Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-193-562-2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-10-17
Bylos Nr.: 1A-193-562-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-00903-2010-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Rosita Patackienė (pirm.), Stasys Punys, Virginija Švedienė
Nuteistasis: M. R.
Advokatai: Giedrius Baziulis

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)

Nuorašas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-562/2014Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00903-2010-8Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.2.; (S) 1.2.14.5.2,; 1.2.18.8.; 1.2.18.10.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,teisėjų Virginijos Švedienės, Stasio Punio,sekretoriaujant Aleksandrui Zujevui, Giedrei Gudaitytei,dalyvaujant prokurorui Dariui Prankai,nuteistajam M. R.,jo gynėjui advokatui Giedriui Baziuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 220 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams, pagal BK 222 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Nuspręsta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus - panaikinti.

Nuspręsta tenkinti civilinius ieškinius ir priteisti iš M. R. turtinei žalai atlyginti:

- valstybės naudai – 67 602 Lt PVM, 45 204 Lt GPM, 8 942 Lt PSD įmokų, 24 Lt įmokų į Garantinį fondą, LVAT sprendimu išspręsta

- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui - 7976 Lt.

Nuspręsta daiktus - sąsiuvinį, segtuvą su dokumentais, 62 lapai, segtuvą su dokumentais, 53 lapai, kompiuterines laikmenas - 2 vnt. Floppy diskelius, CD diską prie specialisto išvados Nr. 99-11, voką su juosta (čekių ritinys) – saugoti kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Nuspręsta nuosavybės teisių apribojimą, nustatytą 2013 m. lapkričio 7 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi, palikti iki nuosprendžio visiško įvykdymo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d., 220 str. 1 d., 222 str. 1 d. už tai, kad jis apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

M. R. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01, būdamas UAB „R“ (duomenys pakeisti), registracijos vieta (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., direktoriumi, veikdamas pagal UAB „R“ (duomenys pakeisti) įstatus bei Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymą, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu bei tvarkydamas teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir mokėti mokesčius, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, o būtent: 2006-01-01 – 2010-08-01 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, dėl to, pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2006 - 2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėse PVM deklaracijose (forma-FR0600), per mažai deklaravo 67 602 Lt mokėtino į biudžetą PVM, taip pat 2007 - 2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui 206 133 Lt išmokėtų išmokų, dėl to pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2007-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma-FR 0572) ir metinėse A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma FR 0573) per mažai deklaravo 45 204 Lt mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 8942 Lt privalomojo sveikatos draudimo (PSD), o taip pat 2007 - 2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23471,72 Lt darbo užmokesčio, dėl to per mažai deklaravo 7976 Lt (formos - 3-SD, F4, SAM3SD, SAMF4) mokėtino į biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. UAB „R“ (duomenys pakeisti) apgaule išvengė turtinės prievolės - privalomųjų įmokų 67602 Lt PVM, 45204 Lt GPM, 8942 Lt PSD, 7976 Lt VSDĮ ir 24 Lt įmokų į Garantinį fondą, iš viso 129748 Lt (67602 + 45204 + 8942 + 7976 + 24).

M. R. nuteistas pagal BK 220 str. 1 d. už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01 metų, būdamas UAB „R“ (duomenys pakeisti), registracijos vieta (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., direktoriumi, veikdamas pagal UAB „R“ (duomenys pakeisti) įstatus bei Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymą, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie įmonės veiklą, t. y. apskaitos registruose neapskaitė visų gautų pajamų bei darbuotojams mokamo darbo užmokesčio, dėl to pateikė mokesčių deklaracijose neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, mokėtiną į biudžetą pridėtinės vertės mokestį, gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį, valstybės įgaliotai institucijai - Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau-VMI), o būtent 2006-01-01 – 2010-08-01 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, dėl to, pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2006-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėse PVM deklaracijose (forma - FR0600), per mažai deklaravo 67 602 Lt mokėtino į biudžetą PVM, taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui 206 133 Lt išmokėtų išmokų, dėl to pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2007-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma - FR 0572) ir metinėse A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma - FR 0573) per mažai deklaravo 45 204 Lt mokėtino GPM ir 8 942 Lt PSD, o taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio, dėl to per mažai deklaravo 7 976 Lt (formos - 3-SD, F4, SAM3SD, SAMF4) mokėtino į biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. UAB „R“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė dalies pajamų, darbuotojams mokamo darbo užmokesčio bei direktoriui išmokėtų išmokų, padarė 67 602 Lt PVM, 45 204 Lt GPM, 8 942 Lt PSD, 7 976 Lt VSDĮ ir 24 Lt įmokų į Garantinį fondą mokesčių žalų biudžetui. Iš viso 129 748 Lt (67 602 + 45 204 + 8 942 +7 976 +24).

M. R. nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01, būdamas UAB „R“ (duomenys pakeisti), registracijos vieta (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., direktoriumi, veikdamas pagal UAB „R“ (duomenys pakeisti) įstatus bei Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymą, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, tyčia, apgaulingai, per įmonės finansininkę K. B. tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: 2006-01-01 - 2010-08-01 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, dėl to, pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2006-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėse PVM deklaracijose (forma-FR0600), per mažai deklaravo 67 602 Lt mokėtino į biudžetą PVM, taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui 206 133 Lt išmokėtų išmokų, dėl to pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2007-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma-FR 0572) ir metinėse A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma - FR 0573) per mažai deklaravo 45 204 Lt mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 8 942 Lt privalomojo sveikatos draudimo (PSD), o taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio, dėl to per mažai deklaravo 7 976 Lt (formos - 3-SD, F4, SAM3SD, SAMF4) mokėtino į biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. dėl to iš dalies negalima nustatyti 2006-01-01 – 2010-08-01 metų bendrovės UAB „R“ (duomenys pakeisti) turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti M. R. nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 2 d.; priimti nutartį pavesti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos kriminalistinių tyrimų centrui atlikti daktiloskopinę ir DNR pėdsakų ekspertizes, siekiant nustatyti, ar ant kratos, atliktos UAB „Rū“ (duomenys pakeisti) patalpose, metu paimtų diskelių yra M. R. pirštų antspaudų ar DNR dalelių. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka, nuosprendis yra priimtas netinkamai įvertinus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu priimtus įrodymus, kartu atmetant visus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pareikštus kaltinamojo ir jo gynėjo prašymus bei skundus, nepasisakius dėl surinktų kaltinamojo gynybą pagrindžiančių įrodymų. Pasak apelianto, tokiu būdu nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 7 str. 1 ir 2 d. numatytą rungimosi principo įgyvendinimą baudžiamojo proceso metu. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra trumpa, neišsami, neaiški. Apeliantas pažymi, kad teismas, nors ir privalėjo, nepasisakė dėl kaltinamojo poziciją pagrindžiančių liudytojų parodymų, taip pat dėl kaltinamojo pateiktų prašymų atmetimo. Apeliantas mano, kad ikiteisminis tyrimas, kaip to reikalauja BPK 212 str. 2 p., turėjo būti nutrauktas M. R. atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad jis pripažintas kaltu, padaręs BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. numatytas veikas, remiantis duomenimis, rastais jam priklausančiame seife (2 diskeliais ir kitais popieriniais dokumentais). Pasak apelianto, akivaizdu, kad šiuo atveju kiti surinkti įrodymai - liudytojų parodymai, ikiteisminio tyrimo eigą fiksuojantys dokumentai yra papildantys įrodymai, kurie gali pagrįsti ar paneigti „juodosios buhalterijos“ egzistavimo faktą. Apeliantas pažymi, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu siekė įrodyti aplinkybę, jog kratos atlikimo metu jo seife rastuose diskeliuose, kuriuose neva užfiksuota įmonės juodoji buhalterija, informacija yra suklastota ikiteisminio tyrimo pareigūno N. K.. Apeliantas įvairiais rašytiniais parodymais tiek raštu, tiek ir žodžiu teismo posėdžiuose nurodydavo duomenų, esančių rastuose diskeliuose, klastojimo faktą. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateiktas prašymas atlikti rastų diskelių ekspertizę, tačiau toks M. R. prašymas nebuvo patenkintas. Prašydamas teismo paskirti ekspertizę apeliantas su savo gynėju siekė nustatyti, ar ant minėtų laikmenų yra M. R. pirštų antspaudų ar DNR dalelių. Apeliantas nurodo, kad teismas atsisakė paskirti ekspertizę, nors pagal bylos aplinkybes, eksperto išvada galėjo būti pagrindinis įrodymas, pagrindžiantis ar paneigiantis M. R. kaltę dėl nurodytų nusikalstamų veikų padarymo. Pasak apelianto, tai turėjo būti pagrindinis įrodymas, kuris gali paneigti ar patvirtinti jo gynybinę poziciją, pagal kurią minėtos laikmenos yra suklastotos, ir tai, jog M. R. jų niekada nėra matęs. Apeliantas mano, kad tokiu atsisakymu paskirti ekspertizę teismas pažeidė BPK 10 str. 2 d.

Pasak apelianto, teismas nuosprendyje nurodo, kad tai, jog kažkoks pašalinis žmogus 2010 metais prieš darant kratą UAB „R“ (duomenys pakeisti) negalėjo sukurti failų kratos metu rastuose diskeliuose, įrodo ir kompiuterinės laikmenos apžiūros protokolas (3 t., b. l. 31-71), iš kurio matyti, kad visi failai 2 diskeliuose buvo sukurti nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. Apeliantas pažymi, kad tokia teismo pozicija neatitinka byloje surinktuose rašytiniuose įrodymuose nustatytų ir pačiame teismo sprendime pacituotų faktų. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju matyti, jog 2010-03-04 kompiuterinės laikmenos apžiūros protokolą pasirašė ikiteisminio tyrimo pareigūnas (poskyrio viršininkas) N. K., kuris nėra informacinių technologijų specialistas, galintis daryti kokias tai išvadas. Pasak apelianto, minėtą faktą apie dokumentų sukūrimą nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. paneigia paties teismo sprendime minėta 2011-06-15 specialisto išvada Nr. 99-11 (3 tomas), kurioje nėra nustatyta, kad failai buvo sukurti minėtu laikotarpiu. Minėtoje kvalifikuotoje informacinių technologijų specialisto išvadoje nėra rašoma apie failų sukūrimą nuo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., todėl teismas nepagrįstai nurodo tokią datą, remdamasis N. K. nurodymais. Apeliantas nurodo, kad teismo nešališkumu verčia abejoti ir faktas, jog minėtos 2011-06-15 informacinių technologijų specialisto išvados teismas nuosprendyje nekomentavo, tačiau pasisakė tik dėl tyrėjo N. K. apžiūros protokolo. Apeliantas pažymi, kad šis asmuo nėra informacinių technologijų ekspertas ir negali konstatuoti failų, rastų diskeliuose sukūrimo datos. Tokių neteisėtų teiginių pagrindu M. R. nepagrįstai pripažintas padaręs nusikalstamas veikas. Pasak apelianto, remiantis minėtais duomenimis, paneigiama teismo išvada dėl failų įrašymo 2006 m. balandžio 13 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. datomis, nes tokia išvada padaryta nesiremiant jokiais specialisto ar eksperto atliktais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis specialisto išvada, negalint nustatyti failų įrašymo datos, bei asmens, įrašiusio minėtus failus (konkrečiai M. R.), logiškai negalima konstatuoti, jog kompiuteriniai diskeliai priklausė kaltinamajam ir jis fiksuodavo juose minimą juodąją buhalteriją, o ne ją užfiksavo N. K. ar koks kitas asmuo.

Apeliantas pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu nepagristai atmesta ir jo pozicija, jog kratos atlikimo metu įmonė neturėjo jokių prietaisų (kompiuterių), kurie galėtų nuskaityti kratos metu rastus ir paimtus diskelius, nes tokie kompiuteriai yra senos laidos. Paskutinį kartą tokio tipo kompiuterį, kuris nuskaitė tokius diskelius, UAB „R“ (duomenys pakeisti) turėjo 2006 metais, tačiau jį tais pačiais metais nurašė. Teismas, atmesdamas šią kaltinamojo poziciją nurodo, kad „M. R. kaltinamas dėl veiksmų nuo 2006-01-01, o kompiuteris nurašytas tik 2006 metų lapkritį, tačiau nurodyto kompiuterio nurašymas neįrodo to fakto, kad kompiuteris buvo sunaikintas; taigi ir po nurašymo nurodytu kompiuteriu laisvai galėjo naudotis M. R.; remiantis teismo pozicija, šiuo metu vis dar egzistuoja įranga, su kuria galima nuskaityti ir seno pavyzdžio diskelius“. Pasak apelianto, tokiais paminėtais teiginiais teismas sukūrė prielaidą, kad ne kaltinimą palaikanti pusė turi įrodinėti asmens kaltumą, o pats kaltinamasis turi paneigti vienokias ar kitokias nurodytas ir neįrodytas aplinkybes. Apeliantas mano, kad teismas, darydamas išvadą, jog senos laidos kompiuteriu po jo nurašymo naudojosi M. R., turėjo tą faktą ir įrodyti, o ne pateikti kaip prielaidą (spėjimą), nors Lietuvos ir užsienio teismų praktika formuojama ta linkme, kad nuosprendis negali būti pagrįstas spėjimais.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad bylos medžiagoje yra nustatyta, jog buvo atliktos trys kratos: M. R. automobilyje, UAB „R“ (duomenys pakeisti) buveinėje ir M. R. namuose, tačiau po kratos atlikimo nepateikti jokie duomenys, kad buvo rasta senos laidos kompiuterių, kurie fiksuotų minėtus diskelius, taip pat nebuvo rasta ir kitų prietaisų, kurie minėtus diskelius fiksuotų. Pasak apelianto, byloje nebuvo nustatyti jokie duomenys, kurie pagrįstų teismo teiginį, kad senos laidos kompiuteris nebuvo sunaikintas, taip pat, kad senos laidos kompiuteriu po nurašymo iki 2009 metų po nurašymo naudojosi M. R.. Teismas net nesamprotavo, kuriose vietose minėtas kompiuteris galėjo būti laikomas, ir kur M. R. juodosios buhalterijos duomenis galėjo įrašinėti, nes kaip minėta, trijose vietose, susijusiose su M. R., kuriose buvo atlikta krata, nebuvo rastas nei vienas prietaisas, fiksuojantis kompiuterinius diskelius. Apeliantas nurodo, kad kelia abejonių ir faktas, jog UAB „R“ (duomenys pakeisti) turint naujos laidos kompiuterį, ir galint juo laisvai disponuoti naudojantis kompaktiniais diskais, USB raktu, M. R. prireikė senos laidos diskelių, kurie praktikoje seniai nebenaudojami.

Apeliantas pažymi, kad dar didesnių abejonių teismo nuosprendyje pateikta versija kelia ir tai, jog „juodoji buhalterija“ buvo vesta vos po 2 mėnesius už trejus metus, esant ilgai trunkančiam sudėtingam įmonės finansiniam laikotarpiui. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad juodosios buhalterijos duomenys buvo vedami akivaizdžiai ją atvaizduojant kaip juodąją, tai yra, užrašant „juoda“ ir „balta“, taip demonstratyviai sudarant neteisėtos apskaitos įvaizdi ir jos neslepiant. Pasak apelianto, tokiu būdu nuosprendyje nebuvo aptarta ir atskleista nusikaltimo subjektyvioji pusė, nes visos išvardintos nusikalstamos veikos turi būti padaromos tyčia.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad jis savo poziciją dėl suklastotų įrodymų grindė liudytojų parodymais ir aplinkybe, jog jis nėra matęs kratos metu paimtų diskelių, todėl jie turi būti ištirti. Šiuo atveju, M. R. prašymu nebuvo atlikta ekspertizė dėl rankų pirštų antspaudų, tuo tarpu liudytojų parodymai nebuvo vertinti arba nemotyvuotai atmesti, kai tuo tarpu kaltinamąją poziciją patvirtinančių liudytojų parodymai ir specialistų išvados buvo pakomentuotos. Pasak apelianto, teismas pasisakė tik dėl liudytojų J. D. ir G. S. nurodymo, kad jos pildė kratos metu rastus dokumentus (juodraščius). Tačiau apeliantas pažymi, kad jos bandė įrodyti, jog tai buvo tik planuojamos pajamos ir šiuos dokumentus jos rašėsi sau, kad vėliau parodytų direktoriui. Teismo teigimu, paaiškinimai nepasitvirtino, nes šie dokumentai buvo saugomi ilgą laiką, buvo rasti bendrovės direktoriaus seife. Apeliantas nurodo, kad remiantis tokia teismo išvada neaišku, kokią reikšmę turi šių darbuotojų nurodytų dokumentų saugojimo laikas nusikalstamai veikai konstatuoti ir kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad tie dokumentai buvo saugomi ilgą laiką. Pasak apelianto, remiantis tokia teismo išvada negalima konstatuoti jo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo. Apeliantas pažymi, kad rastuose barmenių pildytuose dokumentuose niekaip neatsispindėjo „juodos buhalterijos“ faktas, buvo užrašinėjamos planuojamos išlaidos, tačiau klientai dažnai neatvykdavo, atšaukdavo užsakymus, nesumokėję už teikiamas paslaugas.

Pasak apelianto, dėl to, kad nebuvo įvertinti anksčiau minėtų liudytojų parodymai, nebuvo tinkamai atliktas įrodymų tyrimas. Teismas turėjo kvalifikuotomis išvadomis paneigti tyrėjo N. K. buvimą UAB „R“ (duomenys pakeisti) patalpose iki kratos atlikimo, M. R. poziciją, kad išsinuomojęs kambarį ir turėdamas patalpų raktus, paimtus iš M. R. kratos metu, N. K. galėjo laisvai ir nevaržomai vaikščioti po UAB „R“ (duomenys pakeisti) patalpas. Apeliantas mano, kad paneigęs tokią jo poziciją, teismas turėjo M. R. prašymu paskirti ekspertizę, siekiant nustatyti pirštų antspaudų ir DNR buvimą ant diskelių, rastų M. R. seife. Neatlikus minėtų veiksmų, nuosprendis laikytinas nepagrįstu ir šališku.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis kaltu neprisipažino, o darbuotojai bei kiti liudytojai tiek rašytiniuose, tiek žodiniuose parodymuose niekada nesutiko ir nepatvirtino, jog įmonėje UAB „R“ (duomenys pakeisti) buvo neapskaitytų pajamų ar kad buvo pildoma laisvos formos vidinė ataskaita apie „juodąsias“ įplaukas grynaisiais pinigais. Be to, pasak apelianto, įmonės buhalterinė apskaita visada buvo vedama tvarkingai, be klaidų, o anksčiau įmonėje atlikti įvairiausių kontroliuojančių organizacijų patikrinimai įrodo, kad niekada nebuvo nustatyta jokių pažeidimų.

Apeliantas pažymi, kad nuosprendžiu nebuvo vertinti ne tik liudytojų parodymai, kuriais remiantis tyrėjas N. K. elgėsi UAB „R“ (duomenys pakeisti) patalpose lyg čia buvęs, taip pat tai, jog apžiūrinėjami buvo tik du patalpose buvę seifai, tačiau ir paties liudytojo N. K. parodymai, pagal kuriuos rastų diskelių jis neįdėjo į voką ir neantspaudavo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nebuvo vertinti ir liudytojo N. K. parodymai, jog jis neėmė kompiuterio, nes jis pagal bylos medžiagą netiko. Taigi, teismas nevertino, kodėl kratos metu buvo paimti tik dokumentai, rasti seifuose, kodėl nebuvo imami kompiuteriai ir kita medžiaga, galimai galinti pagrįsti juodosios buhalterijos egzistavimo faktą. Nors Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-08 nutartimi dėl kratos darymo buvo nustatyta, kad leista atlikti kratą M. R. darbo vietoje siekiant paimti ir surasti nurodytus daiktus - apgaule įgytus vekselius, netikrus ir suklastotus dokumentus, kompiuterius, laikmenas, mobilaus ryšio telefonus, SIM korteles, tačiau N. K. netinkamai atliko kratą, nevykdė minėtos nutarties, neėmė iš patalpos kompiuterių, neėmė mobiliojo ryšio telefonų, SIM kortelių, neatliko visų veiksmų numatytų minėtoje teismo nutartyje.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo vertinta ir tai, jog įrodymų poėmis buvo atliktas nesilaikant įstatymo numatytos procedūros - diskelių tinkamai nesupakavus, jų neantspaudavus. Pažymėtina, jog ir buhalterės K. B. pasirašymas ant sunumeruotų lapų neturi jokios įtakos, nes ši nei patvirtino, nei paneigė juodosios buhalterijos egzistavimą. Pasak apelianto, šiuo atveju pareigūnas N. K., kaip pats pripažino duodamas parodymus, minėtus diskelius paprasčiausiai įsidėjo į kišenę jų nesupakavęs bei neužantspaudavęs, tokiu būdu pažeisdamas BPK 149 str. 7 d. Apeliantas mano, kad minėtas įrodymų gavimo tvarkos pažeidimas turi akivaizdžią įtaką vertinant surinktų duomenų patikimumą bei pripažįstant juos įrodymais. Tokiu atveju teismas, vertindamas duomenis, gautus pažeidžiant jų gavimo tvarką, turi įsitikinti, ar tokie duomenys yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais. Tokiu atveju yra būtina įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visumą. Tačiau, kadangi šioje byloje nėra daugiau jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių duomenų, esančių diskeliuose, patikimumą ir atitinkamai kaltinamojo kaltę, tai minėti duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais turėtų būti nepripažįstami.

Vadovaujantis BPK 205 str. 3 d., objektų tyrimą turi atlikti specialistai, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Tačiau apeliantas pažymi, kad kratos metu neužantspauduoti bei nesupakuoti diskeliai po kratos buvo dar ir apžiūrėti bei ištirti vienasmeniškai to paties kratą atlikusio pareigūno (2011 m. gegužės 10 d. N. K. paliudijo duodamas parodymus, jog tą pačią dieną, grįžęs po kratos savo darbo vietoje tarnybiniu kompiuteriu atliko rastų kompiuterinių diskelių apžiūrą). Pasak apelianto, tokie pareigūno N. K. veiksmai kelia pagrįstų abejonių diskeliuose esančių duomenų patikimumu. Apeliantas mano, kad kyla rimtų įtarimų dėl diskeliuose esančių duomenų klastojimo, todėl minėti duomenys negali būti pripažinti įrodymais. Apeliantas nurodo, kad galima daryti prielaidą, jog N. K. nukopijavo dalį buhalterinių ataskaitų duomenų, t. y. duomenis už kelis mėnesius laikotarpiu 2006 - 2010 m., parengė diskelius su neva „juodąja“ bei „baltąja“ buhalterija ir po to minėtus diskelius įdėjo į M. R. darbo vietoje esantį seifą. Apeliantas pažymi, kad priimant nuosprendį nebuvo vertinti liudytojų parodymai, jog N. K. išsitraukė vienintelį raktą, o ne raktų ryšulį, kurį pasiėmė iš M. R. kratos metu. Tokie pareigūno veiksmai rodo, kad N. K. tiksliai žinojo raktą nuo seifo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas nevertino ne tik dokumentų, pateiktų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau nekomentavo ir M. R. parodymų, nepaneigė jo gynybinės pozicijos dėl N. K. suinteresuotumo byla, nes šis buvo supykęs ant M. R. dėl nepalankių ir galimai įžeidusių atsiliepimų apie jį.

Dėl jam inkriminuotos BK 182 str. 2 d. (sukčiavimo stambiu mastu) numatytos nusikalstamos veikos padarymo apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad M. R., turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas, mokėti mokesčius apgaule išvengė didelės turtinės vertės prievolės. Tačiau, anot apelianto, nuosprendyje, be galimai suklastotų kompiuterinių diskelių, sąmoningai netiriant informacijos laikmenose klastojimo fakto, jokių įrodymų, pagrindžiančių vienokį ar kitokį apgaulės panaudojimą nėra. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad visos parodymus davusios liudytojos (UAB „Ru“ (duomenys pakeisti) buvusios ir esamos darbuotojos) patvirtino, kad įmonės pajamos visada buvo apskaitytos tinkamai, sąžiningai, skaidriai, sumokėti visi mokesčiai. Surinktus dokumentus apžiūrėjusios specialistės taip pat patvirtino, kad apskaita buvo vesta labai tvarkingai, išskyrus neva diskeliuose rastą juodąją buhalteriją. Pasak apelianto, šiuo atveju nebuvo jokio priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir N. K. iniciatyva rastuose diskeliuose informacijos, dėl to neįrodžius, kad buvo išvengta sumokėti mokesčių, atitinkamai turi būti laikoma, kad žala valstybei taip pat nebuvo padaryta. O jei nebuvo veikos ir žalos, tai priežastinio ryšio nustatinėti net ir nereikia. Apeliantas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju, jis nepanaudojo jokių apgaulės veiksmų, nes nustatyta, jog mokesčiai buvo tvarkingai mokami, pajamas deklaruotos, o už neįgytas pajamas, kurias savo ruožtu priskaičiavo ikiteisminio tyrimo įstaigos, M. R. mokesčių mokėti neturi pareigos.

Dėl jam inkriminuotos BK 220 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo apeliantas pažymi, kad šios nusikalstamos veikos jis irgi nepadarė, nes įmonės UAB „R“ (duomenys pakeisti) buhalterija visada buvo vedama tvarkingai bei sąžiningai, taigi ir atitinkamai valstybės įgaliotai institucijai teikiami duomenys buvo teisingi. Atitinkamai mokesčių mokėjimai buvo atlikti tinkamai, t. y. įstatymų nustatytais dydžiais ir tvarka. Apeliantas pažymi, kad, be privalomų nustatyti objektyviosios pusės elementų, kurie nėra nustatyti nuosprendyje, nenustatyta ir jo kaltė (nusikaltimo subjektyvioji pusė). Pasak apelianto, paprastai įmonėje valstybės institucijoms apie įmonės pajamas ir turtą pateikia įmonės buhalteriai, vyr. finansininkai ir pan. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad visas buhalterines ataskaitas, deklaracijas ir pan. įmonės vardu rengė ir teikė buhalterė K. B., o M. R. apskritai jokių duomenų valstybės institucijoms neteikė, todėl melagingų duomenų į jokį oficialų dokumentą neįrašinėjo ir valstybės institucijoms neteikė. Apeliantas pažymi, kad byloje, be kita ko, nėra ištirta ir nustatyta, koks asmuo pateikinėjo bendrovės deklaracijas ir kitus dokumentus Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Sodrai. Taigi, anot apelianto, remiantis išdėstytais argumentais, akivaizdu, kad jo veikoje nėra visų nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 str. 1 d., požymių.

Dėl jam inkriminuotos BK 222 str. 1 d. (aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo) numatytos nusikalstamos veikos padarymo apeliantas pažymi, kad šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. šio nusikaltimo sudėties buvimui konstatuoti nepakanka nustatyti, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, būtina nustatyti ir tokio tvarkymo padarinius - negalėjimą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pasak apelianto, minėtiems padariniams nustatyti būtinos specialios žinios, todėl tokiu atveju būtinas specialisto tyrimas ir jo pateikiama išvada. Tačiau priešingai nei teigiama skundžiamame teismo nuosprendyje, iš įmonės turimų oficialių buhalterinių duomenų ir pateiktų deklaracijų valstybės institucijoms, galima pilnai nustatyti įmonės finansinę padėtį. Apeliantas pažymi, kad įmonės UAB „R“ (duomenys pakeisti) buhalterinė apskaita visada buvo vedama tinkamai, tvarkingai bei pagal visus buhalterinės apskaitos tvarkymą reguliuojančius teisės aktus. Įmonėje ne kartą buvo atliekami patikrinimai ir jokių pažeidimų vedant buhalterinę apskaitą niekada nebuvo nustatyta. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje, be duomenų, rastų diskeliuose, kurie atsižvelgiant į pažeistą jų gavimo ir tyrimo tvarką net neturi įrodomosios vertės, daugiau jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių apgaulingos apskaitos tvarkymą, byloje nėra. Apeliantas pažymi, jog visą buhalterinę apskaitą, tame tarpe ir apgaulingą buhalteriją, jei tokia būtų iš tiesų būtų nustatyta, buvo pavesta tvarkyti buhalterei K. B.. M. R. nurodymų vesti dvigubą apskaitą jai niekada nebuvo davęs. Taigi, visi buhalterinės apskaitos neatitikimai (jei tokių bus nustatyta išnagrinėjus bylą) turėtų būti aptarti su buhaltere. Apeliantas nurodo, kad nusikalstamą veiką gali padaryti tik atitinkamų žinių turintis asmuo, kuriuo gali būti buhalteris ar kitas asmuo, nusimanantis kaip vesti buhalterinę apskaitą. Pasak apelianto, jis neturi nei ekonominių, nei buhalterinių žinių, jis nėra ir negali būti tinkamu šios nusikalstamos veikos subjektu.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad jam už nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 2 d. paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam realią laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgė į M. R. šeimos sudėtį (apeliantas augina 3 nepilnamečius vaikus), finansinę padėtį, kad apeliantas anksčiau nebuvo teistas, taip pat į tai, jog anksčiau įmonėje „R“ (duomenys pakeisti) vykdžius mokestinius patikrinimus pažeidimų niekada nebuvo rasta. Apeliantas pažymi, kad įmonė UAB „R“ (duomenys pakeisti) turi skolų, įmonės materialinę padėtį atstatyti įmanoma tik jam toliau esant savininko ir direktoriaus pareigose. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis turi darbą, vykdo savo pareigas ir kaip įmonės vadovas, bei kaip tėvas išlaiko vaikus.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. R. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo.

Apeliaciniame skunde prieštaraujama nuteistojo nuteisimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir teigiama, kad nuosprendyje, be galimai suklastotų kompiuterinių diskų, sąmoningai netiriant informacijos laikmenose klastojimo fakto, jokių įrodymų, pagrindžiančių vienokį ar kitokį apgaulės panaudojimą nėra.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimą, kaip nusikalstamą veiką, įstatyme apibūdina šios veikos; 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, <...> siekiant išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti.

Nagrinėjamoje byloje M. R. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01, būdamas UAB „R“ (duomenys pakeisti), registracijos vieta (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., direktoriumi, veikdamas pagal UAB „R“ (duomenys pakeisti) įstatus bei Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymą, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu bei tvarkydamas teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir mokėti mokesčius, apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, o būtent: 2006-01-01 – 2010-08-01 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, dėl to, pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2006 - 2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėse PVM deklaracijose (forma-FR0600), per mažai deklaravo 67 602 Lt mokėtino į biudžetą PVM, taip pat 2007 - 2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui 206 133 Lt išmokėtų išmokų, dėl to pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2007-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma-FR 0572) ir metinėse A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma FR 0573) per mažai deklaravo 45 204 Lt mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 8942 Lt privalomojo sveikatos draudimo (PSD), o taip pat 2007 - 2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23471,72 Lt darbo užmokesčio, dėl to per mažai deklaravo 7976 Lt (formos - 3-SD, F4, SAM3SD, SAMF4) mokėtino į biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. UAB „R“ (duomenys pakeisti) apgaule išvengė turtinės prievolės - privalomųjų įmokų 67602 Lt PVM, 45204 Lt GPM, 8942 Lt PSD, 7976 Lt VSDĮ ir 24 Lt įmokų į Garantinį fondą, iš viso 129748 Lt (67602 + 45204 + 8942 + 7976 + 24).

Taigi M. R. buvo nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad turėdamas pareigą pateikti mokesčių deklaracijas ir mokėti mokesčius, šios pareigos nevykdė ir buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė visų pajamų, darbo užmokesčio bei išmokėtų išmokų¸ dėl to mokesčių inspekcijai pateiktose ataskaitose nurodyti neteisingi duomenys apie mokėtiną PVM bei kitus privalomus mokėti mokesčius, todėl apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės.

Minėta, kad esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė gali pasireikšti ir suklaidinimu dėl kaltininko turimos pareigos nukentėjusiajam. Turto savininkas, valdytojas ar asmuo, turintis prievolės teisę, gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą ar turinčio turtinę prievolę, nustatymą ar prievolės fakto nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą be kriminalinės justicijos įsikišimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui, o esant turtinei prievolei, sprendimui dėl jos reikalavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851-2001, 2K-387-2009, 2K-538-2010).

Žemesnės instancijos teismas

Nors apylinkės teismas neanalizavo panaudotos apgaulės turinio (kokie melagingi duomenys, kokia materialine forma ir kam buvo pateikti, kaip šis suklaidinimas nulėmė turtinės naudos gavimą), kaip matyti iš suformuluoto kaltinimo, apgaulės panaudojimas M. R. veiksmuose pasireiškė buhalterinės apskaitos registruose neapskaitant gautų pajamų, darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui išmokėtų išmokų, dėl ko atitinkamų laikotarpių deklaracijose per mažai deklaruotas mokėtinas į biudžetą PVM, gyventojų pajamų mokestis, privalomasis sveikatos draudimas, valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Pagal teismų praktiką apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio ar panaikinant prievolę juos mokėti reiškiasi suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM, pelno mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2010, 2K-34/2011, 2K-7-398/2013).

Atsižvelgiant į formuluojamą kaltinimą ir remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl apgaulės požymio taikant BK 182 straipsnio nuostatas, susijusias su sukčiavimu pridėtinės vertės mokesčio srityje, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo nustatyta esminio sukčiavimo sudėties požymio – kaltinamojo panaudotos apgaulės. Byloje nėra duomenų, kad buvo klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai bei suklastoti dokumentai teikiami mokesčių inspekcijai. Todėl nagrinėjamu atveju nustatyti buhalterinės apskaitos pažeidimai negalėjo būti vertinami kaip nuskalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Nagrinėjamu atveju, taikant minėto įstatymo 70 straipsnio nuostatas, patikrinimo metu papildomai buvo apskaičiuota bendrovės buhalterinėje apskaitoje nedeklaruotos pajamos (su PVM) - 421 699,97 Lt (302 410,29 Lt pagal kratos metu išimtą medžiagą ir 119289,67 Lt apskaičiuoti taikant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatas (4 t., b. l. 122). Be to, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcija priėmė 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-85 UAB „R“ (duomenys pakeisti) nurodant sumokėti 67 602,14 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 20 852,45 Lt PVM delspinigių ir 20 280 Lt PVM baudą. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 69-221 patvirtintas Inspekcijos 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (4.65)-256-85. Liteko (Lietuvos teismų informacinės sistemos) duomenimis šie sprendimai buvo ginčijami administracinių bylų teisenos įstatymo pagrindu, tačiau UAB „R“ (duomenys pakeisti) skundai atmesti, o minėti sprendimai palikti nepakeisti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A 556-669/2013).

Pažymėtina, kad sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Taigi vienas iš sukčiavimo sudėties požymių, tiesiogiai įvardytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, yra sukčiavimo tikslas – siekis gauti naudos sau ar kitam asmeniui, o ši nauda pagal nusikalstamos veikos esmę ir vietą nusikalstamų veikų sistemoje (BK 182 straipsnis patenka į XXVIII Baudžiamojo kodekso skyrių, numatantį nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams) yra turtinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-409/2011).

Nagrinėjamu atveju iš suformuluoto kaltinimo bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra aišku, kas išvengė didelės vertės turtinės prievolės: ar M. R., ar jis tik sudarė sąlygas ūkio subjektui (UAB „R“ (duomenys pakeisti)) išvengti didelės vertės turtinės prievolės, ar UAB „R“ (duomenys pakeisti) apgaule išvengė turtinės prievolės. Taigi šiuo atveju nėra tinkamai nustatyta sukčiavimą kvalifikuojanti aplinkybė dėl turtinės naudos gavimo (BK 182 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. R. veiksmai teismo nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, teismo nuosprendis dėl M. R. nuteisimo už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis - M. R. išteisinant nepadarius veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalį nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

M. R. nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. už tai, kad laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01, būdamas UAB „R“ (duomenys pakeisti) direktoriumi, veikdamas pagal UAB „R“ (duomenys pakeisti) įstatus bei Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymą, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, tyčia, apgaulingai, per įmonės finansininkę K. B. tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, o būtent: 2006-01-01 - 2010-08-01 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, dėl to, pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2006-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėse PVM deklaracijose (forma-FR0600), per mažai deklaravo 67 602 Lt mokėtino į biudžetą PVM, taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui 206 133 Lt išmokėtų išmokų, dėl to pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2007-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma-FR 0572) ir metinėse A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma - FR 0573) per mažai deklaravo 45 204 Lt mokėtino gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 8 942 Lt privalomojo sveikatos draudimo (PSD), o taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio, dėl to per mažai deklaravo 7 976 Lt (formos - 3-SD, F4, SAM3SD, SAMF4) mokėtino į biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. dėl to iš dalies negalima nustatyti 2006-01-01 – 2010-08-01 metų bendrovės UAB „R“ (duomenys pakeisti) turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nuteistasis mano, kad jis nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, nes įmonės buhalteriją buvo pavesta tvarkyti buhalterei K. B.. Apeliantas taip pat nurodo, kad, priešingai nei teigiama skundžiamame teismo nuosprendyje, iš įmonės turimų oficialių buhalterinių duomenų ir pateiktų deklaracijų valstybės institucijoms, galima pilnai nustatyti įmonės finansinę padėtį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veikos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pažymėtina, kad BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai padarius įstatymo dispozicijoje numatytą veiką, negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros. Pažymėtina, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. R., dirbdamas UAB „R“ (duomenys pakeisti) direktoriumi, tyčia apgaulingai, per įmonės finansininkę K. B., tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: 2006-01-01 - 2010-08-01 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui M. R. 206 133 Lt išmokėtų išmokų.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnį už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, o 12 straipsnio 1 dalyje – kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį.

Už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 (toliau – Taisyklės), reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis, Taisyklių 30 punktas).

Išvadą, kad M. R., būdamas UAB „R“ (duomenys pakeisti) direktoriumi, todėl pagal įstatymus atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą ir turi atsakyti baudžiamąja tvarka pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, apylinkės teismas padarė remdamasis nuosprendyje aptartų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma. UAB „R“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato tyrėjos užduotis atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialistės V. G., N. B., R. P.. Specialistės UAB „R“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą atliko pagal pateiktus minėtos bendrovės dokumentus bei pateikė specialisto išvadą, atitinkančią Lietuvos Respublikos BPK 90 straipsnio reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teisme specialistė R. P. patvirtindama išvadą, nurodė, kad pagal pateiktą operatyvinės grupės išimtą medžiagą bei operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojų paaiškinimus buvo lyginamos deklaruotos bendrovės pajamos su pateikta medžiaga ir nustatyta mokestinė bazė, t. y. buvo pripažintos papildomos pajamos, atsirado PVM mokestis, buvo papildomai priskaičiuotos darbo pajamos (8 t., b. l. 72-73). Specialistė V. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvertinus kratos metu išimtuose dokumentuose ir diskeliuose esančią informaciją, buvo nustatytas ryšys su buhalterine apskaita. Segtuvuose buvo barmenių ataskaitos su prisegtais čekiais. Juodoje apskaitoje surašytos mėnesinės sumos atitiko kasos registrą. Sukurti tokius dokumentus nedirbančiam įmonėje neįmanoma, nes reikia žinoti tos įmonės buhalteriją. Oficialioje buhalterijoje taip detaliai vedama apskaita nebuvo (7 t., b. l. 170-172). Apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad papildoma 119 289,67 Lt suma buvo nustatyta pagal Mokesčių administravimo įstatymą, kurią paskaičiavo specialistė R. P.. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. P. parodė, kad 302 410,29 Lt buvo apskaičiuota pagal kratos metu išimtą ir pateiktą medžiagą, kur buvo užfiksuota baltoji ir juodoji buhalterija, juodosios buhalterijos pajamose šios sumos buvo įrašytos atskirais laikotarpiais, o 119 289,67 Lt suma apskaičiuota taikant Mokesčių administravimo 70 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teisme specialistė J. V. parodė, kad patikrinus įmonės pateiktus buhalterinius dokumentus su išimtais dokumentais, nustatė, kad dalis operacijų sutapo su buhalterine apskaita, o nurodyta „juoda“ - neatsispindėjo jokiose buhalteriniuose dokumentuose. Buvo apklausti įmonės darbuotojai, kurie patvirtino, kad tie dokumentai realūs ir jų ranka užfiksuoti. Patikrinimo metu pateikė nurodymą ir gavo dokumentus. Buvo paprašyti 2006 - 2009 metų dokumentai. Buvo išsiųsti paklausimai bankui. Įmonė pateikė savo pirminius, kasos aparato dokumentus, išrašytas sąskaitas, atlyginimo priskaičiavimo dokumentus, visus apskaitos registrus, suvestines, bendrą balansą. „Juoda“ neatsispindėjo jokiose dokumentuose. Antras segtuvas yra rusų kalba. Ne visos išlaidos buvo nurodomos ir apskaitytos. Buvo viskas gana tvarkingai įvesta. Barmenės patvirtino, kad vedė tuos dokumentus. Visus dokumentus ir laikmenas, išimtus kratos metu, neįmanoma padirbti, nes tam, kad sukurti tokią medžiagą, žmogus turėtų žinoti išsamius įmonės duomenis, turėti specialią programą. Darbuotojai žinojo apie vykdomą tokią buhalteriją, tačiau nenorėjo raštu tai rašyti. Vadovas sakė, kad reikalavo viską tvarkingai vesti. Kalbėdami darbuotojai prisipažino dėl juodos buhalterijos. Darbuotojai sakė, kad visus blankus gaudavo iš vadovo. Dienos metu buvo pateikiama vadovui ataskaita. Užpildytus blankus darbuotojai priduodavo vadovui ar buhalterei. Dalis pajamų nebuvo deklaruojama ir nebuvo parodoma dalis išmokų. Jei nebūtų išimtų kratos metu dokumentų, patikrinus tik buhalterijos dokumentus, neįmanoma būtų nustatyti pažeidimų. Šioje vidinėje apskaitoje buvo vedama viskas labai detaliai. Praktiškai buvo vedama antra apskaita (8 t., b. l. 112-113). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu J. V. parodė, kad neapskaičiuota suma buvo nustatyta pagal Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos gautą medžiagą. Kratos metu buvo išimti įmonės apskaitos dokumentai, kuriuos galima pavadinti juodąja buhalterija. Paprašius pateikti įmonės buhalterinius apskaitos dokumentus, atliko analizę ir nustatė neapskaitytas sumas.

Liudytoja K. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dirbant UAB „R“ (duomenys pakeisti) niekada neužsiminėjo juoda buhalterija, pajamos buvo apskaičiuojamos pagal priėmimo kvitus, išlaidos - pagal PVM sąskaitas faktūras ir čekius, taip pat nėra girdėjusi ir mačiusi, kad kažkas neapskaitytų pajamų ar būtų vedama juoda apskaita (8 t., b. l. 184-187). Liudytoja K. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad UAB „R“ (duomenys pakeisti) dirbo nuo 2002-07-01 iki 2013-05-30, o laikotarpiu 2006-2009 buvo šios bendrovės buhalterė. To laikotarpiu darbo užmokestį išmokėdavo administratorė – kasininkė L. P.. Nurodė, kad ji pati nėra gavusi neapskaitytų pajamų.

Atlikus UAB „R“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą specialisto išvadoje Nr. 5-1/257 konstatuota, kad UAB „R“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentuose ir registruose nebuvo fiksuojama dalis ūkinių operacijų. Nustatyta, kad UAB „R“ (duomenys pakeisti) 2006 - 2009 m. laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje ir apskaitos registruose nefiksavo 302 410,29 Lt pajamų ir 290 481,40 Lt išlaidų. Bendrovės buhalterinė apskaita tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01) buvo tvarkoma pažeidžiant 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 str. 1 d. nurodymus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 16 str. 1 d. nurodymus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, nes nebuvo įmonės apskaitoje įregistruotos kasos pajamos sumoje 302 410, 29 Lt, iš jų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas 282 058, 05 Lt, nebuvo įtrauktas 17 952, 24 Lt, įneštas į kasą atlyginimas, nebuvo įtraukti 2 400 Lt, gauti iš M., bei nebuvo atvaizduotas kasos išlaidos sumoje 290 481, 40 Lt, iš jų 50 298,21 Lt išmokėtas atlyginimas, nebuvo įtrauktas 22 008,66 Lt apmokėjimas už pirktas prekes ir gautas paslaugas, 2 041 Lt įmušta į kasą 1, 106 794,28 Lt padaryta išmoka M., 99 339,25 Lt pernešta į pirmą kasą (nurodant šią sumą kaip „nurašyta nuo M.“, todėl galima teigti, kad tai išmoka M.), 10 000 Lt pernešta į kasą 1 (4 t., b. l. 111-124). Pažymėtina, kad tyrimui nepateikti šias ūkines operacijas pateisinantys juridinę galią turintys dokumentai ir šios ūkinės operacijos neįrašytos į UAB „R“ (duomenys pakeisti) suvestinius registrus. Minėta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. 1 d. kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl padarytų LR Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „R“ (duomenys pakeisti) nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros (4 t., b. l. 111-124). Taigi specialisto išvados paneigia apelianto nurodytą aplinkybę, kad įmonės UAB „R“ (duomenys pakeisti) buhalterinė apskaita visada buvo vedama tinkamai, tvarkingai bei pagal visus buhalterinės apskaitos tvarkymą reguliuojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. 5-1/257 atlikti paskaičiavimai atitiko ir mokesčių inspekcijos atliktą vertinimą bei išvadas. Operatyvaus patikrinimo 2010-05-31 pažymoje Nr. (21.26)-448-873 nurodyta, kad bendrovėje nebuvo fiksuojama dalis ūkinių operacijų, buhalterinės apskaitos dokumentuose ir registruose 2006–2009 metais neapskaityta ir nedeklaruota 28 2460 Lt (tame skaičiuje 44 171 Lt PVM) pajamų: 2006 m. 4 6871 Lt, 2007 m. 43 440 Lt, 2008 m. – 39 880 Lt, 2009 m. – 152 769 Lt, nuo neapskaitytų pajamų neapskaičiuoti, nedeklaruoti ir į biudžetą nesumokėti PVM, pelno bei socialinio (2006-2007 m.) mokesčiai. Operatyvaus patikrinimo pažyma patvirtina, kad vidutiniškai 97 procentai (atskirais mėnesiais nuo 39 iki 229 procentų) bendrovės pardavimo pajamų (įplaukų) buvo neapskaitoma (EKA) kasoje ir neįtraukiama į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, jų registrus. Minėtu laikotarpiu bendrovės vadovui (akcininkui) M. R. grynaisiais išmokėta išmokų 201 983 Lt: 2006 m. – 21 632 Lt, 2007 m. – 30 000 Lt, 2008 m. – 23 002 Lt, 2009 m. – 127 349 Lt, galimai susijusių su bendroves neapskaityto pelno dalimi, kurios buhalterinėje apskaitoje neatspindėtos ir nedeklaruotos, neapskaičiuotas ir nesumokėtas nuo neapskaitytų išmokų gyventojų pajamų mokestis (15 proc.), privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Nustatyta, kad bendrovės 10 darbuotojų laikotarpiu nuo 2009-06-05 iki 2009-09-05 apskaičiuota ir išmokėta grynaisiais 11 906,32 Lt darbo užmokestis (3 781,72 Lt už 2009 m. gegužės mėnesį, 86 762,10 Lt, 4 062,32 Lt už 2009 m. birželio mėnesį, 4 062,32 Lt už 2009 m. rugpjūčio mėnesį), kuris neįtrauktas į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Įvertinus surinktą medžiagą matyti, kad darbuotojams buvo apskaičiuojamas ir išmokamas vidutiniškai 80 procentų (atskiriems darbuotojams nuo 24 iki 200 procentų) didesnis atlyginimas nei parodytas buhalterinėje apskaitoje. Iš Vilniaus apskrities VMI 2010-06-10 rašto matyti, kad atlikus operatyvų patikrinimą yra nustatyti vengimo deklaruoti pajamas ir mokėti mokesčius požymiai, nes UAB „R“ (duomenys pakeisti) nebuvo fiksuojama dalis ūkinių operacijų, buhalterinėje apskaitoje 2006-2009 metais neapskaityta ir nedeklaruota 282 460 Lt pajamų, nuo kurių neapskaičiuoti, nedeklaruoti ir nesumokėti mokesčiai. Minėtu laikotarpiu bendrovės vadovui M. R. išmokėta 201 983 Lt išmokų, susijusių su bendrovės neapskaityto pelno dalimi, kurios buhalterinėje apskaitoje neatspindėtos ir nedeklaruotos, mokesčiai neišskaityti ir nesumokėti. Bendrovės 10 darbuotojų 2009-06 - 2009-09 tyčia apskaičiuota ir grynaisiais išmokėta 11 906,32 Lt darbo užmokesčio, kuris neįtrauktas į bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus. Patikrinimo metu nustatyti asmeninių poreikių tenkinimo bendrovės lėšomis atvejai, nepagrįstai didinant atsiskaitymus iš apmokestinamojo pelno. Bendrovė nuo 2008-12-05 iš UAB „N“ (duomenys pakeisti) gautos 150 000 Lt avanso sumos už tarpininkavimo paslaugas PVM įstatymo nustatyta tvarka po 12 mėnesių PVM neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo (1 t., b. l. 4). Taigi šie byloje esantys įrodymai paneigia apelianto skundo argumentus, kad įrodymų, patvirtinančių apgaulingos apskaitos tvarkymą, byloje nėra. Nagrinėjamu atveju nuteistojo veika patvirtina, kad M. R. tyčia, sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus siekdamas konkrečių tikslų. Minėtais įrodymais nustatyta, kad dėl tokių neteisėtų nuteistojo M. R. veiksmų atsirado Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai - nebuvo galima iš dalies nustatyti 2006-01-01-2010-08-01 laikotarpiu tikrosios UAB „R“ (duomenys pakeisti) turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nagrinėjamu atveju pasirinkdamas nusikalstamos veikos modelį ir pagal jį veikdamas, kaltininkas, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, sąmoningai netinkamai vykdė žinomus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, ir tai darydamas nuslėpė gautas pajamas, išmokėtas bendrovės direktoriui išmokas bei darbuotojams užmokestį, numatydamas, kad dėl to iš dalies nebus galima nustatyti įmonės nuosavo kapitalo (pelno) bei įsipareigojimų dydžio valstybės biudžetui, ir šių padarinių norėjo. Tokiu būdu veikdamas tiesiogine tyčia, nuteistasis sąmoningai apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, numatydamas, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, ir to norėjo t.y. realizavo BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimo sudėtį. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas pagrįstai pripažino M. R. kaltu už apgaulingą UAB „R“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos tvarkymą ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nurodo, kad jis nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, nes įmonės buhalteriją buvo pavesta tvarkyti buhalterei K. B..

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 ,,Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosios bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 naujoji redakcija) 29 punkte teismams išaiškinta ir teismų praktikoje laikoma, kad apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Pagal šio nutarimo 30 punktą tik ūkio vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tuo atveju, jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą. Taigi tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis (kasacinė nutartis 2K-41/2012, Nr. 2K-454/2012). Būtent toks nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis ir yra nustatytas nagrinėjamoje byloje. Šiuo atveju UAB „R“ (duomenys pakeisti) direktorius M. R., sąmoningai nepateikdamas apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, daro nusikaltimą bendrovės finansininkės rankomis, jai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo. Taigi teisėjų kolegija nemato netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo šioje situacijoje.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad jis pripažintas kaltu remiantis duomenimis, rastais jam priklausančiame seife (2 diskeliais ir kitais popieriniais dokumentais). Pasak apelianto, akivaizdu, kad šiuo atveju kiti surinkti įrodymai - liudytojų parodymai, ikiteisminio tyrimo eigą fiksuojantys dokumentai yra papildantys įrodymai, kurie gali pagrįsti ar paneigti „juodosios buhalterijos“ egzistavimo faktą.

Apeliantas nurodo, kad objektų tyrimą turi atlikti specialistai, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Tačiau apeliantas pažymi, kad kratos metu neužantspauduoti bei nesupakuoti diskeliai po kratos buvo dar ir apžiūrėti bei ištirti vienasmeniškai to paties kratą atlikusio pareigūno (2011 m. gegužės 10 d. N. K. paliudijo duodamas parodymus, jog tą pačią dieną, grįžęs po kratos savo darbo vietoje tarnybiniu kompiuteriu atliko rastų kompiuterinių diskelių apžiūrą). Pasak apelianto, tokie pareigūno N. K. veiksmai kelia pagrįstų abejonių diskeliuose esančių duomenų patikimumu. Apeliantas mano, kad kyla rimtų įtarimų dėl diskeliuose esančių duomenų klastojimo, todėl minėti duomenys negali būti pripažinti įrodymais.

Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai reiškia, kad, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ir nustatyti, ar juos patvirtina kiti bylos duomenys.

Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurie gauti pažeidžiant BPK nuostatas ir teismui kyla abejonių dėl duomenų patikimumo ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-02-08 nutartimi leido atlikti kratą M. R. darbo vietoje – UAB „R“ (duomenys pakeisti) (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniaus r., (duomenys neskelbtini)), priklausančio nuosavybės teise M. R., siekiant surasti ir paimti nurodytus daiktus – apgaule gautus vekselius, netikrus ar suklastotus AB „S“ (duomenys pakeisti) dokumentus, kompiuterius, laikmenas, mobilaus ryšio telefonus, SIM korteles, kuriais pasinaudojant buvo siunčiamos grasinančios žinutės ir apgaulingi pranešimai AB „S“ (duomenys pakeisti) klientams, apgaule įgytos piniginės lėšos, kiti tyrimui reikšmingi daiktai ir dokumentai (3 t., b. l. 74). Iš kratos 2010-03-06 protokolo matyti, kad atlikus kratą UAB „R“ (duomenys pakeisti) rasta ir paimta administracijos patalpose po stalu buvusiame seife, kuris buvo atrakintas M. R. asmens kratos metu rastu raktu, du kompiuteriniai diskeliai, sąsiuvinis 54 lapų, mėlynos ir oranžinės spalvos aplankai su dokumentais, kurie kratos metu susiūti ir sunumeruoti. Kratos metu dalyvavo K. B., N. K., D. F., R. R., A. Ž. (3 t., b. l. 75-78).

Pirmosios instancijos teisme liudytojas N. K. parodė, kad dirbant Vilniaus apskrities VPK ONTT poskyrio viršininku, buvo atlikta krata M. R. darbo vietoje - UAB „R“ (duomenys pakeisti). M. R. nedalyvavo, nes buvo sulaikytas kitoje byloje. Šioje kratoje dalyvavo pareigūnai A. Ž. (A. Ž.), D. F. ir ENTS pareigūnas R. R.. Pastarasis išmanė buhalterinę apskaitą. Jis galėjo apžiūrėti kasos aparatą. Į kratą atvyko iš ryto. Prie baro buvo barmenė. Pateikė jai teismo sankcionuotą nutartį daryti kratą. Ji susipažino su teismo nutartimi ir nuvedė juos pas buhalterę. Tai galėjo būti K. B.. Buvo apžiūrėtas kasos aparatas pirmame aukšte. Paklausė kur yra buhalteriniai dokumentai. Buhalterė parodė nedidelį seifą, kuris, atrodo, buvo atrakintas. Ten rado oficialius buhalterinius dokumentus, blankus. Jie buvo tvarkingi. Buvo dar apie 100 litų. Perėjo į didesnę patalpą, kurioje buvo vadovo stalas, prie kurio sėdėjo buhalterė. Vienas iš pareigūnų pamatė, kad prie vadovo stalo prie grindų yra prisegtas mažas vadovo seifas. Jis dažniausiai yra naudojamas ginklams laikyti. Asmens kratos metu jie buvo paėmę iš M. R. raktų ryšulį, kurį paėmė važiuojant atlikti kratą. Vienas raktas iš to ryšulio tiko seifui. Seife rado du sąsiuvinius, du diskelius, dokumentų, kurie buvo per pusę perbraukyti. Buvo priklijuota prekių kvitų prie tų dokumentų. Suprato, kad tai yra juoda ir balta buhalterija. Tų dokumentų buvo gal 50 lapų, gal už 1,5 metus, iki 2009 metų. Tuos dokumentus surišo buhalterės akivaizdoje į aplanką, užklijavo, sunumeravo. Buhalterė ant jų pasirašė. Visos kratos metu dalyvavo buhalterė K. B., kuri pasirašė kratos protokole. Kompiuterines apžiūras jis atlieka asmeniškai ar kartu su ekspertu iš kriminalinio tyrimo tarnybos. Šiuo atveju buvo atlikta paprasta apžiūra. Jis surašė, kas juose buvo. Netikrino ar kažkas buvo ištrinta, nes tada reikia pavesti atlikti užduotį ekspertams. Diskeliuose buvo analogiška situacija, kaip lapuose, kuriuos rado. Atrodo, irgi buvo užrašyta „juoda, balta“. Kiek prisimena, buvo skirtingos datos, negu dokumentuose, kuriuos rado. Visą informaciją, failus jis atspausdino ir pridėjo prie apžiūros protokolo. Jam susidarė įspūdis, kad buvo vykdoma neteisinga apskaita ir buvo vengta mokėti mokesčius. Informavo prokurorą ir atskyrė bylą. Informaciją išsiuntė VMI. Ji viską patikrino ir pateikė pažymą. Diskelių jis nepakeitė. Jie buvo tokioje pat padėtyje, kaip juos ir paėmė. Taip pat nurodė, kad laikmenas rado seife. Jų neįdėjo į voką ir neantspaudavo. Kompiuteryje nebuvo galimybes diskelius patikrinti. Dokumentai buvo senesnės datos nei informacija diskeliuose (7 t., b. l. 144-148).

Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. Ž. parodė, 2010 m. dirbant Vilniaus apskrities VPK, dalyvavo atliekant kratą su K. ir F.. 2010-03-04 su minėtais pareigūnais nuvyko į Vilniaus rajoną, (duomenys neskelbtini) kaimą, į pirtį. Pagrindinis vadovas grupėje buvo N. K.. Jis sakė, kad važiuoja ieškoti dokumentų, vadinamų „juoda buhalterija“. Buvo dar pareigūnas R. R.. Juos pasitiko barmenė, kurį nuvedė pas buhalterę, kurią supažindino su teismo nutartimi. Patalpoje, antrame aukšte, po stalu ne iš karto aptiko seifą, kuriame buvo rasti dokumentai. Atrodo, buvo paimtas kompiuteris. Seifą aptiko ne jis, nes pildė protokolą. Jį aptiko turbūt K.. Seife buvo aplankas su dokumentais. Juos ištraukė, atrodo, N. K.. Viskas buvo daroma prie buhalterės. Įformino dokumentus, pasirašė protokolą. Krata užtruko gal apie 2 valandas. Buhalterė, atrodo, sakė, kad apie dokumentus reikia klausti direktoriaus. Jis neprisimena ar K. turėjo kratos metu kažkokius raktus. Jei buhalterė būtų atsisakiusi pasirašyti, tai jis būtų pažymėjęs protokole. Po kratos visa medžiaga buvo atiduota K. ar tyrėjui. Ieškojo tų daiktų, kurie nurodyti kratos nutartyje. Jis pildė protokolą, kiti žmonės ieškojo dokumentų, daiktų. Kas buvo rasta, buvo padėta ant stalo, o jis tai fiksavo. Ką imti spręsdavo grupės vadovas. Kai suranda laikmeną - diskelį, reikėjo surašyti jo modelį, indikacinius požymius, daiktas yra įdedamas į voką ar maišą ir jis supakuojamas. Šiuo atveju dėl laikmenų jis nieko neprisimena. Vykdant nutartį rado dokumentus. Buvo surašytas kratos protokolas konfliktų (7 t., b. l. 148-151).

Pirmosios instancijos teisme liudytojas D. F. parodė, kas jis atliko byloje tik kratą protokole nurodytu metu. Nuvyko jis, K., Ž., R.. Buhalterė paaiškino, kad ji atsakinga už veiklą. Pateikus jai teismo nutartį, ji rodė patalpas. Kartu su jais buvo ekonominės policijos pareigūnas, kuris daugiau nusimanė apie finansinius dokumentus. Jis buvo kaip specialistas ir nuspręsdavo, koks tai dokumentas. Dokumentų buvo daug. Pati buhalterė aiškino, kokie tai dokumentai, ar tai orderiai, ar pajamų knyga. Tuo metu jis nelabai nusimanė apie dokumentus. Buvo seifas patalpoje, kuriame buvo buhalterės K. B. sudėti dokumentai. Nedidelį seifą rado mažame kabinete, po stalu, pritvirtintą prie žemės. Jis buvo užrakintas. Jį atrakino K.. Iš jo ištraukė šūsnį popierių. Jis nežino, iš kur K. turėjo raktą. Ištraukė žurnalą. Jame buvo surašytos nuomojamos patalpos, grafikai su užstatais. K. tuos lapus suklijavo ir sunumeravo. Galėjo rasti ir laikmenas. Buhalterė dalyvavo kiekviename veiksme ir viską matė. Ji pasakė „nežinau kas tai, čia yra direktoriaus ir reikia jo klausti“. Ji pasakė, kad veda pati buhalteriją, o tai yra direktoriaus seifas. Surasti dokumentai buvo parodyti buhalterei, kuri susilaikė nuo komentarų. Buvo kalba, kad tai yra antra buhalterija. Ji sakė, kad nieko nežino ir tai yra direktoriaus seifas. Jie paėmė sąsiuvinį ir dar kažkokius dokumentus. Daugiau jis tyrime nedalyvavo. Kratą reikia atlikti dienos metu, todėl važiavo 4 pareigūnai. Neatsimena ar apžiūrinėjo kompiuterius, telefonus. Laikmenas rado, jei tai nurodyta protokole (7 t., b. l. 151-153).

Pirmosios instancijos teisme liudytoja D. B. parodė, kad dirbant Vilniaus apskrities VPK ONTT, vyr. tyrėja, dalyvavo atliekant procesinius veiksmus. K. padėdavo apklausose, dalyvavo kratose ir poėmiuose. K. visose bylose dirbo iniciatyviai ir aktyviai. Ji negali teigti, kad K. buvo didesnis suinteresuotumas šia byla (7 t., b. l. 169-170).

Pirmosios instancijos teisme liudytoja K. B. parodė, kad nuo 2002 metų dirba UAB „R“ (duomenys pakeisti) buhaltere. Atliekant kratą ji buvo darbe. Atvyko 3 ar 4 pareigūnai. Antrame aukšte yra jos kabinetas. Tame kambaryje spintose buvo sudėti buhalteriniai dokumentai, buvo stalai, du seifai. Vienas seifas prie sienos ir akivaizdžiai matosi, kitas stovi po stalu. Vienas seifas yra įmonės vadovo. Seifas prie sienos – jos. Nuo jo raktus turi tik ji. Seife ji laiko pinigus, kasos pajamų čekius, kvitus. Nuo direktoriaus seifo turėjo raktą tik pastarasis. Ji žino, kad direktorius turėjo ar turi ginklą ir prieš einant į pirtį palikdavo jį tame seife. Ji nematė kokius dokumentus jis ten dėdavo. Seifas buvo užrakintas. Pareigūnai supažindino su teismo nutartimi daryti kratą. Jie paprašė atrakinti jos seifą. Jame apžiūrėjo dokumentus, buvo pinigai. Kitus daiktus pareigūnai net neapžiūrėjo. Po to pareigūnai pasakė, kad apžiūrės kitą seifą. Vienas iš pareigūnų turėjo raktą ir atidarė direktoriaus seifą. Mano, kad tai buvo vienas raktas, o ne raktų ryšulis. Pareigūnai seife rado daug lapų. Jie sunumeravo juos, paprašė jos uždėti antspaudą ir pasirašyti. Ji pasirašė. Jie nedavė jai su tais dokumentais susipažinti. Nežino, kokie ten buvo dokumentai. Dar buvo seife viena sutartis, tačiau jie jos nepaėmė. Seife dar rado kompiuterines laikmenas ir sąsiuvinį. Kratos protokolą ji pasirašė. Visi rasti lapai buvo sunumeruoti jos akivaizdoje. Pareigūnai susegė lapus į du segtuvus, kurių spalvų ji neprisimena. Blankų iš oranžinio segtuvo ji nėra mačiusi. Nežino, ką barmenės pildo. Mėlyname segtuve ataskaitų irgi nėra mačiusi. Lentelės jai nematytos. Ji pati dirba su buhalterine programa, kuri tokių lentelių nedaro. Taip pat nurodė, kad kompiuterines laikmenas ji matė. Kai atidarė seifą, pareigūnai pasiėmė tas laikmenas, tačiau į vokus jų nedėjo (7 t., b. l. 184-187).

Taigi minėtų liudytojų parodymai patvirtina, kad kratos metu seife buvo rasti ir paimti du kompiuteriniai diskeliai. Iš Kompiuterinės laikmenos apžiūros 2010-03-30 protokolo matyti, kad apžiūros metu buvo apžiūrėti kratos metu paimti du magnetiniai kompiuteriniai diskeliai „Verbatim“. Apžiūros metu magnetiniai kompiuteriniai diskeliai buvo įdėti į tarnybinio kompiuterio nuskaitymo įrenginį ir nukopijuoti juose esantys duomenys (3 t., b. l. 31-71).

Nagrinėjamu atveju krata UAB „R“ (duomenys pakeisti) patalpose atlikta atlikta motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi bei paimti daiktai, galintys turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti – du kompiuteriniai diskeliai „Verbatim“, sąsiuvinis 54 lapų, mėlynos ir oranžinės spalvos aplankai su dokumentais, kurie kratos metu susiūti ir sunumeruoti. Ši procesinė priemonė atlikta laikantis BPK 145 straipsnio 1, 3, 4 dalyse, 149 straipsnio 1, 5, 6 dalyse nustatytų taisyklių, tačiau neatsižvelgta į BPK 149 straipsnio 7 punkto nuostatas, kurios nustato, paimti daiktai ir dokumentai kratos vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. Tačiau toks kratos tvarkos nesilaikymas, kolegijos nuomone, nedaro šio tyrimo veiksmo niekiniu, atliktu esmingai pažeidus baudžiamojo proceso normas, o tuo labiau leidžiančiu daryti išvadą, jog kompiuteriniuose diskeliuose užfiksuoti duomenys buvo suklastoti. Pirmosios instancijos teisme specialistė V. G. parodė, kad įvertinus kratos metu išimtuose dokumentuose ir diskeliuose esančią informaciją, buvo nustatytas ryšys su buhalterine apskaita. Juodoje apskaitoje surašytos mėnesinės sumos atitiko kasos registrą. Sukurti tokius dokumentus nedirbančiam įmonėje neįmanoma, nes reikia žinoti tos įmonės buhalteriją (7 t., b. l. 170-172). Pirmosios instancijos teisme specialistė J. V. parodė, kad patikrinus įmonės pateiktus buhalterinius dokumentus su išimtais dokumentais, nustatė, jog dalis operacijų sutapo su buhalterine apskaita, o nurodyta „juoda“ - neatsispindėjo jokiose buhalteriniuose dokumentuose. Visus dokumentus ir laikmenas, išimtus kratos metu, neįmanoma suklastoti, nes tam, kad sukurti tokią medžiagą, žmogus turėtų žinoti išsamius įmonės duomenis, turėti specialią programą (8 t., b. l. 112-113). Taigi šių specialisčių parodymai taip pat paneigia suklastojimo galimybę. Nors pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos J. D. ir G. Š. nurodė, kad jos pildė kratos metu rastus dokumentus dėl savęs, kad vėliau parodytų direktoriui, apylinkės teismas tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad ant kratos metu rastų dokumentų esantys šių liudytojų parašai bei duomenys kompiuteriniuose diskeliuose paneigia liudytojų nurodytas šių dokumentų surašymo aplinkybes. Taip pat atmestini apelianto nurodyti argumentai dėl liudytojo N. K. suinteresuotumo, nes byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadas, jog minėtas pareigūnas sąmoningai siektų apkalbėti nuteistąjį, klastojant įrodymus ar duodamas jį kaltinančius parodymus. Nepagrįstu laikytinas ir apelianto teiginys, jog teismas turėjo skirti DNR pėdsakų ekspertizę, siekiant nustatyti, ar ant kratos, atliktos UAB „Rū“ (duomenys pakeisti) patalpose, metu paimtų diskelių yra M. R. pirštų antspaudų ar DNR dalelių. Ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas atsisakė skirti ekspertizę dėl to, kad kratos metu rastus dokumentus ir laikmenas lietė daugelis asmenų tiek ikiteisminio tyrimo, VMI, tiek ir teisme. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laiko pagrįstais. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar ant minėtų laikmenų yra M. R. pirštų antspaudų, DNR dalelių, nėra reikšminga, nes kratos metu seife rasti duomenys yra vertinami byloje surinktų įrodymų visumoje. Minėta, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad byloje buvo klastojami įrodymai.

M. R. taip pat nuteistas pagal BK 220 str. 1 d. už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2010-08-01 metų, būdamas UAB „R“ (duomenys pakeisti), registracijos vieta (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., direktoriumi, veikdamas pagal UAB „R“ (duomenys pakeisti) įstatus bei Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymą, būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas įmonės vardu, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie įmonės veiklą, t. y. apskaitos registruose neapskaitė visų gautų pajamų bei darbuotojams mokamo darbo užmokesčio, dėl to pateikė mokesčių deklaracijose neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie patirtas sąnaudas, pajamas, mokėtiną į biudžetą pridėtinės vertės mokestį, gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo mokestį, privalomojo sveikatos draudimo mokestį, valstybės įgaliotai institucijai - Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau-VMI), o būtent 2006-01-01 – 2010-08-01 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 421 699,97 Lt pajamų, dėl to, pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2006-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėse PVM deklaracijose (forma - FR0600), per mažai deklaravo 67 602 Lt mokėtino į biudžetą PVM, taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio bei bendrovės direktoriui 206 133 Lt išmokėtų išmokų, dėl to pateiktose Vilniaus apskrities VMI 2007-2009 metų atitinkamų laikotarpių mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijoje (forma - FR 0572) ir metinėse A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijoje (forma - FR 0573) per mažai deklaravo 45 204 Lt mokėtino GPM ir 8 942 Lt PSD, o taip pat 2007-2009 metų buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė 23 471,72 Lt darbo užmokesčio, dėl to per mažai deklaravo 7 976 Lt (formos - 3-SD, F4, SAM3SD, SAMF4) mokėtino į biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. UAB „R“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė dalies pajamų, darbuotojams mokamo darbo užmokesčio bei direktoriui išmokėtų išmokų, padarė 67 602 Lt PVM, 45 204 Lt GPM, 8 942 Lt PSD, 7 976 Lt VSDĮ ir 24 Lt įmokų į Garantinį fondą mokesčių žalų biudžetui. Iš viso 129 748 Lt (67 602 + 45 204 + 8 942 +7 976 +24).

Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. Pažymėtina, kad BK 220 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta, kai kaltininkas į dokumentus įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Vertinant byloje nustatytas aplinkybes BK 220 straipsnio dispozicijoje išdėstytos nusikalstamos veikos požymių kontekste, pažymėtina, kad M. R. pripažinimas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suponuoja ir kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį pagrįstumą.

Taigi patikrinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. R. kaltė dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos ir neteisingų duomenų apie pajamas mokesčių inspekcijai pateikimo (BK 222 straipsnio 1 dalis, 220 straipsnio 1 dalis) nustatyta teisme išnagrinėtų įrodymų visumos pagrindu.

Dėl bausmės.

Kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir jo veikos, kvalifikuotos pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, pavojingumo laipsnį (siektų išvengti mokesčių sumą), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė pažeidžiant BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas. Tokia pati išvada daroma ir dėl pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Nors tokia bausmė ir numatyta straipsnio sankcijoje, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad nuosprendžio priėmimo metu kaltinamasis nebuvo teistas, Vilniaus apygardos teismo 2014-05-05 nuosprendis (baudžiamoji byla Nr.1-18-315/2014) ir šiuo metu nėra įsiteisėjęs, padaryti nedidelio pavojingumo nusikaltimai finansų sistemai. Nagrinėjamu atveju nuteistasis padarė vieną apysunkį (BK 222 str. 1 d.) ir vieną nesunkų (BK 220 str. 1 d.) nusikaltimus. BK 55 straipsnyje įtvirtintas principas, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Pagal teismo nustatytas bylos aplinkybes nuteistajam paskirta neteisinga bausmė, kuri švelnintina, pakeičiant teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktai). Taigi atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų sunkumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kad jis dirba, nebaustas administracine tvarka, šiuo metu nėra įsiteisėjusių jo atžvilgiu nuosprendžių, todėl laikoma, kad jis teisiamas pirmą kartą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, todėl už nesunkaus nusikaltimo (BK 220 str. 1 d.) ir apysunkio nusikaltimo (BK 222 str. 1 d.) padarymą skirtinos įstatyme nustatytos baudos vidurkis. Pažymėtina, kad pagal 47 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas (2007-07-21 redakcija) už nesunkų nusikaltimą buvo nustatyta iki 100 MGL dydžio bauda; už apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL dydžio bauda. Atsižvelgiant į tai, M. R. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį skirtina 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, prie griežtesnės bausmės pridėti švelnesnę bausmę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendis panaikinamas dalyje M. R. nepagrįsto nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis - M. R. išteisinant, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, taip pat Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendis pakeičiamas dalyje dėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

nuteistojo M. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: M. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 d. 1 p., subendrintos paskirtos bausmės apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį paskyrimo bei paskirti šias bausmes:

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, prie griežtesnės bausmės pridėti švelnesnę bausmę ir M. R. galutinę subendrintą bausmę paskirti 150 MGL (19 500 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Rosita PatackienėTeisėjai Stasys PunysVirginija ŠvedienėNuorašas Rosita Patackienė