Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Alvydo Pikelio, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Š. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžių.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu L. Š. nuteistas pagal BK 155 straipsnio 1 dalį 12 MGL (1500 Lt) dydžio bauda. Pagal BK 287 straipsnio 2 dalį L. Š. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalis, kuria L. Š. pagal BK 287 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo L. Š. pagal BK 287 straipsnio 2 dalį nuteistas 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda, o pagal BK 155 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo paskirta 12 MGL (1500 Lt) dydžio bauda padidinta iki 30 MGL (3750 Lt) dydžio.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 1 d. nutartimi pagal BK 287 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrintos ir galutinė bausmė paskirta 80 MGL (10 000 Lt) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo, prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios, nukentėjusiųjų atstovo ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tuo pačiu nuosprendžiu L. Š. pagal BK 287 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo L. Š. pagal BK 287 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 4 d., apie 10.00 val. UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, plūsdamasis necenzūriniais įžeidžiančiais žodžiais, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) Operatyviosios kontrolės skyriaus vyresniajai specialistei M. P., atliekančiai patikrinimą pagal 2006 m. liepos 4 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. 07–523, UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, paimdamas už rankos ir jėga tempdamas ją iš cecho patalpų, kol Šiaulių AVMI Operatyviosios kontrolės skyriaus specialistas G. S. paskambino policijos pareigūnams; po to, paleidęs M. P. ranką, reikalaudamas, kad M. P. ir G. S. paliktų cecho patalpas, o, jiems einant iš cecho patalpų, ranka stumdamas einančiam G. S. į nugarą, pavaldiems darbuotojams nurodydamas iš UAB (duomenys neskelbtini) teritorijos neišleisti patikrinimą atliekančių pareigūnų, neteisėtai iš valstybės tarnautojų reikalavo susilaikyti UAB (duomenys neskelbtini) naudai nuo operatyvaus patikrinimo, t. y. mokesčių įstatymuose bei jų lydimuose teisės aktuose nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymo tikrinimo.

Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Šio straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas padarė straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas fizinį smurtą. Tai reiškia, kad veikos kvalifikavimas pagal BK 287 straipsnio 2 dalį yra galimas tada, kai kaltininkas pavartoja ir psichinę prievartą, ir fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 287 straipsnio 2 dalį, kaltinime nebūtina nurodyti, kuo pasireiškė „psichinė prievarta“, nes objektyvusis požymis, numatytas straipsnio dispozicijoje, yra fizinio smurto panaudojimas; be to, kaltinime įvardyti necenzūrinius žodžius, kai tai nėra būtina nusikalstamos veikos kvalifikavimui, būtų neetiška. Kasatorius teigia, kad žodžiai „psichinė prievarta“ nėra necenzūriniai, jie nurodyti minėto straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Kadangi nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte jam nebuvo inkriminuotas psichinės prievartos vartojimas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai dėl kaltinimo pagal BK 287straipsnio 2 dalį jį išteisino. Prokuroro pateiktame kaltinime nebuvo nurodyta, kuo pasireiškė „psichinė prievarta“, todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad jis prieš nukentėjusiuosius naudojo psichinę prievartą, peržengė kaltinimo ribas, pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus bei nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 287 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai konstatavo, kad M. P. ir G. S. patikrinimą darė teisėtai. Patikrinimas buvo daromas pažeidžiant Operatyvių patikrinimų atlikimo tvarką, nustatytą Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklėse, patvirtintose 2004 m. birželio 23 d. VMI viršininko įsakymu Nr. VA-128. Šių taisyklių 3 punkte numatyta, kad operatyvus patikrinimas atliekamas siekiant nustatyti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo įstatymuose ir jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytas pareigas apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse. Šiose taisyklėse nenumatyta nelegalių darbuotojų paieška. Tai atlieka Darbo inspekcija. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad pavedimas turi būti pateiktas mokesčių mokėtojui susipažinti. Mokesčių mokėtojui paprašius, jam gali būti leista pasidaryti pavedimo kopiją. Taisyklių 8.7 punkte nustatyta, kad pavedime turi būti konkretaus, tikrintino mokesčių mokėtojo rekvizitai. Pažeidžiant šiuos reikalavimus, pavedime buvo nurodyta, kad tikrinamos Šiaulių apskrityje esančios įmonės ir fiziniai asmenys. Taisyklių 10 punkte numatyta, kad turi būti aptariamas ir tinkamai organizuojamas operatyvus patikrinimas, 11 punkte – kad faktinio patikrinimo pradžioje pareigūnai turi prisistatyti mokesčių mokėtojui, parodyti tarnybinius pažymėjimus, supažindinti jį su pavedimu. Liudytojo G. G., M. P., G. S. parodymais nustatyta, kad, prieš atliekant operatyvų patikrinimą, buvo nuspręsta jį atlikti nesilaikant taisyklėse įtvirtintos tvarkos, t. y. neprisistačius mokesčių mokėtojui. Taisyklių 12 punkte numatyta, kad operatyvus patikrinimas atliekamas dalyvaujanti mokesčių mokėtojui arba jo atstovui. M. P. bei G. S. šiurkščiai pažeidė minėtus reikalavimus, todėl jų veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad mokesčių inspekcijos pareigūnai prisistatė ir paaiškino savo apsilankymo tikslą, todėl jų veiksmai buvo teisėti. Sprendžiant mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimą, kasatoriaus nuomone, esminę reikšmę turi ne jų tarnybinių pažymėjimų pateikimas ir prisistatymas, o tinkamas pavedimo atlikti operatyvų patikrinimą pateikimas mokesčių mokėtojui – šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui ar įgaliotam atstovui. M. P. ir G. S., prieš pradėdami patikrinimą, nei jam, nei įgaliotam administracijos atstovui pavedimo atlikti operatyvų patikrinimą nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, neteisingai vertino liudytojų parodymus ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad M. P. ir G. S. operatyvų patikrinimą atliko teisėtai. Liudytojai V. K., G. J., S. K. parodė, kad pareigūnai pavedimo atlikti operatyvų patikrinimą nepateikė (T. 4, b. l. 190–193), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių parodymų nevertino, akcentavo tik tą jų parodymų dalį, kuri buvo naudinga kaltinimui. M. P. ir G. S. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme tvirtino, kad atvykę į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją jie nuėjo tiesiai į gamybinį cechą atlikti patikrinimo ir iš darbuotojų ėmė paaiškinimus, t. y. jie patys pripažino, kad patikrinimą pradėjo pažeisdami nustatytą tvarką. Pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir liudytojų G. J., V. K., S. K., H. L. parodymus, kad jis prieš M. P. smurto nevartojo. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad S. Žaronaitis parodė, jog jis, paėmęs M. P. už sprando, stūmė ją lauk (T. 4, b. l.–193), o pati M. P. tokių parodymų nedavė.

Pagal BPK 407 straipsnį BK 155 straipsnyje numatytos veikos yra priskiriamos privataus kaltinimo bylų kategorijai. BPK 417 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, jog įtariamojo veika turi šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių, tyrimą atliekantis pareigūnas turi išaiškinti nukentėjusiajam jo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. BPK 409 straipsnis numato išimtis, kada privataus kaltinimo bylose gali būti atliekamas ikiteisminis tyrimas ir palaikomas valstybinis kaltinimas. Kasatoriaus nuomone, jo byloje tokių išimčių nebuvo. Šiaulių apygardos prokuratūra, pažeisdama minėtas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, atliko ikiteisminį tyrimą, bylą su kaltinamuoju aktu perdavė teismui bei palaikė valstybinį kaltinimą. Pirmosios instancijos teismas, nekreipdamas dėmesio į ikiteisminio tyrimo metu padarytus Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus, išnagrinėjo bylą ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad jo apeliacinio skundo argumentai dėl Baudžiamojo proceso kodekso XXX skyriaus nuostatų pažeidimo yra neargumentuoti ir nepagrįsti, taip pat neskyrė reikiamo dėmesio Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimams. Šis teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 290 straipsnį, kuris nėra priskiriamas BPK 407 straipsnyje numatytoms privataus kaltinimo veikoms, todėl, perkvalifikavus veiką į BK 155 straipsnio 1 dalį, ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjamas buvo tęsiamas vadovaujantis BPK 2 straipsnio nuostata. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra visiškai nepagrįsta. BPK 2 straipsnis nereglamentuoja baudžiamojo proceso paskirties, jis tik numato pareigą prokurorui bei ikiteisminio tyrimo įstaigai pagal savo kompetenciją per įmanomai trumpiausią laiką atskleisti nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad, nesant BPK 409 straipsnyje numatytų išimčių, byla negali būti perduodama teismui ir teisme negali būti palaikomas valstybinis kaltinimas. Kasatoriaus nuomone, teismai šio nutarimo nuostatas ignoravo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 409 straipsnio ir Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio taikymo

Kasatorius prašymą panaikinti nuosprendžių dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti motyvuoja tuo, kad dėl nukentėjusiosios M. P. įžeidimo ikiteisminis tyrimas negalėjo būti atliekamas, tačiau prokuroras, pažeisdamas BPK 407, 409 straipsnių reikalavimus, atliko ikiteisminį tyrimą, bylą su kaltinamuoju aktu perdavė teismui bei palaikė valstybinį kaltinimą.

Prašymas ir jį pagrindžiantys kasaciniame skunde išdėstyti argumentai atmestini.

BK 155 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Nusikalstama veika, numatyta BK 155 straipsnyje, priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, t. y. šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus BPK 409 straipsnyje numatytus atvejus (BPK 407 straipsnis).

Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį, jeigu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą.

Pagal šią įstatymo nuostatą prokuroras privalo (pagal BPK 409 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią iki 2007 m. liepos 21 d., – turi teisę) pradėti ikiteisminį tyrimą esant bent vienai iš dviejų įstatyme nurodytų aplinkybių, t. y. 1) jeigu veika turėjo visuomeninę reikšmę arba 2) jeigu žala padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta, kokia forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas turi būti motyvuotas, pagrindžiantis bent vienos BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės buvimą, paprastai yra priimamas nutarimas (BPK 30 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir vėliau tęsiamas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 287 ir 290 straipsniuose. Iš byloje esančių duomenų (2007 m. sausio 10 ir 22 d. protokolai–pareiškimai) matyti, kad nukentėjusioji M. P. kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir nurodė, kad 2006 m. gruodžio 18 d. policijos komisariato patalpose atliekamos akistatos metu L. Š. ją įžeidė, pažemino, bei prašė dėl to jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad dėl M. P. įžeidimo ir pažeminimo L. Š. buvo įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą ne BK 155 straipsnio 1 dalyje, o BK 290 straipsnyje, nereiškia, kad nebuvo nukentėjusiosios skundo. Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2007 m. gegužės 22 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl veikų, numatytų BK 287 straipsnio 2 dalyje ir 290 straipsnyje, buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (nenustačius, kad buvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). Nesutikdama su tokiu sprendimu, M. P. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą prašydama jį panaikinti bei, nurodydama, kad L. Š. veikoje yra ir BK 287 straipsnyje, ir BK 155 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų požymiai, prašė atnaujinti įrodymų tyrimą. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. liepos 3 d. nutarimu minėtas 2007 m. gegužės 22 d. nutarimas buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas atnaujintas. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad įtariamojo veika turi BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, prokuroras, vadovaudamasis BPK 409 straipsnio 1 dalimi, 2007 m. liepos 5 d. nutarimu nusprendė dėl šios veikos atlikti ikiteisminį tyrimą. Baigus ikiteisminį tyrimą dėl abiejų, t. y. BK 287 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui. Šie byloje esantys duomenys rodo, kad nukentėjusiosios M. P. prašymas atlikti ikiteisminį tyrimą ir taikyti L. Š. baudžiamąjį įstatymą – BK 155 straipsnį – už jos užgaulų pažeminimą buvo aiškiai, taip, kaip numatyta BK 155 straipsnio 3 dalyje, pareikštas, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas prokurorui priėmus nutarimą atlikti ikiteisminį tyrimą, t. y. tęsti baudžiamąjį procesą bendra, o ne privataus kaltinimo tvarka. Prokuroro nutarimas, priimtas vadovaujantis BPK 409 straipsnio 1 dalimi, nebuvo pakankamai motyvuotas, jame apsiribota bendraisiais proceso ekonomiškumo ir protingumo principais, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio priimti teismų sprendimai turi būti panaikinti ir byla dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nutraukta. BPK 409 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę“ sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų, bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. L. Š. toje pačioje byloje buvo kaltinamas ne tik pagal BK 287 straipsnio 2 dalį (dėl reikalavimo, kad valstybės tarnautojai – M. P. ir G. S. – susilaikytų nuo UAB (duomenys neskelbtini) operatyvaus patikrinimo), bet ir BK 155 straipsnio 1 dalį (dėl M. P. užgaulaus pažeminimo). Nukentėjusiuoju buvo pripažintas tas pats asmuo – M. P.; abi nusikalstamos veikos yra viena su kita susijusios, nes M. P. buvo pažeminta akistatos, atliekamos tiriant nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes; be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos buvo sukėlusios atgarsį visuomenėje; todėl darytina išvada, kad pradėti ir tęsti baudžiamąjį procesą dėl veikos, numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje, prokuroras teisinį pagrindą turėjo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant ir į nukentėjusiosios M. P. teises, garantuojamas baudžiamojo proceso įstatymu (BPK 44 straipsnio 10 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti skundžiamų nuosprendžių dalį, kuria L. Š. nuteistas pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis L. Š. apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, prašė vadovaujantis BPK 329 straipsnio 1 punktu panaikinti ir jį išteisinti, o ne bylą nutraukti (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio ir Baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 287 straipsnio 2 dalį, motyvuoja tuo, kad: 1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, 2) BK 287 straipsnio 2 dalies taikymas nebuvo galimas, nes jis nebuvo kaltinamas prieš valstybės tarnautojus panaudojęs psichinę prievartą; apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad jis prieš nukentėjusiuosius naudojo psichinę privartą, peržengė kaltinimo ribas.

Šis kasatoriaus prašymas bei jį pagrindžiantys kasaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat atmestini.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tik teismo sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant kasacinę bylą netikrinamas.

Pagal BPK 301 straipsnį teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasaciniame skunde ir pats kasatorius šiuo aspektu, t. y. dėl išnagrinėtų bylos duomenų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams, priimto nuosprendžio neginčija. Konstatuoti, kad įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, gynybos argumentai motyvuotai atmesti, motyvai, kuriais vadovaudamasis šis teismas atmeta arba kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktas, 331 straipsnio 2 dalis). Dėl to, kas pasakyta, kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų pagrįstumas, nesvarstytini, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasatoriaus argumentai, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai neturėjo teisės tikrinti, ar bendrovėje nėra darbuotojų, dirbančių nelegaliai (ATPK 41³ straipsnis), prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo VI skyriaus bei Administracinių teisės pažeidimų kodekso 259¹ straipsnio nuostatoms, pagal kurias Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai turi teisę tikrinti ir surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus dėl pažeidimų, numatytų ATPK 41³ straipsnyje (nelegalus darbas).

Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte, todėl kasatoriaus teiginys, kad šis teismas peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas, t. y. pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimus, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes L. Š. baudžiamasis įstatymas – BK 287 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Byloje nustatyta, kad L. Š., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, šios bendrovės patalpose, plūsdamas necenzūriniais žodžiais bei panaudodamas fizinį smurtą prieš savo pareigas vykdžiusius valstybės tarnautojus – mokesčių inspekcijos pareigūnus M. P. ir G. S. – reikalavo, kad jie UAB (duomenys neskelbtini) naudai susilaikytų nuo operatyvaus patikrinimo.

Pagal BK 287 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai, o to paties straipsnio 2 dalį – tam, kas šią veiką padarė panaudodamas fizinį smurtą. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už reikalavimą iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai yra diferencijuojama pagal tai, kokiu būdu toks reikalavimas pasireiškė. Jeigu panaudojant psichinę prievartą – veika kvalifikuojama pagal BK 287 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinį smurtą – pagal 2 dalį. Nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo psichinės prievartos ar (ir) fizinio smurto panaudojimo reikalaujant atlikti veiksmus kaltininko ar kito asmens naudai momento. Dėl to kasatoriaus argumentai, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 287 straipsnio 2 dalį būtini abu požymiai, t. y. ir psichinė prievarta, ir fizinis smurtas, atmestini. Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teisingai nurodoma, jog L. Š. nukentėjusiųjų plūdimas necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais ir fizinio smurto panaudojimas kartu yra ir psichinis poveikis elgtis taip, kaip nori kaltininkas. Tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai negali būti laikomi bylos nagrinėjimo teisme ribų peržengimu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria L. Š. nuteistas pagal BK 287 straipsnio 2 dalį, ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžių panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo L. Š. kasacinį skundą atmesti.