Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko J. A. Venckaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel, Rasai Maldanytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

- M. M. (M. M. ) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus, nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme;

- R. Š. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 11 punktus, nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme.

O. D. Ž. ir Z. U. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą ir Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti.

1997 m. iki liepos 22 d., tiksli data nenustatyta, (duomenys neskelbtini) jis iš tardymo nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10,4 g narkotinės medžiagos - kokaino, supakuotus į aštuonis atskirus permatomus polietileninius maišelius, bei 2 tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,058 g draudžiamos vartoti medicinos tikslais psichotropinės medžiagos MDMA, kurias parsigabeno į savo namus, adresu (duomenys neskelbtini), ir laikė, turėdamas tikslą parduoti. 1997 m. liepos 22 d., apie 9.15 val., 2 tabletes su psichotropine medžiaga - MDMA, palikdamas minėtoje gyvenamojoje vietoje, savo striukėje, o neteisėtai įgytus bei laikomus aštuonis polietileninius maišelius, kuriuose buvo 10,4 g narkotinės medžiagos - kokaino, vežiojosi - gabeno su savimi (duomenys neskelbtini) automobiliu „VOLKSWAGEN GOLF“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paslėpdamas sportinio krepšio šoninėje kišenėje, odiniame dėkle raktams, turėdamas tikslą parduoti, iki apie 11.30 val., prie UAB „S“ stovėjimo aikštelės, (duomenys neskelbtini), nurodytą narkotinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui dar ir už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis.

2001 m. birželio 16 d., iki 22.30 val., (duomenys neskelbtini) tiksli vieta tardymo nenustatyta, R. Š. , siekdamas nužudyti R. Ž. , pagal išankstinį susitarimą iš M. M. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė ir su savimi nešiojosi nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro šaunamąjį ginklą, kurį 2001 m. birželio 15 d. M. M. , jam (R. Š. ) organizavus ir padedant, panaudojo nužudant G. Ž. ir R. U. , ir ne mažiau kaip 4 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys. Tą pačią 2001 m. birželio 16 dieną, tarp 22.40-23.00 val., atvykęs pas R. Ž. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), minėtą 7,65 mm kalibro ginklą R. Š. panaudojo tyčia nužudant R. Ž. , iššaudamas į pastarąjį 4 šūvius.

M. M. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad nuo 2001 m. balandžio mėn. iki birželio 14 d. (duomenys neskelbtini) tikslesnė data ir vieta nenustatyti, iš tardymo nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir parsigabenęs iki 2001 m. birželio 15 d. tardymo nenustatytoje vietoje laikė nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro šaunamąjį ginklą ir ne mažiau 10 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys. 2001 m. birželio 15 d. neteisėtai įgytą bei laikomą nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro ginklą ir ne mažiau kaip 6 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių nešiojosi su savimi (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei tą pačią dieną, apie 17-18.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, miškelyje, esančiame Pajūrio regioninio parko teritorijoje, apie 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo (duomenys neskelbtini), minėtą ginklą panaudojo nužudant G. Ž. ir R. U. , iššaudamas į pastaruosius po tris šūvius. 2001 m. birželio 16 d., iki 22.30 val., (duomenys neskelbtini), minėtą neteisėtai įgytą, laikomą ginklą ir ne mažiau kaip 4 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių perdavė R. Š. , kurį pastarasis tą pačią dieną panaudojo nužudant R. Ž. .

Be to, R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad organizavo, padėjo padaryti ir padarė nužudymus, o M. M. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad tyčia padarė nužudymus.

2001 m., balandžio - birželio mėn., tikslus laikas nenustatytas, R. Š. , sužinojęs, kad G. Ž. atvirai grasina nužudyti asmenį, kuris yra jo žmonos I. Ž. sugyventinis, o tas asmuo buvo jis, R. Š. , turėdamas pakankamą pagrindą bijoti, kad toks G. Ž. grasinimas bus įvykdytas, 2001 m., paminėtu laikotarpiu, iki birželio 14 d., (duomenys neskelbtini), konkreti vieta tardymo nenustatyta, susitarė su M. M. , jog jie G. Ž. pasiūlys susitikti dėl tariamai pastarajam naudingo verslo plano bei investicijos aptarimo, susitikimo metu G. Ž. apnuodys, t. y. į pasiūlytą gėrimą įpils leidžiamos medicinos tikslais vartoti raminamojo - migdomojo poveikio psichotropinės medžiagos - oksazepamo ir diazepamo, kad šis negalėtų priešintis, po to, pasinaudodami bejėgiška G. Ž. būkle, jį nusiveš į miškelį Pajūrio regioninio parko teritorijoje, kur jį nužudys, t. y. turimo nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoletu nušaus, o kūną paslėps, užkasdami jų iš anksto paruoštoje duobėje, esančioje miškelyje, minėto parko teritorijoje, apie 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo (duomenys neskelbtini).

Įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, 2001 m. birželio l -7 d., tikslesnė data nenustatyta, R. Š. , veikdamas bendrai su tardymo nenustatytais asmenimis, nuvyko į miškelį, esantį Pajūrio regioninio parko teritorijoje, kur 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo (duomenys neskelbtini), iškasė duobę, skirtą G. Ž. lavonui paslėpti.

2001 m. birželio 15 d., apie 16.16 val., M. M. ir R. Š. , siekdami nužudyti G. Ž. ir veikdami bendrai, pagal iš anksto aptartą planą, R. Š. iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus G. Ž. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasiūlius susitikti Palangos m. tariamai naudingo verslo bei investicijos pasiūlymo aptarimui ir G. Ž. kartu su R. U. atvykus į Palangą aptarti R. Š. ir M. M. tariamo pasiūlymo, susitikus su pastaraisiais vienoje iš esančių kavinių, kokioje konkrečiai, tardymo nenustatyta, G. Ž. ir R. U. , kaip nereikalingą liudytoją, pavaišino gėrimu, į kurį prieš tai įpylė leidžiamos medicinos tikslais vartoti raminamojo - migdomojo poveikio psichotropinės medžiagos – oksazepamo ir diazepamo, po to tą pačią dieną, laikotarpiu tarp 17-18.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, nurodytoms medžiagoms pradėjus veikti, abu juos bejėgiškos būklės nusivežė į Pajūrio regioninio parko teritoriją, prie paminėtos iš anksto iškastos duobės. Ten M. M. , iš su savimi turimo neteisėtai įgyto, laikomo nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro kovinio pistoleto nužudė R. U. ir G. Ž. : po vieną šūvį iššaudamas į krūtinės ląstos kairiąją pusę, širdies plotą, į galvos kairįjį smilkinį bei šūvį iš arti į pakaušį, iš viso trim šūviais nušovė R. U. bei iš to paties ginklo trim šūviais - vieną šūvį iššaudamas į krūtinės ląstos kairiąją pusę, širdies plotą, antrą šūvį kairiau tarpuakio, trečią šūvį iš arti į sprando viršutinę dalį, prieš tai dar, G. Ž. atsipeikėjus nuo anksčiau paminėtų vaistų poveikio, M. M. kartu su R. Š. jį su grandinėle, buvusia ant jo kaklo, iš už nugaros prismaugus, nušovė G. Ž. . Taip R. Š. organizavus ir padedant, M. M. tyčia nužudė R. U. ir G. Ž. , o jų kūnus abu užkasė iš anksto paruoštoje minėtoje duobėje, t. y. jie tyčia nužudė du asmenis, pasinaudodami jų bejėgiška būkle.

Be to, R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad vengdamas galimo R. Ž. keršto už brolio G. Ž. nužudymą, 2001 m., anksčiau paminėtu laikotarpiu, iki birželio 14 d., (duomenys neskelbtini), konkreti vieta tardymo nenustatyta, susitarė su tardymo nenustatytu asmeniu nužudyti ir R. Ž. . Tuo tikslu su tardymo nenustatytu asmeniu susitarė pasiūlyti R. Ž. susitikti pastarojo namuose tariamam verslo plano ir investicijos aptarimui bei pasinaudojus nukentėjusiojo patiklumu nužudyti, t. y. nušauti iš turimo nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoleto.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2001 m. birželio 16 d. vakare, apie 22.17 val., jis, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą- G. Ž. ir R. U. tyčinius nužudymus bei išvengti R. Ž. galimo keršto už brolio G. Ž. nužudymą, turėdamas tikslą nužudyti R. Ž. , iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinęs R. Ž. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) susitarė susitikti tariamai naudingo verslo ir investicijos pasiūlymo aptarimui ir tą patį vakarą, apie 22.40 val., veikdamas bendrai su tardymo metu nenustatytu asmeniu, atvyko pas jį į namus, adresu (duomenys neskelbtini). Ten tardymo nenustatytas asmuo pagal išankstinį susitarimą su R. Š. , pasiliko 1-ame aukšte, kad niekas iš name esančių ar atsitiktinai atvykusių asmenų negalėtų užklupti R. Š. nužudant R. Ž. , jis - R. Š. , pakilęs į minėto namo 2-ą aukštą, virtuvėje tarp 22.40 val.-23 val., pasinaudodamas nieko neįtariančio R. Ž. pasitikėjimu, su savimi turimą nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro kovinį pistoletą įrėmė ir iššovė R. Ž. į dešinę kaklo pusę, antrą šūvį - į dešinį smilkinį, trečią šūvį - nevisiškai įrėmęs pistoletą į kaktos apatinę dalį, virš tarpuakio, dešiniau vidurinės linijos, ketvirtą šūvį – į krūtinės ląstos kairę pusę, didžiojo krūtinės raumens sritį. Tokiu būdu, prieš tai 2001 m. birželio 15 d. kartu su M. M. nužudęs du asmenis, jis, R. Š. , siekdamas nuslėpti tuos nužudymus bei išvengti galimo keršto, padedant tardymo nenustatytam asmeniui, iš to paties nenustatyto modelio ginklo, iš kurio buvo nužudyti G. Ž. ir R. U. , tyčia keturiais šūviais nužudė ir R. Ž. .

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę paskiriant atlikti kalėjime, į bausmės terminą įskaičiuojant kardomajame kalinime išbūtą laiką.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl R. Ž. . G. Ž. ir R. U. nužudymu bei neteisėto

R. Š. ir M. M. buvo kaltinami tuo, kad jie tyčia nužudė du asmenis (G. Ž. ir R. U. ), pasinaudodami jų bejėgiška būkle, bei neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis. R. Š. šioje byloje buvo kaltinamas dar ir tuo, kad siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą nužudė kitą asmenį (R. Ž. ).

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismo išvados dėl byloje surinktų bei ištirtų įrodymų pakankamumo ir patikimumo yra nepagrįstos. Skunduose pateikdami savitą ir subjektyvų įrodymų vertinimą apeliantai prašo abu išteisintuosius pripažinti kaltais pagal jiems byloje pareikštus kaltinimus dėl R. Ž. ir R. U. tyčinio nužudymo, neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi teisminį įrodymų tyrimą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtus įrodymus mano, kad minėti apeliantų prašymai yra nepagrįsti, nes apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Nesutikdami su teismo išvadomis dėl M. M. išteisinimo apeliantai teigia, jog teismas visiškai nepagrįstai šio asmens kaltės įrodymu nepripažino pastarojo išmestų į šiukšlių konteinerį batų, kurie policijos pareigūnų buvo surasti ir paimti.

Siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą dėl minėtų batų priklausomybės, o taip pat prokuroro apeliacinio skundo argumentus tuo pačiu klausimu, tikslu pašalinti visas kilusias abejones apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą šių aplinkybių tyrimą.

Byloje buvo atliktas M. M. išmestų batų tyrimas ir gauta specialisto išvada Nr. 251. Iš specialisto išvados matyti, kad pateikti tyrimui batai, kuriuos M. M. 2001m. birželio 28 d. išmetė į šiukšlių konteinerį (duomenys neskelbtini), yra nuo 40 iki 41 dydžio, jų vidinis padų ilgis yra 255 mm. Specialistas nurodė, kad nustatyti tikslų šių batų dydį nėra galimybės, kadangi ant pateiktų batų nėra jokių gamyklinių markiruočių, nurodant, šių batų dydį. Taip pat buvo nustatyta, kad M. M. yra tinkami avėti 44 dydžio ir didesnio dydžio batai, kurių vidinis padų ilgis yra 280 mm arba didesnis (t. 13, b. 1. 113-115). Pakartotino eksperimento metu buvo pasiūlyta M. M. apsimauti jam pateiktus batus. Matuojantis batus, batų raišteliais batai nebuvo suveržti. M. M. pamėgino apsimauti jam pateiktus batus, tačiau pareiškė, kad jis negali apsimauti jam pateiktų batų, nes jie jam siauri per keltį. Eksperimento metu M. M. sulygino savo avimus batus su jam pateiktais apsiauti batais, pastarieji buvo mažesni (t. 13, b. 1. 116). Siekiant nustatyti ar batus avėjo konkretus asmuo, dėl tokio tyrimo galimumo buvo kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, iš kurio buvo gautas atsakymas, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriuje atliekami kompleksiniai tyrimai, kurių metu, priklausomai nuo tiriamųjų ir palyginamųjų objektų kokybės, galima nustatyti, ar batus avėjo konkretus asmuo. Tačiau atliekant tyrimus reikalinga konkreti palyginamoji medžiaga - mažiausiai dvi poros identifikuojamo asmens nešiotos avalynės (to paties tipo kaip ir tiriamoji avalynė), identifikuojamo asmens padų atspaudai (t. 13, b. 1. 108). Atliekant jau aptartą eksperimentą, išteisintajam M. M. buvo užduotas klausimas, ar jis turi to paties ar panašaus tipo nešiotus batus, į šį klausimą pastarasis atsakė, kad jis tokių batų neturi (t. 13, b. 1. 116). Todėl tyrimas, siekiant nustatyti ar batus avėjo konkretus asmuo, yra neįmanomas. O pakartotinai atlikto eksperimento rezultatai patvirtina apygardos teismo padarytą išvadą, kad M. M. išmesti, o pareigūnų surasti ir tyrimui pateikti batai jam (M. M. ) iš tikrųjų yra per maži. Todėl nėra pagrindo teigti, kad minėtais batais avėjo M. M. .

Prokuroras skunde teigdamas, kad M. M. avėjo išmestais batais nusikaltimo padarymo metu, šį savo teiginį sieja su 2001 m. liepos 12 d. kriminalistinės dirvožemio ekspertizės akto Nr. 11-2512 išvada.

Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje buvo atlikta kriminalistinė dirvožemio ekspertizė, kurios tikslas buvo nustatyti, ar dirvožemis, esantis ant tyrimui pateiktų aulinių batų padų bei dirvožemio pavyzdys paimtas iš automobilio BMW valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo grindų kilimėlio, yra bendro grupinio priklausomumo su dirvožemio pavydžiais, paimtais iš šio įvykio vietos, kur buvo rasti G. Ž. ir R. U. lavonai. Ekspertės atlikusios šį tyrimą padarė išvadą, kad tyrimui pateikti dirvožemio pavyzdžiai, paimti iš įvykio vietos, kur buvo rasti G. Ž. ir R. U. lavonai, yra nehomogeniški. Pavyzdžiuose iš įvykio vietos yra dirvožemio bendro grupinio priklausomumo su dirvožemiu nuo aulinių batų padų bei pagrindine mase dirvožemio pavyzdžio nuo automobilio BMW valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo grindų kilimėlio (t. 3, b.l. 113-116). Be to, apibendrinant tyrimo rezultatus, ekspertės, tyrusios dirvožemį, nurodė, kad nustatyti, ar dirvožemis nuo aulinių batų ir nuo automobilio BMW valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo grindų kilimėlio yra būtent iš tos vietos, kurios pateikti dirvožemio pavyzdžiai lyginamajam tyrimui negalima, nes nėra vieną konkrečią vietą individualizuojančių požymių (t. 3, b.l. 113-116).

Siekiant dar kartą išsiaiškinti minėtas aplinkybes, j apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo kviečiamos dirvožemio ekspertės, atlikusios anksčiau paminėtą kriminalistinę dirvožemio ekspertizę. Kadangi dirvožemio ekspertizę šioje byloje atlikusi ekspertė B. Ž. mirusi (t. 13, b. 1. 58), paaiškinimus teismui dėl dirvožemio ekspertizės išvadų ir jose naudotų sąvokų davė Lietuvos teismo ekspertizės centro dirvožemio ekspertė Ž. R. . Ekspertė parodė, kad dirvožemis, paimtas iš įvykio vietos, kur buvo rasti lavonai, dirvožemis paimtas nuo batų ir iš automobilio nuo grindų kilimėlio yra tik bendro grupinio priklausomumo, tai yra bendrais nustatytais požymiais šis dirvožemis yra vienodas, bet grupinis priklausomumas nenusako konkrečių vietovės ribų. Konkrečios vietovės lokalizacijai reikalingi papildomi pavyzdžiai. Dirvožemio grupinis priklausomumas neleidžia nustatyti konkrečios vietovės. Ekspertė paaiškino, kad pagal ekspertizės akto išvadas negalima kategoriškai teigti, kad dirvožemis paimtas nuo batų ar nuo automobilio kilimėlio yra būtinai iš tos vietos, kur buvo rasti lavonai, nes šiame dirvožemyje nėra konkrečią vietą individualizuojančių požymių. Individualizuojantys požymiai tai yra kažkokios pašalinės medžiagos, augaliniai gyvuliniai komponentai, medžiagos, nebūdingos dirvožemio komponentinei sudėčiai. Ekspertė parodė, kad nesant išskirtinių dirvožemio požymių yra daroma išvada, kad dirvožemis yra bendro grupinio priklausomumo. Būtent tokia išvada yra duota ir šioje byloje.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrinęs, ar M. M. avėjo batus, išmestus į šiukšlių konteinerį, taip pat apklausęs dirvožemio ekspertę, įsitikino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. M. kaltė dėl G. Ž. ir R. U. nužudymų negali būti grindžiama jo išmestais į šiukšlių konteinerį batais, yra teisinga ir pagrįsta.

Nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad jeigu minėti batai netinka M. M. , tai dar nereiškia, kad jais nesinaudojo koks nors išteisintųjų bendrininkas. Apeliantės nuomone, taip pat negalima atmesti galimybės, kad minėti batai galėjo būti pakeisti ir pan. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, minėti nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai yra tik subjektyvi nuomonė, prielaidos, kurios nepagrįstos byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais.

Tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji nesutinka su liudytojos S. B. parodymų apie jos matytas aplinkybes vertinimu. Abu apeliantai savo skunduose detaliai ir plačiai aptaria liudytojos S. B. parodymus ir mano, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jos parodymais.

Vertinant atliktos įvykio vietos apžiūros rezultatus gal ir būtų galima padaryti išvadą, kad liudytoja S. B. galėjo matyti jos nurodytus įvykius, t. y. dviejų vyrų atvažiavimą automobiliu, nuėjimą į Ž. namą, tačiau dėl byloje nustatytų aplinkybių minėtos liudytojos parodymai kelia abejones dėl jų objektyvumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojos S. B. parodymai byloje atsirado praėjus pusantrų metų po įvykio. Be abejo, vien praėjęs laiko tarpas nuo įvykio iki parodymų davimo momento nedaro liudytojos parodymų niekiniais, tačiau vertinant tokius parodymus būtina atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis šie parodymai buvo gauti. Byloje nustatyta, kad liudytoja S. B. yra Ž. kaimynė. Nors liudytoja neigia, kad ji iki parodymų davimo šioje byloje bendravo su nukentėjusiąją D. O. Ž. , tačiau šią aplinkybę teisme netiesiogiai pripažino pati nukentėjusioji D. O. Ž. . Ji parodė, kad kai jie atsikraustė gyventi į namą, jos vyras pakvietė B. į namus, išgėrė vyno ir pastarasis papasakojo, kad jo mama matė vyrus. Po to ji nuėjo pas prokurorą ir paprašė apklausti kaimynę, kuri viską matė (t. 10, b. 1. 156). Aplinkybę, jog liudytoja S. B. ir iki apklausos bendravo su nukentėjusiąją patvirtino ir liudytojas E. B. ,

teisme parodęs, jog jo mama (S. B. ) bendravo su nukentėjusiąją per akistatą, per teismą (t. 10, b. 1. 154-156). Šios aplinkybės leidžia manyti, kad liudytoja tam tikras aplinkybes apie įvykį galėjo sužinoti ir iš nukentėjusiosios. Taip pat abejonių kelia ir liudytojos kategoriški teiginiai apie jos atpažintą asmenį. Kaip jau buvo minėta, liudytoja parodė, kad ji stebėjo į Ž. namą įeinančius du vyrus pro langą. Įvykio vietos apžiūros protokole nustatyta, kad nuo liudytojos iki Ž. namo yra 80 m atstumas. Nustatyta, kad tuo metu lauke buvo prieblanda ir lijo (Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma; t. 1, b. l. 107). Kaip minėta, liudytoja S. B. parodė, kad nors jau buvo prieblanda, tačiau ji per antro aukšto langą gerai matė iš automobilio išlipusius du vyriškius, iš kurių vienas buvo būtent R. Š. , nes gatvėje buvo įjungti apšvietimo žibintai. Tikslu patikrinti liudytojos parodymų patikimumą apeliacinės instancijos teismas užklausė UAB ,,G.apš.“ apie tai, kada įvykio vakarą buvo įjungtas apšvietimas (duomenys neskelbtini). Gautoje informacijoje nurodyta, kad 2001 birželio 16 d. (įvykio vakarą), gatvės apšvietimas buvo įjungtas tik 22 val. 15 min., tuo metu buvo rūkas, lietus (t. 14, b.l . 142). Ši objektyvi informacija esminiai prieštarauja liudytojos S. B. aukščiau minėtuose parodymuose nurodytom aplinkybėm, t. y. kad ji įvykio vakarą 22 valandą per antro aukšto langą gerai matė iš automobilio išlipusius du vyrus, iš kurių vieną atpažino, t. y. R. Š. , nes nors buvo prieblanda, tačiau gatvė buvo apšviesta žibintais. Tuo tarpu iš papildomai gautos objektyvios informacijos paaiškėjo, kad liudytojos nurodytu laiku, t. y. kai ji matė iš automobilio išlipusius du vyrus, iš kurių ji atpažino R. Š. , t. y. 22 valandą, gatvės apšvietimo žibintai dar nebuvo įjungti, todėl ši aplinkybė kelia abejones jos parodymų objektyvumu. Taigi, liudytojos parodymai apie tai, kad ji gatvėje atpažino R. Š. , matydama per namo antro aukšto langą, t.y. iš atstumo, esant prieblandai, rūkui ir pan., t. y. tokiom sąlygom, kurios apsunkina matomumą, teisėjų kolegijai kelia abejones, todėl jų negalima pripažinti objektyviais. Pažymėtina, kad liudytoja kategoriškai tvirtina atpažinusi R. Š. kaip asmenį, nuėjusį į Ž. namą. Abejones dėl liudytojos parodymų tikrumo kelia ir ta aplinkybė, kad po jos apklausos 2003 m. sausio 25 d., jai buvo parodyta vaizdajuostė, kurioje R. Š. ji neatpažino, o 2003 m. vasario 10 d., atliekant atpažinimą gyvai, ji atpažino R. Š. pagal ūgį, sudėjimą, pagal nusmukusius pečius, galvos formą (pailga), nors veido jo nematė (t. 4, b. 1. 38-39). Kolegijos nuomone, toks asmens atpažinimas iš figūros (ūgio, sudėjimo, pečių), nematant asmens veido, praėjus pusantrų metų po įvykio yra neįtikinamas, todėl liudytojos parodymai kelia abejonių dėl jų patikimumo. Be to, kaip jau buvo minėta, liudytojos S. B. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. 2001 m. birželio 17 d. buvo apžiūrėta įvykio vieta (R. Ž. nužudymo vieta), esanti (duomenys neskelbtini) (t 1, b. 1.60-77). Prie namo dirvožemyje buvo aptiktas bato pėdsakas ir padaryta šio pėdsako gipsinė atlieja. Taip pat įvykio vietoje buvo aptikti rankų pėdsakai, kurie nukopijuoti ant daktiloskopinių plokštelių. Tačiau byloje nėra duomenų, kad minėtas batų pėdsakas buvo paliktas R. Š. avalyne, taip pat nenustatyta, kad rankų pėdsakus, kurie buvo aptikti R. Ž. name, paliko R. Š. .

Pašalinti prieštaravimus tarp minėtos liudytojos parodymų ir kitų objektyvių duomenų, pakartotinai apklausiant liudytoją S. B. nebėra galimybės, nes šis asmuo jau miręs.

Prokuroras mano, jog teismas nepagrįstai nepaskelbė liudytojų R. B. , J. K. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, ,,Jonas“ parodymų. Šių liudytojų parodymai, prokuroro nuomone, patvirtina aplinkybę, kad M. M. dalyvavo G. Ž. ir R. U. nužudymuose.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatė esminio baudžiamojo proceso pažeidimo atsisakant paskelbti minėtų liudytojų parodymus, tačiau tenkindamas prokuroro prašymą, posėdžio metu perskaitė liudytojų R. B. , J. K. parodymus bei apklausė liudytoją ,,Joną“, kuriam taikomas anonimiškumas.

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, ,,Jonas“ apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2001 m. birželio 15 d., prie baro ,,M“ jis sutiko G. Ž. ir R. U. , su kuriais minėtame bare apie 30 min. kalbėjosi. Jiems besikalbant, G. Ž. kažkas paskambino į mobilų telefoną. Pokalbio turinio jis negirdėjo, tačiau G. Ž. vėliau pasakė, kad jis kalbėjosi su ,,Romkelė“ ir važiuos su juo susitikti. R. Š. pavardės G. Ž. nepaminėjo, tačiau iš vardo ,,Romkelė“, jam susidarė įspūdis, kad G. Ž. važiuoja susitikti su R. Š. , susitikimo tikslo neminėjo. Vėliau, būnant vienoje areštinės kameroje kartu su M. M. , pastarasis pasakė, kad jis yra suimtas dėl brolių Ž. bei U. nužudymo, sakė, kad jis dėl to nekaltas ir aplamai minėtame pokalbyje M. M. neatviravo. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas ,,Jonas“ pareiškė, kad jis nėra sakęs, jog minėtus nužudymus padarė būtent R. Š. ir M. M. . Liudytojas teigia sakęs, jog jis tik įtaria, kad jie nužudė brolius Ž. ir U..

Iš aptartų liudytojo ,,Jonas“ parodymų seka, kad G. Ž. po pokalbio telefonu bare ,,M.“ nepasakė, jog kalbėjosi būtent su R. Š. , o liudytojas padarė prielaidą, kad važiuoja susitikti su R. Š. , nes G. Ž. paminėjo tik asmens vardą. Iš liudytojo parodymų apie pokalbį su M. M. būnant areštinėje akivaizdu, kad pastarasis pasakė apie jam reiškiamą įtarimą dėl minėtų asmenų nužudymo ir teigė nesąs dėl to kaltas. Liudytojas patvirtino, kad jis nėra sakęs, jog minėtus asmenis nužudė būtent R. Š. ir M. M. , o tik įtaria juos.

Teisėjų kolegijos nuomone, minėti liudytojo ,,Jonas“ parodymai apie tai, kad bare ,,M.“ G. Ž. kalbėjosi telefonu būtent su R. Š. ir išvažiavo su juo susitikti, bei tai, kad M. M. ir R. Š. nužudė brolius Ž. ir U., negali būti pripažinti objektyviu R. Š. ir M. M. kaltės dėl nužudymų įrodymu, nes tokie teiginiai patvirtina tik subjektyvią liudytojo nuomonę, jam įvertinus minėtas aplinkybes, šie teiginiai yra tik liudytojo padarytos prielaidos, kuriomis grįsti nuosprendį negalima.

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio seka, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas" parodymus apie M. M. įvykdytus nužudymus patvirtina liudytojo J. K. parodymai. Iš apeliacinės instancijos teisme perskaitytų liudytojo J. K. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis 2001 m. spalio pabaigoje buvo laikomas vienoje kameroje su M. M. , kuris jam neva sakė, kad yra kaltinamas nužudymu trijų asmenų, tarp jų ir brolių „Storų". Tačiau M. M. neva tvirtinęs dalyvavęs dviejuose nužudymuose tų „Storų", o jam neva norima „prikabinti" dar vieną. Jis pasakojo, kad nužudymo vietoje rado jo batą ar batus, taip pat kad po nužudymo jie paėmė mašiną, ją nuplovė ir kažkur paliko kitame mieste, ar apskrityje (t. 4, b. 1. 46-48). Liudytojo J. K. ir išteisintojo M. M. akistatos metu, tiek liudytojas J. K. , tiek M. M. patvirtino aplinkybę, kad jie būdami sulaikyti sėdėjo vienoje areštinėje Kijeve (t. 4, b. 1. 49-50). Liudytojas J. K. akistatos metu su išteisintuoju M. M. dar kartą patvirtino, kad M. M. jam pasakojo, jog jis įtariamas nužudęs tris asmenis, brolius „Storus", taip pat, kad jis dalyvavo nužudyme ir kad buvo rasti jo batai, su kuriais jis buvo toje vietoje kur nužudytieji du broliai „Stori" buvo užkasti. M. pasakojo, kad du pirmuosius nužudė anksčiau ir jų nužudyme jis dalyvavo, o trečias buvo nužudytas vėliau, jam nedalyvaujant. M. minėjo, kad nužudytieji buvo nužudyti už tai, kad norėjo iš jo ir jo draugų atimti narkotikų ir mašinų verslą. Išteisintasis M. M. akistatos metu paneigė minėtus liudytojo parodymus, teigdamas, kad jis jam nieko nepasakojo, o liudytojas apie įvykio aplinkybes galėjo sužinoti jam perpasakojus laikraštyje „K.“ perkaitytą straipsnį, sakydamas, kad tas straipsnis neatitinka tiesos (t. 4, b. 1. 49-50).

Iš liudytojo J. K. parodymų analizės matyti, kad jo atsakymai į jam pateiktus klausimus yra gana padriki, nekonkretūs ir nenuoseklūs. Liudytojui akistatos metu uždavus klausimą „ar teisingai bus suprasta tai, kad M. pasakojo tik tai kuo jis įtariamas ir tardomas", liudytojas atsakė „taip", vėliau liudytojui dar kartą uždavus iš esmės tą patį klausimą „ar M. M. pasakojo tik tai, kad jis įtariamas nužudymu ar ir tai, kad dalyvavo nužudyme", liudytojas jau atsakė „M. pasakojo, kad jis dalyvavo nužudyme". Toks liudytojo atsakymų nekonkretumas ir nenuoseklumas, sukelia pagrįstas abejones dėl liudytojo parodymų patikimumo. Be to, kai kurie liudytojo parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Liudytojas parodė, kad M. M. , neva, sakęs, kad dalyvavo nužudyme ir kad buvo rasti jo batai, su kuriais jis buvo toje vietoje kur nužudytieji du broliai „Stori" buvo užkasti, tačiau ši liudytojo nurodyta aplinkybė neatitinka byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes užkasti buvo rasti ne brolių, o G. Ž. ir R. U. lavonai.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija mano, kad aptarti liudytojo J. K. parodymai taip pat neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad M. M. dalyvavo nužudant G. Ž. ir R. U. . Be to, ir aplinkybės, kuriomis liudytojas sužinojo apie G. Ž. ir R. U. nužudymo aplinkybes kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo.

Taigi, išdėstyti liudytojų R. B. , J. K. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas" parodymai, vertinant juos tiek atskirai, tiek visumoje, nepatvirtina prokuroro apeliacinio skundo argumento, kad šių asmenų parodymai įrodo, jog M. M. dalyvavo G. Ž. ir R. U. nužudymuose.

Apeliantas (prokuroras) mano, kad teismas be pagrindo nesirėmė teisme apklausto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Ąžuolas" parodymais. Pirmosios instancijos teismas analizavo šio liudytojo parodymus ir padarė išvadą, kad šis liudytojas buvo sulaikytas įtariant jį kitų nusikaltimų padarymu, todėl remtis jo parodymais apie nugirstus pokalbius negalima. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šio liudytojo parodymus vertinti priešingai, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.

Apeliantas (prokuroras) mano, kad teismas neteisingai įvertino liudytojų V. V. , V. B. , J. B. , S. A. parodymus bei nepagrįstai nevertino garso įrašo tarp R. Š. ir I. Ž. . Prokuroras mano, kad visi šie liudytojai įrodinėja ne tai, kad mušama G. Ž. žmona pradėjo gyventi su kitu, o tai, kad G. Ž. grasino susidorojimo tam, kas gyvena su jo žmona ir slepia ją ir tai darė girdint R. Š. . Tokie apelianto skundo argumentai prieštarauja prokuroro minimų liudytojų parodymams.

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja V. V. parodė, kad ji žinojo, kad G. Ž. buvusi žmona nuo 1997 m. bendravo su R. Š. . Tačiau apie tai G. Ž. neminėjo. Jai taip pat buvo žinoma, kad 2000 m. kovo mėn. Ina (Ž.) išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir G. Ž. jai sakė, kad dingo Ina su vaiku ir kad jis bandys juos susirasti per R. Š. (t. 10, b. L 8-9).

su juo buvo nutraukusi santuoką (t. 10, b. 1. 10-11).

Liudytoja V. B. teisme parodė, kad ji pažįsta I. Ž. ir žinojo apie jos ir jos buvusio vyro G. Ž. santykius. Liudytoja parodė, kad I. (Ž.), išsiskyrusi su G. Ž. , išvyko iš (duomenys neskelbtini) ir G. Ž. daugiau ieškojo vaiko. R. Š. apie R. Ž. nieko blogai atsiliepęs nėra, o dabartinio jos vyro (J. B. ) yra klausęs, ar jis nebijo su ja gyventi. Jos taip pat I.(Ž.) klausė, ar ji nebijo gyventi su kitu vyru. I. Ž. minėjo, kad bijo G. (Ž.), nes yra beprotis ir gali ką nors padaryti jai ir jos draugui. Jai buvo žinoma, kad su R. Š. Ina turėjo bendrą vaiką ir tai nuo visų slėpė. Liudytoja mano, kad I. Ž. gal bijojo savo buvusio vyro G. Ž. . Kad Ina Vilniuje nešiojo perukus, ji girdėjo. Jai žinoma, kad G. Ž. prieš Iną naudojo smurtą, matė Inos praskeltą galvą. Pati liudytoja taip pat parodė, kad būdama R. Ž. žmona nuo pastarojo kentė smurtą (t. 10, b. 1. 31-33).

Išanalizavus visų aptartų liudytojų parodymus, matyti, kad nei vienas liudytojas neparodė, kad G. Ž. būtų jų akivaizdoje grasinęs susidorojimu tam kas gyvena su jo žmona. Visi paminėti liudytojai tik patvirtino faktą, kad išsiskyrusi su G. Ž. , I. Ž. bendravo su R. Š. , ir tai, kad I. Ž. bijojo savo buvusio vyro. Tačiau šis faktas jokiu būdu neįrodo, kad R. Š. turėjo motyvą žudyti G. Ž. .

Prokuroras savo skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė pokalbiu taip I. Ž. ir R. Š. , iš kurio, neva, matyti, kad atvirai kalbama apie G. Ž. ketinimą susidoroti, jei pastarasis sužinos apie jų santykius.

Visų pirma, iš telefoninio pokalbio iššifravimo protokolo (t. 2, b. 1. 29-31) matyti, kad šis pokalbis įvyko 1997 m. spalio 11 d. Šioje byloje nagrinėjami įvykiai įvykę 2001 m. birželio mėn. Taigi minimas pokalbis tarp I. Ž. ir R. Š. yra užfiksuotas prieš beveik keturis metus iki nagrinėjamų įvykių. Kaip teisingai pastebėjo apygardos teismas, pokalbis yra ne tik senas, bet dar ir neinformatyvus. Be to, iš pokalbio turinio galima daryti išvadą, kad kalbama apie kažkokį vieną konkretų atvejį, apie kurį I. Ž. nenorėjo, kad sužinotų jos vyras G. Ž. . Teismas mano, kad šis pokalbis jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi.

Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų V. V. , V. B. , J. B. , S. A. parodymai bei garso įrašas tarp R. Š. ir I. Ž. neįrodo, kad R. Š. turėjo motyvą nužudyti G. Ž. .

Apeliantė nukentėjusioji O. D. Ž. teismo prašė apklausti liudytoją Z. K. , kuri, gyvendama pas R. Š. Vilniuje iki nužudant G. ir R. Ž. , R. U. , matė ir girdėjo apie svarbias šiai bylai aplinkybes.

Kolegija, tenkindama nukentėjusiosios prašymą, ėmėsi visų galimų priemonių, kad būtų nustatyta liudytojos Z. K. buvimo vieta ir kad ji būtų apklausta teisme. Tačiau teismui dėl objektyvių priežasčių to padaryti nepavyko. Iš Klaipėdos apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro gauto pranešimo matyti, kad Z. K. 2004 metais persikėlė gyventi į Č., kur iki šiol gyvena. Tikslus liudytojos adresas nežinomas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu (G. Ž. ir R. U. nužudymai) buvo rastas maišelis ir butelis, bet ant jų išteisintųjų rankų pėdsakų nerasta. Šie daiktai jokių specifinių požymių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie jų priklausymą išteisintiesiems, neturi. Tokius daiktus kaip mineralinį vandenį „Vittel", maišelį „Statoil", bet kurioje degalinėje „Statoil" galėjo pirkti bet kuris kitas asmuo. Todėl šie daiktai nelaikytini išteisintųjų kaltės

įrodymais, o apelianto (prokuroro)išvados dėl jų, tėra tik prielaidos. Be to, byloje ekspertizių aktais neginčijamai nustatyta, kad G. Ž. ir R. U. organizmuose buvo rasta oksazepamo ir diazepamo, kas nurodo, jog jie buvo apnuodyti raminančio-migdomojo poveikio medikamentais (t. 3, b.1. 23- 39; 44-59), tačiau ištyrus rastą butelį, jokių veikliųjų medžiagų nebuvo rasta (t.3, b.1. 176)

Vieninteliais įrodymais, duodančiais pagrindą įtarti R. Š. ir M. M. padarius jiems kaltinime nurodytus nusikaltimus, teismas pripažino telefoninių skambučių, susiejant juos su stočių (celių) žemėlapiais, analizę (t. 2, b. L 96-100). Šiais įrodymais apeliantai taip pat grindžia savo apeliacinius skundus.

Iš tiesų, sugretinus išteisintųjų skambučius su celių žemėlapiais, matyti, kad kritinėmis valandomis, prieš pat nužudymus, R. Š. ir M. M. buvo tiriamų įvykių rajone.

Apeliacinės instancijos teismas siekdamas patikslinti šiuos duomenis, teisme apklausė UAB „O." ir UAB „B. L." specialistus.

Teismo posėdyje apklaustas UAB „O." atstovas specialistas S. G. parodė, kad celės atvaizde yra sumodeliuotos teoriškai. Celių zonos yra tikėtinos, todėl abonentui skambinant iš tam tikros celės, dar nereiškia, kad jis yra būtent tos celės veikimo zonoje. Dažniausiai tokia situacija būna, kai abonentas būna tos celės veikimo zonos pakraštyje. Radijo bangos turi savybę atsispindėti ir užkliūti už kliūties, todėl dėl atspindžių gali būti peršoktos net kelios celės ir abonentas gali kalbėti kitos celės veikimo zonoje. Specialistas nepaneigė galimybės, kad abonentas skambina visiškai iš kitos vietos, bet atsitiktinai patenka visiškai į kitą celę. Specialistas nurodė, kad visiškai tiksliai nustatyti kur konkretus abonentas randasi konkrečiu laiko momentu yra neįmanoma. Tikslumas yra tik tam tikros zonos ribose. Specialistas parodė, kad miesto sąlygomis yra visiškai įmanoma, kad abonentą aptarnaus ne tą celė, kurios planuotoje veikimo zonoje yra abonentas, bet kuri nors gretima celė arba celė esanti toliau abonento nei jos planuotas veikimo nuotolis. Tai priklauso nuo radijo bangų sklidimo sąlygų, kurias įvairiai lemia signalo atspindžiai nuo pastatų, reljefo situacija, meteorologinės sąlygos, abonento buvimas aukštame pastate ir daugelis kitų faktorių. Specialistas kategoriškai paneigė galimybę atlikti eksperimentą atkartojant 2001 m. situaciją (t. 13, b. 1. 123-125).

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas UAB „B. L." atstovas specialistas A. P. iš esmės davė analogiškus paaiškinimus kaip ir UAB „O." atstovas. Jis paaiškino, kad celių veikimo diapazonas miesto ribose ir užmiestyje labai kinta. Paprastai celių veikimo zona nedidėja, bet esant tam tikrom aplinkybėm gali kažkiek prasiplėsti. Specialistas parodė, kad yra didelė tikimybė, kad bazinė stotis KLA 01 veikė A. gatvėje. Tačiau šio teiginio patvirtinti kategoriškai specialistas negalėjo, teigdamas, kad būna įvairių variantų, kai celės gali dalintis, būna variantų, kad vienoje namo pusėje veikia viena celė, o kitoje namo pusėje kita celė, dėl to, kad skiriasi signalų lygiai. Todėl kategoriškai teigti, kad būtent celė KLA 01 aptarnavo A. gatvę negalima, nes ją galėjo aptarnauti ir kitos bazinės stotys. Specialistas parodė, kad pagal jo turimus duomenis šią teritoriją galėjo aptarnauti (duomenys neskelbtini) tačiau tuo pačiu specialistas nurodė, kad tokie duomenys yra tik tikimybinio pobūdžio. Specialistas nurodė, kad nėra duomenų kokios stotys aptarnavo (duomenys neskelbtini) 2001 metais, taip pat kad negalima atsekti pagal tam tikrą datą, kaip veikė celės konkrečiam taške, nes tai yra tik tikimybinis dalykas. Nurodė, kad 2001 m. birželio 15 dieną bazinė stotis PAL 01 galėjo apimti gana nemažą teritoriją, ir aptarnauti iki Kretingos A celę, B celę iki N., C celę iki dabartinio P. oro uosto, bet tai yra labai apytiksliai duomenys. Bazinė stotis KLA 05 A tuo metu galėjo apimti visą šiaurinę K. dalį, priemiesčio gyvenvietes ir kaimelius, kaip (duomenys neskelbtini) ir panašiai. Teorinis aptarnavimo maksimumas yra 35 kilometrai, o realiai galėjo aptarnauti apie 10 kilometrų. Specialistas parodė, kad bazinė stotis KLA 01 galėjo aptarnauti gana plačiose ribose, iki 1 kilometro, iki pusantro kilometro, bet galėjo išlysti kažkur kelyje (duomenys neskelbtini), kokiame dešimtame kilometre nuo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) iš esmės yra tikimybė, kad galėjo aptarnauti K.5 C arba kažkokia tai stotis iš Kr.. Abonentui judant ir celės iš vienos celės pereina į kitą, celių aptarnavimo zona nesikeičia, tiesiog abonentas pereina iš vienos celės veikimo zonos j kitą. Specialistas parodė, kad nustatyti 2001 m. birželio 15 - 16 dienomis skambinusio asmens vietą konkrečiai neįmanoma (t. 13, b. 1. 132-134).

Iškilusioms abejonėms dėl telefoninių pokalbių registracijos duomenų patikimumo pašalinti apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas specialistas, t. y. ryšių reguliavimo tarnybos Elektroninio ryšio departamento paslaugų skyriaus vedėjas S. G. , kuris paaiškino, kad UAB ,,O.“ ir UAB ,,B.“ specialistų duoti paaiškinimai teisme yra išsamūs, kvalifikuoti, profesionaliai išdėstyti ir šių jų paaiškinimų paneigti negalima, jais reikia tikėti. Ryšių reguliavimo tarnybos atstovas patvirtino aplinkybę, kad nors nustačius, jog asmuo, kuriam buvo skambinta ir tas asmuo, kuris skambino, buvo užregistruoti vienoje ir toje pačioje celėje, tačiau faktiškai skambinęs asmuo galėjo tuo metu būti toli nuo tos konkrečios celės. Šios situacijos priežastis ta, kad celės gali persidengti. Pagal 2001 metų celių padengimus jų aprėpties teritorija buvo žymiai didesnė, lyginant su dabartinėmis technologijomis, kurios šiuo metu leidžia nustatyti žymiai konkretesnę telefono abonento buvimo vietą ir t. t. (t. 14, b. l. 182-184).

Įvertinus mobiliojo ryšio specialistų paaiškinimus teismas konstatuoja, kad grįsti išteisintųjų R. Š. ir M. M. kaltę byloje užfiksuotų jų telefoninių skambučių duomenimis, susiejant juos su stočių (celių) žemėlapiais, negalima, nes 2001 metais įdiegtos ryšių technologijos nesudarė galimybės tiksliai nustatyti konkretaus abonento buvimo vietos konkrečiu laiko momentu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada pripažįstant išteisintųjų kaltės įrodymu mobiliojo ryšio telefonų abonentų pokalbių, vykusių įvykio metu 2001 metų vasarą, o taip pat ir apeliacinių skundų argumentai šiuo klausimu, teisėjų kolegijos nuomone, yra tik prielaidos, kuriomis pagrįsti teismo nuosprendžio negalima.

Apeliantas savo skunde nesutinka su teismo nuosprendyje nurodytas teiginiais, jog byloje nėra duomenų, kas iškasė ir kas užkasė duobes, kuriuose buvo palaidoti nužudytieji. Nurodo, jog pagal byloje surinktus įrodymus duobę kūnams paslėpti iškasė M. M. ir R. Š. , nes jie abu iš anksto ruošėsi šiam nusikaltimui, po įvykdyto nusikaltimo abu jie ir užkasė kūnus, kadangi byloje nėra duomenų, kad kiti asmenys dalyvavo šiame nužudyme.

Visi nurodyti prokuroro teiginiai yra deklaratyvūs, prielaidų pobūdžio ir nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadų. Apeliantas savo skunde kategoriškai teigdamas, kad duobę kūnams paslėpti iškasė M. M. ir R. Š. , nes jie abu iš anksto ruošėsi šiam nusikaltimui, kad po įvykdyto nusikaltimo abu jie ir užkasė kūnus, nepateikia nei vieno tokius teiginius patvirtinančio įrodymo. Todėl teismas dėl tokių apelianto teiginių nepasisako.

Apeliantas nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad G. Ž. , R. U. ir R. Ž. buvo nužudyti panaudojant šaunamąjį ginklą, tai patvirtina rastos kulkos, balistinė bei teismo medicininė ekspertizės. Todėl, apelianto manymu, teigti, jog kaltinimas dėl disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis paremtas tik prielaidomis, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroru, kad byloje tikrai neginčijamai yra nustatyta, kad G. Ž. , R. U. ir R. Ž. buvo nužudyti panaudojant šaunamąjį ginklą, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu neįrodo, kad tą šaunamąjį ginklą panaudojo ir nužudymus įvykdė išteisintieji. Ginklas nerastas, jokių kitų įrodymų patvirtinančių, kad išteisinamieji disponavo šiuo šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis byloje nėra. Todėl jie pagrįstai išteisinti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, jog nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde teigia, kad jos manymu nužudymuose dalyvavo ir daugiau asmenų - S. K. , G. B. . Apeliantė savo skunde labai plačiai aptaria S. K. atvykimo į Lietuvą, jo buvimo Lietuvoje, bendravimo su išteisintaisiais bei išvykimo iš Lietuvos aplinkybes, teigdama, kad ir pastarasis prisidėjo prie šioje byloje nagrinėjamų nužudymų. Kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad šioje byloje S. K. ir kitiems apeliantės skunde minimiems asmenims kaltinimai dėl R. Ž. , G. Ž. ir R. U. nužudymų nepareikšti ir dėl jų nuosprendis šioje byloje nepriimtas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tikrina tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, todėl dėl minėtų asmenų kaltės klausimų pasisakyti negali ir nepasisako.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, ištirtus įrodymus, įvertinusi juos vadovaudamasi BK 20 str. nuostatomis, t. y. išanalizavusi juos tarpusavio liečiamumo (susietumo) aspektu konstatuoja, kad iš esmės visi byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, yra tik prielaidos, kuriomis negalima pagrįsti R. Š. , M. M. kaltės padarius jiems inkriminuotus tyčinius nužudymus ir kitas veikas, susijusias su šiais nužudymais. Apeliaciniuose skunduose išteisintųjų kaltė grindžiama šiais duomenimis, t. y. M. M. išmestais batais, liudytojos S. B. , liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas (,,Jonas“ bei ,,Ąžuolas“), taip pat ir kitų liudytojų parodymais, išteisintųjų telefoninių pokalbių išklotinėmis, šalia G. Ž. bei R. U. lavonų suradimo vietos rastu tuščiu buteliu ,,Vitel“ bei degalinės ,,Statoil“ maišeliu ir pan. Kaip jau minėta, analizuojant visus šiuos įrodymus, juos pripažinti objektyviais įrodymais ir jais pagrįsti išteisintųjų kaltę negalima, nes teisėjų kolegijos nuomone minėti įrodymai yra tik apeliacinių skundų autorių prielaidos. Kolegijos nuomone, šioje byloje įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad R. Š. ir M. M. padarė jiems inkriminuotus brolių Ž. ir U. tyčinius nužudymus, nėra. Tą patį galima pasakyti ir apie apeliaciniuose skunduose nurodytus teiginius apie tai, kad R. Š. turėjo motyvą nužudyti brolius Ž.. Kaip jau minėta, nesant byloje R. Š. ir M. M. kaltės objektyvių įrodymų, jų kaltę pagrįsti vien galimu nusikalstamos veikos padarymo motyvu, taip pat negalima. Tuo labiau atkreiptinas dėmesys, kad bylos duomenimis G. Ž. buvo kėsintasi nužudyti dar ir iki 2001 m. birželio mėnesio, tačiau ankstesnio pasikėsinimo organizatoriai ir vykdytojai nebuvo nustatyti. Kolegijos nuomone, minėta aplinkybė patvirtina, kad brolių Ž. nužudymu buvo suinteresuotas ne vien tik R. Š. , kaip tai teigiama apeliaciniuose skunduose, bet ir kiti asmenys.

Vadovaujantis aukščiau paminėtais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį dėl R. Š. bei M. M. inkriminuotų tyčinių nužudymų, nėra teisinio pagrindo.

Dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis

R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Pirmosios instancijos teismas R. Š. dėl šio kaltinimo išteisino, nenustatęs, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

Prokuroras, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. Š. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. R. Š. kaltę neteisėtai disponavus narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, prokuroras savo skunde grindžia poėmio ir kratos protokolais, odorologinės ekspertizės išvadomis, liudytojos I. Š. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, o taip pat išanalizavusi bei įvertinusi ištirtus įrodymus apeliacinės instancijos teisme konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados išteisinant R. Š. pagal BK 260 str. 1 d. yra nepagrįstos. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai bei prokuroro apeliacinio skundo argumentai leidžia padaryti išvadą, kad R. Š. pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d., todėl prokuroro skundas tenkinamas iš dalies.

1997-07-22 išėmimo protokole nurodyta, kad automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), iš automobilio ,,WV Golf“, v/n (duomenys neskelbtini) priklausančio R. Š. žmonai, buvo paimtas mėlynos spalvos krepšys, kuriame tarp kitų daiktų rastas odinis dėklas su aštuoniais polietileniniais maišeliais su medžiaga, panašia į narkotikus (7 t., b. l. 33).

Atlikus ekspertinį tyrimą nustatyta, kad tai yra narkotinė medžiaga – kokainas, kurio bendra masė 10,4 g (t. 7, b. l. 12).

Tą pačią dieną atliekant kratą R. Š. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), R. Š. priklausančios džinsinės striukės kišenėje rastos dvi tabletės (t. 7, b. l. 53-54). Atlikus ekspertinį tyrimą nustatyta, kad tabletėse yra 0,058 g psichotropinės medžiagos MDMA (t. 7, b. l. 16).

Poėmio ir kratos metu surastos narkotinės bei psichotropinės medžiagos apžiūrėtos daiktiniais įrodymais.

R. Š. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad narkotinė medžiaga (kokainas), rasta sportiniame krepšyje, jam nepriklauso. Krepšį automobilyje paliko iš matymo pažįstamas R.. Poėmio metu pareigūnai jo asmeninius daiktus sudėjo į krepšį. Dvi tabletės psichotropinės medžiagos, kurios buvo rastos jo striukės kišenėje, jam nepriklauso, nežino kaip jos ten atsirado.

Liudytoja I. Š. parodė, kad minėtas automobilis priklausė jai, kartais juo naudodavosi ir jos buvęs vyras R. Š. . Pastarasis turėjo mėlynos spalvos sportinį krepšį, kuriuo naudodavosi eidamas sportuoti, tuomet dar pasiimdavo kartu su krepšiu ir rankšluostį, šortus, maikutę, sportinius batus.

Ikiteisminio tyrimo metu I. Š. atpažino automobilyje paimtą sportinį krepšį su kitais daiktais kaip priklausančius R. Š. (t. 7, b. l. 65-66, 67-68). Vėliau I. Š. pakeitė savo paaiškinimą dėl atpažinto sportinio krepšio teigdama, kad atpažinimo metu dėl krepšio suklydo, nes grįžusi į namus balkone surado vyrui priklausantį krepšį, kurį pristatė į policiją. Be to I. Š. parodė, kad darant kratą bute dalyvavo, tačiau dviejų tablečių suradimo aplinkybių nematė.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinama R. Š. versija apie tai, kad automobilyje sportinį krepšį paliko iš matymo pažįstamas R. Tačiau toks asmuo nebuvo nustatytas. Tikslu patvirtinti ar paneigti R. Š. teiginį apie tai, kad jo asmeniniai daiktai buvo atskirame polietileniniame maišelyje, kurį poėmio metu pareigūnai įdėjo į sportinį krepšį, apeliacinės instancijos teisme buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, padarytas minėto poėmio metu. Vaizdo įrašas paneigė R. Š. minėtą teiginį, nes įraše užfiksuota kaip atidarius sportinį krepšį iš jo išimamas maišelis su R. Š. priklausančiais daiktais (rankšluostis, rūbai ir pan.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas R. Š. po vaizdo įrašo peržiūros taip ir negalėjo paaiškinti kaip sportiniame krepšyje, pasak jo priklausančiame R., atsirado maišelis su jam priklausančiais minėtais asmeniniais daiktais.

Liudytojai A. M. , G. K. parodė, kad automobilyje buvusiame sportiniame krepšyje buvo surasti maišelyje sudėti R. Š. asmeniniai daiktai (rūbai) bei odiniame dėkle paketėliai su narkotine medžiaga.

Analizuojant paminėtus įrodymus dėl sportinio krepšio darytina išvada, kad R. Š. teiginys apie tai, kad krepšys priklausė R., o jo asmeniniai daiktai buvo ne krepšyje, o atskirame maišelyje, neatitinka tikrovės. Tai, kad maišelis su R. Š. daiktais (rūbais) buvo surastas atidarius krepšį, patvirtina įrašas išėmimo protokole bei teisme peržiūrėtas vaizdo įrašas, padarytas minėto procesinio veiksmo metu. Akivaizdu, kad jeigu automobilyje buvęs sportinis krepšys būtų priklausęs ne R. Š. , o kitam asmeniui, tai krepšyje iš tiesų nebūtų buvę sudėti pačiam R. Š. priklausantys asmeniniai daiktai (rankšluostis, sportinė avalynė, marškinėliai ir pan.). Minėtos aplinkybės, kolegijos nuomone, paneigia ir liudytojos I. A. (Š.) parodymus (t. 14, b. l. 242-243), kad ji suklydo policijoje atpažindama vyro sportinį krepšį, o vėliau jį surado balkone. Teisme apklausta liudytoja A. S. (tyrėja) parodė, kad I. Š. kategoriškai atpažino sportinį krepšį, kaip priklausantį jos vyrui, tačiau vėliau parodymus pakeitė ir pristatė kitą krepšį, aiškindama radusį jį balkone. Kiek prisimena, minėti sportiniai krepšiai vizualiai detalėse skyrėsi – etiketėmis, rankenų spalva ir pan. Be to, liudytoja I. A. (Š.) patvirtino, kad ji atpažinimo metu suabejojusi ar krepšys priklauso jos vyrui, buvo grįžusi į namus lydima policijos pareigūno, kad įsitikinti ar bute yra krepšys, tačiau jo nerado, grįžo į policiją ir patvirtino, kad jai rodytas krepšys priklauso jos vyrui. Pasak liudytojos krepšį ji balkone surado tik vakare, pasitarė su advokatu ir sekančią dieną surastą krepšį nunešė į policiją.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi minėtus įrodymus, konstatuoja, kad liudytojos I. A. (Š.) parodymai apie surastą balkone sportinį krepšį, prieštarauja kitiems objektyviems įrodymams, todėl minėtoje dalyje jos parodymai negali būti pripažinti objektyviais. Dar pažymėtina, kad R. Š. teiginį apie tai, kad automobilyje surastas sportinis krepšys priklausė ne jam, be aukščiau paminėtų įrodymų, paneigia ir odorologinio tyrimo išvada apie tai, kad krepšyje su sportine apranga buvo būtent R. Š. kvapas.

Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo A. D. parodymai pirmosios instancijos teisme apie tai, kad kratos metu buto balkone buvo sportinis krepšys, irgi negali būti pripažinti objektyviais. Visų pirma, šio liudytojo parodymai prieštaringi. Apklausiamas liudytoju dar 1997- 07-24 jis parodė, kad atliekant kratą bute, balkone matė krepšį su nešvariais rūbais, jis stovėjo ant spintelės, kurioje buvo indų ir pan. (t. 7, b. l. 73). Tuo tarpu teisme, praėjus septyneriems metams, liudytojas konkretizavo, kad tai buvo sportinis krepšys juodos ar mėlynos spalvos, tačiau priešingai negu pirmoje apklausoje, jau teigė, kad minėtame krepšyje daiktų jokių nebuvo (anksčiau teigė, kad buvo nešvarūs rūbai). Teisme liudytojas nenuosekliai aiškino, kad būk tai minėtą krepšį iš balkono paėmė, o susipažinęs su kratos protokolu, aiškino, kad galimai krepšio neėmė, jeigu tai neįrašyta protokole. Toks liudytojo parodymų nenuoseklumas, prieštaringumas, kelia abejones jų objektyvumu, tuo labiau, kad tai prieštarauja kitiems ištirtiems objektyviems įrodymams. Įvertinus šias aplinkybes, teismo išvada, kad liudytojos I. Š. teiginį apie balkone surastą krepšį ir jos apsirikimą atpažįstant policijoje panašų krepšį, būk tai patvirtina liudytojo A. D. parodymai, vertintina kaip nepagrįsta.

Teismas, išteisindamas R. Š. pagal BK 260 str. 1 d. konstatuoja, kad automobilyje ir bute darant poėmį bei kratas, buvo pažeisti BPK atitinkamų straipsnių reikalavimai ir tai sukėlė abejones ekspertiniam tyrimui pateiktų medžiagų (miltelių ir tablečių) autentiškumu. Iš bylos duomenų matyti, kad krata R. Š. bute buvo atlikta pagal tuo metu galiojusio BPK nuostatas. Krata bute buvo atlikta turint operatyvinės veiklos duomenų apie tai, kad bute gali būti laikomos narkotinės medžiagos. Kratos metu dalyvavo R. Š. buvusi sutuoktinė bei du kviestiniai. Surasti daiktiniai įrodymai (2 tabletės) nurodyti protokole, aprašytos individualios žymės. Kratos protokolo įrašų teisingumas patvirtintas dalyvavusių asmenų parašais, jokių pastabų nepateikta. Teisme apklaustas policijos pareigūnas A. K. patvirtino striukės kišenėje radęs dvi tabletes su specifinėmis žymomis. Pagal įprastą tvarką visais atvejais kratų metu surastus ir paimtus daiktus sudėdavo į kokį tai vieną paketą ir kartu su protokolu perduodavo tyrėjams. Mano, kad ir minėtos kratos metu surastas tabletes turėjo supakuoti, užantspauduoti, tačiau dėl praėjusio ilgo laikotarpio, tiksliai nepamena (t. 14, b. l. 239-240).

Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad poėmio metu iš automobilio bei kratos metu iš buto paimti daiktai (šiuo atveju 8 paketėliai su milteliais ir 2 tabletės) nenufotografuoti, kaip to reikalaujama procesinėse normose, minėtuose protokoluose bei daiktinių įrodymų apžiūros protokoluose nenurodyta apie šių daiktų supakavimą ir užantspaudavimą, o poėmio protokole tarp eilučių įterpti žodžiai apie užantspaudavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šie procesiniai pažeidimai teismo nuosprendyje nepagrįstai suabsoliutinti. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad nustatytas duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimas savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti pripažinti įrodymais.

Liudytojas A. M. , surašęs poėmio protokolą parodė, kad jame prierašas apie paketėlių su milteliais įpakavimą ir užantspaudavimą, padarytas jo ranka, tiksliai aplinkybių praėjus daug metų neprisimena, bet mano, kad rašydamas protokolą pamiršo iš karto tai nurodyti, todėl padarė prierašą apie tai, kas buvo atlikta, t. y. apie paketėlių su milteliais įpakavimą ir antspaudavimą. Dirbdamas policijoje daug metų nepamena, kad radus narkotines medžiagas, jos nebūtų tinkamai įpakuotos ir užantspauduotos (t. 14, b. l. 186-187).

Ekspertizių aktuose, surašytuose atlikus paketėlių su milteliais ir 2 tabletėmis tyrimus, įrašyta, kad tiriamieji objektai gauti atitinkamai supakuoti ir užantspauduoti.

Aukščiau paminėtos aplinkybės, procesinių veiksmų protokolai, liudytojų A. M. , A. S. parodymai ir pan., kolegijos nuomone, paneigia teismo nuosprendžio išvadą dėl galimų abejonių, minėtų procesinių veiksmų metu sportiniame krepšyje ir bute paimtų daiktinių įrodymų, pateiktų ekspertiniam tyrimui, autentiškumo.

Vadovaujantis aukščiau paminėtais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Š. kaltė pagal BK 260 str. 1 d., įrodyta. Duomenų, kad R. Š. kokainą ir MDMA laikė asmeniniam vartojimui, nėra. Surasto kokaino kiekis ir jo įpakavimas leidžia padaryti išvadą, kad R. Š. narkotines medžiagas neteisėtai laikė turėdamas tikslą jas platinti.

Pagal BK 260 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo. Įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Įstatymo dispozicijoje, nusikalstamos veikos požymiai nurodyti alternatyviai, todėl BK 260 str. 1 d. taikoma padarius bent vieną iš joje nurodytų veikų. Šioje byloje R. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 1997 m. iki liepos 22 d., tiksli data nenustatyta, iš tardymu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10,4 g narkotinės medžiagos – kokaino, supakuotus į aštuonis atskirus maišelius bei dvi tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,058 g draudžiamos vartoti psichotropinės medžiagos MDMA, kurias parsigabeno į savo namus (duomenys neskelbtini) ir laikė turėdamas tikslą parduoti. 1997 m. liepos 22 d. apie 9 val. 15 min. 2 tabletes su psichotropine medžiaga MDMA, palikdamas minėtoje gyvenamoje vietoje, savo striukėje, o neteisėtai įgytus bei laikomus aštuonis paketėlius, kuriuose buvo 10,4 g narkotinės medžiagos – kokaino, vežiojosi gabeno su savimi K. mieste a/m ,,VW Golf“ v/n (duomenys neskelbtini) paslėpdamas sportinio krepšio šoninėje kišenėje odiniame dėkle raktams, turėdamas tikslą parduoti, iki 11 val. 30 min. prie UAB ,,S.“ stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), nurodytą narkotinę medžiagą rado ir išėmė policijos pareigūnai.

Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 str. 1 d. nurodytų veikų padarymą, turi nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti teisme išnagrinėtais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone šioje byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis R. Š. būtų galima pripažinti kaltu dėl kokaino ir MDMA neteisėto įgijimo, gabenimo, turint tikslą juos parduoti ar kitaip platinti, todėl yra įstatyminis pagrindas iš kaltinimo pašalinti jam inkriminuotą veiką, susijusią su kokaino ir MDMA neteisėtu įgijimu bei gabenimu, nes ištirtais įrodymais nenustatytos aplinkybės, kuriomis jis neteisėtai įgijo bei gabeno minėtas draudžiamas medžiagas. Pašalinus iš kaltinimo aukščiau paminėtos veikos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Š. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, t. y. 1997 m. liepos 22 d. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė dvi tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,058 g psichotropinės medžiagos MDMA, palikdamas minėtoje gyvenamojoje vietoje savo striukėje, o taip pat tą pačią dieną automobilyje ,,VW Golf“, v/n (duomenys neskelbtini) paslėpdamas sportinio krepšio šoninėje kišenėje, odiniame dėkle raktams, iki 11 val. 30 min. neteisėtai laikė aštuonis polietileninius maišelius, kuriuose buvo 10,4 g narkotinės medžiagos kokaino, neteisėtai laikė turėdamas tikslą parduoti, kol apie 11 val. 30 min. minėtą narkotinę medžiagą policijos pareigūnai surado prie UAB ,,S.“ stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), stovėjusiame automobilyje buvusiame krepšyje ir ją išėmė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d.

Byloje nustatyta, kad ši minėta nusikalstama veika padaryta 1997 m. liepos 22 d. Šios veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK, kuriame tokia nusikalstama veika buvo kvalifikuojama pagal BK 232¹ str. 3 d., kurios sankcijoje buvo numatyta bausmė laisvės atėmimas nuo penkerių iki dešimties metų. Šiuo metu ta pati nusikalstama veika pagal galiojantį naująjį baudžiamąjį kodeksą yra kvalifikuojama pagal BK 260 str. 1 d. (2000 metų BK). Kaltinimas minėtą veiką ir kvalifikavo būtent pagal 2000 metų BK 260 str. 1 d., tačiau nors šiame BK yra keletas 260 str. redakcijų, tačiau pagal kurių metų redakciją R. Š. buvo pareikštas kaltinimas dėl minėtos nusikalstamos veikos, nėra nurodyta, tai nenurodyta ir prokuroro apeliaciniame skunde. 2000 metų BK 260 str. 1 d. vėlesnėse redakcijose bausmė už šią nusikalstamą veiką yra sugriežtinta, todėl teismas, pagal susiformavusią praktiką privalo taikyti kaltininkui jam palankiausią įstatymo redakciją. Išanalizavus 2000 metų BK 260 str. 1 d. visas įstatymų redakcijas, teismas mano, kad R. Š. veika turi būti kvalifikuojama būtent pagal 2000 metų BK 260 str. 1 d. pačią pirmą redakciją, nes būtent šioje BK 260 str. 1 d. redakcijoje yra numatyta, kad už tokią nusikalstamą veiką kaltininkas baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų.

Kaip minėta, nusikalstama veika, susijusi su neteisėtu narkotinių medžiagų laikymu, turint tikslą jas platinti, padaryta 1997 m. liepos 22 d., t. y. prieš 14 metų. Įvertinus šią aplinkybę turi būti sprendžiamas klausimas ar suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas. 2000 m. BK 11 str. 4 p. numatyta, kad apysunkis nusikaltimas yra tuomet, kai baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. 2000 m. BK 95 str. 1 d. 1 p. b papunktyje yra nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję ketveri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad nuo R. Š. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d., kuri yra apysunkė, senaties terminas suėjo jau 2001 m. liepos 22 d. Senaties terminas nenutrūko, nes R. Š. dėl jam inkriminuotų tyčinių nužudymų, padarytų 2001 metais, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra pagrįstai išteisintas. Duomenų, kad jis per senaties terminą būtų padaręs kitus nusikaltimus ar būtų slapstęsis, nėra, todėl jo atžvilgiu jokių kliūčių dėl veikos pagal BK 260 str. 1 d. taikyti senaties terminą, nėra. Šiuo metu galiojančio BPK 3 str. 1 d. 2 p. yra nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

Įvertinus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro apeliacinis skundas dalyje dėl R. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 260 str. 1 d. tenkintinas iš dalies, išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje naikintinas, tačiau R. Š. , padariusiam nusikalstamą veiką, numatytą 2000 metų BK 260 str. 1 d. (pirmoji įstatymo redakcija) pritaikius 2000 m. BK 95 str. 1 d. 1 p., papunktį b, baudžiamasis procesas nutrauktinas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį dėl R. Š. išteisinimo pagal BK 260 str. 1 d., nenustačius, kad jis padarė šį nusikaltimą.

Baudžiamąjį procesą prieš R. Š. , padariusį nusikalstamą veiką, numatytą 2000 metų BK 260 str. 1 d. (pirmoji įstatymo redakcija), vadovaujantis BK 95 str. 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.