- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-11
- Bylos Nr.
- 1S-334/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Violeta Ražinskaitė
- Kaltinamasis
- T. S.
- Advokatai
- Remigijus Merkevičius
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo T. S. gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria kaltinamajam T. S. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą nustatant nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, kad jis, veikdamas organizuota grupe, organizavo neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos pagaminimą, o būtent, subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties kaip organizatoriaus bei vykdytojų R. P. ir D. D., parengė nusikalstamą veiką – neteisėtai pagaminti psichotropinę medžiagą – ir šiai nusikalstamai veikai vadovavo.
T. S. iki 2012 m. rugsėjo 26 d. nupirko chemines medžiagas, reikalingas psichotropinei medžiagai amfetaminui pagaminti, suteikė patalpą savo gyvenamojoje vietoje – bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei davė nurodymus R. P. ir D. D. pagaminti iš jų psichotropinę medžiagą amfetaminą. Po to 2012 m. rugsėjo 26 d. vykdydamas T. S. nurodymus R. P. atnešė šias medžiagas ir kitas gamybos procesui reikalingas darbo priemones į T. S. butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur D. D., vykdydamas T. S. nurodymus, pagamino labai didelį kiekį – 1 698,97 g psichotropinės medžiagos amfetamino, kurios dalį – 1 521,451 g po pagaminimo D. D. paliko minėtame T. S. bute. R. P. po gamybos proceso sutvarkė darbo vietą ir dalį – 166,869 g psichotropinės medžiagos amfetamino kartu su indais bei kitomis darbo priemonėmis nunešė ir padėjo T. S. priklausančiame garaže Nr. 1 Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, o paskutinę dalį – 10,65 g psichotropinės medžiagos amfetamino D. D. nugabeno ir laikė savo bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini). 2012 m. rugsėjo 27 d. 12.50 val. atlikus kratas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei tą pačią dieną 17 val. atlikus kratą garaže Nr. 1 Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, minėtus kiekius psichotropinės medžiagos amfetamino policijos pareigūnai rado ir paėmė. Tokiu būdu T. S. organizavo labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos amfetamino pagaminimą.
Be to, T. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, kad jis neteisėtai, neturėdamas leidimo, Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo kieme, laikė 15 vnt. 9 mm kalibro šovinių ir 17 vnt. 5,6 mm kalibro šovinių iki 2012 m. rugsėjo 27 d., kai 17 val. atliktos kratos minėtame kieme metu policijos pareigūnai rado ir paėmė šovinius.?
2012 m. rugsėjo 27 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio nustatyta tvarka T. S. laikinai sulaikytas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviem mėnesiams. Vėlesnėmis šio teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis suėmimas buvo tęsiamas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas skundžiama 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi kaltinamajam T. S. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsė trims mėnesiams, šį terminą nustatęs nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. Teismas nurodė, jog būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujus nusikaltimus, nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Paskyrus švelnesnę kardomąją priemonę, nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai – kaltinamojo dalyvavimas procese, netrukdomas bylos nagrinėjimas teisme ir nuosprendžio įvykdymas.
Šalies argumentai
Kaltinamojo T. S. gynėjas advokatas R. Merkevičius skunde nurodė, kad skundžiama nutartis priimta, iš esmės pažeidžiant BPK 121, 122 ir 127 straipsnių nuostatas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas pagrindines kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teises, toliau taikoma griežčiausia kardomoji priemonė yra neproporcinga siekiamiems tikslams.
Skundžiama nutartis yra ankstesnių nutarčių, kuriomis T. S. buvo tęsiamas suėmimo terminas, kopija. Teismas pažodžiui perrašė tų nutarčių formuluotes, visiškai nevertindamas baudžiamosios bylos duomenų.
Susipažinus su kaltinamuoju aktu akivaizdu, jog T. S. reiškiamas valstybinis kaltinimas padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas nėra grindžiamas tais faktiniais duomenimis, kurie įvardyti skundžiamoje nutartyje. T. S. reiškiamo kaltinimo prokuroras negrindė (neįrodinėjo) nei įtariamojo A. P. ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nei Vilniaus apskrities VPK ONTV 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybiniu pranešimu.
Priešingai, nei rašoma kaltinamajame akte ir nutartyje, psichotropinė medžiaga amfetaminas rasta ne bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bet bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Šie butai dar nuo 2003 metų yra skirtingi nekilnojamojo turto objektai (vienetai). Abu butai nepriklauso T. S. ir nėra jo gyvenamoji vieta. Byloje apskritai nėra procesinio sprendimo atlikti kratą bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Dėl šių aplinkybių akivaizdu, kad T. S. niekaip nesusijęs su patalpa, kurioje rasta psichotropinė medžiaga amfetaminas, t. y. butu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o atlikus šią kratą neteisėtai, tokios procesinės prievartos taikymo rezultatais negali būti remiamasi, įrodinėjant tariamą T. S. kaltumą ar sąsajas su nusikalstama veika. Tuo metu, kai bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvo aptikta galimai psichotropinė medžiaga amfetaminas, T. S. šioje patalpoje nebuvo. Jis iš sulaikymo vietos (12 val. 10 min. Upės gatvėje) į butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo vežamas apie 40 minučių, nors atstumas tarp šių vietų yra tik apie 1 km ir kelionė truktų apie 5-8 minutes. T. S. atvykus į minėtą butą, jame jau buvo policijos pareigūnai, tačiau nebuvo nieko, kas nuosavybės ar valdymo teise būtų susijęs su šiuo butu. Skundžiamoje nutartyje ir baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys nepagrindžia T. S. taikomos kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimui būtino reikšmingo bei pakankamo įtarimo, todėl pažeista BPK 121 straipsnio 2 dalis.
Skunde aptariamos Konvencijos 5 straipsnio nuostatos, įpareigojančios valstybę paleisti asmenį į laisvę, jei jis pateikia pakankamas garantijas, jog atvyks į teismą, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, kad praėjus tam tikram ilgesniam laikui vien tik nusikalstamos veikos sunkumas ir už tą nusikalstamą veiką gresiančios bausmės dydis nebėra (nebegali būti) vieninteliai faktoriai, nulemiantys sprendimą atimti žmogaus laisvę. Skundžiamoje nutartyje teismas nepaminėjo ir nevertino iš esmės nieko, kas pozityviai apibūdina T. S. asmenį bei jo socialinę aplinką. Teismas taip pat nepaminėjo nė vienos aplinkybės, kuri neigia būtinybę skirti pačią griežčiausią kardomąją priemonę.
Nutartis pratęsti suėmimo terminą argumentuojant tuo, jog kaltinamasis niekur nedirba, todėl nėra susaistytas tvirtų socialinių ryšių ir gali bėgti (slėptis) nuo teismo, pažeidžia BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir šio straipsnio 2 dalį. Būdamas 23 mėnesius suimtas, T. S. neturi jokio – nei legalaus, nei nelegalaus – pajamų šaltinio, tačiau laisvėje jam garantuota darbo vieta – vadybininko pareigos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kita vertus, spręsdamas klausimą dėl suėmimo termino pratęsimo, teismas turėjo įvertinti ir tai, kad T. S. prašė leidimo jam dirbti būnant įkalinimo įstaigoje. Tai atspindi kaltinamojo pozityvias pastangas imtis socialiai prasmingos ir atsakingos veiklos, be to, kaltinamasis įkalinimo įstaigoje sėkmingai mokosi, savarankiškai lavinasi skaitydamas knygas, dalyvaudamas diskusijose ir pan. Visa tai rodo, jog jis siekia įsidarbinti ir susisaistyti papildomais socialiniais ryšiais. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į statistinius duomenis apie Lietuvos Respublikoje vyraujančią bedarbystę.
T. S. atveju ištuoka parodo ne tiek socialinių ryšių nutrūkimą, kiek naujų itin tamprių socialinių ryšių sukūrimą bei pastangas juos palaikyti su dukra, kurios motina išvykusi ir ilgą laiką nuolat gyvena užsienyje. Tad T. S. yra vienintelis dukters šeimos narys, moralinis ir materialinis rūpintojas bei patarėjas. Itin tamprius, intensyvius ir nuolatinius T. S. bei dukters santykius parodo ir tai, kad kaltinamasis nuo sulaikymo dienos stengiasi bendrauti su dukra, kuri dalyvauja visuose viešuose su tėvu T. S. susijusiuose teismo posėdžiuose.
Be to, jis yra vienintelė parama ir savo garbaus amžiaus ligotiems tėvams, kuriems reikia priežiūros bei pagalbos. Nutarties teiginys, jog T. S. yra išsituokęs ir todėl „jokiais tvirtais socialiniais ryšiais nėra saistomas“, yra netiesa. Pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą, apygardos teismas neatsižvelgė į aukščiausių bendrosios kompetencijos teismų jurisprudenciją, formuluojančią pareigą skiriant suėmimą ar tęsiant suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu atsižvelgti į visas šioje normoje vardijamas aplinkybes, o ne absoliutinti vieną kurią iš jų. Procesinis sprendimas pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą argumentuojant vien tik tuo, kad T. S. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, todėl bėgs (slėpsis) nuo teismo, pažeidžia BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir šio straipsnio 2 dalį.
Nepagrįsta apygardos teismo išvada, jog kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, nes kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, anksčiau teistas ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Nutarties teiginiai nurodo ne naujų nusikalstamų veikų grėsmę (ne realų tikėtiną pavojų, kad ateityje bus nusikalstama), bet atspindi T. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų turinį bei esmę ir nieko daugiau. Diskutuotinas klausimas, ar jam inkriminuojamas organizatoriaus vaidmuo sunkina jo baudžiamąją atsakomybę, nes vien iš to nekyla reali grėsmė, jog T. S. ateityje darys sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Be to, tokios išvados neleidžia daryti ir tai, kad jis kaltinamas padaręs labai sunkų bei apysunkį nusikaltimus. Tokiu atveju kyla grėsmė, jog suėmimą T. S. norima taikyti kaip bausmę už tai, kad jis praeityje tariamai padarė labai sunkų nusikaltimą. Tokia teisinė pozicija akivaizdžiai prieštarauja daugelyje nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų įtvirtintai asmens nekaltumo prezumpcijai.
Teismas nutartyje vartoja netinkamas sąvokas. Kaltinamasis neturi savarankiško pajamų šaltinio, o ne pragyvenimo šaltinio, kadangi jo pragyvenimo šaltinis šiuo metu yra Lietuvos valstybė ir šeima. Be to, paleistas į laisvę jis bus įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nėra duomenų, jog T. S. pajamų šaltinis yra kuo nors susijęs su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, o bet kokie teiginiai apie tokio pobūdžio veiklą yra niekuo nepagrįsti samprotavimai. Jis neturi jokio turto – butų, namų, automobilių, prabangos prekių ar daug grynųjų pinigų, kuriais būtų disponavęs galimai panašia veikla užsiimantis asmuo. Kratos metu paimti 31 000 Lt priklauso ne kaltinamajam, bet jo seseriai, kuri paliko juos buto remontui.
Lietuvos kriminalinė statistika rodo, kad nusikaltimų recidyvas yra tik apie 10 procentų, todėl ankstesnis teistumas, remiantis statistika, neleidžia daryti pagrįstos išvados apie grėsmę, jog ir ateityje gali būti nusikalstama. Be to, apygardos teismas vardindamas, kokių BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų siekia, pratęsdamas suėmimo terminą nenurodė, kad būtų siekiama užkirsti kelią naujų nusikaltimų darymui.
Nutartis pratęsti suėmimo terminą argumentuojant tuo, jog T. S. kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, yra anksčiau teistas ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, todėl darys naujus nusikaltimus, pažeidžia BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir šio straipsnio 4 dalį.
Kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimas prieštarauja BPK 11 straipsnio 1 dalyje ir 122 straipsnio 7 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui. Skundžiamoje nutartyje nenurodytas nė vienas motyvas, kodėl T. S. negali būti taikomos viena ar kelios švelnesnės, nei suėmimas, kardomosios priemonės, o tiesiog apsiribojama deklaratyvaus pobūdžio tezėmis. Nutartyje nenurodyta ir iš jos neįmanoma suvokti, kodėl tariamos grėsmės, kad T. S. bėgs (slėpsis) nuo teismo ar galimai darys naujus nusikaltimus, negalima pašalinti paskyrus užstatą ar bet kurią kitą kardomąją priemonę.
Kaltinamasis Lukiškių tardymo izoliatoriuje laikomas kalėjimo sąlygomis jau beveik dvejus metus, tai prilygsta žmogaus orumo žeminimui Konvencijos 3 straipsnio prasme. Šis faktas dėl Lietuvos kardomojo kalinimo įstaigų yra ne kartą konstatuotas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose prieš Lietuvą (pvz., Valašinas prieš Lietuvą). Be to, baudžiamosios bylos nagrinėjimas dar tik prasideda ir jis akivaizdžiai užsitęs.
Šalies argumentai
Kaltinamojo T. S. gynėjas skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir T. S. paleisti iš suėmimo.
Teismo posėdyje prokurorė prašė gynėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo T. S. gynėjo skundas atmetamas.
Skiriant T. S. suėmimą ir vėliau jį pratęsiant, nepažeisti BPK 122 straipsnyje nurodyti kardomajai priemonei – suėmimui skirti (terminui pratęsti) būtini pagrindai bei sąlygos.
Nagrinėdamas skundą aukštesnysis teismas tikrina kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą ir pagrįstumą, o dėl suimtojo kaltės nesprendžia, įrodymų nevertina. Tai bus padaryta, išnagrinėjus bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme, ištyrus byloje esančius duomenis ir juos pripažinus įrodymais. Dėl to nepasisakoma dėl skundo argumento, kad kaltinamajame akte nurodyti kiti duomenys, kaip pagrindžiantys T. S. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, nei tie, kuriuos nustatė teismas ir nurodė skundžiamoje nutartyje. Taip pat nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės termino pratęsimo nesvarstomi skundo argumentai dėl kratos metu surinktų ir byloje užfiksuotų duomenų atitikimo objektyviai tiesai, tų duomenų įrodomosios vertės bei leistinumo pripažįstant juos įrodymais, nes tai ne šio proceso dalykas.
Suėmimas gali būti skiriamas (jo terminas pratęsiamas), tik esant BPK 122 straipsnio 7 bei 8 dalyse numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Nagrinėjamoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra sąlygos T. S. pratęsti suėmimą, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato žymiai griežtesnes nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmes.
Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis).
Iš pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos galima pagrįstai manyti, kad T. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys užfiksuoti: kaltinamųjų R. P. (apie T. S. ir jo bendrus veiksmus), D. D. (apie T. S. ir R. P. bendrus veiksmus), A. P. (dėl A. D. veiksmų – amfetamino gaminimo) parodymuose; liudytojų T. B. (apie T. S. veiksmus), A. A. (apie T. S. veiksmus), G. N. (apie T. S. gyvenamąją vietą), T. N. (apie T. S. gyvenamąją vietą) parodymuose; liudytojo Nr. 79, kuriam taikomas anonimiškumas (dėl R. P. veiksmų – amfetamino platinimo), parodymuose; asmens kratų ir kratų protokoluose, specialistų išvadose bei kitoje bylos medžiagoje.
Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę bei ją pratęsiant šis kriterijus nedetalizuojamas, tai bus padaryta pirmosios instancijos teisme. Atkreipiamas gynėjo dėmesys, kad nagrinėjant aptariamo pobūdžio skundą nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Suėmimas T. S. pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, jog būdamas laisvėje jis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.
BPK 122 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, į ką turi būti atsižvelgiama, skiriant ar pratęsiant suėmimą pirmuoju pagrindu.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai.
T. S. kaltinamas padaręs du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų (BK 253 straipsnio 1 dalis), o kitas – prie labai sunkių nusikaltimų (BK 260 straipsnio 3 dalis) kategorijos. Baudžiamasis įstatymas už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą numato tik itin griežtą laisvės atėmimo bausmę (laisvės atėmimą nuo 10 iki 15 metų).
Aukštesnės instancijos teismas sutinka su gynėjo skundo argumentu, jog nusikaltimų sunkumas, pavojingumas bei gresiančios bausmės dydis nėra absoliuti sąlyga tęsti suėmimo terminą. Be nusikaltimo sunkumo ir gresiančios bausmės esant paminėtus suėmimo taikymo pagrindus turi patvirtinti ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Priešingai, nei nurodoma gynėjo skunde, tokių aplinkybių byloje yra, jos skundžiamoje nutartyje įvertintos.
Apygardos teismas, nustatydamas esant paminėtą suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad T. S. nedirbo, neturėjo savarankiškų pajamų, yra išsituokęs. Aukštesnysis teismas nediskutuoja dėl gynėjo skunde akcentuojamos skundžiamoje nutartyje netiksliai pavartotos frazės ar veiksmažodžio laiko, nes akivaizdu, jog aptariamą nutartį priėmęs teismas vertino ne kaltinamojo padėtį jam esant suimtam, bet iki jo sulaikymo. Vertinant T. S. asmenį griežčiausios kardomosios priemonės taikymo aspektu svarbu ne tai, kad jis turi ,,subjektyvias intencijas dirbti, mokytis, imtis socialiai prasmingos ir atsakingos veiklos“, paleistas į laisvę galėtų įsidarbinti vadybininku UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pan., o tai, jog jis to nedarė, neturėjo jokio legalaus darbo iki suėmimo. Gynėjo užuominos skunde apie bendražmogiškam patyrimui prieštaraujantį mąstymo modelį ir kt. yra deklaratyvios, jos neaptariamos.
T. S. 2011 m. spalio 10 d. buvo nuteistas Prancūzijoje už nusikaltimus, susijusius su narkotinių medžiagų disponavimu ir kontrabanda (už narkotinių medžiagų laikymą, gabenimą, eksportą neturint leidimo, taip pat kontrabandos būdu įvežtų prekių laikymą), o tai siejasi su jam naujai inkriminuojama nusikalstama veika – psichotropinių medžiagų gaminimo organizavimu.
Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad T. S., priešingai nei skunde nurodė gynėjas, nėra susaistytas itin tvirtais socialiniais ryšiais su gyvenamąja aplinka Lietuvoje. Be to, konkreti kriminalinė praeitis rodo jį turint ryšių užsienyje.
Įvertinus T. S. asmenybę, jam inkriminuojamų nusikaltimų pobūdį, jog labai sunkus nusikaltimas, kurį padaręs jis kaltinamas, galimai padarytas veikiant organizuota grupe, jis susijęs su labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos pagaminimu, o pats T. S. kaltinamas organizavęs organizuotos grupės narių veiklą bei jiems vadovavęs, visa tai leidžia spręsti apie T. S. polinkį nusikalsti, nenorą laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių, didesnį jo pavojingumą. Remdamasis skundžiamoje nutartyje nurodytų aplinkybių visuma, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės T. S. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aukštesnysis teismas šiai išvadai pritaria, nurodęs papildomus motyvus.
Skunde paminėtos aplinkybės, jog T. S. turi gyvenamąją vietą, šeimą (dukrą, tėvus), yra reikšmingos, tačiau nepakankamos griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti. Beje, gynėjo akcentuojami kaltinamojo ir jo artimųjų glaudūs socialiniai ryšiai nesutrukdė galimai daryti to, kuo jis kaltinamas.
Priešingai, nei mano gynėjas, vien formalūs teiginiai apie T. S. elgesį kalinimo vietoje ir argumentavimas, jog būdamas suimtas kaltinamasis negali dirbti, dėl šios priežasties neturi pajamų šaltinio, o iki sulaikymo nedirbo dėl didelio nedarbo lygio šalyje, nerodo kaltinamojo nuoširdžių pastangų turėti legalų pajamų šaltinį.
Apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą pagrindą, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali daryti šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus.
BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas (pratęsiamas jo terminas), jeigu asmuo kaltinamas padaręs bent vieną BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas padarius kelis nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai ir kiti duomenys.
Nagrinėjamu atveju pagrįstą teismo manymą, jog T. S. gali daryti naujus nusikaltimus, pagrindžia ne tik tai, kad dvi nusikalstamos veikos, kurias padaręs jis kaltinamas, numatytos BPK 122 straipsnio 4 dalyje, bet ir tai, jog jis anksčiau teistas už nusikaltimą, susijusį su narkotinių medžiagų disponavimu ir kontrabanda. Tai leidžia spręsti apie kaltinamojo polinkį nusikalsti.
Šioje baudžiamojoje byloje T. S. kaltinamas padaręs labai sunkų tyčinį nusikaltimą organizuota grupe su kitais asmenimis, be to, pagal pareikštą kaltinimą ir kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus T. S. vaidmuo darant šį nusikaltimą buvo vienas iš pagrindinių ir lemiamų nusikalstamiems padariniams atsirasti, jis kaltinamas kaip organizuotos grupės organizatorius bei nusikalstamos veikos vadovas. Ne mažiau svarbu, kad T. S. iki sulaikymo oficialiai niekur nedirbo ir neturėjo legalių pajamų. Visa tai, taip pat minėtos nusikalstamos veikos (labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos pagaminimo organizavimas), kurią padaręs T. S. kaltinamas šioje baudžiamojoje byloje, mastas bei pobūdis leidžia pagrįstai manyti, jog nusikaltimas yra savanaudiškas ir daromas, turint tikslą neteisėtai praturtėti.
Aukštesniojo teismo nuomone, išdėstytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad apygardos teismas pagrįstai nustatė esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindą.
Per laikotarpį nuo suėmimo paskyrimo neišnyko pagrindai, dėl kurių T. S. taikoma griežčiausia kardomoji priemonė.
Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, siekdamas užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, padarė pagrįstą išvadą, jog švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Ta aplinkybė, kad šiame straipsnyje numatyti tikslai tik formaliai ne visi išvardinti skundžiamoje nutartyje, nesiejant jų su minėtais suėmimui tęsti nustatytais pagrindais, t. y. nenurodžius, jog suėmimas tęstinas, siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, nedaro nutarties neteisėtos.
Baudžiamoji byla, kurioje T. S. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, 2014 m. kovo 17 d. perduota Vilniaus apygardos teismui, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai. Baudžiamojo proceso įstatymas bendrą suėmimo taikymo trukmę riboja tik ikiteisminio tyrimo metu.
Suėmimas kaip kardomoji priemonė neabejotinai suvaržo kaltinamojo T. S. teises, tačiau šiuo atveju jo teisės suvaržytos, nepažeidžiant proporcingumo principo. Kuo sunkesnės ir sudėtingesnės nusikalstamos veikos tiriamos, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisintas.
Be to, vadovaujantis EŽTT praktika (aukštesnysis teismas įvertino, kad skunde ją gana gausiai nurodė gynėjas), besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, jog to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę.
Aptariamu atveju viešasis interesas yra netrukdomai ištirti bei teisiškai įvertinti visuomenei labai pavojingą nusikalstamą veiką, susijusią su organizuotos grupės veikla, neteisėtai gaminant labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį, ir šios neteisėtos veiklos organizavimu.
Aukštesnysis teismas pripažįsta, kad T. S. suimtas ilgą laiką, tačiau skundžiamoje bei šioje nutartyse išdėstyti motyvai leidžia daryti išvadą, jog ilgas suėmimo terminas pateisinamas ir atitinka BPK nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, EŽTT bei Konvencijos suformuluotus kriterijus, į kuriuos būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl procesinių prievartos priemonių trukmės pagrįstumo.
Gynėjas skunde nurodė ir tai, kad tokį ilgą suėmimo laiką T. S. laikomas nežmoniškomis bei jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, kas prieštarauja minėtos Konvencijos nuostatoms bei EŽTT praktikai.
Nagrinėjant skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo, nesvarstomi klausimai dėl skunde minimų suimtojo laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygų ir tokiu būdu daromos žalos jo sveikatai, nes tai nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas ir nepriklauso teismo kompetencijai. Suimtųjų laikymo sąlygas turi kontroliuoti ne teismas, bet kitos institucijos.
Aukštesnysis teismas atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių bylą greičiau išnagrinėti: 2014 m. rugpjūčio 28 d. teismas priėmė nutartį baudžiamąją bylą dėl kaltinamojo D. C. išskirti į atskirą ir paskelbti jo paiešką, numatytos teismo posėdžio datos.
Kaltinamojo gynėjas skunde pasisakė dėl galimybės T. S. suėmimą pakeisti į vieną (30 000 Lt užstatą) ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones. Aukštesniajam teismui pripažinus, kad suėmimo terminas kaltinamajam pratęstas pagrįstai, šioje nutartyje nedėstomi argumentai dėl netikslingumo griežčiausią kardomąją priemonę keisti į švelnesnes. Akivaizdu, jog pripažinęs esant neišnykusius suėmimo taikymo pagrindus, apygardos teismas taip pat nedėstė argumentų, kodėl negalima taikyti švelnesnių kardomųjų priemonių. Dėl to nėra pagrindo teismo priimtą skundžiamą nutartį vertinti kaip tendencingą, šališką ir neteisingą.
Išdėstyti motyvai aukštesniajam teismui leidžia teigti, kad T. S. suėmimas pratęstas pagrįstai. Bendrosios kardomųjų priemonių skyrimo nuostatos (BPK 121 straipsnis) nepažeistos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo T. S. gynėjo skundą atmesti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.