- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-13
- Bylos Nr.
- A-2953-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03281-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- T. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas T. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir Ligoninė) 2 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas paaiškino, kad Ligoninėje atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. kovo 21 d., nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. birželio 9 d. buvo laikomas kamerose neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kurią vertino 2 100 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. kovo 21 d., nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. birželio 9 d., iš viso 31 parą. Atsakovas paaiškino, kad Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimų. Darbai registruojami žurnaluose. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punkto reikalavimus. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą–higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690). Atsakovo manymu, šie dokumentai įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus ir normas. Atsakovo teigimu, civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų, nes Ligoninė pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. kovo 21 d., nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. birželio 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog palatose buvo blogas kvapas, teismas rėmėsi HN 76:2010 24 punktu, pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog palatos yra vėdinamos per langus, o vasaros metu vienas langas yra išimamas, kad į palatas patektų daugiau oro, tokiu būdu sumažinant drėgmės kaupimąsi palatose. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog kameroje buvo neatveriami langai, patvirtino, kad langai atsivėrė, todėl, teismo vertinimu, Ligoninė pareiškėjui gydantis palatose užtikrino tinkamas higienos sąlygas, susijusias su palatos vėdinimu.Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, jog jo netenkino sanitarinio mazgo įrengimas, tualeto patalpa buvo atvira, todėl matoma kitiems, teismas rėmėsi HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu, nustatė, kad sanitarinis mazgas nebuvo pilnai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis buvo matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, gydytojams. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, jog visą ginčo laikotarpį, t. y. 31 parą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Ligoninėje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos gydymosi sąlygos. Teismo vertinimu, pareiškėjui dėl nurodytų nepatogumų negalėjo kilti tokio lygio išgyvenimai, kokius jis nurodo skunde. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl, teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas pripažino, jog šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ir toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pabrėžė, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
III.
Pareiškėjas T. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam 2 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodo, kad dėl sanitarinio mazgo netinkamo atskyrimo patyrė neigiamus išgyvenimus, gėdą, nepilnavertiškumo jausmą, buvo pažeistas jo orumas ir neužtikrintas privatumas. Pareiškėjo teigimu, neigiami išgyvenimai kalint nepriimtinomis sąlygomis vertintini kaip intensyvesni sergančio kalinio atžvilgiu. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė ir nepateikė jokių naujų argumentų ar motyvų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui T. L., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo netinkamo kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.Įvertinęs bylos medžiagą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. kovo 21 d., nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. birželio 9 d. (31 parą) atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo. Teismas pripažino, kad minėtais atskirais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tvirtina, kad dėl sanitarinio mazgo netinkamo atskyrimo patyrė neigiamus išgyvenimus, gėdą, nepilnavertiškumo jausmą, buvo pažeistas jo orumas ir neužtikrintas privatumas.Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 d.); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Kadangi teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų ir pasisako tik tais klausimais, kuriuos pareiškėjas nurodė apeliaciniame skunde.Kiek tai susiję su pareiškėjo privatumo pažeidimu neužtikrinant sanitarinio mazgo tinkamo įrengimo, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė buvus tokį pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.), 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 114 p.). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog tokio aukščio sienele nėra tinkamai užtikrinamas asmens privatumas (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-624/2016).Vertindama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą (pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).Kaip jau minėta, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas yra susijęs su tuo, kad pareiškėjas buvo laikomas Ligoninės palatose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Kaip matyti, toks pažeidimas nebuvo pavienis ar atsitiktinis. Pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. kovo 21 d., nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. ir nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. birželio 9 d. buvo laikomas Ligoninės palatose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks pareiškėjo teisių pažeidimas sukėlė jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareiga užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, susijusias su neturtinės žalos atlyginimu. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjui pažeidimo pripažinimas nėra pakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteisiant 60 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui T. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.