Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui T. L. , atsakovo Alytaus pataisos namų atstovui, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovams Alytaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir veiksmų pripažinimo neteisėtais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina, likusioje dalyje skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Skunde bei atsikirtime į atsiliepimą pareiškėjas ginčija kalinimo sąlygas 5, 10 ir 11 būriuose. Bylos duomenimis (b. l. 11-12, 18-23) nustatyta, jog pareiškėjas 5 būrio 4 miegamajame gyveno atskirais laikotarpiais nuo 2013-07-11 iki 2014-03-27, šio miegamojo plotas - 44,98 kv. m., jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,7 kv. m. ploto. Pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 10 būrio 2 miegamąjį laikotarpiais nuo 2014-03-27 iki 2014-05-21, nuo 2015-02-06 iki 2015-03-23 ir nuo 2015-04-05 iki 2015-04-16. Šio miegamojo plotas yra 44,17 kv. m., jame įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m. ploto. Pareiškėjas gyveno 11 būrio 2 miegamajame laikotarpiais nuo 2014-05-28 iki 2014-07-15, o minėto būrio 1 miegamajame - skirtingais laikotarpiais nuo 2014-04-30 iki 2015-10-21 ir nuo 2015-11-12 iki 2016-03-15. 11 būrio 2 miegamojo plotas yra 43,96 kv. m., jame įrengta 14 miegamųjų vietų, taigi, pareiškėjui teko 3,1 kv. m. ploto. 1 miegamojo plotas - 45,77 kv. m., jame taip pat įrengta 14 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,2 kv. m. ploto.

Nors pareiškėjas teigia, kad patalpos būdavo perpildytos, taip pat nurodo, jog gyvenamosiose patalpose būdavo įrengta 16 miegamųjų vietų, prie skundo nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Skunde pažymima, jog pareiškėjas prašo prijungti prie bylos jo braižytus 1 ir 2 lokalinių sektorių planus, tačiau šių planų į bylą nepateikė. Tuo tarpu atsakovas į bylą pateikia duomenis apie ginčo patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės programos „Įskaita“. Teismo vertinimu, šie oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos išrašai) paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Be to, pareiškėjas neginčija, kad gyvenamosiose patalpose buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo bendrabučio tipo patalpose atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, trūko oro, sienos ir lubos buvo pažeistos grybelio, aptrupėję ir avarinės būklės, elektros įrenginiai netvarkingi, trūko spintelių daiktams susidėti, patalynė antisanitarinės būklės, supelijusi.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35-65 % (26 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (67 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134: 2015 įtvirtintos nuostatos yra iš esmės analogiškos minėtoms.

Atsakovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-12-12 patikrinimo aktą Nr. PA-369 ir 2015-12-14 patikrinimo aktą Nr. PA-436 (b. l. 29-34). Šių pareiškėjo kalinimo laiku arba jam artimu laikotarpiu atliktų patikrinimų metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Minėtuose aktuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad visose kamerų tipo patalpose ir lokaliniuose sektoriuose Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 atliktas kapitalinis remontas (b. l. 30), pataisos namų patalpos bei jose esantys įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi, ant sienų bei lubų pelėsių nėra (b. l. 33). Pataisos namuose įrengta skalbykla bei dezinfekavimo kamera. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau, kaip kartą per savaitę (b. l. 34). Abiejų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų nenustatyta. Be to, iš šių atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad Alytaus PN pagal turimas finansines galimybes atlieka remonto darbus ir stengiasi atitinkamai užtikrinti laikomų asmenų teises į saugią iš švarią aplinką. Nors ir galimai nevisos patalpos buvo tinkamai suremontuotos, tačiau negali būti reikalaujama iš Alytaus PN, kad jis atliktų kapitalinį patalpų remontą.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Nors pareiškėjas pateikia 2008-02-27 Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu aktą (b. l. 7-8), tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpis šioje byloje yra nuo 2011-06-13 iki 2016-03-15, o minėtas aktas priimtas 2008-02-27, t.y. ne ginčo laikotarpiu ar jam artimu metu, teismo vertinimu, šis įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje ir yra nesusijęs su ginčo dalyku, todėl atmestinas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas netikėti Alytaus PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija neturi pagrindo.

Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių savo nurodomą aplinkybę dėl spintelių trūkumo pagrindžiančių duomenų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog neturėjo asmeninės spintelės, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo reikiamas skaičius baldų (b. l. 12). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl spintelių trūkumo, netinkamumo naudoti, pakeitimo kita ar su panašaus pobūdžio prašymu, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad atidavęs savo patalynę skalbti, savaitę turėdavo miegoti be patalynės, nes pataisos namų administracija neišduodavo jam papildomo komplekto. Pareiškėjas taip pat teigia, kad turėjo du patalynės komplektus, tačiau vienas iš jų susidėvėjo ir teko naudotis tik vienu komplektu. Atsakovas atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas naudojosi savo asmenine patalyne, todėl pataisos namuose papildomas komplektas jam nebuvo išduodamas.

Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodo, kad vienas patalynės komplektas susidėvėjo, o naudotis „valdiška“ patalyne jis negalėjo, tačiau šios aplinkybės nedetalizuoja, nenurodo tikslios datos, kada neteko savojo patalynės komplekto, taip pat konkrečiai nenurodo, kokių patalynės dalių jam trūko bei ar buvo kreipęsis į Alytaus PN administraciją su tokio pobūdžio prašymu, kuris galimai nebuvo patenkintas. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normomis (toliau – Materialinio aprūpinimo normos) pareiškėjo vartojama sąvoka „patalynės komplektas“ yra nenumatyta. Materialinio aprūpinimo normose nurodoma, kad vienam nuteistajam skiriamas 1 čiužinys, 1 antklodė, 1 pagalvė, 4 paklodės (arba 2 antklodės užvalkalai) ir 2 pagalvių užvalkalai. Iš pareiškėjo argumentų negalima nuspręsti, kokių konkrečiai patalynės dalių Alytaus PN pareiškėjui neišduodavo, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją su tokiu prašymu, nurodydamas minėtas aplinkybes dėl prarasto nuosavo patalynės komplekto. Be to, kaip minėta, atsakovo atstovo pateiktuose Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyta, kad patalynės skalbimo sąlygos Alytaus pataisos namuose atitiko higienos normos reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl neišduotos patalynės yra tipiniai (vartojami daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti abstraktaus pobūdžio argumentai dėl neišduoto patalynės komplekto nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog po sporto užsiėmimų negalėdavo nusimaudyti duše. Higienos normoje HN 76:2010 bei Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta, pats pareiškėjas tokios aplinkybės nenurodo. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pataisos namai neturėjo pareigos užtikrinti pareiškėjui galimybę maudytos duše po kiekvieno sporto užsiėmimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų jis kentėjo nuo nuovargio, nemigos, kitų sveikatos sutrikimų ir psichologinių išgyvenimų, byloje esantis Medicinos dokumentų išrašas (b. l. 25-26) patvirtina, kad pareiškėjui kylantys miego sutrikimai, psichologinės būklės problemos yra sąlygoti intensyvaus narkotinių medžiagų vartojimo be to, pareiškėjui diagnozuota ŽIV infekcija ir kitos lėtinės ligos. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai galėjo būti sukelti būtent kalinimo sąlygų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Alytaus PN, nagrinėjamu atveju, neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti Alytaus PN veiksmus neteisėtais, pasisakytina, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, o 24 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodoma, kas gali būti skundo dalyku - konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas. Atsižvelgiant į minėtuose straipsniuose įtvirtintas nuostatas, skundo reikalavimu turi būti formuluojamas asmens prašymas teismui priimti tokį patvarkymą, kuris tiesiogiai pakeistų tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį. Taigi, skundo reikalavimas gali būti tik toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, o tuo pačiu nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus.

Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais, negali būti skundo dalyku ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies prasme, todėl byla dalyje dėl šio skundo reikalavimo nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio l punkto pagrindu.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais nutraukti.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.