui įmonei niekas neteikė, už jas įmonė atsiskaitė. Mano, kad tinkamai taikyti MAĮ 70 straipsnį yra mokesčių administratoriaus pareiga, kurios inspekcija nevykdė, nepagrįstai teigdama, kad mokesčių bazės nustatyti netiesiogiai neįmanoma. Inspekcija siekė ne kuo tiksliau apmokestinti pareiškėją, bet kuo maksimaliau apmokestinti, ir nerodė jokių pastangų atlikti savo pareigas tinkamai. Paaiškina, kad įmonė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad lėšos tikrai sumokėtos už gautas prekes. Tai įrodo 2000 03 22, 2000 06 06, 2000 06 21, 2000 07 26, 2000 09 22, 2000 12 21, 2001 04 27 pinigų priėmimo-perdavimo aktai. Šie dokumentai turi juridinę galią ir jie turėjo būti įvertinti. Tuo tarpu dėl šių dokumentų jokių argumentų nėra, yra tik formalus atsirašinėjimas.

Motyvuojamoji dalis

Skundžiami sprendimai nepagrįsti ir todėl naikintini.

Teismo posėdyje pareiškėjas aiškino, kad negali būti taip, kad įmonės sąnaudomis nepripažinta suma pinigų, sumokėta už prekes, nes prekės tikrai buvo, jos buvo realizuotos, tačiau jų įsigijimo išlaidos turi būti pripažintos įmonės sąnaudomis.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą pasisako, kad skundas yra nepagrįstas. Ginčas byloje yra dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui, kaip mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, apskaičiavo 163 927 Lt FAPM, nepripažinus, kad savininkas iš kasos išmokėtus 819 636, 96 Lt grynųjų pinigų panaudojo pareiškėjo ūkinėje veikloje.

Remiasi Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 1, 33, 34straipsniais. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2000 03 iki 2001 08 vykdė didmeninės prekybos veiklą, importavo kiniškas prekes mažomis kainomis iš užsienio firmų už 819 636,96 Lt. Be to, pareiškėjo savininkas iš pareiškėjo kasos išsimokėjo 919 636,96 Lt grynųjų pinigų pagal kasos išlaidų orderius, kuriuose nurodyta, kad jų išrašymo pagrindas – apmokėti už prekes pagal išvardintus sąskaitų (invoice) numerius, bei yra pinigų gavėjo A. S. parašas. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas per tiriamąjį laikotarpį nuo 2000 03 08 iki 2005 11 30 samdomų darbuotojų neturėjo, darbo užmokesčio neskaičiavo ir FAPM nemokėjo. Pareiškėjas patikrinimui nepateikė apskaitos dokumentų visumos (pirminių apskaitos dokumentų bei banko dokumentų). Pareiškėjo savininkas konkrečiai nepaaiškino veiklos vykdymo aplinkybių, negalėjo įvardinti sandorio šalių, nenurodė, kas joms atstovavo ir kam konkrečiai buvo mokami pinigai, nepaaiškino jokių atsiskaitymo už prekes aplinkybių, neatkūrė prarastų dokumentų, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių veiksmus, kurių ėmėsi, siekdamas atkurti dokumentus. Motyvavo tuo, kad vagystės iš automobilio metu dingo dalis dokumentų. Atkreipia dėmesį į tai, kad vagystės metu nebuvo užfiksuotas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų dingimo faktas (2006 03 30 pareiškėjo pateikto 2002 12 15 Vilniaus miesto 3-iojo PK nutarimo kopija).

Byloje pagal iš JAV Vidaus pajamų tarnybos ir JAV Iždo departamento pajamų tarnybos gautą informaciją nustatyta, kad užsienio kompanijoms „Amanda property LLC“, „Beneficial corporation LLC“, „Melvin industries LLC“ ir „Saules corporation LLC“ JAV niekada nebuvo suteiktas mokesčio mokėtojo identifikacinis numeris, jos niekada neteikė frančizės (pajamų) mokesčių deklaracijų, kiekvienos iš įmonių naudojamas Delavaro Valstijos adresas yra registruoto agento adresas, kuriuo jo veikla nevykdoma, taip pat nenustatyta jokių nuorodų, kad minėtos užsienio įmonės kada nors realiai egzistavo JAV arba vertėsi verslu JAV. Pastebi, kad pareiškėjo argumentas, jog prekes jis įsigijo ne iš JAV įmonių, o kitose šalyse, neįrodo užsienio įmonių realaus egzistavimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) patikrinimo metu neturėjo galimybės atlikti importuotų prekių kainų analizės, nes įmonės savininkas prekes įveždavo maišais, nurodydamas prekių mato vienetą, o iš muitinės sandėlio prekes įvežtas kilogramais išduodavo vienetais arba atvirkščiai – prekes įvežtas vienetais išduodavo kilogramais. Fiziniams asmenims pareiškėjas prekes pardavinėjo vienetais pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, daugumoje atvejų nurodant tik pardavėjo vardą ir pavardę. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius iš byloje esančios medžiagos negalėjo įsitikinti apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio realumu ir iš pareiškėjo pateiktų dokumentų tik iš dalies galėjo nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai visas patirtas išlaidas pripažino veiklos sąnaudomis, ar pagrįstai deklaravo realizavimo įplaukų bei šioms įplaukoms uždirbti patirtų sąnaudų sumas, ar teisingai deklaravo pajamų mokestį, todėl pagrįstai grynųjų pinigų išmokėjimo fiziniam asmeniui fakto nesiejo su šių lėšų panaudojimu pareiškėjo veikloje.

Pareiškėjas neginčija fakto, kad savininkui išmokėjo iš įmonės kasos pinigų sumą, tačiau įrodinėja, kad pinigai buvo panaudoti apmokėjimui už prekes nurodytoms įmonėms. Pridėtos pinigų priėmimo-perdavimo aktų nepatvirtintos kopijos. Teigia, kad tokius dokumentus gavo iš įmonių atstovų. VMI įvertino šias pareiškėjo pateiktų dokumentų nepatvirtintas kopijas ir padarė išvadą, kad jos neturi juridinės galios ir negali būti vertinamos kaip tinkami įrodymai grynųjų pinigų sumokėjimo faktui pagrįsti, todėl jų nevertino. Taip pat pažymėjo, kad vertinant šias kopijas reikšminga ir tai, kad pareiškėjas jas pateikė tik centriniam mokesčių administratoriui. Vietos mokesčių administratorius teikė pareiškėjui privalomus vykdyti nurodymus, kuriais reikalavo pateikti papildomus apskaitos dokumentus bei grynųjų pinigų sumokėjimo faktą patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 11 30 iki 2009 01 21 Vilniaus AVMI sprendimo priėmimo dokumentų neteikė. Mano, kad MGK teisingai pažymėjo, kad net pateikus tokius dokumentus, jie neįrodytų, kad pareiškėjo savininkas iš kasos gautas lėšas panaudojo būtent atsiskaitymui su užsienio bendrovėmis už prekes. Tam dar papildomai tektų teikti dokumentus dėl užsienio bendrovių veiklos teisėtumo, jų atstovų, kurie pasirašė aktus, įgaliojimų.

Mano, kad pareiškėjas neįrodė, jog savininkui išmokėta pinigų suma buvo panaudota įmonės atsiskaitymams už prekes. Tokiu atveju mokesčių administratorius pagrįstai pripažino, kad tai buvo fizinio asmens pajamos. Tokiu atveju pagal tuo metu galiojusias FAPMLĮ nuostatas, įmonė privalėjo sumokėti FAPM.

Dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo pasisako, kad šis pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas, nes pareiškėjas neįrodė, jog aptariama suma buvo panaudota įmonės veikloje. Išmokos fiziniam asmeniui negali būti siejamos su sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąsias pajamas. Dėl to FAPM apskaičiuotas įprastine tvarka, kaip tai numatė FAPMLĮ.

Dėl to, kad mokestis priskaičiuotas nepatikrinus fizinio asmens A. S. Teigia, kad patikrinimo metu pats pareiškėjas turėjo galimybę teikti įrodymus, kad fizinis asmuo jau sumokėjo FAPM. Remiasi MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi.

Prašo skundą atmesti.

Teismo posėdyje atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su skunde išdėstytais motyvais, prašo skundo nepatenkinti. Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 12 16 patikrinimo akte Nr. (21.26)-07-77-40 (MGK byla, t. I, b. l. 40-51) konstatavo, kad A. S. personalinės įmonės savininkas A. S. 2000 m. gegužės, birželio, liepos, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais ir 2001 m. kovo, balandžio mėnesiais iš kasos išmokėjo 819 636,96 Lt grynųjų pinigų pagal 2000 05 29, 2000 06 15, 2000 07 22, 2000 09 19, 2000 12 19, 2001 03 20, 2001 04 24 kasos išlaidų orderius. Kasos išlaidų orderiuose nurodytas jų išrašymo pagrindas – apmokėti už prekes pagal išvardintus sąskaitų (invoice) numerius. Kasos išlaidų orderiuose yra pinigų gavėjo A. S. parašas ir nurodyta gautoji pinigų suma. Nustatyta, kad pareiškėjas 2000 m. kovo – gegužės mėnesiais importavo kiniškas prekes mažomis kainomis iš užsienio firmų „Amanda property LLC“, „Beneficial corporation LLC“, Saules corporation LLC“, „Melvin industries LLC“ už 819 636,96 Lt sumą. Patikrinimo akte nurodyta, kad importuotų prekių kainų analizės atlikti nėra galimybės, nes pareiškėjas prekes išveždavo maišais, nurodant prekių mato vienetą (vienetais arba kilogramais), o iš muitinės sandėlio pareiškėjui prekes, įsivežtas kilogramais, išduodavo vienetais arba atvirkščiai – įsivežtas prekes vienetais išduodavo kilogramais. Konstatuojama, kad iš turimos medžiagos negalima nustatyti jokios konkrečios informacijos, kurią patikrinus būtų galima įsitikinti jos atitikimu faktinėms aplinkybėms.

Šio patikrinimo metu pareiškėjui papildomai apskaičiuota 163 927 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio ir 122 440,90 šio mokesčio delspinigių.

Pareiškėjas teismui skundžia sprendimus, susijusius su šio patikrinimo akto tvirtinimu. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl sąnaudų, kurias įmonė turėjo įsigydama prekes, būtina atsižvelgti į tai, kad nei šiuo patikrinimo aktu, nei skundžiamais sprendimais, jau nebuvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės sąnaudų 2000 – 2001 metais pripažinimo. Skundžiami sprendimai susiję tik su fizinių asmenų pajamų mokesčio apskaičiavimu įmonei. Dėl to įmonės turėtų sąnaudų vertinimas patikrinimo akte ir sprendimuose pateikiamas tik įrodinėjant, kad pareiškėjas neišsaugojo būtinų apskaitos ir kitų dokumentų, patvirtinančių įmonės mokėjimus už įsigytas prekes. Dėl šios priežasties iš dalies nebuvo galimybės nustatyti, kad fizinis asmuo A. S. iš įmonės kasos gautas pinigines lėšas panaudojo atsiskaitymui už prekes.

Pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2005 11 30, baigtas 2006 10 09 (MGK byla, t. I, b. l. 89-98). Šis patikrinimas buvo kompleksinis. Vilniaus AVMI papildomus mokesčius apskaičiavo 2006 10 09 patikrinimo aktu Nr. 05-05-21-178. Šiuo aktu papildomai apskaičiuota: tas pats fizinių asmenų pajamų mokestis – 163 927 Lt (ir delspinigiai), dar buvo priskaitytas privalomojo sveikatos draudimo mokestis. Pareiškėjas teikdamas pastabas dėl šio akto, nurodė tik tai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai priskaičiavo fizinių asmenų pajamų mokestį už savininkui išmokėtas lėšas, nes tos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymui už prekes (MGK byla, t. I, l. 99). 2006 m. patikrinimo aktas buvo patvirtintas Vilniaus AVMI 2006 11 29 sprendimu Nr. (27.183)256-409 (MGK byla, t. I, l. 154). VMI prie FM 2007 01 10 sprendimu Nr. 69-9 patvirtino Vilniaus AVMI 2006 11 29 sprendimą tik iš dalies, o dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio pavedė inspekcijai atlikti pakartotinį patikrinimą.

Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2007 04 06 sprendimu Nr. S-56(7-25/2007) patvirtino VMI 2007 01 10 sprendimą. Nagrinėjant ginčą pirmą kartą buvo nustatyta, kad vietos mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, jog A. S. gavo pajamas, apmokestinamas Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nustatyta tvarka.

Pakartotinis patikrinimas buvo atliekamas siekiant pašalinti tam tikrus prieštaravimus, kurie iš dalies buvo susiję ir su įmonės sąnaudų pripažinimu, t. y. būtent tuo klausimu, kurį pareiškėjas akcentuoja šio ginčo nagrinėjimo metu. Pirminio patikrinimo metu vietos mokesčių administratorius nebuvo surinkęs pakankamai duomenų dėl JAV bendrovių, iš kurių pareiškėjas teigia pirkęs prekes, galimybės atlikti tokius sandorius. Dėl to tuo metu nebuvo pašalinta abejonė, ar ta pati suma, kuri A. S. teigimu buvo išmokėta jam iš įmonės kasos ir sumokėta už prekes – 819 636,96 Lt, negali iš tiesų būti pripažinta pareiškėjos sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamas pajamas.

Tačiau atliekant pakartotinį patikrinimą, turėjo būti atsižvelgta į tai, kad VMI 2007 01 10 sprendimu (tai patvirtinta MGK 2007 04 06 sprendimu) Vilniaus AVMI pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą tik dėl 2006 11 29 sprendimo nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 163 927 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį ir 135 768,99 Lt šio mokesčio delspinigius. Jokie kiti mokesčiai pakartotinai netikrinti, nes nebuvo pavesta juos pakartotinai tikrinti. Dėl to nebuvo tikrinama ir tai, ar teisingai sumokėti kiti įmonės mokesčiai, ar teisingai nustatyta šių mokesčių bazė. 2006 m. patikrinimo akte aprašyta situacija dėl juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamų mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą (patikrinimo akto 5 punktas) neturi įtakos pakartotinio patikrinimo metu apskaičiuotam fizinių asmenų pajamų mokesčiui. Tuo pačiu pareiškėjo argumentai dėl to, kad visgi sąnaudas įmonė patyrė, už prekes mokėjo, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, nes įmonės deklaruotos sąnaudos nebuvo paneigtos. Pareiškėjo 2000 m. deklaruotos 753 879 Lt realizavimo įplaukos, 723 440 Lt bendrosioms įplaukoms uždirbti patirtos sąnaudos, 30 439 Lt apmokestinamos pajamos, į biudžetą sumokėtas 4 566 Lt pajamų mokestis, 2001 m. deklaruotos 379 402 Lt realizavimo įplaukos, 370 665 Lt bendrosioms įplaukoms uždirbti patirtos sąnaudos, 8 737 Lt apmokestinamosios pajamos, apskaičiuotas ir į biudžetą sumokėtas 1 311 Lt pajamų mokestis (šie duomenys yra 2006 m. patikrinimo akto 5 punkte), nesikeičia. Šie mokesčiai nebuvo perskaičiuoti ir jų sumokėjimo teisingumas nebuvo tikrinamas iš naujo, nors deklaravimo teisingumą galima buvo nustatyti tik iš dalies, kadangi nebuvo pateikta pakankamai būtinų dokumentų.

Nagrinėjamas ginčas yra tik dėl pareiškėjo pareigos už savininkui, fiziniam asmeniui A. S., 2000 – 2001 metais išmokėtas pinigines lėšas sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį.

Visų pirma, dėl tos pačios sumos pripažinimo įmonės sąnaudomis 2000 – 2001 metais. Atlikus išsamų tyrimą, buvo nustatyta, kad nepasitvirtina, jog įmonės turėtos sąnaudos įsigyjant prekes ir A. S. iš kasos paimtos piniginės lėšos sutampa, tuo pačiu nepasitvirtino, kad A. S. iš įmonės kasos paimtas pinigines lėšas panaudojo atsiskaitymui už įmonės 2000-2001 metais pirktas kiniškas prekes. Vietos mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu aptaria aplinkybes, susijusias su pareiškėjo 2000 – 2001 metais sudarytais sandoriais dėl prekių pirkimo. Tai iš Vilniaus teritorinės muitinės gauti pareiškėjo vardu įforminti importo dokumentai nuo 2000 03 13 iki 2000 10 31, UAB „Vastan“ priešpriešinio patikrinimo duomenys. Ši įmonė vežė prekes pareiškėjui. Kitų vežėjų UAB „Riedmė“, V. Z. įmones patikrinti galimybės nebuvo, nes įmonės išregistruotos 2004 ir 2005 metais iš juridinių asmenų registro. Aprašytos aplinkybės dėl prekių įsigijimo iš G. R. tikrosios ūkinės bendrijos „Ladena“, taip pat iš JAV įmonių, prekių saugojimas UAB „Ateik“ sandėlyje. Visi šie surinkti duomenys neleido tiksliai nustatyti pareiškėjo įmonės veiklos 2000 – 2001 metais. Mokesčių administratoriai akcentavo ir tai, kad iš pareiškėjo teikiamų dokumentų nebuvo galimybės nustatyti pajamų mokesčio deklaravimo teisingumą. Pareiškėjas neteikė ūkinių operacijų registravimo žurnalų, dalies išlaidas pateisinančių dokumentų, banko dokumentų, avansinių apyskaitų bei jas pateisinančių dokumentų, prekių judėjimo apskaitos, tiekėjų ir pirkėjų apskaitos registro, sutarčių, įgaliojimų. Įvertinus šias aplinkybes, patvirtinta jau pirmiau buvusi išvada, kad pareiškėjo juridinio asmens teisių neturinčių įmonių pajamų mokesčio apskaičiavimas (sąnaudų ir pajamų pripažinimas kaupimo būdu), deklaravimas ir sumokėjimas jau patikrintas anksčiau vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo Nr. I-641 IV dalies nuostatomis. Nurodoma, kad jau buvo konstatuota, kad iš pateiktų duomenų galima nustatyti, ar pareiškėjas teisingai deklaravo pajamų mokestį, tik iš dalies. Ši aplinkybė šioje byloje ginčijamo mokesčio dydžiui jokios įtakos neturi. Aplinkybė svarbi tik tiek, kad įsigyjant prekes ar kitos pareiškėjo patirtos sąnaudos negali būti siejamos su pareiškėjo savininkui išmokėta pinigų suma, nes pareiškėjo turėtų sąnaudų apskaičiavimo teisingumo daugeliu atveju nėra galimybės patikrinti.

Antra, dėl grynų pinigų išmokėtų 2000 – 2001 metais pagal kasos išlaidų orderius A. S. iš įmonės kasos pripažinimo fizinio asmens pajamomis, dėl to pareiškėjui priskaičiuoto fizinių asmenų pajamų mokesčio, daroma išvada, kad mokesčių administratoriai pagrįstai nepripažino, kad ši suma buvo panaudota atsiskaitymui už įmonės pirktas prekes.

Pareiškėjas neneigia fakto, kad įmonės savininkas iš kasos 2000 – 2001 metais išsimokėjo 819 636,96 Lt grynų pinigų. Pinigai išmokėti pagal 2000 05 29, 2000 06 15, 2000 07 22, 2000 09 19, 2001 03 20, 2001 04 24 kasos išlaidų orderius (be numerių), (MGK byla, t. I, b. l. 197-200, t. II, b. l.1-2). Orderiuose nurodyta, kad pinigai skirti apmokėti už prekes pagal orderiuose nurodytas sąskaitas (invoice). Patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti, kad A. S. sumokėjo būtent jam išmokėtus grynus pinigus kasos išlaidų orderiuose nurodytų sąskaitų apmokėjimui. Tuo periodu pareiškėjas importavo kiniškas prekes iš užsienio firmų „Amanda property LLC“, „Beneficial corporation LLC“, Saules corporation LLC“, „Melvin industries LLC“ už 819 636,96 Lt sumą. Tačiau pareiškėjas, nors daug kartų gavo mokesčių administratoriaus nurodymus teikti dokumentus, patvirtinančius, kad ūkinės operacijos su minėtomis firmomis vyko, tokių dokumentų neteikė ir su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo. Tik centriniam mokesčių administratoriui nagrinėjant mokestinį ginčą pareiškėjas pateikė nepatvirtintas kopijas pinigų priėmimo-perdavimo aktų, kuriais siekė įrodyti, kad prekių pardavėjai gavo iš A. S. nurodytas pinigų sumas (MGK byla, t. I, b. l. 29-33), tas pačias kopijas pareiškėjo atstovas pateikė teismui apžiūrai. Visų pirma, bet kuriuo atveju, šios kopijos negali patvirtinti pinigų sumokėjimo. Antra, iš kopijų iš viso nėra galimybės nustatyti, kas užsienio firmų vardu pasirašė dokumentą. Be nurodytų trūkumų, mokesčių administratoriai aiškinosi ir šių užsienio firmų, kurioms pareiškėjo atstovas teigia perdavęs tą pačią 819 636,96 Lt sumą už prekes, egzistavimo faktą. Pareiškėjo atstovas A. S. 2006 04 06 paaiškinime negalėjo konkrečiai nurodyti tikslių aplinkybių, kaip tarėsi su prekių tiekėjais. Aiškino pasirašęs sutartis, bet jos yra dingusios. Aiškino atsiskaitęs su tiekėjais Vilniuje, pinigus mokėjęs tiekėjų atstovams Latvijos piliečiams, kad tie asmenys turėjo įgaliojimus veikti įmonių vardu. Aiškino, kad nėra išlikę nei tų asmenų įgaliojimų kopijos, nei pakvitavimo dokumentai, patvirtinantys, kad jie gavo pinigus. Pareiškėjo atstovas yra nurodęs, kad dokumentai dingo, kai buvo apvogtas jo automobilis, tačiau tuomet joks dokumentų dingimo faktas nebuvo užfiksuotas. Mokesčių administratoriai rėmėsi iš JAV Vidaus pajamų tarnybos gauta informacija, kad „Amanda property LLC“, „Beneficial corporation LLC“, „Melvin industries LLC“ niekada nebuvo suteiktas mokesčio mokėtojo identifikacinis numeris (EIN) ir jos niekada neteikė franšizės mokesčių deklaracijų, tačiau, kadangi teismui atitinkamą informaciją patvirtinantis dokumentas nebuvo pateiktas, tai teismas nepripažįsta šį faktą esant įrodytu. Tačiau tai, ar egzistuoja tokios firmos, kur jos vykdo veiklą, nėra esminė aplinkybė šio ginčo atveju, nes nagrinėjamas klausimas ne dėl sandorių realumo, bet dėl apmokėjimo šioms firmoms būdo, t. y., kad A. S. asmeniškai perdavė grynus pinigus, atsiskaitydamas už įmonei tiektas prekes. Pareiškėjas iš viso neįrodė, kad A. S. iš pareiškėjo kasos išmokėti grynieji pinigai buvo panaudoti atsiskaitymui su šiomis firmomis, todėl šiuo atveju nėra svarbu, ar tos firmos vykdo veiklą JAV. Pareiškėjas teigia, kad jis nežino, kokioje valstybėje šie tiekėjai vykdė veiklą, tačiau įrodyti šiuos faktus privalo pareiškėjas, t. y. pareiškėjo pareiga buvo išsaugoti sutartis, tiekėjų atstovų įgaliojimus patvirtinančius dokumentus, kitus dokumentus apie tiekėjus, o svarbiausiai dokumentus apie tai, kad A. S. už konkrečias prekes, įformintas konkrečiais dokumentais, savo įmonės vardu sumokėjo tiekėjų įmonėms. Tokių dokumentų nerasta tarp iš įmonės paimtų dokumentų, jų nepateikė ir pareiškėjas. Tokią pareigą pareiškėjui nustato MAĮ 67 straipsnio nuostatos, kadangi mokesčių administratoriai atliko išsamų tyrimą dėl prekių tiekimo ir nenustatė, jog A. S. iš įmonės kasos išmokėtos lėšos būtų panaudotos atsiskaitymui už įmonės pirktas prekes.

Mokesčių administratorių nurodomas aplinkybes dėl tiekėjų, kurie įregistruoti JAV, iš dalies patvirtina gauta informacija iš JAV Iždo departamento pajamų tarnybos dėl užsienio įmonės „Saules corporation LLC“ (MGK byla, t. I, b. l. 58-70). Ši įmonė JAV neveikia, neturi banko sąskaitos ir jokių sandorių nesudarinėja.

Pareiškėjas neįrodė, kad A. S. 2000 – 2001 metais išmokėtos lėšos buvo panaudotos įmonės atsiskaitymams su tiekėjais, todėl mokesčių administratorius pagrįstai, remiantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nuostatomis, galiojusiomis pinigų išmokėjimo metu, apmokestino įmonę. Pagal šio įstatymo 33 straipsnio nuostatas prievolė išskaičiuoti ir sumokėti mokestį į biudžetą nustatyta pajamas išmokančiam asmeniui, šiuo atveju A. S. personalinei įmonei. Kadangi mokestis nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas pajamų išmokėjimo momentu, mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo mokėtinus delspinigius (FAPMLĮ 40 str., Mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-974, 39 straipsnis, galiojantis nuo 2004 05 01 MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pareiškėjo argumentai dėl MAĮ 70 straipsnio yra nepagrįsti. Apskaičiuojant fizinių asmenų pajamų mokestį, mokesčių mokėtojui priklausanti mokėti mokesčių suma buvo nustatyta įprastine tvarka ir tam kliūčių nebuvo, nes yra visi būtini pajamų išmokėjimą patvirtinantys dokumentai – kasos išlaidų orderiai pasirašyti A. S., jis ir neneigia gavęs šias sumas. Kiti mokesčiai nebuvo apskaičiuojami skundžiamais sprendimais, jų apskaičiavimo teisingumas galėjo būti ginčijamas tuomet, kai vyko mokestinis ginčas dėl 2006 m. patikrinimo akto.

Dėl mokesčio apskaičiavimo senaties. FAPM pareiškėjui priskaičiuotas už 2000 – 2001 metus. Senaties terminų skaičiavimą reglamentuoja MAI 68 straipsnio nuostatos. Iš 2008 12 16 patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjo įmonėje kompleksinis mokesčių patikrinimas atliktas ir 2006 10 09 surašytas patikrinimo aktas Nr. 05-05-21-178. Pagal 2006 10 09 patikrinimo akto Nr. 05-05-21-178 duomenis mokestinis patikrinimas pradėtas 2005 11 30. Šio patikrinimo metu buvo pradėtas fizinių asmenų pajamų mokesčio apskaičiavimas pareiškėjui. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu. Šiuo atveju mokesčių administratoriai tiek pirminio, tiek pakartotinio patikrinimo metu apskaičiavo tokio paties dydžio fizinių asmenų pajamų mokestį už tą patį laikotarpį pareiškėjui, todėl senaties terminai nebuvo pažeisti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad pareiškėjo skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str.- 88 str. 1 p., 127 str., kolegija

nusprendė:

Pareiškėjo A. S. personalinės įmonės skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.