- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-27
- Bylos Nr.
- 1A-660-92-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-00266-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Damanskienė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- Ž. A.
Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-660-92/2013
Teisėjas Audrius Cininas Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00266-2013-1
2013 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. A. pagal BK 178 str. 2 d. nubaustas laisvės atėmimu 10 mėnesių, pagal BK 178 str. 2 d. ir 22 str. 1 d. nubaustas laisvės atėmimu 10 mėnesių, vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 str. 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-27 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. A. nuteistas už tai, kad 2013-02-05, apie 15.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, patekęs į UAB „S“ (duomenys pakeisti), esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarnybines patalpas, iš spintelėje buvusios piniginės pagrobė nukentėjusiajam S. B. priklausančius pinigus: keturias kupiūras po 20 Lt (kupiūrų serijos numeriai AF5372401, AF9148638, AF8348692, AE1904398), dvi kupiūras po 10 Lt (kupiūrų serijos numeriai AD3265453, AE2734976) ir įvairaus nominalo monetomis 19,03 Lt, tokiu būdu pagrobė svetimą nukentėjusiajam S. B. priklausantį 119,03 Lt vertės turtą, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. B. 119,03 Lt turtinę žalą.
Taip pat Ž. A. nuteitas už tai, kad 2013-03-01, apie 12.30 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovęs į UAB „P“ (duomenys pakeisti), esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarnybines persirengimo patalpas, pasikėsino pagrobti svetimą A. K. ir J. T. priklausantį turtą, t.y. iš vyriškos rankinės, priklausančios nukentėjusiajam A. K., ištraukė piniginę 200 Lt vertės, kurioje buvo asmens tapatybės kortelė, išduota A. K. vardu, be vertės, Swedbank mokėjimo kortelė, išduota A. K. vardu, be vertės, įvairios nuolaidų kortelės be vertės; iš rankinės, priklausančios nukentėjusiajai J. T., ištraukė piniginę 20 Lt vertės, kurioje buvo 180 Lt grynųjų pinigų, asmens tapatybės kortelė, išduota J. T. vardu, be vertės, SEB banko mokėjimo kortelė, išduota J. T. vardu, be vertės, įvairios nuolaidų kortelės be vertės, tokiu būdu pasikėsino pagrobti A. K. priklausantį 200 Lt vertės turtą ir J. T. priklausantį 200 Lt vertės turtą, viso pasikėsino pagrobti svetimą 400 Lt vertės turtą, tačiau nusikalstomos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas UAB „P“ (duomenys pakeisti) įmonės darbuotojo S. Ž..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. A. prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamas veikas pagal BK 178 str. 4 d. ir paskirti atitinkamas bausmes.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip atvira vagystė, tačiau ši aplinkybė bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Atvira vagystė nuo slaptos skiriasi tik tuo, kad neteisėto svetimo turto pagrobimo faktą suvokia nukentėjusysis ar kiti asmenys, o kaltinamasis žino, kad jie tai suvokia ir nori taip elgtis. Baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, pinigų ar piniginių nukentėjusieji nematė, pinigų ir piniginių buvo pasigesta jam jau išėjus iš persirengimo kambarių, todėl laikytina, kad jis pinigus ir pinigines pavogė slapta, dėl ko nusikalstamos veikos perkvalifikuotinos pagal BK 178 str. 4 d.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis savo kaltės dėl neteisėto svetimo turto pagrobimo neginčija, apeliaciniame skunde nurodo, kad jo nusikalstamos veikos turėtų būti kvalifikuotos ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, bet pagal 4 dalį.
BK 178 straipsnio 2 dalyje atsakomybė yra numatyta tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Visi šie straipsnio dispozicijoje nurodyti vagystę kvalifikuojantys požymiai yra alternatyvūs, užtenka nustatyti bent vieną iš jų tam, kad nusikalstama veika būtų kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d.
Ž. A. nuteistas už svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą, todėl kaip nepagrįstas atmestinas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas dėl jo nuteisimo už atvirą vagystę. Vertinant, ar pagrįstai Ž. A. veikoje nustatytas įsibrovimo į patalpą požymis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką patalpos, į kurias įsibraunama, nebūtinai turi būti rakinamos, yra tokių patalpų, kurios paprastai būna nerakinamos ir į jas patekti galima sąlyginai laisvai, bet šiuo atveju svarbu tai, jog patekimas į šias patalpas pašaliniams asmenims yra apribotas (patekimas į patalpas tik su leidimais, lydinčiu asmeniu ir pan.). Pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, jog abu kartus Ž. A., darydamas nusikalstamas veikas, buvo patekęs į įmonių darbuotojams skirtas persirengimo patalpas, tai pripažino ir teismo posėdyje apklaustas Ž. A.. Akivaizdu, jog įmonių darbuotojų persirengimo patalpos yra skirtos naudotis išimtinai tos įmonės darbuotojams, įprastai jokie pašaliniai asmenys šios patalpose lankytis negali, dėl to patekimas į tokias patalpas yra apribotas, todėl pripažintina, jog Ž. A. nusikalstamoje veikoje pagrįstai nustatytas įsibrovimo į patalpas požymis ir atsakomybė jam kyla pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo pateikta versija, jog jis į įmonių patalpas užėjo ieškoti darbo atmestina kaip nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teisme dalyvavę nukentėjusieji paaiškino, kad bendrovės, kuriose jie dirbo, tuo metu naujų darbuotojų neieškojo, pats nuteistasis taip pat negalėjo paaiškinti, kuo užsiima įmonės, į kurių patalpas jis įsibrovė.
BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, skirdamas bausmes, pripažino Ž. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 1 p.), atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – anksčiau teistas 22 kartus, teistumas neišnykęs, įvertino nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, baigtumą, t.y. iš esmės buvo įvertintos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, numatytos BK 54 str. 2 d. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, BK 56 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos pagrįstai nusprendė Ž. A. paskirti griežčiausią sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, paskirtų bausmių dydis yra ženkliai mažesnis nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl paskirtų bausmių dydis yra teisingas ir pagrįstas, vadovaujantis BK 61 straipsnio nuostatomis, nuteistajam nėra pagrindo paskirti dar švelnesnės bausmės.
Kadangi nuteistajam, įvertinus visas bylos aplinkybes, paskirta teisinga ir pagrįsta bausmė, todėl nėra pagrindo taikyti BK 54 str. 3 d. ar 62 str. nuostatas ir paskirti kaltinamajam švelnesnę bausmę. Nors dėl nuteistajam paskirtos bausmės dydžio, jis atitinka formalųjį bausmės vykdymo atidėjimo kriterijų, tačiau būtina įvertinti ir materialųjį kriterijų – ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, Ž. A. yra linkęs nusikalsti, ne kartą yra buvęs nuteistas už iš esmės analogiškas nusikalstamas veikas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad bausmės tikslai būtų pasiekti atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Ž. A. nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, paskirta bausmė yra ne per griežta, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.