Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja E. Žakevičiūtė Proceso Nr. 1-10-3-00004-2014-6 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.8.2.; 2.1.7.4.; 2.4.

2015 m. sausio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio bausmę vykdančioje institucijoje gavimo dienos.

Iš A. Š. nukentėjusiajam A. Ž. priteista 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 800 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d., apie 21.30 val., gyvenantis name, esančiame (duomenys neskelbtini), per savo gyvatvorę, skiriančią namų valdas (duomenys neskelbtini), pribėgo prie A. Ž., turinčio dalį namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), atsivežtos lentos, ant kurios flomasteriu buvo užrašyta: „šeši metai čia mano kančių dėl piktadarės A. L.“, ją paėmė, užsimojo ir, pribėgęs prie ateinančio A. Ž., trenkė jam į galvą. A. Ž. prisidengus dešine ranka, smūgis lenta kliuvo į ranką. Nuo smūgio buvo sužalota A. Ž. dešinė ranka ir pats apsvaigintas, krito aukštielninkas ant kiemo grindinio, grįsto akmens plytelėmis, dėl to A. Ž. nežymiai sutrikdyta sveikata.

2013 m. rugpjūčio 2 d. vakare su V. B. jis ėjo į savo namus pasiimti dokumentų. Namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme pamatė lentą su gedulo juosta ir užrašu, kuriame buvo A. L. pavardė, vainiku, todėl įėjęs į kiemą, lentą nugriovė. Žinojo apie konfliktiškus A. L. ir A. Ž. santykius, todėl lenta, ant kurios buvo užrašyta apie tariamas A. L. piktadarybes, sukėlė pasipiktinimą, nes buvo padėta įvažiavimo į kiemą viduryje, kad matytų ir gatve praeinantys žmonės. Pasiėmęs dokumentus ir išėjęs į kiemą išgirdo A. Ž. keiksmus ir pamatė, kad jis tą pačią lentą su užrašu vėl pastatė, todėl jis paklausė A. Ž., ką jis daro, o po to perėjęs per tvorelę pasakė, kad nestatytų „paminklų“ gyvam žmogui. Tada paėmė lentą su užrašu ir nešė, norėdamas ją išmesti. A. Ž. norėjo ją griebti, tada jis lentą kilstelėjo iki akių aukščio, o A. Ž. atsitraukė per porą žingsnių ir, užsikabinęs už plytelėmis kloto grindinio, pargriuvo, atsikėlė ir nuėjo pro pravirus vartelius. Apeliantas išėjo į gatvę, kur stovėjo V. B. ir V. Z.. Tada su V. B. išvyko į kaimą tvarkyti mašinos. Apeliantas nurodo, kad jam A. Ž. yra ne kartą grasinęs už tai, kad jis su žmona dažnai dalyvauja kaip liudytojai jo procesuose su A. L. ir, jo nuomone, „kišasi“ ne į savo reikalus. Šiuo atveju A. Ž., pasinaudojęs situacija, išgalvojo, kad apeliantas prieš jį vartojo smurtą ir nežymiai sužalojo. Tokiais prasimanymais A. Ž. siekia finansinės naudos ir nori jį su žmona išgąsdinti, kad jie nei morališkai, nei tiesiogiai nepalaikytų A. L.. Konflikto su A. Ž. praktiškai ir nebuvo, nes jis tik paklausė, kodėl jis taip daro, ir norėjo pašalinti A. Ž. padėtą lentą, kuri apeliantui sukėlė pasipiktinimą ir aiškiai žemino kitą žmogų – A. L., kuri tikrai niekam nekenkia. Neginčija, kad A. Ž. galėjo susižeisti griūdamas ant grindinio, tačiau ne dėl apelianto smurtinių veiksmų, o dėl to, kad užkliuvo už grindinio plytelės traukdamasis atbulas, nes įsivaizdavo, kad apeliantas jam gali trenkti. Nuo to momento, kai apeliantas pakėlė lentą, iki tol, kol A. Ž. pargriuvo, praėjo tik kelios sekundės. Mano, kad nukentėjusiojo A. Ž. siekis jį apkalbėti ir apkaltinti yra akivaizdus, A. Ž. jau seniai bando juos pašalinti iš civilinių procesų, teikdamas teisėsaugos institucijoms skundus su visokiais išgalvojimais. Daugelis kaimynų tiesiog bijo eiti liudyti, nes žino, kad susilauks A. Ž. keršto.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalo išdėstyti įrodyta pripažintomis nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Ši dalis apkaltinamajame teismo nuosprendyje išdėstyta taip, kad lingvistiškai ir semantiškai aiškinant šią ypač svarbią apkaltinamojo nuosprendžio dalį išeina, kad jis, kai nuo smūgio buvo sužalota A. Ž. dešinė ranka, pats apsvaigintas krito aukštielninkas ant kiemo grindinio, grįsto akmens plytelėmis, dėl to A. Ž. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tokių faktinių aplinkybių teismas nenustatė ir tokios aplinkybės apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje toliau neminimos. Toks apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių konstatavimas neatitinka toliau aprašomojoje dalyje nustatomų aplinkybių ir yra esminis BPK normų pažeidimas.

Taip pat teismas, vertindamas įrodymus ir jų patikimumą, pripažino teisingais ir nuosekliais liudytojų A. N., A. B., V. P. parodymus, o apelianto pakviestų liudytojų A. G., V. Z., V. B., A. Š., A. L. parodymus pripažino nenuosekliais ir prieštaringais, o dalies jų – kaip suinteresuotų asmenų. Taigi galima teigti, kad teismas šioje byloje užsiėmė šališką poziciją, byloje surinktus įrodymus interpretuodamas A. Ž. naudai. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų. Jie įvertinti vienašališkai ir neobjektyviai.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio nuostatos. Faktiniai duomenys įvertinti ne kaip įrodymų visuma, o kiekvienas atskirai. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų bei patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmoji ir ypač svarbi tinkamo įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus paprastai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismo sprendime nenurodyta, kokiais kriterijais vadovaudamasis teismas vienus įrodymus priėmė, o kitus atmetė. Šiuo atveju vien vidinio įsitikinimo nepakanka, nes tai dažnai nulemia šališką įrodymų vertinimą.

Nors bylos nagrinėjimo metu buvo kalbama, tačiau teismas nekreipė dėmesio į apelianto ir gynėjo klausimus dėl A. Ž. pakviestų liudytojų objektyvumo ir parodymų teisingumo. A. Ž. liudytojai yra tarpusavyje susiję pažintimis bei kitomis priklausomybėmis. A. B. yra Ž. kaimynas ir geras A. N. draugas, o A. N. yra A. Ž. draugas. Jie visi kartu užsiima nekilnojamojo turto supirkimu ir perpardavimu, bendra nuomininkų paieška vasaros metu. A. N. A. Ž. pardavė namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) m., ir civilinėse bylose padeda „kariauti“ su A. L.. Pas jį A. Ž. nuolat lankosi ir tariasi dėl savo veiksmų. A. P. yra A. N. namo prižiūrėtoja, nes ten nuolat gyvena ir prižiūri visą ūkį, priima nuomininkus. Nors ir solidaus amžiaus, ji savo buto neturi, todėl yra visiškai priklausoma nuo A. N. malonės. Be to, ji iš jos nurodytos vietos nei paties įvykio, nei juolab A. Ž. matyti negalėjo, nes iš gatvės pusės prie (duomenys neskelbtini) yra aukšta gyvatvorė. Ji taip pat teigė, kad A. Ž. plovėsi kraują, nors pagal sužalojimo pobūdį atvirų žaidų nebuvo ir joks kraujas nebėgo, jokie kraujo pėdsakai niekur neužfiksuoti. Logiškai sunku paaiškinti ir A. B. parodymus, kuriais teismas tiki, kad jis buvo nusisukęs ir atsisuko, kai išgirdo A. Ž. riksmą. Akivaizdu, kad jis jokių konkrečių veiksmų prieš A. Ž. pamatyti negalėjo, nes jie jau turėjo būti atlikti. Tai patvirtino ir A. N., kuris teigė, kad A. Ž. pargriuvo ir gulėjo be sąmonės, nors kiti liudytojai tokios aplinkybės nenurodė. A. B. teisme aiškino, kad incidento metu kalbėjo su A. N. ir jokių žmonių A. N. namo kieme nematė. Šiuose A. Ž. pakviestų liudytojų parodymuose teismas neįžvelgė akivaizdžių prieštaravimų ir neatitikimų, kalbant apie tą patį įvykį. Tuo tarpu kritikuodamas apelianto pakviestų liudytojų parodymus teismas nurodė, „atsižvelgdamas į tai, kad liudytoja A. L. yra nukentėjusiojo A. Ž. bendraturtė, su kuriuo ji konfliktuoja jau daugelį metų, liudytojos santykiai su A. Š. draugiški, o liudytoja A. Š. yra kaltinamojo sutuoktinė, šių liudytojų parodymais teismas nesivadovauja ir juos vertina kritiškai. Kritiškai teismas vertina ir kitų liudytojų - A. G., V. Z. ir V. B. parodymus, kurie nebuvo nuoseklūs ir duotieji ikiteisminio tyrimo metu su duotais teisme nesutapo“. Apeliantas mano, kad kaip tik jo pakviestų liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir objektyvūs, atkreipia dėmesį į tai, kad nors teismas ir nurodo, kad A. G., V. Z. ir V. B. parodymai nebuvo nuoseklūs ir duotieji ikiteisminio tyrimo metu nesutapo su duotais teisme, tačiau ar šie nesutapimai yra esminiai, kai po įvykio praėjo metai laiko, teismas nepasisakė. Iš teismo nuosprendžio neaišku, su kokiais V. Z. parodymais ikiteisminio tyrimo metu buvo lyginami jo teisme duoti parodymais, nes V. Z. ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo apklaustas. Liudytojai A. L., A. Š., V. B., V. Z., A. G. buvo arčiausiai įvykio vietos ir geriausiai matė jo ir A. Ž. veiksmus. V. B., V. Z., A. G. yra visiškai pašaliniai žmonės, kurie nesuinteresuoti bylos baigtimi. Teismas, kritikuodamas apelianto pakviestų liudytojų parodymus, remiasi abejotinos vertės liudytojų, kurie buvo už 30–40 metrų, parodymais ir kurie sugebėjo per gyvatvorę matyti įvykį. Dėl šių priežasčių mano, kad 2014 m. spalio 22 d. Palangos miesto apylinkės teismo nuosprendis jam turi būti panaikintas ir jis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas.

Nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl esminių BPK pažeidimų grindžiami nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiant savo versiją ir išvadas dėl įvykio. Apeliaciniame skunde itin daug dėmesio skiriama nukentėjusiojo A. Ž. ir liudytojų A. B., A. N., V. P. parodymų kritikai bei paneigimui. Nukentėjusiojo nuomone, argumentai, skirti pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra apeliacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinėje instancijoje tikrinama, ar vertindamas byloje surinktus įrodymus, nustatydamas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nukentėjusiojo nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nuosprendžio turiniui. Pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Nuteistojo ir jam palankių liudytojų pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Atkreipia dėmesį, kad teismas pagrįstai pasisakė, kad nors privatus kaltintojas nurodė, jog smūgis lenta kliuvo ne tik į ranką, bet ir į kaktą, tačiau jokie sužalojimai kaktoje medikams ir specialistui apžiūrėjus A. Ž. nebuvo fiksuoti, o nukentėjusiojo dešinės rankos sužalojimai specialisto aprašyti konkrečiai, todėl teismas neturėdamas jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog lenta kliudyta nukentėjusiojo kakta, šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino.

Skirdamas bausmę nuteistajam A. Š. pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad A. Š. neteistas, padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, sunkių pasekmių jo padaryta nusikalstama veika nesukėlė, kaltinamasis dirba, atsižvelgė į kilusio konflikto priežastį, į tai, kad paties nukentėjusiojo veiksmai išprovokavo konfliktą su kaltinamuoju, kuris baigėsi nukentėjusiojo sužalojimu, ir nusprendė, kad geriausiai bausmės tikslai kaltinamajam bus pasiekti paskyrus laisvės apribojimo bausmę, mažesnę nei šios bausmės vidurkis. Nukentėjusiajam atstovauja advokatas Jonas Petrikas, todėl nukentėjusysis prašo priteisti iš nuteistojo 300 Lt advokato išlaidoms bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atlyginti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis privatus kaltintojas prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo 300 Lt advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl A. Š. kaltės. Vien tai, kad nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o A. Š. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. Š. įvykdė jam inkriminuotą veiką ir pagrįstai yra nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo – privataus kaltintojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų kaip visumos pakanka nuteistojo A. Š. kaltumui nustatyti. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad tai, jog A. Š. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina nukentėjusiojo privataus kaltintojo A. Ž., liudytojų A. N., V. P. ir A. B. parodymai, kurie yra nuoseklūs, patvirtinantys vieni kitus, šiuos parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. 1653/13(03). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus. Apeliantas savo skundą iš esmės grindžia tuo, kad jo kaltės negalima grįsti nukentėjusiojo privataus kaltintojo A. Ž. bei liudytojų A. N., V. P. ir A. B. parodymais, kadangi jie yra suinteresuoti iš jo pasipelnyti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta. Pažymėtina, kad nuteistojo kaltė mušus nukentėjusįjį privatų kaltintoją A. Ž. ir taip sukėlus jam fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojus, įrodyta ne tik šių liudytojų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurių visuma sudaro logišką ir nuoseklią duomenų grandinę, leidžiančią besąlygiškai konstatuoti apelianto kaltumą.

Apeliantas skunde akcentuoja aplinkybę, kad nukentėjusysis A. Ž. susižalojo pats griūdamas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokia apelianto keliama versija nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o paremta tik deklaratyviais samprotavimais apie tai, kokiu kitu būdu, negu nurodyta skundžiamame teismo nuosprendyje, galėjo susižaloti A. Ž.. Apelianto keliama versija prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, tuo tarpu nukentėjusiojo privataus kaltintojo parodymus patvirtina specialisto išvada, kuri yra aiški ir nekelia abejonių. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į teismą nekvietė specialisto išvadą surašiusio eksperto, kuris būtų nurodęs visas aplinkybes, kaip buvo sužalotas A. Ž.. Tačiau šiuo atveju akcentuotina tai, kad specialisto išvada Nr. 1653/13(03) yra surašyta laikantis BPK 90 straipsnyje numatytų reikalavimų, specialisto išvadą surašė ekspertas, turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę ir 43 metų darbo ekspertu stažą, specialisto išvadoje nurodyti A. Ž. padaryti sužalojimai, jų padarymo būdas, laikas, kokį sveikatos sutrikdymo mastą atitinka nustatyti sužalojimai, specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės atitinka kitus baudžiamosios bylos duomenis, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo kviesti ekspertą, kadangi pateiktoje specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės abejonių nekelia.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis – privatus kaltintojas A. Ž. parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d., apie 21 val. 30 min., jis atvyko į savo namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), atsivežė lentą, kurioje buvo užrašyta: „šeši metai kančių dėl L. piktadarysčių“, tą lentą pastatė prie laiptų ir nuėjo pasiimti raktų. Tada A. Š. užsipuolė jį su lenta, iškėlęs rankas su lenta puolė jį, trenkė jam į galvą, tačiau jis dešine ranka bandė užsidengti galvą, smūgis buvo į galvą, ranką, kaktą ir alkūnę, dėl to jis apsvaigo ir aukštielninkas krito ant gelžbetoninių plytelių, kurį laiką gulėjo, tada atsikėlė ir nuėjo į kaimyno A. N. kiemą, kur buvo A. N., V. P. ir A. N. iškvietė policiją. Konflikto metu kieme nieko nebuvo, šaligatvio nestebėjo. Nurodė, kad A. Š. jam sudavė smūgį, o kiti sužalojimai atsirado griūnant (b. l. 84–85). Analogiškus parodymus nukentėjusysis privatus kaltintojas A. Ž. buvo davęs ikiteisminio tyrimo metu (pridėta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 44–46). Be to, šiuos nukentėjusiojo privataus kaltintojo A. Ž. parodymus patvirtina 2013 m. rugpjūčio 5 d. specialisto išvada Nr. G1653/13(03), kurioje nurodyta, kad A. Ž. padaryti odos nubrozdinimai kairio peties užpakaliniame paviršiuje, kairės alkūnės sąnario išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairėje klubinėje srityje, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairės šlaunies viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, odos nubrozdinimas kairės išorinės kulkšnies srityje, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu ir minkštųjų audinių patinimu dešinio dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, minimus sužalojimus A. Ž. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nurodytas vietas kietais bukais daiktais. Apžiūros metu įvertinta (apžiūrėta) poodinių kraujosruvų spalva, odos nubrozdinimų gijimo laipsnis, įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose leidžia teigti, kad sužalojimus A. Ž. galėjo patirti maždaug prieš 2–3 paras iki objektyvios apžiūros, galbūt 2013 m. rugpjūčio 2 d. paros antroje pusėje, sužalojimai, tiek imant juos bendrai, tiek kiekvieną atskirai, yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties (pridėta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 55–56). Specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimų išsidėstymas kairiame kūno paviršiuje – ant kairio peties, kairės alkūnės, kairio klubo, kairės šlaunies kairės išorinės kulkšnies – leidžia teigti, kad šiuos sužalojimus A. Ž. galėjo patirti virtimo metu, kontaktuodamas su kietais bukais daiktais kietu šiurkščiu paviršiumi, o sužalojimas ant dešinio dilbio būdingas sužalojimams, įgautiems apsigynimo metu, dengiantis ranka kitas kūno vietas nuo traumuojančio poveikio. Taigi specialisto išvadoje nurodytas A. Ž. padarytų sužalojimų būdas patvirtina nukentėjusiojo – privataus kaltintojo A. Ž. parodymus, kad A. Š. jam sudavė smūgį, tačiau jis užsidengė ranka, nes sužalojimas ant dešinio dilbio būdingas sužalojimams, įgautiems apsigynimo metu, dengiantis ranka kitas kūno vietas nuo traumuojančio poveikio. Specialisto išvadoje konstatuoti A. Ž. sužalojimai ant kairio peties, kairės alkūnės, kairio klubo, kairės šlaunies, kairės išorinės kulkšnies, juos A. Ž. galėjo patirti virtimo metu, kontaktuodamas su kietais bukais daiktais kietu šiurkščiu paviršiumi, atitinka A. Ž. parodymus, kad kiti sužalojimai buvo padaryti griuvimo metu, kai nukentėjusysis privatus kaltintojas A. Ž. pargriuvo po A. Š. suduoto smūgio. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie specialisto nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiojo privataus kaltintojo nurodytas aplinkybės dėl jo sužalojimų padarymo (atsiradimo) vietos, laiko bei mechanizmo, t. y. kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. nukentėjusįjį A. Ž. sužalojo A. Š..

Nukentėjusiojo privataus kaltintojo parodymus patvirtina ir liudytojų A. N., V. P. ir A. B. parodymai. Liudytojas A. N. teisme parodė, kad A. Ž. įsigijo dalį jo namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), A. Š. yra kaimynas. 2013 m. rugpjūčio 2 d., apie 21.30 val., jis stovėjo prie vartų, apie 20 metrų atstumu nuo A. Ž. namų valdos, kai privažiavo A. B., su kuriuo jis kalbėjosi. Tada su mašina atvažiavo A. Ž., pastatė mašiną tolėliau kairėje pusėje, turėjo lentą, kurią pastatė kieme, grįžo prie mašinos. Kai A. Ž. vėl įėjo į kiemą, A. Š. šoko per gyvatvorę, iškėlė lentą abiem rankomis, A. Ž. pasilenkė, užsidengė su rankomis, o A. Š. tvojo A. Ž. per galvą, po to šis parkrito. Kai A. Ž. riktelėjo, A. B. atsisuko ir matė, kaip A. Š. vožė su lenta. Jis iškvietė policiją, A. B. kažkas paskambino ir šis nuvažiavo. (duomenys neskelbtini) kieme daugiau žmonių nebuvo, iš jo namo valdos matosi tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), ant šaligatvio įvykio metu nieko nebuvo, tačiau A. N. namo kieme buvo V. P. bei V. U. (b. l. 70–72). Liudytojas A. B. teisme parodė, kad jis turi nuosavybę Mėtų g. 5. Įvykio dieną važiuodamas dviračiu (duomenys neskelbtini) gatve sutiko A. N., stabtelėjo tarpuvartėje, A. N. bekalbant riktelėjo, abu pasižiūrėjo į kitą gatvės pusę ir pamatė, kad A. Š. buvo pakėlęs baltą baldinę plokštelę ir užsimojęs trenkė A. Ž. per galvą, nuo smūgio A. Ž. krito aukštielninkas (b. l. 66– 67). Liudytoja V. P. teisme parodė, kad A. Ž. pažįsta kaip gerą A. N. draugą. Įvykio dieną ji matė, kaip atvažiavo A. Ž., pasistatė mašiną ir ėjo į (duomenys neskelbtini), nešėsi kažkokią baltą plačią lentą. Ji buvo prie (duomenys neskelbtini) namo, prieangyje, prie savo kambario durų, kalbėjosi su pažįstama U., kito namo įvažiavimą matė gerai. Antrą kartą A. Ž. einant, matė A. Š. einantį per gyvatvorę, matė, kad A. Š. kažką sakė, po to matė, kad A. Ž. iškėlė vieną ranką užsidengti, bet nespėjo, o A. Š., pakėlęs tą lentą, trenkė A. Ž. į galvą, kliudė ranką, A. Ž. griuvo pusiau aukštielninkas (b. l. 81–83). Pažymėtina, kad visi šie liudytojai buvo apklausti ir atliekant ikiteisminį tyrimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir A. Š. sužalojimo (pridėta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 64–70), visi minėti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu davė analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme, minėti liudytojai laikėsi nuoseklios pozicijos, davė logiškus, neprieštaringus parodymus, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti, juo labiau, kad juos patvirtina kita byloje surinkta medžiaga. Šie parodymai atitinka ir nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, ir specialisto išvadoje nurodytą A. Ž. sužalojimų padarymo būdą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais įrodymais pripažindamas A. Š. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas be pagrindo nesirėmė liudytojų A. Š., A. G., V. Z., V. B. ir A. L. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtų liudytojų parodymus paneigia specialisto išvada Nr. G1653/13(03), kurioje nurodyta, jog A. Ž. nustatytas sužalojimas ant dešinio dilbio būdingas sužalojimams, įgautiems apsigynimo metu, dengiantis ranka kitas kūno vietas nuo traumuojančio poveikio. Taigi ši aplinkybė paneigia minėtų liudytojų teiginius, kad A. Š. tik buvo iškėlęs lentą ir ja A. Ž. nesudavė, o nukentėjusysis pargriuvo pats ir taip susižalojo. Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. ir liudytojų A. Š., A. G., V. Z., V. B. ir A. L. nurodytos aplinkybės prieštarauja kitai baudžiamosios bylos medžiagai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių asmenų parodymus įvertino kritiškai. Nors apeliantas skunde dėsto daug argumentų, kad teismas negalėjo remtis liudytojų A. N., V. P. ir A. B. parodymais, nes šie asmenys vienaip ar kitaip yra susiję su A. Ž. ir yra suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau tokie apelianto teiginiai nepagrįsti. Liudytojų A. N., V. P. ir A. B. parodymai atitinka kitą baudžiamosios bylos medžiagą, o vien tai, kad šie asmenys yra pažįstami su A. Ž., negali būti laikoma suinteresuotumu. Nuteistasis apeliaciniame skunde abejodamas liudytojų A. N., V. P. ir A. B. parodymais teigia, kad turi būti remiamasi liudytojų A. Š., A. G., V. Z., V. B. ir A. L. parodymais, tačiau pažymėtina, kad šie liudytojai taip pat yra susiję su nuteistuoju ir taip pat gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Taip siūlydamas vertinti įrodymus nuteistasis nori vieniems įrodymams suteikti didesnę reikšmę negu kitiems. Pažymėtina, kad nė vienas iš byloje esančių duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais reikšmingas bylai aplinkybes, vienas kitam neturi aukštesnės įrodomosios galios. Tik šių įrodymų visuma gali būti pagrindas patvirtinti arba paneigti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingai išspręsti bylą. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojų A. N., V. P. ir A. B. parodymai atitinka nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, nėra jokių duomenų, kad šie liudytojai duotų melagingus parodymus ir siektų apkalbėti A. Š., jų aiškinimai buvo nuoseklūs, logiški ir atitiko kitas byloje nustatytas aplinkybes, netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu liudytojų A. Š., A. G., V. Z., V. B. ir A. L. parodymus paneigia byloje esanti specialisto išvada Nr. G1653/13(03) ir kitų liudytojų parodymai. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų A. N., V. P. ir A. B. parodymais pripažindamas A. Š. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Deklaratyvūs skundo teiginiai, kad liudytojai A. N., V. P. ir A. B. negalėjo matyti konflikto tarp A. Š. ir A. Ž., nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o nuteistojo pamąstymai bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali būti vertinami kaip įrodymai.

Apeliantas savo skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad nukentėjusiojo A. Ž. ir liudytojos A. L. nesutarimai yra seni, nes tarp jų kyla konfliktai dėl A. Ž. nuosavybės, tačiau šiuo atveju esami nesutarimai tarp A. Ž. ir A. L. negali pateisinti A. Š. pavartoto smurto prieš kitus asmenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nėra jokio pagrindo teigti, kad apylinkės teismas, pripažindamas A. Š. kaltu, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Remdamasis aptartų duomenų visuma, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo A. Ž. sveikatą nežymiai sutrikdė būtent nuteistasis A. Š., o jo iškelta versija, kad neva nukentėjusysis susižalojo pats, nepasitvirtino, tokie jo samprotavimai deklaratyvūs ir vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtus savo veiksmus. Apeliantas skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje daug dėmesio skiria aplinkybei, kad A. Ž. nori iš jo pasipelnyti, tačiau jokių objektyvių duomenų apie tai nepateikia, todėl šie jo argumentai atmetami, nes tai neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl apelianto kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo A. Š. padarytus nusikalstamus veiksmus vertinti kitaip nei pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo tenkinti jo skundą jame nurodytais motyvais ir išteisinti A. Š., todėl apeliacinis skundas dėl A. Š. išteisinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi anksčiau išdėstytais argumentais nustatyta, kad nėra pagrindo išteisinti A. Š., atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikia jokių argumentų apie teismo priteistos žalos dydžius ar jam paskirtos bausmės dydį, o pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl nukentėjusiajam A. Ž. priteistos žalos dydžio ir A. Š. paskirtos bausmės dydžio.

Nukentėjusysis privatus kaltintojas A. Ž. prie atsikirtimo į apeliacinį skundą pridėjo sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) ir prašo priteisti nukentėjusiajam privačiam kaltintojui iš nuteistojo A. Š. 300 Lt už atsikirtimo į A. Š. apeliacinį skundą surašymą. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistojo A. Š., o ne pagal nukentėjusiojo privataus kaltintojo A. Ž. apeliacinį skundą, nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl nukentėjusiajam priteistinos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiajam privačiam kaltintojui A. Ž. iš nuteistojo A. Š. priteisti 300 Lt proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.