Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditorės R. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-23993-191/2015 pagal kreditorės R. G. pareiškimą skolininkei E. R. dėl skolos išieškojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.). Pažymėtina, kad sumarinio proceso tikslas – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas (CPK 584 str. 1 d. 1 p.). Kadangi teismo įsakymas, priimtas vienos šalies pateiktais duomenimis, nėra skundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka, įsiteisėja per nustatytą 20 dienų terminą skolininkui nepareiškus prieštaravimų, tai šios kategorijos bylose ypač svarbu, kad skolininkas būtų tinkamai informuotas apie kreditoriaus pareiškimą ir teismo įsakymą (CPK 437, 438 str.) ir turėtų realią galimybę per 20 dienų terminą pareikšti prieštaravimus. Būtent dėl šių aplinkybių CPK 431 straipsnio, reglamentuojančio leistinumą, 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nenagrinėjamas, jeigu skolininkas gyvena užsienyje. Taigi, paduodant pareiškimą dėl įsakymo išdavimo skolininko gyvenamoji vieta turi būti Lietuvos Respublikoje, be to, skolininko gyvenamoji vieta arba darbo vieta turi būti žinoma. Tokius duomenis privalo nurodyti kreditorius pareiškime dėl įsakymo išdavimo (CPK 433 str.).

Nagrinėjamoje byloje apeliantės pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodyta, kad skolininkės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti kreditorės pareiškimą CPK 431 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu pagrindu Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM duomenimis nustatęs, jog skolininkė 2005-04-12 deklaravusi išvykimą į užsienį – Jungtinę Karalystę (b. l. 5). Pažymėtina, kad pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Jeigu asmens nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta pagal šio kodekso 2.12 straipsnyje nustatytus kriterijus, laikoma, kad tokio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo gyvenamoji vieta, kurią apibrėžia CK 2.16, 2.17 straipsniai (CK 2.16 str. 3 d.). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena; jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 1 d., 2 d.). Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad gyvenamąja vieta laikytina vieta, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena. Apeliantė iš esmės pagrįstai teigia, kad viešojo registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra vienintelis kriterijus, kuriuo nustatytina fizinio asmens gyvenamoji vieta. Tačiau pažymėtina, jog visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar procesas inicijuojamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ar sumarinio proceso taisykles, reiškiant reikalavimą kitu negu viešajame registre užfiksuotu skolininko gyvenamosios vietos adresu, turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys, kad skolininko gyvenamosios vietos adresas yra būtent tas, kuris yra nurodomas bylą inicijuojančiame procesiniame dokumente. Nors pagal CPK 433 straipsnio 3 dalį prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama taip, jog kreditorius turi teisę nepridėti jokių pareiškimo priedų, patvirtinančių, jog jis įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas. Tokie priedai turi būti pridėti prie reiškiamo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo. Šiuo atveju prie pareiškimo nebuvo pridėti jokie priedai, patvirtinantys apeliantės nurodytą aplinkybę, jog skolininkės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Apeliantės atskirajame skunde prielaidomis pagrįstos aplinkybės, kad apeliantė gyvena tame pačiame daugiabutyje kaip ir skolininkė, todėl apeliantei yra žinoma, jog skolininkės faktinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad skolininkė tik nėra deklaravusi sugrįžimo į Lietuvos Respubliką, dar neįrodo, jog skolininkė gyvena ankščiau minėtu adresu ir dabar bei kad ši vieta yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir byloje esantys duomenys, nes pirmosios instancijos teismui išsiuntus skolininkei pranešimą dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo ir atskirojo skundo kopiją adresu (duomenys neskelbtini), šie procesiniai dokumentai adresatui nebuvo įteikti (b. l. 12, 13). Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pareiškimo padavimo metu nėra galimybės nustatyti tikrąją skolininkės gyvenamąją vietą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad skolininkės gyvenamoji vieta turėtų būti jos deklaruota paskutinė gyvenamoji vieta, kas atitinka CK 2.17 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėtina, jog pagal CK 4.262 straipsnį į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM duomenimis skolininkė yra deklaravusi išvykimą į užsienį - Jungtinę Karalystę (b. l. 4), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavęs, jog pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto leistinumo reikalavimo (CPK 435 str. 2 d.).

Taip pat pažymėtina, kad CPK 438 straipsnio, 124 straipsnio 1-3 dalių, 123 straipsnio 3, 4 dalių, reglamentuojančių kreditoriaus pareiškimo, teismo įsakymų nuorašų bei teismo pranešimo įteikimo skolininkui tvarką, analizė leidžia daryti išvadą, kad tam tikrais atvejais šie procesiniai dokumentai gali būti įteikti skolininkui ir ne asmeniškai. Be to, procesinius dokumentus įteikiantys asmenys gali pažeisti teisės aktų, reglamentuojančių tokių dokumentų įteikimą, reikalavimus. Tokiais atvejais aplinkybė, kad skolininkas gyveno užsienyje, gali paaiškėti ir po teismo įsakymo įsiteisėjimo, kas gali sukelti neigiamas pasekmes skolininko atžvilgiu. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantės pareiškime dėl įsakymo išdavimo nurodytą prašymą leisti skolininkei procesinius dokumentus įteikti per antstolį.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.