- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-251/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Violeta Ražinskaitė (pran.), Viktoras Kažys
- Nuteistasis
- V. L.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. (V. L. ) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 7 m., bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš V. L. priteista 3 360 Lt I. B. ir 9 484,70 Lt Vilniaus teritorinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 15 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini), trečiojo aukšto bendrame koridoriuje, tyčia sudavė V. I. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą apatinio žandikaulio dešinėje pusėje su aplinkine kraujosruva minkštuose audiniuose bei kraujosruvą nosies ir lūpos raukšlėje kairėje pusėje. Po to nukentėjusysis V. I. griuvo ir galva trenkėsi į sieną, patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį hematoma po kietuoju smegenų dangalu kairiame pusrutulyje. Dėl to V. I. 2007 m. kovo 8 d. ligoninėje mirė, ir taip V. L. tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. L. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. Nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir šališkas. Teismas neobjektyviai įvertino surinktus įrodymus. Apeliantas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus, kad neturėjo tikslo nužudyti V. I., siekė tik apsiginti, nes nukentėjusysis elgėsi agresyviai, rankose kažką turėjo. Jo parodymus patvirtino liudytojas D. D. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto parodymus motyvuodamas, jog tai gynybos pozicija. Teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą, nepaneigęs apelianto parodymų, nes, pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jo parodymus, visiškai nevertino liudytojų D. D. ir apelianto motinos T. L. parodymų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytas ir neapklaustas liudytojas vardu Janas, kuris dalyvavo apelianto bei V. I. pirmo konflikto metu, bendravo su V. I. po konflikto ir kurio parodymai labai svarbūs.
Byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių apelianto veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d., dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BK 2 str. 4 d. nuostatas. Jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes jis, suduodamas smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią vietą – galvą, padarydamas jam sužalojimą, vėliau sukėlusį V. I. mirtį, nenumatė, nesuprato, kad dėl jo veikimo gali kilti tokie padariniai, t. y. V. I. mirtis, tačiau pagal įvykio aplinkybes bei savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, jei būtų buvęs apdairesnis, rūpestingesnis.
Skiriant bausmę apeliantas prašo atsižvelgti, jog jis nevartoja narkotikų, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, dėl sveikatos būklės yra darbingas tik 40 procentų, pripažįsta byloje pareikštus ieškinius bei nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Prašo įvertinti šias aplinkybes ir neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės arba atidėti bausmės vykdymą.
Teismo posėdyje nuteistojo V. L. gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, V. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliantas skunde nurodo, jog teismas neobjektyviai įvertino surinktus įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų nei tirdamas ir vertindamas įrodymus, nei surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Iš BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus.
Nėra pagrindo teigti, kaip tai daro apeliaciniame skunde V. L., kad teismas neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jo parodymus, ir nevertino liudytojų D. D. bei jo motinos T. L. parodymų.
Jau aptarta, jog pagal BPK 20 str. nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistasis ir teismas skirtingai vertina įrodymus, negali būti pagrindas keisti teismo sprendimą, jei teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus įrodymus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstyti.
Esant šioms aplinkybėms, apkaltinamasis nuosprendis atitinka reikalavimus, BPK 305 str. 1 d. nustatytus jo turiniui, todėl nėra pagrindo teigti, jog teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.
Nuteistasis V. L. bando įtikinti teismą, kad jis tik siekė apsiginti nuo V. I., nes pastarasis kažką turėjo rankose.
Pirmosios instancijos teisme apeliantas parodė, jog V. I. girtas pradėjo eiti link jo ir sakyti, kodėl neparduoda jam narkotikų. Apeliantas išsigando, nes V. I. buvo prieš jį, o jam pasirodė, kad kažkas buvo už jo nugaros. V. I. kažką turėjo rankoje. Apeliantas pagalvojo, jog tai peilis, dėl to instinktyviai sudavė smūgį, po kurio V. I. atsirėmė į sieną. Daugiau nieko nematė, nes kažko išsigando, kadangi koridoriuje buvo tamsu.
Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu V. L. neminėjo tokių aplinkybių, jog buvo tamsu, kažkas stovėjo jam už nugaros ir pasirodė, kad V. I. turi peilį. Ši versija atsirado tik pirmosios instancijos teisme.
Antra vertus, ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 66-68) V. L. teigė, jog jis V. I. rankose pamatė kažką blizgantį, kaip vėliau pasirodė, tai buvo butelio kamštis.
Šią versiją jis iškėlė irgi ne iš karto, o tik antroje apklausoje, vykusioje beveik po pusantro mėnesio nuo pirmos apklausos.
Vertindama tokius nenuoseklius apelianto parodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. L. taip siekia palengvinti savo padėtį.
Nuteistojo nurodytų aplinkybių savo parodymuose neminėjo ir liudytoja T. L. (nuteistojo motina), kuri įvykio metu po V. L. suduoto smūgio matė ant žemės sėdintį V. I.
Beje, liudytojas D. D., pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistojo gynėjo prašymu, iškėlė dar vieną versiją, jog V. I. rankose lyg matė durų rankeną.
Būtina atkreipti dėmesį, kad nuteistasis V. L. ir liudytojas D. D. teisme parodė, jog koridoriuje buvo tamsu, todėl neįtikėtina, kad tamsoje jie būtų įžiūrėję nukentėjusiojo rankose peilį, o, juo labiau, butelio kamštį ar durų rankeną.
Taigi skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai neginčijamai įrodo, jog V. L. negrėsė joks realus pavojus ir jam nebuvo reikalo gintis.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatytas ir neapklaustas liudytojas vardu Janas, kurio parodymai labai svarbūs.
Šio asmens iš tiesų nepavyko nustatyti (t. 1, b. l. 117), nes apie jį nieko nežinoma. Liudytoja D. V. tegalėjo pasakyti jo vardą, o to nepakanka asmeniui identifikuoti.
Antra vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teismas įrodymus vertina laisvai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.
Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį, ir nėra pagrindo manyti, jog apelianto skunde nurodyto asmens parodymai galėtų būti kitokią išvadą galintys pagrįsti įrodymai.
Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų įvertinimo, nėra pagrindas juos vertinti kitaip. Įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva.
Dėl veikos kvalifikavimo
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. L. dėl asmeninio konflikto tyčia nužudė V. I., ir kvalifikavo jo veiką pagal BK 129 str. 1 d. kaip tyčinį nužudymą.
Pirmosios instancijos teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių V. L. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija. Jis neneigia sudavęs V. I. stiprų smūgį, t. y. pripažįsta padaręs jam sužalojimus, turinčius tiesioginį priežastinį ryšį su jo mirtimi.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 895/07 (01), nustatė, jog V. I. mirties priežastis yra galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva apatinio žandikaulio dešinėje pusėje su aplinkine kraujosruva minkštuose audiniuose; hematoma po kietuoju smegenų dangalu kairiame pusrutulyje. Kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu paaiškinamas staigiu galvos rotaciniu judesiu nuo smūgio į apatinio žandikaulio dešinę pusę. Nuo šio staigaus rotacinio judesio įvyko kortikalinių kraujagyslių plyšimas, tai ir buvo kraujavimo šaltinis po kietuoju smegenų dangalu (t. 1, b. l. 15-19).
Pirminėje specialisto išvadoje Nr. G 1075/07 (01) nurodytą galimybę, kad sužalojimas galėjo būti padarytas griūnant (t. 1, b. l. 9-10), pirmosios instancijos teisme paneigė ekspertė N. J., atlikusi lavono tyrimą.
Ekspertė N. J. teisme patvirtino specialisto išvadą Nr. M 895/07 (01) ir paaiškino, jog ši išvada tikslesnė, nes skrodimo metu matė visus sužalojimus, o išvada Nr. G 1075/07 (01) padaryta, remiantis medicininiais duomenimis.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia neturėjęs tikslo nužudyti V. I. ir nenorėjęs bei nesiekęs tokių padarinių.
Pirmosios instancijos teismas to ir netvirtino nustatęs, kad nusikaltimas padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 str. 3 d.). Tai reiškia, jog suduodamas smūgį nukentėjusiajam kaltininkas suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Nuteistasis būtent taip ir pasielgė: po suduoto smūgio jis V. I. paliko ir nuėjo namo (t. 1, b. l. 69-70).
Apeliantas, nurodydamas, jog neturėjo tikslo nužudyti, prašo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 str. kaip neatsargų gyvybės atėmimą.
Toks apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.
Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.).
Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti (BK 16 str. 2 d.).
Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.
Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumato, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.).
Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.
Šioje byloje apelianto veiksmai, suduodant stiprų smūgį į galvą nukentėjusiajam V. I., įvertinus jo amžių ir gyvenimo patirtį, išsilavinimą, rodo galimų padarinių suvokimą. Beje, apeliaciniame skunde nuteistasis pats pripažįsta, kad pagal įvykio aplinkybes ir savo asmenines savybes jis galėjo ir turėjo suvokti, jog dėl jo veikimo gali kilti tokie padariniai, jei būtų buvęs apdairesnis, rūpestingesnis. Nėra pagrindo galvoti, kad smūgiuodamas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.
Dėl išdėstytų motyvų V. L. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.
Dėl bausmės
Teismas motyvavo bausmės skyrimą.
Teismas atsižvelgė, jog V. L. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; įvertino kaltininko asmenybę: anksčiau teistas, baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 85-87), nuo 1998-01-05 įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę, tačiau dirba, nuo 2006-11-16 gydosi pakaitinio gydymo metadonu programoje (t. 1, b. l. 107).
Teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Byloje esantys duomenys (t. 1, b. l. 77, 83) patvirtina nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, kad jis yra darbingas tik 40 procentų, turi pastovią gyvenamąją vietą, tačiau tai, įvertinus nusikaltimo sunkumą, jo pobūdį ir bylos aplinkybes, nėra pakankamas motyvas švelninti bausmę.
Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (nuteistasis pripažįsta byloje pareikštus ieškinius, labai gailisi, dirba, nevartoja narkotikų) pirmosios instancijos teismui buvo žinomos, teismas į jas jau atsižvelgė, todėl dar kartą į tai atsižvelgti nėra pagrindo.
Įvertinęs visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, teismas V. L. paskyrė mažesnę negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę, už tyčinį nužudymą įstatymui numatant vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą.
Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog pagal dabar galiojantį įstatymą bausmė už tyčinį nužudymą dar labiau sugriežtinta, tačiau apeliantui, padariusiam nusikalstamą veiką iki įstatymo pakeitimo, vadovaujantis BK 3 str. 2 d. nuostatomis griežtesnis įstatymas netaikomas.
Nėra teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą jam taikyti BK 62 str. nuostatas ir neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės.
Teismas, remdamasis BK 62 str., gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tik nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, numatytos BK 62 str. 1, 2 ar 4 dalyje.
Šioje byloje tokių sąlygų nėra: V. L. pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie savo nusikalstamą veiką, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistasis visiškai ar iš dalies neatlygino padarytos turtinės žalos.
Atkreipiamas dėmesys, jog, net nustačius nurodytas sąlygas, BK 62 str. taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.
Negali būti patenkintas ir apelianto prašymas atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Pagal baudžiamąjį įstatymą padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis turi lemiamą reikšmę, sprendžiant dėl BK 75 str. taikymo. Įstatyme nurodytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos yra imperatyvios, t. y. privalomos. Jos nustato BK 75 str. taikymo ribas. Pagal BK 75 str. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas. Apelianto padaryta veika priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam negali būti atidėtas.
Teisėjų kolegijos nuomone, V. L. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.