- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-22
- Bylos Nr.
- 2S-407-302/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Neringa Švedienė, Virginija Volskienė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Lengvosios pramonės centras“
- Skolininkas
- uždarajai akcinei bendrovei „Trikola“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Lengvosios pramonės centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Lengvosios pramonės centras“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Trikola“ dėl skolos priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Lengvosios pramonės centras“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Trikola“ kreditoriaus naudai 3 082,10 Lt skolos, 585,20 Lt delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti skolininkui priklausantį turtą (kilnojamus daiktus, turtines teises, o jų vertės nepakankant, pinigines lėšas priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis) motyvuodamas tuo, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o skolininkas yra skolingas ženklią skolos sumą, piktybiškai vengia atsiskaityti ilgą laiką ir nėra žinoma jo turtinė padėtis, o pagal viešo registro duomenis jis nekilnojamojo turto neturi.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. spalio 21 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad kreditorius nepateikė faktų ir įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vien ta aplinkybė, kad skolininkas neatsiskaito, nėra pakankama konstatuoti, kad yra grėsmė teismo įsakymo įvykdymui. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad abi šalys yra juridiniai asmenys, nurodė, kad reikalavimo suma nėra didelė. Skolininko vengimas atsiskaityti su kreditoriumi, nesumokant reikalaujamos sumos, yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Lengvosios pramonės centras“ atskiruoju skundu prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės tenkinant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai nurodė, kad kreditorius nepateikė faktų ir įrodymų, patvirtinančių, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kadangi teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Be to, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad skolininkas ilgą laiką neatsiskaito su kreditoriumi, kreditoriui nėra žinoma jo turtinė padėtis, nekilnojamojo turto neturi. Kreditoriaus turimais duomenimis skolininkas vengia atsiskaityti ir su kitais kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais jos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.
Kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, procesinis įstatymas numato, jog pareiškime turi būti nurodytas motyvuotas prašymas, jeigu yra pagrindas skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir duomenys apie skolininko turtą (Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio 1 dalies 5 p.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti kreditoriaus prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad kreditorius nepateikė faktų ir įrodymų, patvirtinančių, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau toks argumentas nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, jog prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įstatymas nereikalauja pateikti įrodymų, patvirtinančių šio prašymo pagrįstumą, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditorius turėjo nurodyti tam tikrus faktus, leidžiančius spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Kaip matyti iš kreditoriaus prašymo, jis nurodė, kad skolininkas vengia su juo atsiskaityti ilgą laiką. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodomos tokios aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti apie grėsmę teismo įsakymo įvykdymo tinkamumui, todėl vien tokios aplinkybės kaip vengimo atsiskaityti nurodymas teismo pagrįstai nebuvo įvertinta kaip pakankamas pagrindas laikinosios apsaugos priemonės pritaikymui, o kitokių aplinkybių, leidžiančių spręsti apie teismo įsakymo įvykdymo galimumą, kreditorius nenurodė.
Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą lemia skolininko finansinės padėties sunkumas ar tam tikrų veiksmų, susijusių su finansinės padėties bloginimu, atlikimas ar neatlikimas, o tokių aplinkybių, kaip jau buvo pažymėta anksčiau, kreditorius teismui nenurodė, todėl teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamu atveju.
Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis skolininko atžvilgiu priimtas teismo įsakymas įsiteisėjo, todėl kreditorius turi teisę kreiptis į antstolį, vykdantį šį vykdomąjį dokumentą, su atitinkamais prašymais (Civilinio proceso kodekso 639 straipsnis), kad būtų užtikrintas šio teismo įsakymo tinkamas įvykdymas.
Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas patyrė 5,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl atmetus apelianto atskirąjį skundą, iš jo priteistinos 5,60 Lt bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308, 321, 325, 336, 329, 331, 337, 339 straipsniais, kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Lengvosios pramonės centras“ 5,60 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą.