Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Rūtos Miliuvienės, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Litesko“ (filialo „Vilkaviškio šiluma“) skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, Komisija privalėjo konstatuoti, kad savivaldybės priimtas sprendimas neatitinka Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 punkto reikalavimų, o to nepadariusi pažeidė Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą. Komisija neįvertino bendrovės investicijų, suderintų su savivaldybe ir Komisijos pripažintų reguliuojamu turtu bei neatsižvelgė, kad investicijos nėra atsipirkusios. Komisija, vadovaudamasi tik Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, nesilaikė kitų energetikos sektorių ir investicijų atsipirkimo klausimus reglamentuojančių teisės aktų, kuriuos turėjo taikyti sistemiškai. Minėtas įstatymo pakeitimas numatė pareigą Komisijai iki 2011-11-01 priimti visus jį įgyvendinančius teisės aktus, tačiau Komisija šios pareigos laiku neįvykdė. Todėl Komisija neturėjo teisės priimti nutarimų, kuriems būtini poįstatyminiai teisės aktai nepriimti. 2011-12-09 Komisijos posėdžio medžiaga, Komisijos atsakymas bendrovės akcininkui „Dalkia Eastern Europe“ ir Komisijos atsakymas Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijai rodo, kad būtini Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą įgyvendinantys teisės aktai nebuvo priimti.

Motyvuojamoji dalis

Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta investicijų atsipirkimo (pagrįstų sąnaudų padengimo) per valstybės reguliuojamas kainas/tarifus taisyklė. Pagal Lietuvoje galiojantį šilumos kainodaros reguliavimą, nustatytą Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnyje, Šilumos kainų nustatymo metodikos 60, 113, 115.3 punktuose, pagrindinis investicijų grąžos ir finansavimo šaltinis yra nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos. Bendrovė, vykdydama su savivaldybe suderintą investicijų planą, nuo 2001 m. į šilumos punktų įrengimą/jų modernizavimą Vilkaviškyje investavo 1,666 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų, atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Vilkaviškio pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Buvęs miesto šilumos ūkio valdytojas nesukaupė/neperdavė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, todėl investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Iki Šilumos ūkio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, bendrovė Vilkaviškyje per šilumos tarifus surinko apie 1,612 mln. Lt šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o apie 54 tūkst. Lt liko nepadengti. Nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, Vilkaviškyje buvo įskaičiuotos į bendrovės šilumos kainą savivaldybės 2010-01-29 sprendimu Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“. Komisija 2011-10-18 rašte Nr. R2-2025 pripažįsta, kad turi būti imamasi priemonių, jog iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo atliktų investicijų grąžinimo/jų nusidėvėjimo padengimo klausimas būtų išspręstas.

Komisija pažeidė Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Nutarimas priimtas, neįgyvendinus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatų, pažeidžia bendrovės teisę susigrąžinti pagrįstas investicijas į šildymo punktų priežiūros sistemą, kartu ir teisėtumo principą. Atsakovas pažeidė teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus, nes įstatymais nustačius tam tikrą būtinųjų sąnaudų energetikos įmonėms atlyginimą, valstybei, šiuo atveju Komisijai, kyla pareiga šį atlyginimą garantuoti ir nepaneigti asmens teisės į tokį sąnaudų padengimą nepriklausomai nuo to, kad yra keičiami teisės aktai. Komisija, būdama energetikos sektorių reguliuojanti institucija, privalėjo nurodyti savivaldybei šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus ir pareikalauti juos pašalinti. Teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai įpareigoja Komisiją reguliavimą vykdyti teisėtai, proporcingai, protingai, pagrįstai, aiškiai ir darniai, nustatant naują reguliavimą privalu paisyti protingumo reikalavimo, tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra, jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Komisija ne tik neužtikrina būtinųjų sąnaudų padengimo principo, bet ir paneigia bendrovės teisę į šių investicijų apsaugą, pažeisdama bendrovės teisėtus lūkesčius, kad atlikdama šilumos punktų renovaciją ir, atitinkamai, įgyvendindama susijusias investicijas, vėliau nebus verčiama patirti nuostolių. Jei bendrovė iš anksto būtų žinojusi tokią Komisijos poziciją, investicijų nebūtų vykdžiusi. Dėl to bendrovės (akcijų) savininkas bus priverstas patirti nuostolius.

Nutarimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui. Komisijai tenka pareiga užtikrinti bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą – apsaugoti bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su savivaldybe suderintą veiklą. Komisija nenurodė kaip tokios investicijos toliau turėtų atsipirkti. Komisijos priimtas reguliavimas paneigė bendrovės galimybes atgauti investicijas, kurias ji atliko, laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-325 pakeitė Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96, panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo, įskaitant ir šilumos punktus, ir karšto vandens sistemomis. Vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, Vilkaviškio rajono savivaldybė 2011-11-25 sprendimu Nr. B-TS-201 pakeitė Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3, 1.4 ir 1.7 punktus, neįtraukdama šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų, o Komisija skundžiamu Nutarimu konstatavo, kad šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 1 punktu, tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdama skundžiamą Nutarimą, negalėjo nukrypti nuo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme nustatytų taisyklių ir negalėjo nustatyti kitokio teisinio reguliavimo bei keisti įstatymo leidėjo nustatytų kompetencijos ribų šilumos sektoriaus kainodaroje ir nustatyti papildomus ir nenumatytus įstatymuose patirtų sąnaudų padengimo mechanizmus. Komisijos veikla, reguliuojant licencijuojamą veiklą šilumos ūkyje, yra ribota. Komisija, veikdama savo kompetencijos ribose ir numatydama, kad dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos nebebus sudėtinė šilumos kainų dalis 2011-10-14 raštu Nr. R2-2006 kreipėsi į Energetikos ministeriją, siekdama atkreipti dėmesį į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo svarbius klausimus. Energetikos ministerija yra parengusi ir pateikusi derinimui Vyriausybės nutarimo „Dėl šilumos punktų ar jų įrenginių, priklausančių šilumos tiekėjams ar tretiesiems asmenims, išpirkimo ir (ar) perleidimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektą. Minėtas aprašas reglamentuoja šilumos tiekėjų ar trečiųjų asmenų lėšomis įrengtų, renovuotų (atstatytų) ir daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams bendrąja daline nuosavybės teise nepriklausančių bendrai naudojamų šilumos punktų ir (ar) jų įrenginių, skirtų šilumos energijai transformuoti pristatymui ir karštam vandeniui gaminti, išpirkimo tvarką.

Dėl Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pažeidimo pareiškėjo pozicija yra subjektyvi, pareiškėjas aiškina teisės aktus nesistemiškai, neatsižvelgdamas į imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose, todėl Šilumos ūkio įstatymo nuostatos Energetikos įstatymo atžvilgiu, yra specialiosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos, o bendrosios šilumos ūkio sektorių reglamentuojančios teisės normos taikytinos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialiosios teisės normos ir kiek jos nenustato specialių taisyklių bendrųjų teisės normų atžvilgiu. Komisija, įgyvendindama Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje numatytas funkcijas, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdama įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, privalo laikytis įstatymo nuostatų. Šiame kontekste turi būti aiškinamas ir Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas, kuriame įtvirtinta bendra taisyklė, taikoma nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kurių nustatymo principai yra įtvirtinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme. Pareiškėjas nepagrįstai siekia įrodyti, kad Komisija privalo nevykdyti specialaus įstatymo, reglamentuojančio šilumos sektoriaus santykius, imperatyvių reikalavimų. Tik įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrą teisinį reguliavimą, o Komisija privalo nenukrypti nuo įstatymo leidėjo įtvirtintų reikalavimų. Nutarimas negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes Komisija, įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, ir negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, ar išplėsti savo kompetencijos ribas, įgyvendinant minėtą įstatymą. Konstitucinis Teismas 2009-03-02 nutarime yra konstatavęs, jog kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus.

Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, buvo ir yra įtvirtinti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas. Todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija taikys reikalavimus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas, būdamas atidus ir aktyvus rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija taikys ir numatys kitus reikalavimus nei numatyta teisės aktuose. Metodikos nuostatos buvo pakeistos, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą šilumos kainodaroje. Įstatymą įgyvendinantys teisės aktai negali išplėsti įstatymu nustatyto reguliavimo. Verslo santykių subjektai veikia savo rizika ir turi būti ganėtinai apdairūs, jiems taikomi griežtesni atsakomybės kriterijai.

Pareiškėjo skunde keliamas konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo užtikrinimo klausimas nenagrinėtinas šios bylos kontekste. Atsakovui tinkamai įgyvendinus įstatymų reikalavimus, jo veiksmų neatitikimas Konstitucijos įtvirtintiems principams galimas tik tuomet, kai Konstitucijai prieštaraujančiu būtų pripažintas institucijos taikomas įstatymas.

Skundas atmestinas.

Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Šilumos ūkio įstatymo 2, 15, 22, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Komisijos 2009-07-08 nutarimo Nr. O3-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ 2.2 ir 2.7. punktais, Komisijos 2008-10-31 nutarimu Nr. O3-182 nustatytomis pareiškėjui centralizuotai teikiamomis šilumos kainomis bei atsižvelgdama į UAB „Litesko“ teikimą, kurio 1 punkte buvo perskaičiuotos pareiškėjo centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamosios be pridėtinės vertės mokesčio, 2010-01-29 priėmė sprendimą Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ (b. l. 7).

Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, 18 straipsnio 1 dalimi, Šilumo ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, 2011-11-25 priėmė sprendimą Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 punktų pakeitimo“, kurio 1 punkte nusprendė pakeisti Vilkaviškio rajono savivaldybės 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ (b. l. 10).

Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus 2011-12-28 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“ 6 punkte nurodyta, kad sprendimų, kuriais nustatytos šilumos kainų dedamosios, pakeitimus pagal įstatymo nuostatas atliko Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2011-11-25 sprendimu Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 punktų pakeitimo“ (b. l. 11).

Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi bei atsižvelgdama į Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus 2011-12-28 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatyamo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“, 2011-12-30 priėmė nutarimą Nr. 03-450 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“, kurio 6 punkte konstatavo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimu Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 punktų pakeitimo“ šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų.

Komisija Nutarimą grindė Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos. Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, nustato šilumos bazinę kainą. Savivaldybių nustatytos šilumos kainų dedamosios pateikiamos Komisijai, kuri turi teisę, remdamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, nurodyti savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus ir įpareigoti juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Šiuo atveju, Komisija konstatavo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, nustatė šilumos kainų dedamąsias be pažeidimų.

Nuo 2011-11-01 įsigaliojusioje Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies redakcijoje numatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka.

Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas.

Taigi, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeitus Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 ir 3 dalis, nustatant, jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo, įskaitant ir šilumos punktus, ir karšto vandens sistemomis, tokiu būdu panaikinant galimybę šilumos kainas diferencijuoti, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, pagal šilumos punktų nuosavybę.

Šilumos bazinės kainos yra nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96. Komisija 2011-10-26 nutarimu Nr. O3-325 pakeitė Metodikos 64 punktą, kuriame nurodė, kad šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusijusios su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos kainų dedamąsias. Į šilumos kainų dedamąsias negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Skundžiamas Nutarimas yra individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas, todėl negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams.

Pareiškėjas argumentuoja, kad Nutarimas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ir 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą. Energetikos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose.

Energetikos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012-01-01) buvo nustatyta, kad Komisija šiame įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka atlieka valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje buvo nustatytos Komisijos vykdytinos funkcijos, tame tarpe 6 punkte nurodyta, kad Komisija, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Šiuo metu galiojančios Energetikos įstatymo redakcijos 8 straipsnio 9 dalies 7 punkte išlikusi panaši nuostata, kad Komisija nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina teikiamų paslaugų sąnaudas atsižvelgdama į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą. Nors ši įstatymo formuluotė yra gana kebliai suprantama, tačiau manytina, kad ja buvo siekta įtvirtinti nuostatą, kad į valstybės reguliuojamas kainas kaip paslaugų sąnaudas Komisija gali įtraukti tas investicijas, kurios duoda pakankamą investicinę grąžą.

Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012-01-01) buvo numatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Dabartinės Energetikos įstatymo redakcijos 19 straipsnio 2 dalyje numatoma, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 straipsnio 15 dalyje numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

Byloje nekeliamas ginčas dėl pareiškėjo į šilumos punktus padarytų investicijų reikalingumo ir jų tinkamo suderinimo su kompetentingomis institucijomis. Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui šilumos punktų nuosavybės teisė buvo numatyta tik daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams kaip bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 37 dalis). Teismas pareiškėjo darytas investicijas į šilumos punktus vertina kaip daikto išlaidas. Civilinio kodekso 4.10 straipsnis daikto išlaidas skirsto į įprastines ir ypatingąsias. Įprastinėmis laikomos išlaidos būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo, o ypatingosiomis išlaidomis laikomis išlaidos daiktui pagerinti, ar iš daikto gaunamoms pajamoms padidinti. Daikto išlaidos yra daikto vertės sudėtinė dalis, todėl jos negali būti atskirtos nuo daikto ir turi būti atlyginamos kartu su daikto perdavimo kitam asmeniui nuosavybės teise. Šilumos tiekėjai nuo 2011-11-01, kai įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, negali būti šilumos punktų savininkai, o netekę teisės turėti daiktą nuosavybės teise, jie kartu su daiktu turi pagrindą perduoti ir paskui daiktą sekančias daikto išlaidas. Tačiau daikto išlaidų perdavimo santykiai yra daiktinės teisės reguliavimo sfera, o ne prievolinės teisės, kurios pagrindu yra vykdomas šilumos tiekimas. Taigi, investicijos šilumos punktui nėra šilumos tiekimo paslaugos sąnaudos ir neturi būti įtraukiamos į kainą už paslaugą. Todėl vykdydama Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nustatytą funkciją Komisija neturi pagrindo svarstyti galimybės į valstybės reguliuojamą kainą įtraukti investicijų šilumos punktams.

Pareiškėjas teigia, kad Nutarimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes Nutarimas buvo priimtas pilnai neįgyvendinus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo, kuo buvo pažeista pareiškėjo teisė susigrąžinti investicijas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai ir Komisijai numatyta pareiga iki šio įstatymo įsigaliojimo priimti įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, 2011-10-26 nutarimu Nr. O3-325 pakeitė Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96, panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Iš Komisijos 2011-12-14 rašto UAB „Litesko“, 2011-11-29 rašto Nr. 156, 2012-01-16 rašto Nr. R2-141 (b. l. 19-22) matyti, kad Energetikos ministerija imasi veiksmų, kad būtų išspręstas šilumos punktų perdavimo klausimas. Šiuo teisės aktu ketinama sukurti juridinę bazę tinkamai įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo pakeitimus ir tuo pačiu užtikrinti šilumos tiekėjų atliktų investicijų į naujų šilumos punktų įrengimą ir jų atstatymą grąžą. Tai, kad šiuo metu teisės aktas nėra priimtas, nėra pagrindo atidėti Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu priimtų Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų įsigaliojimo terminą, tame tarpe ir Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nuostatos, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011-11-01, galiojimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo įgyti teisėtų lūkesčių, kad atskyrus šilumos punktų nuosavybės teisę, jo padarytos išlaidos šilumos punktams bus atlyginamos kaip šilumos teikimo paslaugų sąnaudos. Tokio lūkesčio tikimybė galėtų kilti nebent iš numatyto parengti teisės akto dėl šilumos punktų perdavimo. Tačiau šis klausimas nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir lūkesčio susidarymo galimumas šioje byloje nevertinamas.

Vilkaviškio rajono savivaldybė 2011-11-25 sprendimu Nr. B-TS-201, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, pakeitė Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3, 1.4 ir 1.7 punktus, pagrįstai neįtraukdama šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų į šilumos kainą. Todėl Komisija teisėtai skundžiamu 2011-12-30 nutarimu Nr. 03-450 konstatavo, kad šilumos kainų dedamosios Vilkaviškio rajono savivaldybės nustatytos be pažeidimų. Priešingas Komisijos sprendimas reikštų, jog Komisija savo valia perkėlė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nuostatos įsigaliojimo datą, t. y. pakeitė įstatymą. Toks veikimas būtų akivaizdus Komisijai suteiktos kompetencijos pažeidimas.

Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Komisijos Nutarimo 6 punkto panaikinimo, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011-09-29 redakcija) 8 straipsnio 6 dalis ir Šilumos ūkio įstatymo (2011-10-11 redakcija) 32 straipsnio 2 dalis, nei vienai iš šių nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą/modernizavimą turėtų būti sugrąžintos, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, ir Konstitucijos 23 straipsnyje, įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Teismas įvertinęs anksčiau aptartus teisės aktus, daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, nes Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos pareiga priimti įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus. Anksčiau buvo minėta, kad Energetikos ministerija rengia teisės aktą dėl šilumos punktų perdavimo, todėl negalima teigti, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareiškėjui svarbaus klausimo dėl šilumos punktų perdavimo tvarkos. Vien tai, kad įstatymų leidėjo numatytas terminas yra pažeistas, t. y. iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo (2011-11-01) teisės aktai nebuvo parengti, neleidžia laikyti įstatymo pažeidžiančiu Konstituciją.

Pareiškėja prašo teismo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas, netenkintinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teismas

nusprendė:

Skundą atmesti. atmesti..

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.