- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-356-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-12611-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- G. J.
- Ieškovas
- UAB “Žirmūnų būstas”
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Žirmūnų būstas” ieškinį atsakovui G. J. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, antstolis V. M., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Žirmūnų būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo G. J. 8 769,75 Lt, 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu priteisė atsakovui iš ieškovo 303,62 Lt vidutinį darbo užmokestį už nepagrįstą prastovą nuo 2009-07-01 iki 2009-07-10, 14 312,58 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2009-07-10 iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2010-06-28 ir vidutinio vienos dienos darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną, sekančią po teismo sprendimo priėmimo dienos 2010-06-29 iki teismo sprendimo įvykdymo (grąžinimo į darbą UAB „Šnipiškių ūkis“). Vilniaus apygardos teismas 2011-05-04 nutartimi minėtą sprendimą pakeitė iš dalies, t.y. panaikino įpareigojimą grąžinti atsakovą į darbą. Teismo sprendimu priteista suma buvo neatskaičius mokesčius, o antstolis V. M. pervedė visą sumą atsakovui neatskaičiavęs mokesčių. Nuo 36 540,63 Lt priteistos sumos (217 darbo dienos) turėjo būti sumokėta 8 769,75 Lt mokesčių suma (5481,09 Lt – 15 proc. gyventojų pajamų mokestis, 1096,22 Lt – privalomasis sveikatos draudimo mokestis, 2192,44 Lt – 6 proc. pensijų ir socialinio draudimo mokestis), kuri turėjo būti atskaičiuota nuo atsakovui pervedamos sumos. Ieškovas nespėjo sumokėti mokesčių valstybei, nes lėšos buvo antstolio nurašytos skubiai. Kadangi ieškovo buvo pareikalauta sumokėti mokesčius, ieškovas sumokėjo valstybei 8 769,75 Lt mokesčių, kuriuos regreso tvarka turi teisę išieškoti iš atsakovo. Ieškovas pažymėjo, kad teismo sprendime nėra nurodyta, jog priteistos sumos yra atskaičius mokesčius.
Atsiliepimas
Atsakovas G. J. pateikęs atsiliepimą į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovo priteisti 8 769,75 Lt sumą. Regreso tvarka reikalavimas gali pereiti tik rašytinės sutarties arba įstatymo pagrindu. Ieškovas nėra nurodęs nei rašytinės sutarties, nei konkrečios teisės normos, kurių pagrindu jam, kaip trečiajam asmeniui būtų perėjusi reikalavimo teisė. Ieškinys pareikštas dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau grindžiamas CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, t.y. pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Teisė pateikti antstoliui mokesčių apskaičiavimo iš ieškovo nebuvo atimta ar apribota. Ieškovas yra ne fizinis, o juridinis asmuo, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Ieškovas buvo saistomas pareigos pateikti mokesčių atskaitymo apskaičiavimą, aktyviai domėtis vykdymo eiga. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtis, draudžia išreikalauti iš gavėjo (atsakovo) bet kokias pinigines lėšas. Pasak atsakovo, ieškovas jo nesąžiningumo neįrodė.
Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į ieškinį prašė ieškovo reikalavimų tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad įstatymas įpareigoja draudėjus teisingai ir laiku apskaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigoms pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius. UAB „Šnipiškių ūkis“ (dabartinis pavadinimas UAB „Žirmūnų būstas“) 2012-01-17 pateikė VSDFV Vilniaus skyriui 2012-01-16 raštą Nr. 11-15 „Dėl duomenų pateikimo“, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010-06-28 sprendimo kopiją, Vilniaus apygardos teismo 2011-05-04 nutarties kopiją ir patikslintus socialinio draudimo pranešimus, kuriuose tikslinami duomenys apie atsakovą. Prieš pateikdamas pranešimą, ieškovas sumokėjo privalomus mokėti mokesčius Fondui.
Trečiasis asmuo antstolis V. M. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinio pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad antstolio kontoroje buvo vykdomas išieškotojo G. J. 2011-05-12 pateiktas vykdyti vykdomais dokumentas Nr. 2-1131-790/2011, kurį išdavė Vilniaus miesto 1-as apylinkės teismas dėl skolos išieškojimo iš UAB „Šnipiškių ūkis“. Visus antstolio veiksmus patikrino Vilniaus miesto 2-as apylinkės teismas 2012-02-27 nutartimi, kuria UAB „Šnipiškių ūkis“ skundas dėl antstolio veiksmų netenkintas. Antstolis vykdydamas vykdomuosius dokumentus dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų išieškojimo, išieško visą vykdomajame dokumente nurodytą sumą ir išmoka ją išieškotojui, neatskaičiuodamas su darbo teisiniais santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų). Ieškovo argumentas, kad antstolis nesuteikė galimybės pervesti sumos atskaičius priklausančius mokesčius yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui UAB „Žirmūnų būstas“ iš atsakovo G. J. 8 769,75 Lt be pagrindo įgytų piniginių lėšų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-09-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 700,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas ginčui spręsti taikydamas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykius reglamentuojančias CK 6.237-6.242 str. nuostatas konstatavo, kad atsakovas priimdamas didesnes sumas nei jam priklausė, neveikė sąžiningai. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010-06-28 sprendimu atsakovui iš ieškovo buvo priteistos sumos, susijusios su darbo teisiniais santykiais, neatskaičius privalomų mokesčių, kas buvo nurodyta ir minėtame teismo sprendime, todėl atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, jog iš teismo sprendimu priteistos sumos turi būti atskaičiuoti privalomi mokesčiai valstybei. Be to atsakovas, žinodamas savo darbo užmokesčio dydį bei bylos, kurioje buvo reiškiami su darbo teisiniais santykiais susiję reikalavimai, medžiagą, objektyviai negalėjo tikėtis, kad priteistos sumos nurodytos, atskaičius mokesčius. Teismas, nelaikė esminiais sprendžiant byloje kilusį ginčą atsakovo argumentus, jog šiuo atveju ieškovui yra taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, taip pat, kad ieškovas buvo saistomas pareigos pateikti mokesčių atskaitymo apskaičiavimą, aktyviai domėtis vykdymo eiga, tačiau to nedarė. Teismo vertinimu, atsakovo argumentus, jog jis kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių ir Valstybinę mokesčių inspekciją, kur jam buvo paaiškinta, jog jis jokių mokesčių neturi mokėti, laikė teisiškai neturinčiais reikšmės, kadangi mokėti apdraustojo socialinio draudimo įmokas privalo daryti draudėjas (darbdavys), o ne apdraustasis (darbuotojas).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas G. J. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo ir prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad apeliantas veikė tiksliai pagal teisines procedūras, pinigus gavo nepažeisdamas teisės normų reikalavimų, o jam pasikreipus į ieškovą dėl priteistos sumos sumokėjimo pagal teismo sprendimą, ieškovas žalos neatlygino, todėl apeliantas buvo priverstas kreiptis į antstolį. Apelianto vertinimu, susiklosčiusią situaciją sąlygojo paties ieškovo veiksmai -nerūpestingumas. Teisė pateikti antstoliui mokesčių apskaičiavimą iš ieškovo nebuvo atimta ar apribota. Ieškovas yra ne fizinis asmuo, o juridinis asmuo, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl ieškovas buvo saistomas pareigos pateikti mokesčių atskaitymo apskaičiavimą, aktyviai domėtis vykdymo eiga. Apeliantas taip pat nurodo, kad antstoliui išieškojus iš ieškovo teismo sprendimu priteistas sumas, atsakovui atsirado prievolė pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą deklaruoti gautas pajamas. Apeliantui nebuvo žinoma, kad ieškovas yra sumokėjęs už jį mokesčius nuo teismo sprendimu priteisto darbo užmokesčio. Ieškovui sumokėdamas ieškinio sumą, išimtinai veikė savo rizika ir tokias išlaidas patyrė dėl savo aplaidumo. Apelianto vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas pinigus įgijo nepažeisdamas teisės aktų nustatytos procedūros, aktyviai domėdamasis su mokesčiu mokėjimu susijusiu klausimu ir tai akivaizdžiai paneigia nerūpestingumo, neatidumo ir neapdairumo požymius apelianto pasirinktame elgesio modelyje. Nors apeliantas nagrinėjamu atveju neginčijo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimu priteisto darbo užmokesčio, tačiau jis ginčijo faktą, kad ieškovas sumokėjo valstybei 8 769,75 Lt dydžio mokesčius, nes ieškovas tokių įrodymų nepateikė.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Žirmūnų būstas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Ieškovas nesutinka, jog apeliantas šiuo atveju buvo sąžiningas, veikė bendradarbiaudamas su ieškovu. Ieškovas atsiliepime visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais. Papildomai pažymi, jog šiuo atveju apeliantas nebuvo sąžiningas ir didesnę pinigų sumą nei jam priklauso priėmė ne nežinodamas apie teisinio pagrindo nebuvimą, o tikėdamasis, jog UAB „Žirmūnų būstas“ galimai nepastebės neteisėto pinigų nurašymo fakto ar neginčys jo teisme. Tokie apelianto veiksmai, ieškovo manymu, negali būti toleruojami, kadangi tai yra akivaizdus principų pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-06-28 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2011-05-04 nutartimi atsakovui buvo priteista iš ieškovo 303,62 Lt vidutinio darbo užmokesčio už nepagrįstą prastovą nuo 2009-07-01 iki 2009-07-10, 14 312,58 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2009-07-10 iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2010-06-28 ir vidutinio vienos dienos darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną, sekančią po teismo sprendimo priėmimo dienos 2010-06-29 iki teismo sprendimo įvykdymo (b.l. 52-59, b.l. 60-66 ). Antstolis V. M. vykdydamas vykdomąjį dokumentą, išduotą pagal minėtą sprendimą, iš atsakovo išieškojo visą vykdomajame dokumente nurodytą sumą atsakovui, neatskaičiuodamas su darbo teisiniais santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų) (b.l. 5, 8). Ieškovas apskaičiavo atsakovo darbo užmokesčio sumą bei nuo šios sumos privalomas sumokėti socialinio draudimo įmokas ir nuo atsakovui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos sumokėjo draudėjo socialinio draudimo įmokas, apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas (3 proc. pensijų socialiniam draudimui ir 6 proc. sveikatos draudimui) bei Gyventojų pajamų mokestį (15 proc.) (b.l. 67-106), kurią sudaro 8 769,75 Lt (b.l. 178-179), ir šią sumą prašė priteisti iš atsakovo kaip įgytą be teisėto pagrindo (CK CK 6.237 str. 1 d.).
Skundžiamu sprendimu teismas ieškinį tenkino CK 6.237 straipsnio pagrindu, konstatuodamas, kad vykdant sprendimą dėl išmokų susijusių su darbo santykiais priteisimu, atsakovui buvo pervesta 8 769,75 Lt suma (3 proc. pensijų socialiniam draudimui asmens socialinio draudimo įmokų ir 6 proc. sveikatos draudimo bei 15 proc. Gyventojų pajamų mokesčio) yra be pagrindo įgytas turtas, todėl grąžintinas ieškovui. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, įrodinėdamas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygų.
Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t.y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu (CK 6.237 str. 1-2 d.). Pareiga įrodyti, kad atsakovas turtą gavo be teisinio pagrindo, kaip teisingai nurodo atsakovas, tenka ieškovui (CPK 178 str.). Ieškovas, įrodinėdamas šią aplinkybę, iš esmės remiasi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-06-28 sprendimu bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio nustatyta pareiga darbdaviui apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius valstybei ir socialinio draudimo fondui. Kolegija sprendžia, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, iš kurių teismas turėjo pagrindą spręsti, kad atsakovas turtą (pinigus) įgijo be teisėto pagrindo.
Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad visą išieškotą sumą atsakovas gavo esant teisėtam pagrindui – teismo sprendimui, kuriame nurodyta atsakovui priteistos išmokos suma ir kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Jau minėtais teismo sprendimais atsakovui priteistos išmokos, susijusios su darbo santykiais, priskiriamos prie apmokestinamųjų pajamų, iš kurių šiuo atveju ieškovas turėjo išskaičiuoti 3 proc. pensijų socialiniam draudimui asmens socialinio draudimo įmokų ir 6 proc. sveikatos draudimo bei 15 proc. Gyventojų pajamų mokesčio. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-06-28 sprendime nurodė, jog iš visų priteistų sumų neišskaičius privalomų mokėjimų (b. l. 58). Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, tai reiškia, jog ir šis pagrindas neginčytinai patvirtina, kad atsakovui priteistos išmokos yra priskiriamos prie apmokestinamųjų pajamų ir iš jų privalėjo būti išskaityti mokėtini mokesčiai Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio bei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymuose nustatyta tvarka, t.y. tokius apskaičiavimus ir išskaitas turi padaryti darbdavys, kuriam Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio nustatyta tokia pareiga.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodyta, kad, net jei ir minėtos išmokos priskirtinos prie apmokestinamųjų, ieškovas nesiėmė jokių veiksmų iš priteistos sumos atskaityti mokėtinus mokesčius ir pateikti antstoliui mokesčių atskaitymo apskaičiavimą, ir tokiu būdu prarado galimybę reikalauti priverstinai išieškotų lėšų. Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolė apskaičiuoti ir išskaityti mokėtinas mokesčių sumas kyla darbdaviui, šiuo atveju – ieškovui UAB „Žirmūnų būstas“, kuris minėtos pareigos neįvykdė, tačiau, nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, šis faktas nesuponuoja pagrindo teigti, jog atsakovas, sumokėjęs atitinkamas mokėtinas mokesčių sumas, prarado galimybę jas išsireikalauti iš asmens, įgijusio didesnę, nei jam priklausančią, išmokų sumą.
Teismas rėmėsi CK įtvirtintu nepagrįsto turto gavimo pagrindu. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka ir nurodo, jog konstatuoti atsakovės nepagrįstą praturtėjimą šiuo atveju nėra pagrindo nesant vienos iš būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, o būtent – įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimo. Apeliantas nurodo, kad ginčo suma jam išmokėta pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, t.y. esant teisiniam pagrindui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo laikoma ne tik atvejis, kai absoliučiai nėra teisinio pagrindo ir, nepaisant to, asmuo nepagrįstai, nesąžiningai gauna tiesioginės turtinės naudos, bet ir toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau nei turėtų pagal teisinį pagrindą, t. y. teismo sprendimą. Tokiu atveju suma, gauta didesnė, negu ta, kuri priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). Taigi, šiuo atveju, atsakovui gavus didesnę sumą, nei priklausė pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, konstatuotina, jog atsakovas ieškovui privalo grąžinti tai, ką gavo be teisinio pagrindo, t. y. sumą, viršijančią jam priklausančių išmokų dydį.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad atsakovo nurodoma CK 6.241 str. 1 d. 4 p. nuostata, kurioje nustatyta, jog negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos, šiuo atveju netaikytina, kadangi nėra pagrindo konstatuoti esant pakankamą atsakovo sąžiningumą. Sutiktina, jog atsakovas, esant jau minėtame teismo sprendime nurodytam, kad jam priteistos išmokos neatskaičius privalomų mokėti socialiniam fondui ir valstybei mokesčių, ir antstoliui jam pervedus visas sumas neatskaičius tokių mokesčių, nesuprato, jog gavo dalį pinigų kurių neturėjo gauti. Be to atsakovo buvusios pareigos – vyriausias kontrolierius prekybos skyriuje, taip pat neleidžia daryti išvados, kad nesuprato, jog gavo didesnę sumą, negu jam priklausė gauti pagal teismo sprendimą. Taip pat šiuo atveju netaikytina ir atsakovo nurodyta DK 224 str. 3 d. nuostata nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms neatitinkant minėtos normos taikymo reikalavimų.
Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė apie antstolio veiksmų teisėtumą, nekeičia sprendimu pripažintos ieškovo teisės išieškoti iš atsakovo jam pervestą per didelę pinigų sumą, nes šiuo atveju tinkamas vykdymo veiksmų atlikimas nepakeičia nustatyto nepagrįsto pinigų, kurių neturėjo teisės gauti pagal teismo sprendimą, gavimo. Skunde nurodyta aplinkybė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad prašomą priteisti sumą jis yra sumokėjęs valstybei ir socialinio draudimo fondui, neįtakoja sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes jeigu ieškovas ir nesumokėjęs nurodytų mokesčių, šie mokesčiai bet kokiu atveju turės būti sumokėti, net nepriklausomai nuo to ar ieškovas juos išsiieškos iš atsakovo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčija mokėtinų mokesčių ir šiuo pagrindu iš jo priteistos sumos dydžių, dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apelianto papildomai patiktas raštas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių ar įrodymų vertinimo tinkamumo dėl atsakovo nepagrįstos sumos gavimo.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Apeliantui nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nes apeliacinis skundas yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.