Marijampolės apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant nuotoliniu būdu, naudojant Zoom programą, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorei Gintarei Meškauskienei,

dalyvaujant teismo posėdžių salėje asmeniui, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones V. M., jo gynėjui advokatui Aleksandrui Pociui,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusiam (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečiui, deklaruojančiam gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), faktiškai gyvenančiam (duomenys neskelbtini), išsiskyrusiam, vidurinio išsilavinimo, turinčiam neįgalumą, teistam 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nutartimi pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi priverčiamosios medicinos priemonės taikymas panaikintas,

kaltinamam nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. M. 2024 m. gruodžio 17 d., apie 05.50 val., D. socialinės globos namų, adresu – (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia, įspyrė J. P. į krūtinės sritį, dėl ko šis griuvo ant grindų, tokiu būdu padarė J. P. sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Asmuo, kuriam prašoma taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones –V. M. teismo posėdžio metu parodė, kad nesupranta kodėl yra kaltinamas. Pripažįsta, kad spyrė, nepasakos kaip buvo (2 t., b. l. 39).

Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 253 straipsniu ir 276 straipsniu, pagarsino V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis nurodė, kad yra psichiatro įskaitoje. Pranešimą apie įtarimą perskaitė tyrėja, kuo yra įtariamas suprato. Kaltę pripažįsta pilnai. Atsimena, kad globos namuose įspyrė savo kambariokui į pilvą, dėl ko šis griuvo ir susižalojo. Kambarioko vardo nežino. Jam įspyrė todėl, kad jis vieną kartą sudavė kumščiu į veidą. Nežino už ką jam sudavė. Tuo metu gulėjo lovoje ir jis pažadino suduodamas kumščiu į veido sritį. Kur tiksliai jam pataikė į veido sritį, nepamena. Jam neskaudėjo, mėlynės nebuvo. Niekas nematė kaip tai įvyko. Jie gyveno trise. Buvo rytas. Buvo šviesu, nes kambaryje degė šviesa. Kitas kambariokas tuo metu miegojo. Kas įjungė kambaryje šviesą, jis nežino. Niekam nesakė, kad jam kambariokas sudavė į veidą. Kaip krito kambariokas po jo spyrio į pilvą, jis nematė. Gailisi dėl to, kad jam įspyrė, atsiprašė jo (1 t., b. l. 124-125).

Nukentėjusio J. P. atstovė D. G. teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio ji nematė, bet lankydama tėvą matė ir tą žmogų. Tėvas buvo piktas, nepateikė civilinio ieškinio, nes žmogus yra neadekvatus, ligonis, todėl asmeniškai to nevertina kaip tyčinio veiksmo. Jos tėvas irgi turi tokių visokių, gal daugiau žodinių, jis agresyviai nesielgia, nesimuša, nesistumdo, bet žodžiais išprovokuoti irgi gali. Iš žmogiškojo faktoriaus žiūrint ligonio nesmerkia ir civilinio ieškinio nepateikė (2 t., b. l. 41).

Liudytojas V. K. teismo posėdžio metu parodė, kad jie kambariokai su V. M. ir J. P.. Gal apie mėnesį laiko kartu gyveno. Nebuvo problemų iki to ryto (2024 m. gruodžio 17 d. 5.50 val.). V. M. trukdydavo miegoti, būdavo neramus naktį – šviesą degioja, lenda, drabužius renka. Jis miegojo tą rytą, galvoja, kad buvo 06.05 val., tiksliai neatsimena, gal apie 6 val., bet jam kažkaip užsifiksavo, kad 06.05 val. Jis tik išgirdo triukšmą, garsą, kad J. P. nukrito prie jo lovos ir buvo šviesa uždegta. Girdėjo kaip jis reikalavo, kad užgesintų šviesą V. M.. Jis konkrečiai nematė to smūgio. Jis tik matė, kad J. P. kojos buvo prie V. M. lovos, o galva prie jo lovos. Gal jis ėjo jį paauklėti, čia taip galvoja. Nusikaltimas įvykio čia, nes žmogui lūžo ranka, koja. Atsimena ką jis sakė, kad nori išjungti šviesą, bet jis nuėjo raminti, taip galvoja. Niekada nėra sudavęs niekam tas J. P.. Pasakydavo tik porą žodžių, kad „aš tave supurtysiu, jeigu tu taip elgsiesi“, grasindavo, bet nesupranta, kiek ten to grasinimo, nes jis ne piktas žmogus. Jis sakytų, kad čia vos ne kiekvieną dieną J. P. grasindavo V. M.. Vyko tokie dalykai, tai daiktai, tai indai paimti, ne ten padėti, tai spintoje daiktai kažkokie padėti, kiekvieną dieną vykdomi tokie dalykai. V. M. nereaguoja į J. P. grasinimus, nes jis ligotas žmogus yra, nežino kiek ligotas, tai negali nieko pasakyti. Ne pakeliui buvo jungiklis išjungti šviesą, dar į šoną, jis daugiau prie jo lovos, taip kojos negalėjo gulėti, jeigu būtų ėjęs šviesą išjungti. J. P. labai skaudėjo ranką ir koją, prašė pakelti nuo žemės ir daugiau jis nieko nekalbėjo, kol atvažiavo greitoji, tokia sumaištis įvyko. Dar gulėdamas J. P. lovoje spėjo papasakoti kas buvo, dar gulėdamas dar kažką pasakyti, bet dabar atgaminti labai sunku žodis į žodį, kas buvo (2 t., b. l. 41).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 253 straipsniu ir 276 straipsniu, pagarsino liudytojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis nurodė, jog gyvena D. socialinės globos namuose. 2024 m. gruodžio mėnesį, dienos nepamena, gyveno viename kambaryje su J. P. ir V., pavardės nežino. Apie 05.50 val. jis prabudo nuo garso – kaip kažkas kristų ant grindų. Atsimerkęs pamatė ant grindų gulintį J. P.. Galva buvo prie jo lovos, o pats jis gulėjo ant nugaros ir šaukė, kad jam skauda. Jų su J. P. lovos buvo viena šalia kitos, lygiagrečiai, o V. lova buvo priešais J. P.. V. tuo metu gulėjo lovoje ant nugaros ir nekreipė dėmesio į gulinį J. P.. Tuo metu į kambarį atėjo slaugytoja, pavardės nežino ir jam padėjo J. P. įkelti į lovą. J. P. sakė, kad jis negalvojo, kad jam spirs, tačiau kas ir prie kokių aplinkybių tai padarė jis nematė. Galimai jam įspyrė V., kuris gulėjo pusiau gulom ant lovos, jo kojų pėdos buvo ant lovos krašto, tačiau ant žemės nenuleistos. Jis gulėjo visiškai ramus. Galimai jis iš tokios kūno padėties ir įspyrė J. P.. Jis pats nematė, kaip tai įvyko, tačiau vėliau jam pats J. P. sakė, kad jis ėjo išjungti kambaryje šviesą ir dėl to jam V. įspyrė, dėl ko šis griuvo ir susižalojo ranką ir koją. Jis mano, kad J. P. naktį turėjo eiti raminti V. dėl to, kad šis naktimis kalba ir vaikščioja, tačiau ar būtent prieš šį įvykį jis tai darė – jis nežino, miegojo ir nieko negirdėjo. J. V. neklausė apie tai, kas įvyko, nes jis yra beveik nekalbantis ir iki šiol nebuvo jokio pokalbio su juo apie tai. Dar nori pasakyti, kad nakties metu jokie pašaliniai asmenys į kambarį neateina – tik V. naktimis visur vaikšto (1 t., b. l. 113-114).

Liudytoja O. B. teismo posėdžio metu parodė, kad jai yra pažįstami V. M., V. K. ir J. P. Ji dirbo parą. Gruodį bus 5 metai kaip dirba. Buvo prieš 6 val. ryto, kai išgirdo triukšmą. Ji tvarkėsi 5 grupėje, nes jie kaip lieka nakčiai, tai dirba per 2 grupes: 5 ir 4 grupėse. 5 grupėje tvarkėsi ir išgirdo triukšmą. Nusileidusi žemyn, J. P. ir V. M. kambaryje pamatė, kad V. M. sėdi ant lovos, o J. P. sėdi ant žemės prie savo lovos. V. K. jau buvo atsikėlęs, stovėjo šalia ir ji klausė kas čia įvyko. V. K. pasakojo, kad V. M. nuspyrė, ar nustūmė, nežino, J. P. ir jis pargriuvo ant tos žemės ir liko sėdėti. Tada ji paskambino individualios priežiūros darbuotojui R. A. ir išsikvietė jį. Tuo metu pro šalį ėjo dar kitas gyventojas, tai paprašė, kad jiedu su V. K. įkeltų J. P. į lovą, nes J. P. sėdėjo ant žemės ir gana nustebęs, nes sako, kad nesitikėjęs, kad jis čiups ir suduos. Jie tada iškvietė policiją, iškvietė greitąją pagalbą, nes J. P. dar norėjo keltis iš lovos, bet rėkė, kad jam skauda koją, tai jie sulaukė pagalbos. Nežino, kaip V. M. atsidūrė globos namuose, nežino jo istorijos. Šiaip tai V. M. nemiega naktimis, rėkia, būdavo tam kambaryje šviesą visą laiką užsidega, trukdo gyventojams miegoti ir eina per spinteles, jas krausto, ima daiktus, bet kad agresyvus būtų, tai ne. Jis šiaip toks, kad trukdo kitiems miegoti, ypač naktimis, pats pamiega porą valandų, aišku, būna tokių naktų, kad išmiega ir iki ryto, bet jau labai retai. Taip, prižiūri gydytojai, bet nežino kokius vaistus jie vartoja. Čia medicina, taip, kitų darbuotojų kompetencija su vaistais. Ne, nežino, kad V. M. buvo gydomas lapkričio mėnesį. J. P. visada mandagus žmogus, toks prie jumoro, apie jį negali pasakyti jokio blogo žodžio (2 t., b. l. 42).

Ekspertas Mantas Patašius teismo posėdžio metu paaiškino, jog V. M. ekspertiniam tyrimui buvo atvykęs 2025 m. kovo 5 d., akte yra aprašyta, kad kontaktas su juo yra labai apsunkintas, žinoma, kad gyvena globos namuose ekspertinio psichiatrinio bei psichologinio tyrimo metu tiriamasis psichologinio vertinimo užduotims neprieinamas dėl sutrikusios savo būklės, pažintinės veiklos ir itin menko veiklos produktyvumo, jis adekvačiai negeba vertinti aplinkybių, numatyti elgesio pasekmių, atrasti elgesio alternatyvų. Tyrimo metu apie įvykį aplinkybių kažkokių neteikė, jis nepakankamai orientuotas susidariusios juridinės situacijos atžvilgiu, nekritiškas savo psicho būsenai ir įvertinus visus duomenis nustatyta jam – Paranoidinė šizofrenija dėl ko jis negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Dėl šios priežasties V. M. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tai yra progresuojantis sutrikimas. Jam tuo metu buvo psichozinis sutrikimas (2002 m.), buvo nustatytos haliucinacijos. Konkrečiai, tiksliau atsakytų psichiatrė (dėl išsivysčiusios 2004 m. šizofrenijos), vienas dalykas čia yra dėl diagnostikos, diagnostikos įvairūs kriterijai, tai gali būti, kad jau tuo metu buvo prasidėjusi šizofrenijos pradžia, buvo diagnozuojama kaip alkoholinė psichozė, vėliau ta diagnozė buvo pakeista ir po to, matosi, kad visą laiką eina šizofrenijos diagnozė, o šiuo metu yra būtent paranoidinės šizofrenijos tipas. Tas smurto atvejis ir įvyko globos įstaigoje, tai matosi, kad tas būtent ambulatorinis gydymas globos įstaigoje, kurioje apsilanko ir psichiatrai, ir gyventojai ten prižiūrimi, bet tai nėra pakankama, kad išvengti tokių dalykų. Pats tiriamasis tikrai linkęs į agresiją, į smurtinį elgesį, todėl tokie dalykai, įvykiai gali kartotis ir ateityje. Apie priverčiamąsias medicinos priemones, jų taikymą globos įstaigoje – tai nemato lyg, kad būtų taikomos, bet apskritai globos namuose poreikis visą laiką yra prižiūrėti ir rūpintis sveikata, konsultuotis su gydytojais. Jie mato, kad tą 2024 m. lapkričio mėnesį dar teiktas ir Panevėžio ligoninėje psichiatrijos skyriuje, Kupiškio krizių centre gydymas pastovus, bet mato, kad neduoda reikiamų rezultatų, kad galėtų būti išvengta smurtinio elgesio (2 t., b. l. 39-40).

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjos tarnybiniame pareiškime fiksuota informacija, kad 2024 m. gruodžio 17 d., apie 05.50 val., (duomenys neskelbtini) D. socialinės globos namų gyventojui, J. P. galimai vieną kartą įspyrė globos namų gyventojas V. M., ko pasekoje J. P. pargriuvo. J. P. teigimu, konfliktas kilo dėl to, jog V. M. kambaryje neišjungė šviesos, todėl atsikėlęs iš lovos, J. P. ją išjungė. V. M. supyko ir vieną kartą įspyrė J. P.. J. P. pargriuvusį kambaryje rado socialinių globos namų darbuotoja. J. P. buvo pristatytas į Vilkaviškio ligoninės priėmimo skyrių, kuriame pirminiais duomenimis nustatyta dešinės rankos stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžis (1 t., b. l. 9-15).

Iš tarnybinio pranešimo dėl įvykio aplinkybių matyti, kad įvykio vietoje pabendravus su socialinių globos namų darbuotoja O. B., ši teigė, jog pačio konflikto nematė, tačiau atėjusi į kambarį rado ant grindų gulintį J. P., kuris jai pasakė, jog pargriuvo nuo V. M. spyrio. J. P. buvo pristatytas į Vilkaviškio ligoninės priėmimo skyrių, kuriame pirminiais duomenimis nustatyta dešinės rankos stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžis (1 t., b. l. 16-17).

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini), t. y. gelsvos spalvos dviejų aukštų pastato kambaryje Nr. 100. Žiūrint nuo kambario durų pusės, kairėje pusėje stovi kėdė, toliau lova, kuri priklauso V. M.. Tiesiai prieš duris yra stalas ir du langai su užuolaidomis. Dešiniau stalo stovi kėdė ir lova, kuri priklauso J. P.. Dešiniau yra kita lova. Įvykio vieta yra kambario centras, kur nėra jokių daiktų. Kambario grindys kietos dangos. Kambarys bei pastato vidus nėra stebimas vaizdo stebėjimo kamerų. Iš įvykio vietos nieko nepaimta (1 t., b. l. 18-32).

Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyta, kad J. P. atvykusiems medikams paaiškino, kad jam spyrė kitas globos namų gyventojas, ko pasekoje krito ant grindų. Skundžiasi, kad skauda dešinę koją ir ranką (1 t., b. l. 73-74).

Gydytojo išraše fiksuota, kad 2024 m. gruodžio 17 d. 08.03 val. į viešąją įstaigą Vilkaviškio ligoninė pristatytas J. P.. Jam diagnozuota – krūtinės ląstos sumušimas, peties ir žasto sumušimas, stipinkaulio apatinės dalies lūžis, klubo, kelio sumušimas. J. P. paaiškino, kad kitas globos namų gyventojas spyrė į krūtinę, dėl ko jis griuvo ir susižalojo dešinę ranką ir kelį (1 t., b. l. 78-80).

Specialisto išvada Nr. G 12/2025(09) patvirtina, kad J. P. klinikiniais duomenimis konstatuota dešiniųjų stipinkaulio ir alkūnkaulio, dešinio šlaunikaulio tarpgumburinis lūžimai buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, galimai 2024 m. gruodžio 17 d. tiek kiekvieną jų paėmus atskirai, tiek visus kartu, sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. J. P. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek jam įspiriant, tiek nukentėjusiajam griūnant ir kontaktuojant su kietų bukų savybių turinčiais aplinkos daiktais, sužalojimai galėjo būti padaryti dviem poveikiais (1 t., b. l. 95-96).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas patvirtina, kad V. M. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo bei šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti (1 t., b. l. 151).

Baudžiamojoje byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina, kad V. M. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir įrodyta teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.

Motyvuojamoji dalis

BK 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas uždraustą įstatymu veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Tokia būsena, kai asmuo negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, yra pripažįstama nepakaltinamumu. BPK 392 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad BK 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones teismas taiko asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais. Šiuo metu V. M. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – Paranoidinė šižofrenija (F 20.0) ir nėra konstatuojamo psichikos sutrikimo, kuris būtų pakankamu pagrindu pripažinti jį ribotai pakaltinamu. Baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti.

Įstatymo nustatyta tvarka tinkamai atlikta ir teismo posėdyje nenuginčyta teismo psichiatrine ekspertize nustatyta, jog tiek baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos darymo, tiek ir šiuo metu V. M. dėl psichikos sutrikimo nesuprato ir nesupranta savo veiksmų esmės, negalėjo ir negali jų valdyti. Šios aplinkybės yra pagrindas pripažinti, jog baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką V. M. padarė būdamas nepakaltinamas, toks yra ir šiuo metu, todėl jo veiksmuose nėra kaltės.

Ekspertizės akte V. M. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Teismo posėdžio metu ekspertas M. P. rekomendavo taikyti V. M. priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Ekspertas nurodė, jog ambulatorinis gydymas globos įstaigoje, nėra pakankamas, nes V. M. linkęs į agresiją, į smurtinį elgesį, todėl tokie įvykiai gali kartotis ir ateityje.

Įvertinus V. M. pavojingumą visuomenei, atsižvelgiant į ekspertizės akte nurodytus duomenis, į eksperto M. P. paaiškinimus, vadovaujantis BK 17 straipsniu, V. M. pripažinus nepakaltinamu, jam skirtina priverčiamoji medicinos priemonė. Atsižvelgiant į V. M. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą, teismas sprendžia, kad šiam nepakaltinamam asmeniui, įvertinus jo būklę, elgesį iki baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo ir šiuo metu, tikslinga taikyti eksperto M. P. teismo posėdžio metu rekomenduotą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalies 2 punktas).

Baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė – Kauno teritorinė ligonių kasa yra pareiškusi ieškinį, kuriuo iš V. M. prašo priteisti 3 336,48 Eur žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnio nuostatas baudžiamojoje byloje nagrinėjamas tik toks civilinis ieškinys, kuris susijęs su asmens nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamoje byloje V. M. nėra kaltinamasis, šis asmuo baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, jo padaryta veika nėra baudžiama. D. V. Mockūno veiksmais padarytos žalos atlyginimo pareikštas civilinis ieškinys negali būti nagrinėjamas ir įrodinėjamas pagal baudžiamojo proceso normas, jo nagrinėjimas galimas tik civilinio proceso tvarka, todėl baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas.

V. M. kardomoji priemonė iki nutarties įsiteisėjimo neskirtina.

Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti nėra.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsniu, 403 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 404 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pripažinti, kad V. M. asmens kodas (duomenys neskelbtini), nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas ir taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – viešojoje įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

V. M. kardomosios priemonės iki nutarties įsiteisėjimo neskirti.

Kauno teritorinės ligonių kasos, juridinio asmens kodas 188783839, baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, kuriame prašoma iš V. M. priteisti 3 336,48 Eur patirtai žalai atlyginti, palikti nenagrinėtą.

Nutartis per 20 dienų nuo paskelbimo, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus Šakiuose. Teismo nutartį taikyti priverčiamąją medicinos priemonę turi teisę apskųsti asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras.