Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. Z. ir prokuroro Žydrūno Katkevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo J. N. Z. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, esant BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei.

Nukentėjusiojo prašymas dėl advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4 Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-416-942/2016).

10. Nors apylinkės teismas įvertino šiuos parodymus, tačiau nepagrįstai itin sureikšmino aplinkybes apie ankstesnius nukentėjusiojo ir jo žmonos konfliktinius santykius (šie duomenys asmens padarytam sužalojimui didesnės įtakos neturi). Teismas iš esmės nevertino J. N. Z. veiksmų, jų pobūdžio ir pavojingumo, o išskirtinį dėmesį sutelkė į paties nukentėjusiojo veiksmų (provokuojančio elgesio) analizę. Tai yra, apylinkės teismas pažymėjo, jog 2018 m. birželio 26 d. V. Z. veikė turėdamas tikslą išprovokuoti ir užfiksuoti konfliktą, nes suprato, kad J. N. Z. yra išgėrusi. Tokį argumentą teismas pagrindė ankstesniais konfliktiškais sutuoktinių santykiais. Teismas kritiškai vertino nukentėjusiojo poziciją, kad vėlų paros metą, jis vyko įsitikinti ar sūnui viskas gerai. Teismas darė prielaidą, kad vaikas tokiu paros metu jau galėjo miegoti ir netikėtas tėvo apsilankymas galėjo jį tik išgąsdinti ir sukelti nerimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo atvykimo į sutuoktinės ir jo vaikų namus versija yra reali ir įtikinanti, o apylinkės teismas ją skubotai paneigė. Nukentėjusiojo sūnaus auklė V. R. T., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog tuo laikotarpiu vyko pasaulio futbolo čempionatas, jaunesnysis sūnus lankė futbolą, todėl domėjosi čempionatu ir sekė visus rezultatus, žiūrėjo rungtynes. Šia tema jis dažnai bendravo su savo tėvu, jie kasdien čempionato metu susiskambindavo ir rašydavo žinutes, aptarinėdavo rungtynes. Tą dieną taip pat vyko futbolo transliacija ir jie buvo susitarę, kad susiskambins ar susirašys ir ji telefoną buvo palikusi prie vaiko. Tokias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusysis. Šie liudytojos parodymai patvirtina, jog V. Z. tikėjosi tą vakarą pabendrauti su savo sūnumi ir negalėdamas susisiekti pagrįstai sunerimo, todėl atvyko įsitikinti sūnaus saugumu (turint omenyje, iš pateiktos V. Z. sąskaitos išklotinės (serija JUP NR. (duomenys neskelbtini)) matyti, jog su sūnumi (J. Z. telefono numeris (duomenys neskelbtini)) jis bendravo pakankamai dažnai – 2018 m. birželio 25 d. (vieną dieną prieš įvykį) vėlyvu paros metu buvo siųstos 3 SMS žinutės, 2018 m. birželio 26 d. ryte siųstos 2 SMS žinutės, o vakare (prieš įvykį) skambinta 4 kartus ir siųstos 2 SMS žinutės (t. 1 b. l. 176-179). Šie įrodymai patvirtina, jog V. Z. į išteisintosios namus galėjo atvykti turėdamas pakankamai motyvuotą pagrindą (įsitikinti vaiko saugumu), o ne siekdamas eskaluoti konfliktą ir provokuoti savo sutuoktinę. Teisėjų kolegija sutinka, kad V. Z. elgesys (atvykimas vėlų vakarą, pokalbio įrašinėjimas) galėjo būti trikdantis ir nemalonus (atsižvelgiant į ankstesnius konfliktiškus sutuoktinių santykius), tačiau tai nepateisina J. N. Z. neadekvataus elgesio padarant sužalojimus nukentėjusiajam.

11. Apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla, kurioje aptariama būtinosios ginties provokacija. Kasaciniame teisme nagrinėtos bylos situacija nėra panaši į nagrinėjamą atvejį. Apylinkės teismas iškreipė teismo išaiškinimą ir jį neteisingai pritaikė nagrinėjamoje byloje. Tokiu būdu apylinkės teismas padarė klaidingas išvadas dėl J. N.Z. veiksmų, t. y., kad egzistavo baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Apylinkės teismo nurodytoje kasacinio teismo byloje aptariamas atvejis, kai nukentėjusysis savo padarytais fiziniais veiksmais – dirbančio miške asmens demonstratyviu fotografavimu, artinimusi prie įpykusio, priešiškai nusiteikusio oponento nuolat jį fotografuojant, ne gynėsi, o provokavo kaltininko puolimą. Nukentėjusiojo atsakas į kaltininko neteisėtą elgesį panaudojant dujų balionėlį, laikytinas ne būtinąja gintimi, bet tokios ginties provokacija. Situacija, kai užpuolimą sąmoningai skatina pats besiginantysis, siekiantis panaudoti užpuoliko veiksmus kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams, negali būti vertinama pagal būtinosios ginties taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-78-489/2016). Nagrinėjamoje byloje situacija visiškai skirtinga ir negali būti laikoma tapačia aptartajai. Teisėjų kolegija sutinka, kad nukentėjusiojo veiksmai buvo provokuojantys konfliktą/išteisintosios reakciją (atvykimas į namus vėlyvu metu, pokalbio įrašinėjimas/filmavimas), tačiau tokiuose V. Z. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties provokacijos, kadangi nebuvo ketinimų ar motyvų padaryti išteisintajai kokius nors sužalojimus ar sukelti skausmą. V. Z. elgėsi provokuojančiai/erzinančiai, o į tokį jo elgesį neadekvačiai reaguodama (erzinantis sutuoktinio elgesys nesukelia pagrindo smurtauti) išteisintoji panaudojo fizinius veiksmus bei sužalojo nukentėjusįjį. Neatmetama galimybė, kad neracionaliam ir agresyviam išteisintosios elgesiui įtakos galėjo turėti aplinkybė, jog konflikto metu ji buvo neblaivi. Po įvykio jai buvo nustatytas 1,04 promilių girtumas (t. 1 b. l. 87). V. Z. nereagavo į išteisintosios užpuolimą atsakomosiomis priemonėmis (smurtiniais veiksmais), taip norėdamas pateisinti savo elgesį būtinąja gintimi, nes būtent tokiu atveju būtų susiklosčiusi tapati situacija, aptartai kasacinio teismo bylai dėl būtinosios ginties provokacijos.. Provokuojamoji J. N. Z. pati užpuolė ir sužalojo nukentėjusįjį, o tokie jos veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi. Jei provokuojantis, įkyrus ir erzinantis nukentėjusiojo elgesys pažeidė išteisintosios bei jos vaikų interesus, ji turėjo pagrindą elgtis tinkamai – iškviesti policijos pareigūnus ir išsiaiškinti situaciją taikiai, o ne tyčia žaloti savo sutuoktinį, siekdama užkirsti kelią jam iškviesti policijos pareigūnus. Nepasinaudojusi tokia galimybe ir sužalojusi savo sutuoktinį J. N. Z. padarė nusikalstamą veiką.

12. Apylinkės teismas formaliai nurodė, kad nukentėjusiojo kėsinimasis į išteisintosios sveikatą buvo pavojingas realus ir akivaizdus, o kadangi viskas vyko greitai, tai išteisintoji turėjo teisę gintis. Teismas visiškai nedetalizavo ir nemotyvavo, kuo pasireiškė pavojingas nukentėjusiojo kėsinimasis. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad išteisintoji būtų sužalojusi V. Z. gindamasi nuo jai gresiančio realaus ir akivaizdaus pavojaus. Nenustatyta, kad V. Z. prieš ją tyčia būtų naudojęs ar ketinęs naudoti smurtą (dantų nuskėlimo/išmušimo aplinkybė liko konkrečiai nenustatyta ir nepatvirtina, kad V. Z. tyčia žalojo sutuoktinę) ar kitaip jai piktybiškai kenkė šiuo konkrečiu atveju bei taip pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, todėl lieka neaišku nuo kokių veiksmų išteisintoji gynėsi. Ji pati pripažino, kad įkando nukentėjusiajam, nes norėjo sutrukdyti jam iškviesti policijos pareigūnus. Tai įvyko jau po susistumdymo ant laiptų, kurio metu anot išteisintosios ji pajuto, kad neteko trijų dantų, taigi išteisintoji sutuoktiniui įkando ne siekdama išvengti sužalojimų pavojingų grumtynių įkarštyje. Toks elgesys negali būti pateisinamas būtinąja gintimi. Įkandimo veiksmą išteisintoji grindė nevalingu refleksu, kuris buvo nulemtas panikos būsenos, tačiau byloje nenustatyta (to iki galo neatskleidė ir pati išteisintoji), kas objektyviai galėjo iššaukti būseną, nulėmusią neadekvačią J. N. Z. reakciją, nes provokuojantis/erzinantis sutuoktinio elgesys negali būti pateisinama priežastis tokiam išteisintosios atsakui. Kaip jau paminėta, neracionaliam ir agresyviam išteisintosios elgesiui įtakos galėjo turėti ir tai, jog konflikto metu ji buvo neblaivi. Byloje nustatytos akivaizdžios aplinkybės, kurios patvirtina, kad išteisintosios veiksmuose nebuvo būtinosios ginties sąlygų. J. N. Z. sutuoktiniui įkando į nugarą, kai jokie pavojingi veiksmai (nuo kurių būtų reikėję gintis) jos atžvilgiu nebuvo atliekami (nukentėjusysis buvo nusisukęs ir bandė iškviesti policiją, abipusių grumtynių nebuvo, nes jis tik stengėsi nukelti išteisintąją nuo nugaros). Išteisintosios smurtiniai veiksmai buvo tęstinio pobūdžio, nes įkąsta buvo mažiausiai du kartus, o tai prieštarauja gynybinės pozicijos versijai. Agresyvūs išteisintosios veiksmai (bandant atimti telefoną) rodo, kad ji nebuvo nukentėjusiojo veiksmų auka, o buvo aktyvi konflikto dalyvė, tai patvirtina ir kiti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai (kairės alkūnės, kairio riešo, kairės plaštakos, kairės plaštakos pirmojo piršto odos nubrozdinimai). Nors teismo posėdžių metu gynyba tvirtino, jog išteisintoji savo veiksmais siekė apginti savo teisę į privatumą, būsto neliečiamybę bei vaiko interesus, visgi jos pasirinktas elgesio modelis (agresyvus elgesys, kandžiojimas) nebuvo adekvati ir proporcinga reakcija į nurodytiems teisiniams gėriams sukeltą pavojų. Kaip minėta, savo bei vaikų teises ir interesus išteisintoji galėjo tinkamai apginti iškvietusi policijos pareigūnus arba leidusi juos iškviesti V. Z. ir išsamiai jiems paaiškinusi susidariusią situaciją.

13. Taigi, aukščiau nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina tai, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi būtinosios ginties institutu ir nepagrįstai J. N. Z. išteisino jai nepadarius nusikalstamos veikos. Byloje nustatyta, jog J. N. Z. smurtaudama nežymiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. 2018 m. birželio 26 d., apie 23.15 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ne mažiau negu 2 kartus tyčia įkando savo vyrui V. Z. į nugaros sritį, rankomis tyčia jį stumdė ir apdraskė nagais, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajam V. Z. kairės alkūnės, kairio riešo, kairės plaštakos, kairės plaštakos I-ojo piršto odos nubrozdinimus, nugaros abipusius odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

14. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija). Tai, kad sužalojimus nukentėjusiajam padarė J. N. Z. pripažino pati kaltininkė (pripažino sužalojusi nukentėjusįjį, bet teigė tai padariusi besigindama). Jos kaltę padarius nusikalstamą veiką prieš šeimos narį patvirtina ir nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai. Įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti, padariniai.??? V. Z. padarytus sužalojimus bei sukeltus padarinius patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G2159/2018, kurioje konstatuoti ir nustatyti kūno sužalojimai: kairės alkūnės, kairio riešo, kairės plaštakos, kairės plaštakos I-o piršto odos nubrozdinimai, nugaros abipus odos nubrozdinimai su poodinėmis kraujosruvomis, padaryti kietu, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2018 m. birželio 26 d.) (t. 1 b. l. 15). Padaryti sužalojimai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Iš kaltininkės ir nukentėjusiojo parodymų nustatyta, jog sužalojimai ant kairės nukentėjusiojo rankos atsirado J. N. Z. bandant atimti telefoną grumtynių metu, o sužalojimai ant nugaros atsirado dėl įkandimų. Konflikto metu padarytus sužalojimus patvirtina liudytojų – E. Z., A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, kuriuose užfiksuota, kad tą vakarą jie matė ant V. Z. nugaros įkandimo žymes. D. M. paaiškinimai patvirtino, jog prieš įvykį J. N. Z. vartojo alkoholį, skambinant sutuoktiniui telefonu neatsiliepė. Kitų liudytojų – R. A., G. J. parodymai buvo susiję tik su tuo, jog jos sekančią dieną matė nuskilusius J. N. Z. dantis, tačiau apie patį įvykį jokių konkrečių aplinkybių papasakoti negalėjo. Aplinkybės dėl nuskeltų dantų šiuo atveju nėra nagrinėjamos, nes su šiuo įvykiu susijusios aplinkybės yra tiriamos kitoje byloje.

15. Teismo posėdžių metu išteisintosios gynėjas kėlė klausimą dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, motyvuojant tuo, kad išteisintoji ir nukentėjusysis negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Teisėjų kolegija nesutinka su šia gynybos pozicija ir daro išvadą, kad nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes nagrinėjama veika buvo padaryta asmenims esant oficialiai susituokus, konfliktas kilo dėl šeiminių aplinkybių (tinkamos vaikų priežiūros). Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Vien tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji dažnai konfliktuoja, pykstasi, nors ir konflikto metu kaip patys nurodo kartu negyveno, nes vyko skyrybų procesas, savaime nepaneigia jų santuokinių (šeiminių) ryšių; minėtos aplinkybės atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, o gyvenimo būdą. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos smurto apsaugos įstatymo nuostatomis šeimos nariu laikomas ir buvęs sutuoktinis.???

16. Kaltinamoji įkąsdama ne mažiau nei du kartus nukentėjusiajam į nugarą bei padarydama kitus sužalojimus suvokė savo veiksmų neteisėtumą, pavojingumą ir savo elgesiu norėjo sukelti neigiamus padarinius bei suprato, kad dėl tokio jos veikimo nukentėjusiajam bus padaryti sužalojimai. Taigi darytina išvada, jog nusikalstamą veiką J. N. Z. padarė veikdama tiesiogine tyčia. J. N. Z. atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kuris pasireiškė atvykimu į namus vėlyvu paros metu, filmavimu ir garso įrašu darymu, žinant nukentėjusiajam J. N. Z. emocinį jautrumą tokioms situacijoms ir besitęsiantiems konfliktams dėl santuokos nutraukimo. Jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors J. N. Z. neblaivumas po įvykio buvo nustatytas, tačiau nepakanka duomenų, jog tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

17. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

18. Baudžiamasis įstatymas už nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinama J. N.Z. numato alternatyvias viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes. Teismas, parinkdamas J. N. Z. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad ji padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą prieš savo šeimos narį. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia ir yra baigta. Yra viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių ? nenustatyta. Teismas atsižvelgia ir į kaltininkės asmenybę – anksčiau neteista, bausta administracine tvarka (t. 1, b. l. 90-94), Priklausomybės ligų gydymo įskaitoje neįrašyta, psichiatrinėse gydymo įstaigose iki nusikalstamų veikų padarymo nesigydė, dirba, augina du vaikus (vienas iš jų nepilnametis). Įvertindamas aukščiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti J. N. Z. už nusikalstamos veikos, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis nustatytinas mažesnis už vidurkį (pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų, o bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo ir 14 dienų). Kartu su bausme skirtinas įpareigojimas ? dirbti arba būti registruotai užimtumo tarnyboje visą bausmės vykdymo laikotarpį (BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktas).

19. Byloje nenustatyta BK 62 straipsnio nuostatų taikymo galimybė. Teismo vertinimu kitų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės švelninimo sąlygų (BK 54 straipsnio 3 dalis), nagrinėjamu atveju taip pat nėra. Teisėjų kolegija mano, kad taikomo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neprieštarautų teisingumo principui ir yra proporcingas J. N. Z. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui

20. V. Z. skunde prašoma iš J. N. Z. priteisti nukentėjusiojo turėtas išlaidas atstovo advokato paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos pagrįstos pinigų priėmimo kvitu (t. 3, b. l. 15). Išlaidas nukentėjusysis patyrė dėl kaltų J. N. Z. veiksmų, buvo surengtas ne vienas teismo posėdis, kuriame dalyvavo advokatas D. Skebas ir aktyviai atstovavo nukentėjusįjį. Patirtos išlaidos nėra per didelės ar neproporcingos, todėl jos priteistinos iš kaltinamosios J. N. Z..

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. nuosprendį, kuriuo J. N. Z. buvo išteisinta esant BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei ir priimti naują nuosprendį.

J. N. Z. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jai 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktais, laisvės apribojimo laikotarpiu J. N. Z. skirti įpareigojimus:

dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje.

Priteisti iš J. N. Z. nukentėjusiajam V. Z. 400 Eur patirtoms advokato išlaidoms atlyginti.

Išaiškinti J. N. Z., kad laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.