Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. P. atstovo advokato S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarimo, kuriuo V. P. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str., nubaustas 200 Lt bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d., nubausta 400 Lt bauda; vadovaujantis ATPK 33 str., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 500 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. pagal ATPK 174 str. ir 187 str. 2 d. teismo nubaustas už tai, kad jis 2013-01-08, 00.05 val., Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, viešoje vietoje, kavinėje, kabinėjosi prie lankytojų, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) liudininko J. C. kolega, policijos pareigūnas A. K. nurodė, kad vienas vyrų agresyviai elgėsi ir lauke. Pasak apelianto, minėtų pareigūnų parodymai yra prieštaraujantys, kadangi iš esmės J. C. parodymai patvirtina esą agresyvus buvo tik Ž. L., o A. K. parodymai nepagrįstai verčia suabejoti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens V. P. veiksmai buvo agresyvūs tik asmenims būnant patalpoje, t. y. šiuo atveju susidaro situacija, kuomet J. C. patvirtina, kad V. P. veiksmai patalpoje nebuvo agresyvūs, o A. K. parodymai, kad V. P. veiksmai lauke taip pat nebuvo agresyvūs. Pareiškėjos M. R. parodymai taip pat neatitinka realių aplinkybių, kadangi ji teigia esą pareigūnai vaikinus išvedė jėga, tačiau kaip patvirtina kiti byloje esantys liudininkų parodymai, asmenys iš vietos pasišalino tik lydimi policijos pareigūnų, t. y. jie nebuvo išvesti jėga. Apeliantas pažymi, kad vertinant įvykių visumą akivaizdu, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo V. P. nei atliko realių fizinių veiksmų, nei naudojo psichologinį spaudimą minėto vakaro metu bei įvykiams persikėlus į lauką, V. P. nebuvo niekuo kaltinimas. Policijos pareigūnų veiksmai V. P. atžvilgiu buvo panaudoti tik tuomet, kai šis įvertinęs situacijos rimtumą, t. y. įvertinęs tai, kad policijos pareigūnai ketina sulaikyti jo kolegą, pareikalavimo išaiškinti, kuo jis yra kaltinamas. V. P. į šį reikalavimą nebuvo atsakyta, bei būtent jam pradėjus reikalauti policijos pareigūnų tinkamai vykyti savo pareigas, t. y. išaiškinti kuo jis ir jo kolega yra kaltinami, buvo imtasi tiesioginių veiksmų sulaikant V. P.. Nagrinėjamo ginčo atveju būtina nustatyti būtent administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens V. P. veiksmų neteisėtumą, preziumuoti juos, esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, negalima.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. normos taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Dėl ATPK 174 str.

ATPK 174 str. numatyta administracinė atsakomybė už nedidelį chuliganizmą, tai yra necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ar kitus panašius veiksmus, pažeidžiančius viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Iš ATPK 174 str. įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešosiose vietose ir juo turi būti pažeidžiama viešoji tvarka bei žmonių rimtis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta yra tokia vieta, kurioje teisės pažeidimo padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar teisės pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Dėl to įstatymai ir numato, kad asmenys viešoje vietoje turi elgtis taip, kad nesudarytų nepatogumų kitiems žmonėms, netrikdytų įprasto jiems gyvenimo būdo (LAT 2002 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-670/2002). Nagrinėjamu atveju pažeidimo padarymo vieta (kavinė) neabejotinai yra viešoji vieta, kadangi šioje vietoje įprasta lankytis žmonėms. Taip pat daroma išvada, kad V. P. savo veiksmais (kabinėjosi prie kavinės lankytojų, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais) pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, kadangi dėl jo veiksmų buvo sutrikdyta kavinėje buvusių žmonių rimtis, dėl to buvo iškviesta policija.

Dėl ATPK 187 str. 2 d.

ATPK 187 str. 2 d. inter alia įtvirtinta, kad policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia baudą nuo 300 Lt iki 500 Lt arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų. ATPK 187 str. 2 d. yra numatytos dvi savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą. Pirmuoju atveju pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N62 – 841/2006). Antruoju atveju turi būti konstatuotas asmens įžeidimas ne dėl jo asmeninių savybių, o dėl turimo pareigūno statuso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N12-634/2005) ir gali pasireikšti užgaulių žodžių vartojimu, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ir pan. Įžeidimas reiškia, kad pažeidėjas pareigas vykdančiam pareigūnui išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui aplinkinių ir jo paties akyse.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog V. P. 2013-01-08, 00.05 val., Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, viešoje vietoje, kavinėje nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad V. P. 2013-01-08, 00.05 val., Konstitucijos pr. 12, Vilniuje, viešoje vietoje, kavinėje kabinėjosi prie kavinės lankytojų, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, dėl to buvo iškviesta policija (b. l. 5). Policijos veiklos įstatymo 16 str. 1 d. numatyta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą; 2 d. numatyta, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais. Įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Už šių reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Policijos pareigūnai J. C., A. K. ir R. P. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad atvykę į įvykio vietą jie sulaikė Ž. L. ir V. P., kurie būdami neblaivūs, viešoje vietoje garsiai vartojo necenzūrinius žodžius. Policijos pareigūnai pareikalavo, kad jie nustotų vartoti necenzūrinius žodžius, bei netriukšmautų, bet jie į tai nereagavo, dėl to buvo sulaikyti (b. l. 6-8). Visi teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai (J. C., A. K. ir R. P.) patvirtino tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, kad V. P. inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų padarymo metu nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų nutraukti savo neteisėtus veiksmus, keikėsi necenzūriniais žodžiais (b. l. 26-28, 45-46, 48). Nors apeliantas pagrįstai nurodo, kad liudytojų parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, t. y. ar V. P. iš kavinės buvo išvestas jėga, ar jis buvo agresyvus ir pan., tačiau visi policijos pareigūnai nuosekliai nurodė, kad V. P. nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų nutraukti savo neteisėtus veiksmus, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybines pareigas, nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai buvo iškviesti į įvykio vietą kavinės lankytojos dėl neteisėtų Ž. L. ir V. P. veiksmų, policijos pareigūnai vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus turėjo teisę reikalauti, kad minėti asmenys nutrauktų savo neteisėtus veiksmus, tačiau jie to nepadarė ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad V. P. pažeidimas, numatytas ATPK 187 str. 2 d., yra visiškai įrodytas.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad V. P. pažeidimai yra visiškai įrodyti, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio keisti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. P. atstovo advokato S. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.