Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant atsakovės atstovėms Olgai Zabelinai ir Gintarei Bliujienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutiko su 2014-04-14 Išvadoje nurodytais teiginiais, jog ji netinkamai kontroliavo, organizavo ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-00620-12 ir jam vadovavo. Pabrėžė, kad šį ikiteisminį tyrimą atliko Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnai. Pažymėjo, kad iš pradžių nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių, kad S. M. ir P. G. veikoje nebuvo apgaulės, kaip nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 182 str. 1 dalyje. 2012-04-13 buvo priimti nutarimai apklausti minėtus asmenis liudytojais, tačiau buvo gautas tarnybinis pranešimas, kad V. G. išvykęs į Vokietiją, todėl 2012-08-13 jis byloje buvo patrauktas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška. S. M. 2012-04-25 buvo apklaustas liudytoju. Tai, kad nutarime buvo nurodžiusi ne tą LR BK straipsnį, laikė technine klaida, nurodydama, kad tai ikiteisminiam tyrimui nesutrukdė. Pareiškėjos vertinimu, išnykus nusikalstamos veikos, nustatytos LR BK 182 str. 1 dalyje, pagrindams, jos pačios priimtas nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir LR BPK) 3¹ straipsniu, pasinaikino. Pažymėjo, kad S. M. 2012-03-30 pateikus 2400 Lt sumokėjimo kvitą nukentėjusiajai, 2012-10-05 buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nutarimo, kuriuo buvo sustabdytas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusioji neskundė (žala buvo atlyginta), todėl neliko abejonių, kad nusikalstamos veikos neliko, o nutarimas V. G. pripažinti įtariamuoju ir paskelbti jo paiešką, buvo panaikintas. Tvirtino, kad jokio bylos nutraukimo 2012-06-29 nebuvo, o nesusipratimas dėl statistinės kortelės buvo išspręstas. Pabrėžė, kad šioje byloje buvo apgintos nukentėjusiosios I. P. teisės pareiškėjai pačiai įtikinus S. M. ir atsiskaičius su nukentėjusiąja. Kategoriškai tvirtino, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo neatliko, ji atliko tik prokuroro kompetencijai paskirtus veiksmus. Pareiškėja kategoriškai nesutiko, kad pažeidė LR BPK 176 str. 1 dalies, 214 straipsnio, 212 straipsnio normų, konstatuotų tarnybinio patikrinimo komisijos. Nukentėjusiajai I. P. pranešimus su procesiniais sprendimais išsiuntė 2012 m. rugpjūčio mėn. bei 2012-10-09, prieš grąžindama bylą į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK (toliau – ir VA VPK Vilniaus RPK). Nurodė, kad nukentėjusioji paskambino pareiškėjai 2013 m. balandžio mėnesį ir pareiškė nepasitenkinimą, kad jai buvo sumokėta per maža suma ir pakartotinai paprašė gauti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-00620-12 nutraukimo. Pakartotinai minėtą nutarimą išsiuntė 2013-04-09, su nukentėjusiąja bendravo maloniai. Pareiškėjos teigimu, priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra priimtas įstatymo nustatytose ribose, turiniu ir forma atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, išvados motyvuotos, ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais.

Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00620-12 nurodė, kad LR BPK 3¹ str. 1 dalis nustato, kad ikiteisminis tyrimas gali būti sustabdytas, kai ikiteisminio tyrimo metu atlikti visi reikiami proceso veiksmai ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau toks asmuo nenustatytas. Nagrinėjamu atveju taip atlikta nebuvo. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal LR BK 182 str. 1 dalį dėl galimo sukčiavimo, gavus I. P. pareiškimą ir jo patikslinimą. 2012-04-05 apklausta kaip liudytoja I. P. parodė, kad turtines pretenzijas (3900 Lt) dėl durų nepagaminimo ji turi tik S. M.. 2012-04-25 šis asmuo pripažino, kad gavo iš nukentėjusiosios pinigus už durų pagaminimą, tačiau paaiškino, kad negalėjo šio užsakymo įvykdyti, nes susižalojo pirštus, įsipareigojo grąžinti skolą nukentėjusiajai. 2012-05-25 VA VPK Vilniaus RPK tyrėjos Ž. Ž. pranešime pareiškėjai buvo išreikšta nuomonė, kad tarp nukentėjusiosios ir S. M. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl nukentėjusioji dėl padarytos žalos turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. VA VPK Vilniaus RPK pateikė duomenis (20 ikiteisminio tyrimo rezultatų statistinę kortelę) su pareiškėjos parašu, kad 2012-06-29 ikiteisminis tyrimas minėtoje byloje nutrauktas. Nurodė, kad 2012-06-29 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nei baudžiamojoje byloje, nei kontrolės byloje nebuvo, pareiškėja jo priėmimo faktą neigia. Priimtame 2013-08-23 nutarime pripažinti P. G. įtariamuoju pagal 186 str. 1 dalį (tokia veika iš viso nebuvo tiriama) ir paskelbti jo paiešką vietoje LR BPK 21 str. 3 dalies ir 142 straipsnio, pareiškėja nurodė LR BPK 170 straipsnį ir šias klaidas nepagrįstai vadina techninėmis klaidomis, o 20 kortelės apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą pasirašymą ir pateikimą policijos įstaigai – nesusipratimu. Atsakovės teigimu, prokuroras yra baudžiamojo proceso vadovas ir toks jo vaidmuo yra ypač svarbus, visi prokuroro veiksmai ir sprendimai ikiteisminiame tyrime turi būti motyvuoti ir atitikti teisės aktų nuostatas. Darė išvadą, kad visi kiti faktai apie padarytus pareiškėjos pažeidimus atliekant tyrimą šioje byloje, yra patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiagoje bei 2014-04-14 Išvadoje esančiais dokumentais, nukentėjusiosios I. P. paaiškinimu, Vilniaus apygardos prokuratūros Dokumentų valdymo skyriaus (toliau – ir DVS) vedėjos R. M. paaiškinimu ir duomenimis iš DVS.

Motyvuojamoji dalis

2013-11-12 buvo surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 1.12-(208711)-822, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjos kabinete neužrakintame seife rasta dokumentų kopijos su žyma „Visiškai slaptai“ iš baudžiamosios bylos Nr. 57-1-01705-10 (t. 3, b. l. 180).

2013-11-29 sudaryta komisija surašė patikrinimo išvadą Nr. 1.12-(208711)-861, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos kabinete rasta asmenų mirties faktų medžiaga, kuriose nebuvo duomenų apie priimtus procesinius sprendimus, baudžiamoji byla Nr. 57-1-1758-98, kurioje taip pat nebuvo duomenų apie priimtą procesinį sprendimą bei didelis kiekis procesinio ir kitokio pobūdžio dokumentų, kurie nesusisteminti, laikomi krūvose (t. 1, b. l. 165).

2013-12-04 Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroras R. J. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 1.12.-(201)-864 Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, kuriuo informavo, jog yra tikslinga pradėti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos veiksmų (neveikimo) (t. 1, b. l. 155–156). Tos pačios dienos rezoliucija Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pradėjo pareiškėjos veiklos tarnybinį patikrinimą (t. 1, b. l. 155–156).

Minėtas tarnybinis patikrinimas buvo baigtas 2014-01-24, surašius tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-379 (toliau – ir 2014-01-24 Išvada) (t. 1, b. l. 132–146). 2014-01-28 Vidaus tyrimų skyriaus prokurorė Olga Zabelina surašė atskirąją nuomonę dėl 2014-01-24 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 17.9-379, kurioje nurodė, kad nesutinka su 2014-01-24 Išvados dalimi, kurioje konstatuota, kad tarnybinė atsakomybė pareiškėjai negali būti taikoma dėl to, kad duomenys apie jos tarnybinius veiksmus, turinčius tarnybinio nusižengimo požymių, šiuo konkrečiu atveju gauti, pažeidžiant prokuroro neliečiamumo garantijas (t. 1, b. l. 147–150).

2014-01-31 Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2014-01-24 Išvadai nepritarė ir pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą (t. 1, b. l. 132).

2014-02-03 Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu „Dėl komisijos papildomam tarnybiniam patikrinimui atlikti sudarymo“ Nr. I-28 buvo sudaryta komisija papildomam tarnybiniam patikrinimui atlikti, kuriai buvo pavesta atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos tarnybinių veiksmų (neveikimo), siekiant pašalinti 2014-01-24 Išvados ir 2014-01-28 atskiros nuomonės prieštaravimus (t. 4, b. l. 130).

Tarnybinis patikrinimas baigtas 2014-04-14 surašius Išvadą. Joje aprašytos ir įvertintos konkrečios pareiškėjos padarytų tarnybinių pažeidimų aplinkybės, nurodytas teisinis tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindas bei motyvai dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos paskyrimo. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėja netinkamai kontroliavo, organizavo ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-00620-

12 bei vadovavo jam, o būtent: nesant pagrindo sustabdė ikiteisminį tyrimą remiantis LR BPK 3¹

straipsniu, proceso dokumentuose taikė netinkamas BPK normas, netinkamai pildė statistines

korteles, iš ikiteisminio tyrimo įstaigos gavusi pranešimą, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, toliau

tęsė ikiteisminio tyrimo atlikimą daugiau nei vieną mėnesį; pranešimą nukentėjusiajai apie tyrimo

nutraukimą išsiuntė ne 2012-10-05 (kaip nurodyta byloje esančiame lydraštyje), bet 2013-04-09,

t. y. po pusės metų nuo sprendimo priėmimo dienos. Tokiais veiksmais prokurorė pažeidė BPK 1 str. 1 dalį, 2 straipsnį, 3¹ straipsnį, 214 straipsnį, Prokuratūros įstatymo 14 str. 1 dalį, 20 str. 1 d. 4 punktą, Rekomendacijų dėl prokuroro veiklos organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004-02-25 įsakymu Nr. 1-40 su pakeitimais, patvirtintais generalinio prokuroro 2008-06-19 įsakymu Nr. 1-86, 1, 5.3 punktus, Statistinių kortelių apie nusikalstamų veikų žinybinio registro objektus pildymo, registravimo, teikimo ir saugojimo instrukcijos, patvirtintos Vidaus reikalų ministro 2003-08-08 įsakymu Nr. IV-160 su vėlesniais pakeitimais, 12 punkto reikalavimus.

Įvardinta, kad šiuos tarnybinius pažeidimus prokurorė padarė dėl savo nerūpestingumo, nesugebėjimo tinkamai organizuoti darbą, netvarkingumo darbe.

Lietuvos Respublikos prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas nustato specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (Prokuratūros įstatymo 1 straipsnis). Prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja šio įstatymo 39¹ – 43 straipsniai. Aptariamo įstatymo 40 straipsnis nustato, kad prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius gali būti skiriamos šioje įstatymo normoje išvardytos tarnybinės nuobaudos – pastaba; papeikimas; kvalifikacinio rango pažeminimas; perkėlimas į žemesnes pareigas; atleidimas iš tarnybos. Prokuratūros įstatymo 41 straipsnis nustato pagrindines procedūras, kurių turi būti laikomasi skiriant tarnybinę nuobaudą.

Nuostatų 15 punkte nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas turi būti atliktas per generalinio prokuroro pavedime nustatytą terminą, o jeigu terminas nenustatytas, per 30 kalendorinių dienų.

BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Lietuvos Respublikos prokuratūra yra įsteigta, specialus prokuroro statusas ir įgaliojimai yra nustatyti tam, kad prokurorai teisės aktų nustatyta tvarka atskleistų nusikalstamas veikas ir užtikrintų, kad jas padarę asmenys įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pažymėtina, kad prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymais jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, prokurorui keliami aukšti kvalifikacijos bei asmeninių savybių reikalavimai. Todėl sprendžiant dėl prokuroro kaltės klausimo, svarbu atsižvelgti ne tik į tas aplinkybes, kurios trukdė prokurorui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir į tai, kokių priemonių ėmėsi prokuroras, siekdamas pašalinti iškilusias kliūtis, trukdančias jam tinkamai atlikti savo pareigas. Kalta veika yra ne tik tokia veika, kuria tyčia siekiama tam tikrų neigiamų padarinių, bet ir tokia veika, kurią darydamas asmuo lengvabūdiškai tikisi išvengti neigiamų pasekmių, arba nors ir nenumato, kad neigiami padariniai gali atsirasti, tačiau turi ir gali tai numatyti.

Teismo vertinimu, būtent prokuroro pareiga užtikrinti, kad ikiteisminis tyrimas nebūtų nepagrįstai užvilkintas tiek, kad įtariamieji išvengtų baudžiamosios atsakomybės dėl baudžiamosios senaties terminų pabaigos.

Pareiškėja tvirtino, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas nepagrįstai, nes tarnybinio patikrinimo pagrindu tapę dokumentai buvo paimti neteisėtai, pažeidžiant Konstituciją, Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio, 11 str. 2 dalies, 12 str. 4 dalies, 15 str. 3 ir 4 dalių nuostatos. Pareiškėjos vertinimu, jai nepranešus ir nesant jokio pagrindo, vyr. prokurorė J. K. nepagrįstai atliko jos tarnybiniame kabinete dokumentų patikrą. Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad jį tai vertina kaip atliktą kratą be pareiškėjos sutikimo ir nesant tam teisinio pagrindo. Atsakovė nurodė priešingai, kad pareiškėjos kabinete esančių dokumentų patikra buvo būtina, siekiant užtikrinti sklandų skyriaus, prokuratūros bei teismų darbą. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka.

Prokuratūros įstatymo 12 str. 4 dalyje nustatyta, kad įeiti į prokuroro gyvenamąsias, tarnybines ir kitas patalpas, daryti jose arba prokuroro asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje arba kitoje asmeninėje transporto priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti prokuroro asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį galima tik prokuroro sutikimu arba jei generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos. Ši nuostata netaikoma, kai prokuroras yra užkluptas darantis nusikalstamą veiką ar tuoj po jos.

Teismas, įvertinęs Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio nuostatas, daro išvadą, kad gauti prokuroro sutikimą įeiti į jo tarnybines patalpas, įstatymų leidėjas siekė užtikrinti, kad nebūtų neteisėto kišimosi į prokuroro procesinę veiklą, kad pašaliniai asmenys negalėtų susipažinti su prokuroro turimais užrašais ir dokumentais. Tačiau ši nuostata negali būti taikoma, kai yra būtinumas patekti į prokuroro tarnybines patalpas siekiant tinkamai organizuoti prokuratūros padalinio darbą, užkirsti kelią galimam tarnybiniam pažeidimui. Imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms tinkamai atlikti (2000-05-08 Konstitucinio Teismo nutarimas). Teismo vertinimu, prokuroro nepriklausomumo garantijų sistema negali sudaryti ir nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prokuroras galėtų pateisinti netinkamą jam įstatymų priskirtų funkcijų atlikimą. Lietuvos Respublikos prokuratūros darbo reglamente nustatyta, kad apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiasis prokuroras užtikrina apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų darbo drausmę, darbo krūvio tolygų paskirstymą ir vykdo jo kontrolę (44.1. punktas). Vertinant priešingai, taip kaip vertina pareiškėja, atitinkamos prokuratūros vadovai negalėtų tinkami organizuoti ir kontroliuoti vadovaujamo skyriaus prokurorų darbo, negalėtų užtikrinti darbo drausmės, darbo krūvio tolygaus paskirstymo, negalėtų organizuoti valstybinio kaltinimo palaikymo, negalėtų prižiūrėti kaip yra laikomasi generalinio prokuroro, departamento, skyriaus prokuroro įsakymų ar nurodymų.

Iš pareiškėjos pateiktų argumentų galima būtų daryti išvadą, kad prokuroras be jo sutikimo negalėtų būti nubaustas už padarytus tarnybinius pažeidimus, nes nesant jo sutikimui, surinkti įrodymus apie jo galimai padarytus tarnybinius pažeidimus nebūtų galimybės. Teismo vertinimu, toks minėtų nuostatų vertinimas prieštarautų teisėtumo ir teisingumo principams.

Byloje nustatyta, to neginčija ir pareiškėja, kad laikotarpiu nuo 2013-07-08 – 2013-11-28 pareiškėja dėl atostogų ir ligos nebuvo tarnyboje ilgiau kaip 4 mėnesius, tačiau pareiškėja tvirtina, kad jokio dokumentų patikrinimo nereikėjo atlikti, nes visas kontrolės bylas, išeidama atostogų, ji atidavė vyr. prokurorei T. P., o 2014-08-12 kontrolės bylas dar kartą pateikė vyr. prokurorei J. K.. Pažymėtina, kad šie pareiškėjos argumentai prieštarauja byloje surinktai medžiagai. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad: Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyr. prokurore J. K. paskirta nuo 2013-08-10 (t. 2, b. l. 73) ir nuo šios dienos ji perėmė visus dokumentus bei tarnybinius reikalus; 2013-03-08 Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro įsakymu „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių patvirtinimo, specializacijų baudžiamajame procese ir ikiteisminių tyrimų paskirstymo prokurorams tvarkos nustatymo“ Nr. V-4 2.101.2 punkte nustatyta, kad Šeštojo skyriaus prokurorė V. D., laikinai nesant prokurorės V. B., ją pavaduoja (t. 2, b. l. 34), kuri 2013-12-30 pateikė paaiškinimą, kad pareiškėja savo eilinių atostogų ir nedarbingumo metu jokių tarnybinių dokumentų, reikalingų pavadavimui, neperdavė (t. 2, b. l. 67); Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyr. prokurorės J. K. 2013-11-06 tarnybinis prašymas, kuriame nurodyta, jog pareiškėja neinformavo vyr. prokurorės apie bylos Nr. 57-1-1669-12 eigą, taip pat teisminiam nagrinėjimui perduotose bylose kitiems skyriaus prokurorams pavesta palaikyti kaltinimus bei kontroliuoti ikiteisminius tyrimus, tačiau kontrolės bylos nebuvo perduotos, todėl kyla keblumų pavaduojant (t. 1, b. l. 61); Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras G. B., atsižvelgdamas į Šeštojo skyriaus vyr. prokurorės J. K. tarnybinį prašymą dėl pareiškėjos kabinete esančių dokumentų patikrinimo, pavedė atlikti pareiškėjos kabinete esančių dokumentų patikrinimą, sudarė tam komisiją, kurią įpareigojo atlikus patikrinimą, iki 2013-11-29 pateikti patikrinimo išvadą (t. 1, b. l. 62).

Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju patekimas į pareiškėjos (prokurorės) tarnybinį kabinetą be jos sutikimo, negali būti vertinamas kaip kišimasis į prokuroro procesinę veikla ir juo labiau negali būti vadinamas krata. Teismas pritaria atsakovės argumentams, kad šiuo atveju buvo ne tik teisėta, bet ir būtina patekti į pareiškėjos kabinetą tam, kad būtų užtikrinta sklandi skyriaus, o tuo pačiu ir prokuratūros bei teismų veikla.

Atsakant į šiuos pareiškėjos argumentus, pažymėtina, kad Nuostatų 29 punkte nustatyta, jog tarnybinio patikrinimo išvados kopiją tikrintojas privalo pasirašytinai įteikti prokurorui, dėl kurio veiksmų atliekamas tarnybinis patikrinimas, o jam atsisakius pasirašyti – surašomas aktas, o 33 punkte nustatyta, kad motyvuotas teikimas surašomas atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes. Teikime turi būti nurodyti padaryto tarnybinio pažeidimo sudėties elementai, tarnybinio pažeidimo teisinis vertinimas ir siūloma tarnybinės nuobaudos rūšis. Tarnybinio patikrinimo išvada nesaisto teikimą rašančio prokuroro. Taigi, tai, kad pareiškėja su 2014-04-14 Išvada buvo supažindinta 2014-04-18, niekaip negali įtakoti teikimą rašančio prokuroro. Papildomai pažymėtina, kad prokuroras, galimai padaręs tarnybinį pažeidimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Nuostatų 18 punkte nurodyto pranešimo gavimo dienos gali tikrintojui pateikti rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio pažeidimo. Rašytinė medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai pranešimas „Dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų“ įteiktas 2014-03-03 (ta patvirtina ir pati pareiškėja) (t. 4, b. l. 95–98), paaiškinimą pareiškėja pateikė 2014-03-14 (t. 1, b. l. 74–88), o susipažinus su 2014-04-14 Išvada 2014-04-22 pateikė dar vieną paaiškinimą (t. 1, b. l. 89–110). Atkreiptinas dėmesys, kad Nuostatai nenustato imperatyvo, kada tikrinamas prokuroras turi būti supažindintas su tarnybinio patikrinimo išvada, be to, kaip jau minėta, išvada laikytina skundžiamo įsakymo sudedamąja dalimi, todėl vėlesnis susipažinimas su išvada, netrukdo ir nesutrukdė pareiškėjai ginti savo teisių įstatymo nustatyta tvarka.

Kitas argumentas, kuris, pareiškėjos teigimu, pagrindžia skundžiamo įsakymo neteisėtumą yra tai, kad negalėjo būti pavestas atlikti papildomas tarnybinis patikrinimas. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negali. Nuostatų 30 punkte nustatyta, kad tarnybinio patikrinimo komisijos narys, nesutikdamas su komisijos nuomone, turi teisę, baigus tarnybinį patikrinimą, raštu per 2 darbo dienas nuo išvados surašymo dienos pateikti atskirąją nuomonę, kuri yra tarnybinio patikrinimo išvados sudedamoji dalis. Generalinis prokuroras (jo nesant – generalinio prokuroro pavaduotojas pagal kompetenciją), gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą su išvada, kurioje nėra konstatuota, kad prokuroras padarė tarnybinį pažeidimą, priima vieną iš šių sprendimų: pritaria išvadai (34.1 punktas); nepritaria išvadai ir paveda atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą (34.2 punktas). Taigi, papildomas tarnybinis patikrinimas galėjo būti atliekamas. Jei generalinis prokuroras (jo nesant – generalinio prokuroro pavaduotojas pagal kompetenciją) pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą, toks tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant motyvuotą tarnybinio patikrinimo išvadą, kuri panaikina ankstesnę tarnybinio patikrinimo išvadą. Tokiu atveju, esant pagrindui skirti tarnybinę nuobaudą, surašomas teikimas Nuostatų nustatyta tvarka. Nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas nuo papildomo tarnybinio patikrinimo išvados surašymo dienos (Nuostatų 36 punktas). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovė laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų, taisyklių ir jų nepažeidė.

Dėl pažeidimų, susijusių su ikiteisminiu tyrimu Nr. 57-1-01705-10

Pažymėtina, kad pareiškėja neneigia pažeidusi Valstybės tarnybos paslapčių įstatymo 22 str. 3 dalį, tačiau tvirtina, kad nuobauda už tai negalėjo būti paskirta, nes 2013-11-12 buvo suėjęs senaties terminas. Teismas ir su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negali.

Prokuratūros įstatymo 41 str. 6 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytais atvejais tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal aukščiau aptartą teisinį reguliavimą termino skirti tarnybinę nuobaudą skaičiavimui yra ypač reikšminga nustatyti tarnybinio nusižengimo padarymo dieną.

Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena. LVAT praktikoje aptariant tęstinio tarnybinio nusižengimo atvejus, ne kartą buvo pažymėta, kad tais atvejais, kai padaryti pažeidimai savo esme yra tam tikrų įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytų pareigų neatlikimas, neveikimas, kuris savo pobūdžiu yra tęstinis pažeidimas, tokie nusižengimai trunka, iki įvykdomas įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytas reikalavimas (LVAT 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1889/2012, LVAT 2005 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-593/2005).

Pareiškėja tvirtina, kad įslaptintų dokumentų kopijas padarė 2010-11-09, o jos rastos buvo tik 2013-11-12 pareiškėjos tarnybiniame kabinete (t. 1, b. l. 24).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja padarė tęstinį tarnybinį nusižengimą. Visu pirma, ji 2010-11-09 padarė įslaptintų dokumentų kopijas (patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kada ji kopijas padarė, tačiau taip tvirtina pati pareiškėja) ir jas netinkamai saugojo. Tarnybinis nusižengimas truko iki 2013-11-12, kuomet kopijos buvo rastos. Tarnybinio nusižengimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena, todėl nustatytas Prokuratūros įstatymo 41 str. 6 dalyje terminas nėra praleistas. Kiti pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, susiję su šio pažeidimu, teisinės reikšmės neturi, nes ji šį pažeidimą pripažino.

Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-00620-12

Pažeidimas konstatuotas, kad nesant pagrindo pareiškėja sustabdė šį ikiteisminį tyrimą, remdamasi BPK 3¹ straipsniu; 2012-08-23 nutarime pripažinti asmenį įtariamuoju pagal LR BK 186 str. 1 dalį ir paskelbti jo paiešką taikė netinkamas BPK normas; 2012-08-27 gavusi pranešimą iš VA VPK, kad įtariamojo asmens paieška negalima, nes ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2012-06-29, nesiaiškino, kodėl ir kuo remiantis ikiteisminio tyrimo įstaiga pateikė tokius duomenis, ir kodėl tyrimo rezultatų statistinėje kortelėje yra įrašas su jos parašu apie minėto ikiteisminio tyrimo nutraukimą, o 2012-10-05 priėmė nutarimą minėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti; pranešimą nukentėjusiai apie tyrimo nutraukimą išsiuntė ne 2012-10-05 (kaip nurodyta lydraštyje), bet 2013-04-09, t. y. praėjus pusei metų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pareiškėja tvirtina, kad šių pažeidimų nepadarė. Pažymėtina, kad pačios pareiškėjos paaiškinimai yra prieštaringi, nes skunde ji nurodė, kad šių pažeidimų nepadarė, tačiau vėliau paaiškino, kad buvo įsivėlusios techninės klaidos bei „nesusipratimai“.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 2012-04-05 VA VPK Vilniaus RPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 57-1-00620-12, pagal nusikalstamos veikos požymius, nustatytus LR BK 182 str. 1 dalyje, dėl galimo sukčiavimo (t. 4, b. l. 103); 2012-08-23 nutarimu asmuo buvo pripažintas įtariamuoju pagal LR BK 186 str. 1 dalį (nors tyrimas pradėtas 182 str. 1 dalis) ir vadovaujantis BPK 170 straipsniu, nutariama paskelbti jo paiešką (t. 4, b. l. 105). Tos pačios dienos nutarimu, pareiškėja, vadovaudamasi BPK 3¹ straipsniu ir 170 str.4 d. 2 punktu, nusprendė sustabdyti šį ikiteisminį tyrimą (t. 4, b. l. 106).

Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal LR BK 182 str. 1 dalį, patvirtina rašytinė bylos medžiaga (t. 4, b. l. 102). Pažymėtina, kad ir pareiškėja neneigia, jog 2012-08-23 nutarime, kuriuo asmenį pripažino įtariamuoju ir paskelbė jo paiešką bei 2012-08-23 nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas, nurodė netinkamus LR BK bei BPK straipsnius, tačiau tai įvardijo technine klaida (t. 1, b. l. 5). „Nesusipratimu“ pareiškėja įvardijo statistinės kortelės užpildymą (t. 1, b. l. 5), kurioje buvo nurodyta ir jos parašu patvirtinta, kad ikiteisminis tyrimas 2012-06-29 buvo nutrauktas (t. 4, b. l. 126). Nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra, o pareiškėja kategoriškai tvirtina, kad jokio ikiteisminio tyrimo 2012-06-29 nenutraukė. Teismas šiuos pareiškėjos argumentus vertina kritiškai ir pažymi, kad surinkta medžiaga bei pareiškėjos paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja nesiėmė jokių priemonių, kad šis pažeidimas būtų pašalintas. Byloje nėra nei duomenų, nei pareiškėjos paaiškinimų, kodėl ji, gavusi VA VPK Vilniaus RPK Kriminalinės policijos skyriaus 2012-08-30 raštą Nr. 10-57-S-24409 (t. 5, b. l. 92), kuriame nurodyta, kad negalima įtariamojo paieška, nes šis ikiteisminis tyrimas 2012-06-29 yra nutrauktas, nesikreipė ir nesiaiškino, apie šių duomenų tikrumą ir teisėtumą, nes, kaip tvirtina pareiškėja, ji nėra priėmusi jokio nutarimo 2012-06-29 nutraukti ikiteisminio tyrimo. Kaip jau buvo minėta, kad prokuroras yra baudžiamojo proceso vadovas ir toks jo vaidmuo yra labai svarbus, visi prokuroro veiksmai ir sprendimai ikiteisminiame tyrime turi būti motyvuoti ir atitikti visus teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendžia, kad pareiškėjos veiksmai (neveikimas), šiuo nagrinėjamu atveju, buvo netinkami. Pareiškėja tvirtina, kad pranešimą nukentėjusiai apie tyrimo nutraukimą išsiuntė 2012-10-05, o ne po pusės metų. Šiuos pareiškėjos argumentus paneigia tarnybinio patikrinimo metu surinkta rašytinė bylos medžiaga, t. y. pačios nukentėjusiosios 2014-03-26 paaiškinimas (t. 4, b. l. 169), Vilniaus apygardos prokuratūros DVS vedėjos R. M. paaiškinimas (t. 4, b. l. 13) bei duomenys iš DVS (t. 4, b. l. 15).

Dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-1479-12

Konstatuota, kad pareiškėja netinkamai kontroliavo, organizavo ikiteisminį tyrimą Nr. 57-1-1479-12 bei vadovavo jam, t. y. nuo ikiteisminio tyrimo medžiagos gavimo per šešis mėnesius neatliko nei vieno prokuroro kompetencijai priskirtino veiksmo, o 2013-01-30 priėmė nutarimą sustabdyti šį tyrimą, kuriame klaidingai nurodė, kad tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas dėl veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 dalyje, nors tyrimas buvo pradėtas pagal LR BK 187 str. 1 dalį; 2013-01-30 priimto procesinio sprendimo nuorašą nukentėjusiajai A. P. išsiuntė tik 2013-05-21.

Pareiškėja skunde tvirtina, kad šios bylos medžiaga jai nebuvo perduota tirti, todėl įsakymas yra nepagrįstas. Pareiškėja nurodo, kad šį ikiteisminį tyrimą atliko VA VPK Vilniaus RPK tyrėjai, o byla prokuratūroje buvo gauta 2012-02-03 procesiniam sprendimui priimti.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad 2012-07-30/31 pareiškėja vizavo pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 10-57-PER-1504 ir pavedė jį atlikti VA VPK Vilniaus RPK pareigūnams (t. 5, b. l. 119). Byloje pateiktas Ikiteisminio tyrimo kontrolės bylos viršelis tvirtina (pareiškėjos ranka užrašytas ir pasirašytas, nurodyta bylos pradėjimo data, t. 4, b. l. 117)), kad pareiškėja šį ikiteisminį tyrimą kontroliavo. Tai, kad pareiškėja turi kontroliuoti ikiteisminius tyrimus, kuriuos atlieka VA VPK Vilniaus RPK pareigūnai, yra nustatyta ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokuroro 2013-03-08 įsakymu „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorų veiklos sričių patvirtinimo, specializacijų baudžiamajame procese ir ikiteisminių tyrimų paskirstymo prokurorams tvarkos nustatymo“ Nr. V-4 2.100.1. punkte. Dar daugiau, BPK 164 str. 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad viso ikiteisminio tyrimo kontrolės metu prokurorė privalėjo imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, patikrinti kontroliuojamą medžiagą, esant pagrindui duoti privalomus nurodymus ir priimti proceso sprendimą, tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, laikotarpiu nuo 2012-07-30 iki 2013-01-30 (kuomet buvo priimtas nutarimas sustabdyti šį ikiteisminį tyrimą) pareiškėja neatliko nei vieno prokuroro kompetencijai priskirto veiksmo, t. y. byloje nėra duomenų kad pareiškėja būtų pavedusi ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti kokius nors veiksmus ar kitaip būtų kontroliavusi ikiteisminį tyrimą ir jam vadovavusi. Atkreiptinas dėmesys, kad 2013-08-06 Vilniaus rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiosios skundą konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas, kai ne visi proceso veiksmai atlikti: nenustatyti ir neapklausti asmenys, galintys paaiškinti reikšmingas aplinkybes, nepaskirtos užduotys specialistams (t. 5, b. l. 158–160). Pareiškėjos argumentai, jog ir kitas prokuroras priėmė nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą, yra nereikšmingi, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pareiškėja taip pat nesutinka su nurodytu pažeidimu, jog ji 2013-01-30 nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą nuketėjusiajai A. P. išsiuntė po keturių mėnesių. Pažymėtina, kad šie pareiškėjos paaiškinimai prieštarauja suriktiems ir byloje esantiems įrodymams. Nukentėjusioji A. P. 2014-03-20 paaiškinime nurodė, kad pareiškėjai pirmą kartą skambino 2013 m. birželio mėn. dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos susipažinimo, kad anksčiau su pareiškėja nėra bendravusi, kad nėra prašiusi leidimo atvykti pas pareiškėją, kad nutarimą sustabdyti tyrimą gavo 2013-05-30. Pabrėžė, kad būtent po nutarimo gavimo ir panoro susipažinti su tyrimo medžiaga (t. 4, b. l. 171). Pažeidimo faktą taip pat patvirtina ir DVS duomenys (t. 4, b. l. 14) bei vyr. specialistės D. U. paaiškinimas (t. 4, b. l. 174).

Teismas, įvertinęs surašytą išvadą, tvirtina, kad atsakovė surinko visus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos tiriamus pažeidimo faktus, motyvavo, kodėl, kokiais įrodymais, paaiškinimais, kitais duomenimis vadovaujantis šios išvados yra grindžiamos, nurodė, koks tarnybinis nusižengimas padarytas, pažeidimų padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, kad jie padaryti dėl neatidumo ir nerūpestingumo bei aplaidumo, pasekmės (pažeistos proceso dalyvių (nukentėjusiųjų teisės), užvilkintas baudžiamasis procesas, dėl ko kilo reali grėsmė ikiteisminio tyrimo sėkmei, sudarytos prielaidos nusikalstamą veiką padariusiems asmenims išvengti atsakomybės ir tuo buvo pažemintas prokuroro vardas, sumenkintas prokuratūros, kaip vykdančiosios baudžiamąjį persekiojimą institucijos įvaizdis ir kt.), pažeidimai teisiškai kvalifikuoti, įvertinta pareiškėjos tarnybinė charakteristika, pateiktas pasiūlymas dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ir pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis.

Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, įvertinęs tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, kaltės laipsnį, pasirinktą pareiškėjos elgesio modelį bei aplinkybes, teismas konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo metu nepaneigtos tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės dėl padarytų tarnybinių pažeidimų, o tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos galimo tarnybinio nusižengimo atliktas laikantis Prokuratūros įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismo nuomone, pareiškėjos tarnybinis nusižengimas turi visus būtinus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus.

Pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – yra adekvati padarytiems pažeidimams, parenkant jos rūšį tinkamai atsižvelgta į tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, pareiškėjos kaltę, jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjos V. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos V. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.