Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-06-11 · Administracinė byla Nr. A-525-1291-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-11
Bylos Nr.
A-525-1291-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00402-2011-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
S. G.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos
Administracinė byla Nr. A525-1291/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00402-2011-3Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui S. G.,

atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, atstovaujančio Lietuvos valstybę, atstovui Romualdui Gyliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. G. skundu (t. I, b.l. 1–2), kurį patikslino (t. II, b.l. 45), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, Tarnyba) 2010 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 4-01-4532 priimtą sprendimą nepradėti tyrimo pagal Tarnybos kompetenciją;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 50 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, vėliau pareiškėjo valia ši suma sumažinta iki 2 000 Lt (t. II, b.l. 67);

3) panaikinti Tarnybos 2010 m. gruodžio 23 d. rašte Nr. 4-01-4532 (toliau – ir Raštas) priimtą sprendimą nepersiųsti S. G. 2010 m. gruodžio 20 d. pareiškimo ar jo dalies nagrinėti kitoms institucijoms.

Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 20 d. pareiškimu dėl neteisėtų Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) pareigūnų ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų ir galimų korupcinių ryšių su nusikaltėliais kreipėsi į Tarnybą, pateikdamas turimus įrodymus dėl neteisėtų veiksmų komplekso, turinčių korupcijos požymių. Tarnyba Raštu atsisakė pradėti tyrimą pagal Tarnybos kompetenciją, o kaip pagrindą nepradėti tyrimo nurodė Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (toliau – ir Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas, Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį, pažymėdamas, jog 2010 m. gruodžio 20 d. skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su institucijos specialiąja kompetencija, t. y. saugoti ir ginti asmenį, visuomenę, valstybę nuo korupcijos, vykdyti korupcijos prevenciją bei išaiškinimą. Nurodė, jog 2010 m. gruodžio 20 d. pareiškime pateikti turimi ir įvairiuose tyrimuose (ikiteisminiuose ir teisminiuose) gauti duomenys įrodo korupcijos požymius. Nesutiko su Rašte pateiktu argumentu, kad skundžiamos aplinkybės yra susijusios su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų priimtais sprendimais ikiteisminio tyrimo metu. Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 20 d. pareiškime nurodyti neteisėti valstybės tarnautojų veiksmai nesusiję su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir Baudžiamojo proceso kodeksas, BPK) numatytais procesiniais veiksmais. Pažymėjo, kad jo ir jo šeimos narių patiriama neturtinė žala kyla iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus ir Komisariato valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių tuo, jog nuo 2008 m. gegužės 21 d. nuolatos terorizuoja nusikaltėliai bei kurstomi minėtų institucijų tarnautojų, neteisėtais veiksmais vykdo tiek smurtinius, tiek kitokius nusikaltimus. Todėl pareiškėjas negali tinkami realizuoti savo teisių ir prarado saugumą bei pasitikėjimą valstybe, kaip vientisu teises ir laisves užtikrinančiu subjektu. Pabrėžė, jog šios pasekmės ir išgyvenimai yra nevienkartiniai ir jie nėra pasibaigę, nes melagingus aiškinimus, dokumentus ir aktus institucijos teikia teismuose, kurie jų pagrindu priima neapgrįstus neteisingus sprendimus. Tarnyba, atsisakydama vykdyti administracines skundo tyrimo procedūras ir tik jos kompetencijai priskirtą ikiteisminį tyrimą dėl galimos korupcijos, savo neteisėtais veiksmai užkirto kelią tiek į pasitikėjimo valstybe atkūrimą, tiek ir į patirtos žalos atlyginimą, nes kreiptis į teismą tiesiogiai be įrodymų negalima, o įrodymus gali surinkti tik atsakovo institucija, veikdama kaip valstybės subjektas kartu su kitomis valstybės institucijomis. Be to, teigė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.272 straipsniuose įtvirtintas reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl teismas dėl žalos atlyginimo turėtų remtis konstitucinių teisių visetu.

Atsiliepimas

Tarnyba atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 33–36, t. II, b.l. 62–63) prašė skundą atmesti.

Nurodė, jog nebuvo teisinio pagrindo pradėti tyrimą pagal Tarnybos kompetenciją, kadangi pareiškėjo 2010 m. gruodžio 20 d. pranešime pagal savo prasmę ir turinį pateikta tik abstrakti pareiškėjo nuomonė, nenurodant konkrečių duomenų ar faktinių aplinkybių. Duomenis apie galimas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas pareiškėjas grindė tik savo subjektyviais pamąstymais, nepagrįstais jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog visos pareiškime nurodytos aplinkybės yra susijusios su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teismų pagal kompetenciją priimtais procesiniais sprendimais, o Tarnyba pagal Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų jai suteiktą kompetenciją neturi įgaliojimų revizuoti teismų priimtus sprendimus. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais ir reikalavimas, kad Tarnyba atlygintų, neteisėtais Vilniaus rajono savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus ir Komisariato valstybės tarnautojų veiksmais pareiškėjui padarytą neturtinę žalą. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kokiais neteisėtais Tarnybos veiksmais ar neveikimu jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri nustatoma pagal CK 6.250 straipsnį. Teigė, jog Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo skundą, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, nes ji nėra įgaliota vykdyti administracinių sprendimų priėmimo, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolės, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimo, viešųjų paslaugų teikimo administravimo (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnis). Kadangi pareiškėjas neturi teisė kontroliuoti Tarnybos veiksmus, jis atitinkamai neturi ir teisės dėl to kreiptis į teismą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (t. II, b.l. 92–97) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nustatyta tvarka nereikia įrodinėti, o liudytojų parodymai išskirtinės reikšmės neturi, jų paaiškinimai vertintini bylos rašytinių įrodymų apimtyje. Nesutiko su pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje pateiktu teiginiu, jog dėl jo 2011 m. rugpjūčio 25 d. prašymo „Dėl dalyko pakeitimo, liudytojų apklauso, įrodymų išreikalavimo, vietos apžiūros“ turėjo būti priimta rašytinė nutartis, o ne teismo posėdyje patvirtinti dėl šių reikalavimų netenkinimo. Pabrėžė, jog teismo posėdyje paaiškinta, kad pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 25 d. prašyme išdėstyti prašymai yra adekvatūs 2011 m. liepos 25 d. skundo papildyme išdėstytiems prašymams, kurie buvo išspręsti 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi, o pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 25 d. prašymas nelaikytinas skundo patikslinimu, keičiančiu teismo nutartimis (2011 m. vasario 23 d. ir 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartys) priimtus pastarojo reikalavimus, todėl rašytinė nutartis nepriimtina. Tuo tarpu kiti pareiškėjo prašymai dėl liudytojų apklausos, įrodymų išreikalavimo, vietos apžiūros sprendžiami bylos nagrinėjimo teisme nustatyta tvarka, t. y. liudytojų kvietimo į posėdį reikalingumas, rašytinių įrodymų ryšys su nagrinėjamu dalyku ir kita. Atsižvelgė į Įstatymo 1 straipsnį, 2 straipsnio 1, 2, 3 dalis ir pabrėžė, jog atsakovo Rašto, atsiliepimų į pareiškėjo skundą argumentacija yra adekvati oficialiuose dokumentuose paminėtiems teisės aktams, pareiškėjo teikiamiems reikalavimams. Išvada, kad atlikti tyrimą pagal Tarnybos kompetenciją ar kontroliuoti ikiteisminio tyrimo, vertinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmus bei revizuoti jų priimtus sprendimus nėra teisinio pagrindo, pagrįsta bylos duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, ginčo šalių teikiamuose oficialiuose dokumentuose ir šiame sprendime. Padarė išvadą, jog teisės aktai, reglamentuojantys Tarnybos veiklą (Viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas, Įstatymas, Tarnybos direktoriaus įsakymai ir kt.) ir bylos įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjo 2010 m. gruodžio 20 d. skundas ištirtas netinkamai bei pažeidžiant skundų nagrinėjimo reikalavimus, asmenų interesus. Raštas neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo trečiajame skirsnyje nurodytoms nuostatoms tiek, kiek šios institucijos veiklos nereguliuoja paminėti specialūs teisės aktai. Atsižvelgdamas į Tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2-263 patvirtintos Asmenų pranešimų ir skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyboje tvarkos (toliau – ir Tvarka) (neteko galios 2011 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 2-167 nuo 2011 m. gegužės 13 d.) 27 – 29, 32 punktus, pabrėžė, jog Raštas neprieštarauja ir Tvarkai. Sutiko su Tarnybos išvada, jog S. G. 2010 m. gruodžio 20 d. pareiškime pareikšta abstrakti nuomonė, nekonkretizuojanti aplinkybių apie galimas korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas (jog visi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus, Komisariato valstybės tarnautojų nepalankūs sprendimai yra abejotini ir kilę iš korupcinių susitarimų), todėl pagrįstai konstatuota, jog nėra įstatyminio pagrindo pradėti tyrimą pagal Tarnybos kompetenciją. Nepagrįstu pripažino pareiškėjo teiginį, jog 2010 m. gruodžio 20 d. pareiškimas turėjo būti persiųstas kitoms kompetentingoms institucijoms. Pabrėžė, jog pareiškimo turinys bei teisės aktų nuostatos niekaip neįpareigojo pareiškėjo pareiškimą persiųsti tirti kitoms institucijoms. Kompetentingų institucijų raštai, sprendimai pareiškėjo rūpimais klausimas patvirtina, jog pareiškėjas individualia tvarka sprendė sklypų bendrų ribų nustatymo, riboženklių sunaikinimo bei jų atstatymo ir kitus klausimus, todėl tuos pačius klausimus pakartotinai peradresuoti kitoms institucijoms įstatyminiame Tarnybos veiklos apibūdinime nenumatyta. Remdamasis CK 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, konstatavo, jog, įvertinus administracinio akto (Rašto), iš kurio pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, pobūdį ir pripažinus jo teisėtumą, pareiškėjas praranda teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 99–100), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nurodo, jog 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismui, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsniu, pateikė prašymą dėl dalyko pakeitimo, liudytojų apklausos, įrodymų išreikalavimo, vietos apžiūros, kurį teismas atmetė 2011 m. rugpjūčio 25 d. protokoline nutartimi, nors pagal ABTĮ 37 straipsnį turėjo priimti nutartį. Nesutinka su teismo išvada, jog nurodyto jo prašymo turinys yra identiškas 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi atmestam jo prašymui, nes 2011 m. rugpjūčio 25 d. prašyme pateikti kiti prašymai, kitaip suformuluotas skundo dalykas. Teismas, nepriimdamas nagrinėti jo patikslinto skundo, pažeidė jo teisę į tinkamą teisminį nagrinėjimą nešališkame ir pagal įstatymą veikiančiame teisme, nes nebuvo nagrinėtos tos aplinkybės, kurios buvo nurodytos jo 2010 m. gruodžio 10 d. prašyme Tarnybai, neapklausti jo nurodyti liudytojai, atimta įrodinėjimo ir rungimosi teisė.

2. Teismas pažeidė nešališkumo principą, nenusišalindamas, nes 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje ir protokolinėje nutartyje pateikė tuos pačius argumentus, kad pareiškėjo reikalavimai nenagrinėtini teisme, nes yra ikiteisminio tyrimo institucijų kompetencija, tuo išreikšdamas išankstinę šališką nuomonę dėl skundo esmės.

3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, kurioje išaiškinta, kas laikoma korupcinio pobūdžio nusikalstamomis veikomis. Atsižvelgią į šią nuostatą ir teigia, jog žemėtvarkos ir policijos įstaigos vykdo viešąjį atitinkamų valstybės funkcijų administravimą, todėl Tarnybos įgaliojimai šioje srityje yra aiškiai apibrėžti – tais atvejais, kai žemėtvarkos ar policijos pareigūnas veikia ne pagal įstatymų reikalavimus ir tai naudinga konkretiems asmenims, yra pagrindo manyti, kad jis vykdo korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiklą ir turi būti vykdomas jos tyrimas.

4. Teismas neįvertino liudytojų parodymų, kuriais patvirtinta, jog tiek policijos, tiek žemėtvarkos pareigūnai veikė netinkamai, pažeidė įstatymus ir tokie pažeidimai buvo naudingi tretiesiems asmenims. Tuo tarpu liudytojai policijos pareigūnai davė garso įrašui prieštaraujančius parodymus, todėl, tikėtina, jie teikė melagingus, sau naudingus parodymus.

5. Teigia, jog teismas pažeidė Tvarkos 27, 28 punktus. Pabrėžia, jog byloje pateikti įrodymai ir liudytojų parodymai atskleidė, kad neteisėti pareigūnų veiksmai ir įstatymų pažeidimai buvo, tačiau Tarnyba jų netyrė. Tarnyba, tik atlikusi pirminį teisės pažeidimų tyrimą, galėjo nuspręsti, ar yra jos kompetencijai priskirtų nagrinėti teisės pažeidimų požymiai, ar jie nagrinėtini kitose įstaigose.

6. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų (2007 m. spalio 24 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 21 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d.) ir nevertino pareiškėjo teisme pateiktų argumentų, kad Tarnyba neteisėtais veiksmais užkirto jam kelią į teisingumą ir žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 107–109) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Šalies argumentai

1. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nustatyta tvarka išsprendė pareiškėjo pateiktų patikslintų skundų priėmimo ir prašymų tenkinimo klausimus. Be to, šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl neturi reikšmės pareiškėjo argumentai dėl teisėjų nenusišalinimo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas apklausė liudytojus dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai pagal ABTĮ nuostatas, o ne atliekant procesinius veiksmus pagal Baudžiamojo proceso kodeksą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje vyksta ginčas dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 4-01-4532, kuriuo netenkintas S. G. 2010 m. gruodžio 20 d. pareiškimas įvertinti Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnų, Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus tarnautojų bei fizinių asmenų, neturinčių valstybės tarnautojo statuso, veiksmus Baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas reikalauja priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, pažymi, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia skundo dalykas – materialinis teisinis reikalavimas. Būtent jo apimtyje ir turi būti nagrinėjamas iškeltas ginčas. Vadovaujantis ABTĮ teisė suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą priklauso pareiškėjui. Skundo dalykas ir pagrindas apsprendžia bylos nagrinėjimo ribas bei pareiškėjo pasirinktos gynybos būdą, siekiant apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę.

Nustatyta, kad nagrinėdamas pareiškėjo kreipimąsi ir pateikdamas į jį atsakymą atsakovas šiuo atveju veikė ne kaip ikiteisminio tyrimo įstaiga, o kaip viešojo administravimo subjektas, t. y. Specialiųjų tyrimų tarnyba 2010 m. gruodžio 20 d. pareiškimo (reg. Nr. 6-01-781) „Dėl neteisėtų Vilniaus rajono policijos komisariato pareigūnų ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų, galimų korupcinių ryšių su nusikaltėliais“ (t. I, b. l. 51-60) pagrindu atliko administracinę procedūrą (Viešojo administravimo įstatymo 19 str., 21 str. 1 d. 1 p.). Administracinį sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti tyrimą Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo reguliavimo srityje, atsakovas įformino 2010 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 4-01-4532 be kita ko pažymėdamas, kad pareiškėjo keliamų klausimų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų procesiniais veiksmais, nagrinėjimą reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodekso normos.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde paaiškino, kad atsakovas, būdamas kompetentingas tirti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, privalėjo tą daryti byloje aptariamu atveju, t. y. atlikti tyrimą pats arba perduoti gautą pareiškimą (pareiškimo dalį) valstybės institucijoms, turinčioms atitinkamus įgaliojimus.

Apeliacinės instancijos teismas, nuodugniai ir visapusiškai išanalizavęs rašytinę bylos medžiagą, pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjas nenurodė Tarnybai jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių savo prielaidas, kad pareiškime įvardyti asmenys galėjo padaryti vieną ar kelias nusikalstamas veikas, atitinkančias Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (akto redakcija, galiojusi iki 2011 m. liepos 5 d.) nustatytas sąlygas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti numatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (nutartys administracinėse bylose Nr. I1-04/2006, Nr. I1?02/2006).

Pagrindinės Tarnybos funkcijos yra apibrėžtos Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo 8 straipsnyje, inter alia nustatant, kad Tarnyba vykdo operatyvinę veiklą siekdama atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir užkirsti joms kelią, atlieka ikiteisminį tyrimą dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Ginčo atveju konstatuotina, jog pareiškėjo paviešintos informacijos preliminaraus vertinimo metu nenustačiusi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, Tarnyba pagrįstai ir teisėtai netenkino prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsižvelgiant į tai, kad viename dokumente (pareiškime, adresuotame atsakovui) pareiškėjas išdėstė visumą problemų, patenkančių į kelių teisės šakų, kurios numato skirtingus atitinkama tvarka priimtų procesinių sprendimų peržiūrėjimo mechanizmus, reguliavimo sritį, Tarnyba, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, elgėsi teisingai susilaikydama nuo minėto pareiškimo persiuntimo kitoms institucijoms. Pažymėtina, jog tuo pareiškėjui buvo palikta galimybė spręsti pačiam dėl įstatymais suteiktų teisių skųsti jo netenkinančius ikiteisminio tyrimo įstaigų ir viešojo administravimo institucijų veiksmus bei sprendimus įgyvendinimo. Todėl skunde išdėstytais motyvais naikinti atsakovo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 4-01-4532 nėra jokio pagrindo. Kadangi šiuo atveju nenustatytas vienas iš viešosios atsakomybės elementų – viešojo administravimo subjekto (Specialiųjų tyrimų tarnybos) neteisėti veiksmai (CK 6.271 str.) – likusių sąlygų vertinimas netenka reikšmės ir pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą taip pat atmetamas.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, ABTĮ 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą. Pažymėtina, jog proceso šaliai nepalankaus procesinio veiksmo atlikimas ar nepalankaus teismo sprendimo priėmimas savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė faktinių duomenų ir nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija (ar kuris nors kolegijos teisėjas) galėjo būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi ir būtų pagrindas abejoti teisėjų kolegijos nešališkumu, ar kad yra ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kuriems esant teisėjas negali nagrinėti bylą. Matyti, jog patikslintų skundų priėmimo ir papildomų įrodymų išreikalavimo klausimus Vilniaus apygardos administracinis teismas išsprendė laikydamasis procesinės teisės normų, todėl nėra objektyvių priežasčių tvirtinti, kad pareiškėjo teisė į gynybą tikrinamos bylos ribose realiai buvo suvaržyta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusAnatolijus BaranovasVirginija Volskienė