Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėjus neatliktos bausmės dalį pagal Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nuosprendį, galutinė bausmė A. Š. paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

A. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2012-07-17 apie 23.30 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vieną kartą kumščiu trenkė nepilnametei G. E. į dešinį skruostą ir vieną kartą spyrė jai į kairę koją, po to vieną kartą žirklėmis dūrė sugyventinei I. E. į kaklą, tampydamas suplėšė jos palaidinę, vieną kartą kumščiu smogė į veidą bei įkando į kairę ranką, po to vieną kartą kumščiu trenkė nepilnametei G. E. į nosį ir tampydamas suplėšė jos palaidinę, taip mušdamas ir smurtaudamas sukėlė I. E. ir G. E. fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. Š. kaltės sukėlus I. E. ir G. E. fizinį skausmą, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nors nuteistasis A. Š. tvirtina, kad jis smūgius nukentėjusiajai I. E. galėjo suduoti grumdamasis su ja, kai norėjo išeiti į balkoną, o ji jo neleido, o nukentėjusiajai G. E. smūgių iš viso nesudavė, tačiau byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai – apžiūros protokole, tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuoti duomenys patvirtina, kad I. E. kakle buvo nubrozdinimas, kraujosruva veide, suplėšyti rūbai (1 t. 4-8, 9-11 b. l.), nukentėjusiųjų, liudytojų S. ir S. Ž., V. P. parodymai – patvirtina priešingas nuteistojo parodymams aplinkybes.

Nukentėjusioji I. E. teisme parodė, kad A. Š. jai žirklėmis dūrė į kaklą, padarydamas nubrozdinimą, kad sudavė jai smūgį į nosį ir, kad jai susigrūmus su A. Š., buvo suplėšyti jos rūbai. Nukentėjusioji G. E. parodė, kad į jos kambarį atėjęs A. Š. sudavė smūgį jai į dešinę veido pusę, dėl to veidas buvo patinęs, kad spyrė jai į koją, kad skambinant policijai, A. Š. dar kartą jai sudavė smūgį į veidą – į nosį, kad suplėšė palaidinę. Tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtino liudytojai S. ir S. Ž. ir V. P.. Liudytoja V. P. patvirtino mačiusi kaip A. Š. du kartus sudavė G. E. į veidą – į nosį ir į skruostą, suplėšė palaidinę, taip pat matė, kad I. E. palaidinė buvo suplėšyta, ir nors nematė, kada I. E. buvo durta žirklėmis, tačiau matė kakle žaizdą, bėgo kraujas bei tvirtino, kad A. Š., sužinojęs, kad yra kviečiama policija, siautėjo – spardė duris, draskėsi. Liudytoja S. Ž. patvirtino, kad A. Š., susinervinęs dėl kažkokių žodžių, puolė ant G. E., grūmėsi koridoriuje, kad įsiterpus I. E., A. Š. porą minučių pabuvęs ramus, vėl nuėjo į G. E. kambarį, iš kur sklido didelis triukšmas, o po to atėjusi G. E. rodė skruostą, kuris buvo paraudęs, vėliau matė, kad yra mėlynė ant nosies. Ši liudytoja parodė, jog nematė, kada I. E. buvo sužalota, tačiau atvykus policijai girdėjo kaip I. E. sakė, kad jai A. Š. dūrė žirklėmis į kaklą, įkando į ranką. Liudytojas S. Ž. taip pat patvirtino matęs, kaip A. Š. puolė ant G. E., tampė ją, nors smūgio sudavimo nematė, tačiau matė, jog I. E. buvo patinęs skruostas. Liudytojas taip pat patvirtino kitą dieną matęs mėlynę I. E. kakle, nors patvirtino nematęs smūgių sudavimo. Įvertinus visus šių asmenų parodymus ir juos sugretinus su apžiūros protokole bei policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuotais duomenimis, akivaizdu, kad šie įrodymai vieni kitus atitinka bei vieni kitus patvirtina, todėl netikėti liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais apie nukentėjusiųjų atžvilgiu naudoto smurto faktą, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad liudytojai parodymus apie įvykio aplinkybes davė įtakoti nukentėjusiosios I. E., ar kad skirtingai nurodė nukentėjusiosioms padarytų sužalojimų vietas, nes liudytojai paliudijo tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir nukentėjusiosios, tos pačios aplinkybės (nedidelis nubrozdinimas I. E. kakle kairėje pusėje, patinimas dešiniame skruoste) užfiksuotos ir apžiūros protokole bei tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto. Be to, visi liudytojai bei nukentėjusiosios tvirtino, kad įvykio metu A. Š. buvo agresyvus, vartė baldus kambaryje, spardė duris, stumdėsi. Visuma šių paminėtų įrodymų patvirtina, kad A. Š. pagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiosioms.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo sumažinti jam paskirtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teismas nustatė A. Š. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes A. Š. įvykio metu buvo girtas. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką gali būti teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas savanoriškai prisipažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir tai padarė savo noru. Nors nuteistasis tvirtina, kad jis gailisi bei atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau iš bylos matyti, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė tyčia sužalojęs abi nukentėjusiąsias, todėl teismas pagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino nusikaltęs ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

Iš bylos matyti, kad A. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tyčia, jo padaryta nusikalstama veika yra baigta. Nuteistasis nevedęs, nedirbantis, baustas administracine tvarka bei anksčiau buvo teistas 9 kartus, paskutinį kartą teistas už analogišką nusikalstamą veiką, padarytą savo sugyventinės I. E. atžvilgiu, be to, naują nusikalstamą veiką jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, praėjus pusei metų po nuosprendžio paskelbimo, kas rodo, kad A. Š. yra linkęs nesilaikyti įstatymų. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei į tai, kad apeliantas išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė – ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, paskirtas areštas bei laisvės atėmimas, tačiau nuteistasis darė naujas nusikalstamas veikas, už kurias jam buvo skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės, kolegija daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik nuteistajam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas A. Š. tinkamai parinko bausmės rūšį ir pagrįstai netaikė bausmės vykdymo atidėjimo.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nors BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 1 metų, tačiau esant nustatytai tik nuteistojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, į tai, kad nuteistasis I. E. atžvilgiu smurtauja jau ne pirmą kartą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo A. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra lygi BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai maksimaliai laisvės atėmimo bausmei, yra adekvati padarytam nusikaltimui ir jos mažinti nėra pagrindo.

Teismas taip pat nenustatė, kad apylinkės teismas, subendrindamas apeliantui bausmę su Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, BK 64 straipsnio nuostatų nepažeidė, todėl švelninti paskirtą subendrintą bausmę nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad apylinkės teismas, subendrindamas A. Š. paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, klaidingai nurodė Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžio datą – vietoj „2011 m. gruodžio 29 d.“ nurodė „2011 m. lapkričio 29 d.“. Bylos duomenys (1 t. 59-61 b. l.) liudija, kad A. Š. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas 2011 m. gruodžio 29 d. Taigi, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašybos klaida ištaisytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą.

Patikslinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad A. Š. nuosprendžiu paskirta bausmė BK 64 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi.