Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. S. (toliau – ir Pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, Atsakovas) 2022 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 6-2 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti Pareiškėjui iš Atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką, vadovaujantis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties 42 punktu; 3) priteisti iš Atsakovo Pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė ir skundą palaikydama jo atstovė teismo posėdžio metu teigė, kad Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 16 d. buvo statutinis valstybės tarnautojas. Minėtu laikotarpiu Pareiškėjas statutinėje įstaigoje Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje ėjo Pirmojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus viršininko pareigas. 2020 m. birželio 18 d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinė sutartis (toliau – ir Sutartis). Sutarties 7 punkte nustatyta, kad ši Sutartis taikoma visiems statutiniams valstybės tarnautojams. Sutarties 42 punkte nustatyta, kad: „Valstybės tarnautojams, įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų arba atleidžiant juos iš valstybės tarnautojo pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos, iš sutaupytų Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio lėšų mokama nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinė piniginė išmoka.“ Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2021 m. liepos 16 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu, t. y. Pareiškėjo prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Tuo pagrindu Pareiškėjas, vadovaudamasis Sutarties 42 punktu, 2021 m. liepos 16 d. Įstaigai pateikė prašymą išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką. Įstaiga, 2021 m. liepos 21 d. raštu Nr. P-1113 „Dėl informacijos pateikimo“ atsakydama į Pareiškėjo 2021 m. liepos 16 d. prašymą, nurodė, kad: „<...> sprendimo priėmimas dėl minėtos išmokos bus priimtas paskutiniame biudžeto metų ketvirtyje, išsiaiškinus (2021 metų pabaigoje), ar yra sutaupytų lėšų.“ Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 20 d. pakartotinai pateikė prašymą dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo. Įstaiga, išnagrinėjusi Pareiškėjo 2021 m. gruodžio 20 d. prašymą dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo, 2022 m. sausio 6 d. priėmė sprendimą neskirti vienkartinės piniginės išmokos. Toks Atsakovo sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad Sutarties 42 punktas numato Įstaigai galimybę mokėti valstybės tarnautojams nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartines išmokas turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų; Įstaiga sutaupytų lėšų neturi, todėl Įstaigos finansinė būklė neleidžia skirti vienkartinių išmokų valstybės tarnautojams vadovaujantis Sutarties 42 punktu.

Pareiškėjas nesutinka su tokiu Įstaigos sprendimu. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo dėl to, kad Atsakovas netinkamai aiškina Sutarties 42 punkto nuostatą tuo aspektu, kad vienkartinė piniginė išmoka gali būti išmokama atsižvelgiant į Įstaigos finansines galimybes, o būtent turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Sutarties 42 punkte nėra įtvirtinta, kad vienkartinė piniginė išmoka išmokama tik tuo atveju, jei buvo sutaupytos darbo užmokesčio lėšos. Pareiškėjo vertinimu, šioje Sutarties nuostatoje yra tik nurodomas pavadinimas įstaigos biudžeto eilutės (sutaupytų Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio lėšų), iš kurios turėtų būti atliekamas vienkartinės išmokos išmokėjimas pagal Sutarties 42 punktą. Sutarties 42 punkte yra aiškiai nustatyta, kad vienkartinė piniginė išmoka mokama, o ne kad gali būti išmokėta priklausomai nuo išorinių aplinkybių, pvz., įstaigos finansinės padėties. Sutartyje nėra jokių išlygų, t. y. nenumatyti atvejai, kada Sutartis ar atitinkami jos punktai gali būti nevykdomi. Todėl manytina, kad Įstaiga per plačiai vertina savo teises („Minėtas punktas numato Įstaigai tik galimybę mokėti <...>“) spręsti, kada vienkartinę išmoką išmokėti, o kada ne. Pareiškėjo vertinimu, Sutarties 42 punkte Įstaigai yra suformuluota pareiga, o ne teisė. Atsakovo teiginys, kad Įstaigos finansinė būklė neleidžia skirti vienkartinių išmokų valstybės tarnautojams vadovaujantis Sutarties 42 punktu, yra deklaratyvus. Aplinkybės nurodymas, kad Atsakovas 2021 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 14-13552 „Dėl papildomų asignavimų poreikio“ kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašydamas skirti papildomų asignavimų darbo užmokesčiui, niekaip nepagrindžia, jog Įstaigos finansinė būklė neleidžia įvykdyti Sutarties 42 punkto.

Įstaigoje patvirtintas didžiausias leistinas pareigybių sąrašas nėra užpildytas reikalingomis pareigybėmis. Taigi, Įstaiga, planuodama darbo užmokesčio fondą, jį turi apskaičiuoti pagal Įstaigoje patvirtintą didžiausią leistiną pareigybių skaičių. Faktinė aplinkybė, kad Įstaigoje nėra užimtos visos pareigybės, leidžia teigti, kad kol pareigybė laisva, tai šiai pareigybei suplanuotas darbo užmokestis yra sutaupomas. Informacija apie sutaupytas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio lėšas nėra viešai skelbiama, todėl Pareiškėjas net neturi galimybės įsitikinti Atsakovo argumentų pagrįstumu. Nors skundžiamame akte ir buvo nurodyta, kad Atsakovas į Kalėjimų departamentą kreipėsi dėl papildomų asignavimų poreikio, tačiau detalūs (aiškūs) kreipimosi argumentai nėra žinomi. Poreikis papildomiems asignavimams yra labai plati sąvoka, kaip ir poreikis darbo užmokesčiui. Sutarties 42 punktas nėra siejamas su Įstaigos biudžetiniais metais, o tai leidžia daryti išvadas, kad Pareiškėjui priklausanti vienkartinė piniginė išmoka gali būti išmokėta ir bet kada vėliau. Sutartimi suteikta teisė (gauti vienkartinę piniginę išmoką) Pareiškėjui negali būti nulemta to, ar Įstaigai pavyko sutaupyti piniginių lėšų, t. y. Įstaigos veiklos neigiamus padarinius perduoti Pareiškėjui, atimant iš jo Sutartimi suteiktą teisę gauti vienkartinę piniginę išmoką.

Sutarties 42 punktas negali būti taikomas tik „sėkmės“ atveju, t. y. kai Įstaigai pavyksta sutaupyti piniginių lėšų. Tokia situacija yra akivaizdi valstybės tarnautojo diskriminacijos išraiška, nes reiškia, kad vieniems valstybės tarnautojams įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinusiems iš valstybės tarnautojo pareigų arba atleistiems iš valstybės tarnautojo pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos, „sėkmės“ atveju pavyks gauti arba kitaip tariant bus išmokėta vienkartinė piniginė išmoka, kitiems – ne. Kad Pareiškėjas buvo diskriminuojamas, patvirtina ir tai, kad Įstaiga kitam valstybės tarnautojui, kurio tarnyba taip pat pasibaigė įgijus teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei pateikus prašymą atsistatydinti iš valstybės tarnautojo pareigų, tokio pobūdžio vienkartinę piniginę išmoką išmokėjo. Išmoka buvusiam Įstaigos valstybės tarnautojui buvo išmokėta 2021 m. spalio mėnesį. Priešingai, nei dėl Pareiškėjo, dėl kito valstybės tarnautojo nebuvo priimtas sprendimas, kad Įstaigos finansinė būklė neleidžia skirti vienkartinių piniginių išmokų vadovaujantis Sutarties 42 punktu. Taigi, akivaizdu, Įstaiga taiko dvigubus standartus ir toje pačioje situacijoje esančius asmenis vertina skirtingai.

Atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Sutarties 42 punkto nuostatas, teigdamas, kad vienkartinė piniginė išmoka gali būti išmokėta tik esant sutaupytoms darbo užmokesčio lėšoms. Skundžiamas aktas yra ne tik formalus ir nepagrįstas objektyviais duomenimis, bet ir diskriminuojantis. Pareiškėjo nuomone, visa tai sudaro pagrindą Skundžiamą aktą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu, dėl to jis turėtų būti panaikintas.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu visiškai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir paaiškino, kad Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2021 m. liepos 16 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu, t. y. Pareiškėjo prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. PV3-430 (toliau – ir Kolektyvinė sutartis) 42 punktu, Įstaigai 2021 m. liepos 16 d. pateikė prašymą išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką. Įstaiga, 2021 m. liepos 21 d. raštu Nr. S-1113 „Dėl informacijos pateikimo“ atsakydama į pareiškėjo 2021 m. liepos 16 d. prašymą, nurodė, kad: „<...> sprendimo priėmimas dėl minėtos išmokos bus priimtas paskutiniame biudžeto metų ketvirtyje, išsiaiškinus (2021 metų pabaigoje), ar yra sutaupytų lėšų“. Pareiškėjas, 2021 m. gruodžio 20 d. pakartotinai pateikė prašymą „Dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo“, kuriuo prašė nediskriminuoti ir išmokėti jam dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką. Įstaiga, išnagrinėjusi Pareiškėjo 2021 m. gruodžio 20 d. prašymą Nr. 5-334 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo“, 2022 m. sausio 6 d. raštu Nr. 6-2 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ priėmė sprendimą netenkinti prašymo. Sprendime nurodyta, kad „<...> Sutarties 42 punktas numato <...> Įstaigai galimybę mokėti valstybės tarnautojams nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartines pinigines išmokas turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Sutaupytų darbo užmokesčio lėšų Įstaiga neturi, todėl Įstaigos finansinė būklė neleidžia skirti vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams vadovaujantis Sutarties 42 punktu. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos netenkino Įstaigos 2021 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 14-13552 „Dėl papildomų asignavimų poreikio“ dėl papildomų asignavimų darbo užmokesčiui skyrimui“.

Vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 42 punktu, „Valstybės tarnautojams, įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų arba atleidžiant juos iš valstybės tarnautojo pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos, iš sutaupytų Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio lėšų mokama nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinė piniginė išmoka“.

Nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant Kolektyvinės sutarties turinį, matyti, kad, vadovaujantis Kolektyvinės sutarties 104 punktu, „Šalys įsipareigoja užtikrinti, kad Sutartis būtų vykdoma atsižvelgiant į bausmių vykdymo sistemai skiriamas valstybės biudžeto lėšas ir nepareikalautų papildomų lėšų iš 2020 m. valstybės ir savivaldybių biudžeto.“ Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kolektyvinės sutarties 42 punkte numatyta išmoka gali būti mokama tik turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Jeigu būtų laikoma, kad Atsakovas visais atvejais privalo išmokėti Kolektyvinės sutarties 42 punkte numatytą išmoką, nors sutaupytų darbo užmokesčio lėšų atitinkamais metais nebuvo, Atsakovui šio punkto įgyvendinimas taptų neįmanomas, be to, būtų pažeidžiamas Kolektyvinės sutarties 104 punktas. Darytina išvada, kad Kolektyvinės sutarties 42 punktas numato Atsakovui teisę, bet ne pareigą mokėti valstybės tarnautojams nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartines pinigines išmokas turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų.

Pažymėtina, kad ne tik nebuvo Įstaigoje 2021 metais sutaupyta darbo užmokesčio lėšų, tačiau ir susidarė darbo užmokesčio skola (383,3 tūkst. eurų) „Sodrai“, mokesčiams, profesinėms sąjungoms, – tai patvirtina Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinė ataskaita F4 pagal 2021 m. gruodžio 31 d. duomenis ir 2021 m. gruodžio 31 d. Mokėtinų sumų ataskaita.

Įstaigos pateiktas 2021 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. 14-13552 „Dėl papildomų asignavimų poreikio“ yra išsiųstas Kalėjimų departamentui per dokumentų valdymo sistemą „Doclogix“, tai patvirtina dokumento detalūs metaduomenys. Raštas buvo pateiktas 2021 metų pabaigoje, prieš baigiantis biudžetiniams metams, todėl vien tai, kad ši informacija nebuvo pateikta Ataskaitoje dėl žmogiškosios klaidos, nesudaro pagrindo manyti, kad Atsakovas pateikė neteisingą informaciją ir taip klaidina Pareiškėją.

Pareiškėjo skunde klaidingai nurodoma, kad Įstaiga kitam valstybės tarnautojui, kurio tarnyba taip pat pasibaigė įgijus teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei pateikus prašymą atsistatydinti iš valstybės tarnautojų pareigų, tokio pobūdžio vienkartinę piniginę išmoką išmokėjo ir taip diskriminavo pareiškėją. Valstybės tarnautojai D. K. buvo išmokėta Statuto 77 straipsnio 4 dalyje numatyta 2 mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o ne vienkartinė išmoka vadovaujantis Kolektyvine sutartimi, kaip nurodoma Pareiškėjo skunde. Išeitinių išmokų mokėjimo tvarka ir pagrindai, atleidžiant pareigūnus iš vidaus tarnybos, yra aiškiai sureguliuoti Statuto 77 straipsnyje. To paties straipsnio 1 dalis numato, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 4, 12, 15 ir 17 punktuose nurodytais pagrindais atleidžiamam iš vidaus tarnybos pareigūnui išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Nagrinėjamu atveju Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu, t. y. jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjo argumentai dėl kitiems Įstaigos pareigūnams neva išmokėtų išmokų ir taikomų dvigubų standartų turėtų būti vertinami kaip nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Pareiškėjas neskiria Kolektyvinėje sutartyje numatytos papildomos vienkartinės išmokos nuo Statute numatytos privalomos išmokos atleidžiamiems pareigūnams, kai jiems sukanka nustatytas amžius.

Atsakovas, atsisakydamas tenkinti Pareiškėjo 2021 m. gruodžio 20 d. prašymą Nr. 5-334 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo“, nepažeidė teisės aktų nuostatų reikalavimų, todėl panaikinti Atsakovo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 6-2 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ nėra pagrindo.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2022 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 6-2 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti Pareiškėjui iš Atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką, vadovaujantis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties 42 punktu; 3) priteisti iš Atsakovo Pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Bylos duomenimis, Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2021 m. liepos 16 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 13 punktu, t. y. Pareiškėjo prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2020 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. PV3-430 42 punktu, Įstaigai 2021 m. liepos 16 d. pateikė prašymą išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką. Įstaiga, 2021 m. liepos 21 d. raštu Nr. S-1113 „Dėl informacijos pateikimo“ atsakydama į Pareiškėjo 2021 m. liepos 16 d. prašymą, nurodė, kad: „<...> sprendimo priėmimas dėl minėtos išmokos bus priimtas paskutiniame biudžeto metų ketvirtyje, išsiaiškinus (2021 metų pabaigoje), ar yra sutaupytų lėšų“. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 20 d. pakartotinai pateikė prašymą „Dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo“, kuriuo prašė nediskriminuoti ir išmokėti jam dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką. Įstaiga, išnagrinėjusi Pareiškėjo 2021 m. gruodžio 20 d. prašymą Nr. 5-334 „Dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo“, 2022 m. sausio 6 d. raštu Nr. 6-2 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“ priėmė sprendimą netenkinti prašymo. Sprendime nurodyta, kad „<...> Sutarties 42 punktas numato <...> Įstaigai galimybę mokėti valstybės tarnautojams nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartines pinigines išmokas turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Sutaupytų darbo užmokesčio lėšų Įstaiga neturi, todėl Įstaigos finansinė būklė neleidžia skirti vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams vadovaujantis Sutarties 42 punktu. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos netenkino Įstaigos 2021 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 14-13552 „Dėl papildomų asignavimų poreikio“ dėl papildomų asignavimų darbo užmokesčiui skyrimui“.

Vidaus tarnybos pareigūnų statusą, priėmimą į tarnybą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą į statutines profesinio mokymo įstaigas ir mokymąsi jose, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialines garantijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas. Pagal Statuto 7 straipsnio 2 dalį, pareigūnų tarnybos santykiai reglamentuoti šiame statute. Kituose statutinių įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ir kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatytos specialios su šių įstaigų veiklos ypatumais susijusios pareigūnų tarnybos santykius reglamentuojančios normos.

Statuto 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Šakos kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kitų), atstovaujančių vienoje viešojo administravimo veiklos srityje tarnaujantiems pareigūnams, ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos rašytinis susitarimas, kuriame nustatomos visų tos viešojo administravimo veiklos srities pareigūnų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo) ir poilsio laiko ir kitos socialinės bei ekonominės sąlygos. Pareigūnams taikoma profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kitų), atstovaujančių valstybės tarnautojams, ir Vyriausybės sudaryta nacionalinė kolektyvinė sutartis, kurioje nustatomos Lietuvos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo), poilsio laiko ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose galioja Šakos kolektyvinė sutartis, kuri nustato papildomas garantijas bausmių vykdymo sistemoje dirbantiems darbuotojams (pagal 1.3 papunktį, darbuotojas – Kalėjimų departamento ir jam pavaldžios įstaigos statutinis pareigūnas, kitas valstybės tarnautojas ar darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį). Jų įgyvendinimą privalo užtikrinti Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos, kaip darbdaviai.

Šakos kolektyvinės sutarties 42 punktas numato, kad valstybės tarnautojams, įgijus teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų arba atleidžiant juos iš valstybės tarnautojo pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos, iš sutaupytų Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio lėšų mokama nuo vieno iki dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinė piniginė išmoka. Pažymėtina, kad Šakos kolektyvinės sutarties 42 punkto taikymui yra būtina sąlyga – atleidimo iš tarnybos atitinkamas teisinis pagrindas. Minėtoje nuostatoje įtvirtinta garantija yra numatyta valstybės tarnautojams, įgijusiems teisę gauti valstybinę socialinio draudimo pensiją arba pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir savo noru atsistatydinantiems iš valstybės tarnautojo pareigų, arba atleidžiant juos iš valstybės tarnautojo pareigų dėl amžiaus ar tarnybos pratęsimo termino pabaigos. Šakos kolektyvinės sutarties 42 punktas yra taikomas atleidžiant pareigūną pagal Statuto 72 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. kai jam sukanka šio statuto 73 straipsnyje nustatytas amžius arba baigiasi pratęstos jo tarnybos laikas, arba straipsnio 1 dalies 13 punktą, t. y. jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad Pareiškėjas buvo atleistas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 13 punktą, t. y. jo paties prašymu dėl išėjimo į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl šiuo atveju jis patenkino Kolektyvinės sutarties 42 punkto taikymui būtinąją sąlygą dėl atleidimo iš tarnybos teisinio pagrindo.

Pagal Kolektyvinės sutarties 104 punktą, šalys įsipareigoja užtikrinti, kad Sutartis būtų vykdoma atsižvelgiant į bausmių vykdymo sistemai skiriamas valstybės biudžeto lėšas ir nepareikalautų papildomų lėšų iš 2020 metų valstybės ar savivaldybės biudžeto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Sutarties 42 punkte numatyta išmoka gali būti mokama tik įstaigai turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų. Jeigu būtų laikoma, kad Atsakovas visais atvejais privalo išmokėti Sutarties 42 numatytą išmoką, nors sutaupytų darbo užmokesčio lėšų atitinkamais metais nebuvo, Atsakovui šio punkto įgyvendinimas taptų neįmanomas, be to, būtų pažeidžiamas Sutarties 104 punktas, kuris numato, kad Sutartis turi būti vykdoma atsižvelgiant į bausmių vykdymo sistemai skiriamas valstybės biudžeto lėšas ir nepareikalautų papildomų lėšų. Darytina išvada, kad Sutarties 42 punktas numato Atsakovui teisę, bet ne pareigą mokėti valstybės tarnautojams vienkartines pinigines išmokas turint sutaupytų darbo užmokesčio lėšų.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad vienkartinė piniginė išmoka pareiškėjui nebuvo išmokėta todėl, kad 2021 m. gruodžio mėn., t. y. kai buvo pateiktas prašymas dėl vienkartinės piniginės išmokos išmokėjimo ir pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, Pravieniškių PN-AK sutaupytų darbo užmokesčio lėšų neturėjo. Kaip minėta, Pravieniškių PN-AK ūkinės finansinės veiklos taryba 2021 m. gruodžio 28 d. posėdyje pažymėjo, kad, preliminariais skaičiavimais, įstaigoje yra planuojamas kreditorinis įsiskolinimas; nuo lapkričio mėn. jau buvo prašoma papildomų lėšų darbo užmokesčio fondui, nes trūko lėšų daliai lapkričio ir visam gruodžio mėnesio darbo užmokesčiui. Pravieniškių PN-AK 2021 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 14-13552 „Dėl papildomų asignavimų poreikio“ kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl papildomų asignavimų darbo užmokesčiui skyrimo, tačiau, Atsakovo teigimu, papildomi asignavimai nebuvo skirti. Akivaizdu, kad 2021 metais Pravieniškių PN-AK nebuvo sutaupyta darbo užmokesčio lėšų, todėl įstaigos finansinė būklė neleido skirti Pareiškėjui vienkartinės piniginės išmokos vadovaujantis Sutarties 42 punktu.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis buvo paliktas blogesnėje padėtyje, palyginti su tais pareigūnais, kurie iš vidaus tarnybos išėjo anksčiau nei Pareiškėjas. Tačiau Pareiškėjo skunde klaidingai nurodoma, kad Įstaiga kitam valstybės tarnautojui, kurio tarnyba taip pat pasibaigė įgijus teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei pateikus prašymą atsistatydinti iš valstybės tarnautojo pareigų, tokio pobūdžio vienkartinę piniginę išmoką išmokėjo ir taip diskriminavo pareiškėją. Valstybės tarnautojai D. K. buvo išmokėta Statuto 77 straipsnio 4 dalyje numatyta 2 mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o ne vienkartinė išmoka vadovaujantis Kolektyvine sutartimi, kaip nurodoma Pareiškėjo skunde. Teismas pažymi, kad Pareiškėjas konkrečių aplinkybių nenurodė ir savo argumentų nedetalizavo, t. y. kokiems pareigūnams, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo skirtos vienkartinės piniginės išmokos vadovaujantis Sutarties 42 punktu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti Atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2022 m. sausio 6 d. sprendimas Nr. 6-2 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas skirti jam vienkartinę piniginę išmoką pagal Kolektyvinės sutarties 42 punktą paliekant tarnybines pareigas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Atitinkamai netenkintini ir išvestiniai skundo reikalavimai, kuriais prašoma įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio vienkartinę piniginę išmoką pagal Kolektyvinės sutarties 42 punktą ir priteisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas.

Pareiškėjo atstovė pateikė teismui prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo: pirmuoju prašymu prašė priteisti 1185,89 Eur, papildomu prašymu prašė priteisti 350,90 Eur.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kaip matyti, Pareiškėjo skundas netenkintas, todėl Pareiškėjas nelaikytinas bylą laimėjusia šalimi ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas (ABTĮ 40, 41 str.).

Teismas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundas atmestinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.