Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. M., A. M. ieškinį atsakovei AB DNB bankas, trečiasis asmuo R. M., išvadą teikianti institucija – Vartotojų teisių apsaugos tarnyba dėl kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įkeisto turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu banko atstovė adv. padėjėja L.Sakalauskienė papildomai paaiškino, kad kredito gavėjai sistemingai nevykdė savo pareigų, Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada yra parengta tik pagal ieškinį, neatsižvelgta į faktinį sutarties pasirašymą. M. niekada neprašė pakeisti sutarties sąlygas, jie galėjo atsisakyti nuo sutarties sąlygų. M. banke lankėsi ne vieną kartą, su juo visada buvo kalbama lietuviškai. Ieškovas susirašinėjo su banku, žadėjo sumokėti, įmokos visuomet buvo mokamos netvarkingai, raginimas sumokėti per 10 dienų jam nebuvo siurprizinė sąlyga. M. nesilaikė žodžio, neatvykdavo į banką, buvo nesąžiningas. Bankas atsižvelgė į visas aplinkybes prieš nutraukdamas sutartį. Bankas pagrįstai nepasitiki skolininkais, nes jie nemoka kreditoriui. Sąlygą dėl sutarties nutraukimo reikia vertinti ne formaliai.

Liudytoja I. K. parodė, kad ieškovas A. M. kalbėjo lietuviškai, kad ji bendravo su juo dėl paskolos mokėjimo, kad rašė jam elektroninius laiškus, bet jis neatsiliepdavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nustatyta, kad tarp ieškovo A. M. ir jo sutuoktinės – šios bylos trečiojo asmens R. M. iš vienos pusės ir atsakovės AB DNB bankas 2007 m. gruodžio 18 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovui A. M., trečiajam asmeniui R. M. atsakovė suteikė 825 000 Lt vartojamąjį kreditą 20 metų, t.y. iki 2027 metų (t.1, b.l. 11-19). Kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas ieškovei – M. nepilnametei dukrai A. M. priklausęs butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 20-23). Šalys susitarė dėl įmokų mokėjimo pagal grafiką (t.1, b.l. 13). Ieškovas nevykdė sutartyje numatytų pareigų – nemokėjo pagal grafiką nustatytų įmokų, todėl bankas 2009 02 05 raštu Nr. 30.58.17/761 (t.1, b.l. 24) pranešė, kad kreditavimo sutartį nutrauks ir pradės priverstinį skolos išieškojimą, jeigu skolininkas per 10 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos neįvykdys finansinių įsipareigojimų, nes tai numatyta Sutartyje. Skolininkas finansinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl Sutartis nuo 2009 02 16 yra nutraukta, bankas 2009 04 10 kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo ( prijungta byla, b.l. 3 - 4). Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 04 24 nutartimi (prijungtos bylos b.l. 24) areštavo įkeistą butą, įspėjo skolininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduodamas iš varžytynių. Ši nutartis ieškovui buvo įteikta 2009 11 20 ( prijungtos bylos b.l. 38-48). Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartimi nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą butą (prijungtos bylos b.l. 64-65). Neįvykus varžytynėms, butas 2011 07 18 buvo perduotas bankui (prijungtos bylos, b.l. 73-75).

Teismas pažymi, kad pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas ( CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarčių vykdymo principai yra įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, be kita ko, nutraukti sutartį.

Šalių ginčas byloje kilo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir dėl įkeisto turto perdavimo kreditoriui. Pažymėtina, kad šalys bylos nagrinėjimo metu sutarė, kad ginčo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jai taikomos CK 6.188str. nuostatos. Sutarties 46 punkte šalys numatė pagrindus, kuriems esant bankas įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį, vienas iš jų - kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų. Šalys taip pat susitarė, jog teisę vienašališkai nutraukti sutartį bankas realizuoja prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį, o jos nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo gavėjui dienos (Sutarties 43 punktas). Atsižvelgiant į paminėtas Sutarties nuostatas bei šalių paaiškinimais nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad sutarties nutraukimo įstatyminis pagrindas nagrinėjamoje byloje buvo LR 6.217 str. 1d., numatanti, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas ir 5 d., numatanti, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovė vienašališkai nutraukė tarp šalių sudarytą sutartį nuo 2009 02 16, vadovaudamasi kreditavimo sutarties 46.1 p., 47.1p. ir 48 p. nurodytais vienašalio nutraukimo pagrindais (b.l. 68, 81). Sutarties 46.1. p. yra įtvirtinta kredito davėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. VVTAT išvadoje (t.1, b.l. 91-103) nurodė, kad ši Sutarties sąlyga prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (t.1, b.l. 99). Kaip jau minėta šalys, vadovaudamosi LR CK 6.217 str. 5 d., aplinkybes, lemiančias sutarties vienašališką nutraukimą numatė pačioje sutartyje (46 p., 47p.). Teismų praktikoje pripažįstama šalių teisė susitarti dėl tokių sutarties pažeidimų, kurie nebūtinai turi būti esminiai kaip tai apibrėžia LR CK 6.217 str. 1 d. ir 2 d. . Įstatymas imperatyviai įpareigoja paskolos gavėją nustatytu laiku ir tvarka grąžinti paskolą paskolos davėjui (CK 6.872-6.874 str.,str.). Tai daryti paskolos gavėjai įsipareigojo Kreditavimo sutartimi. CK 6.881str. 1d. nustato, jog kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir sumokėti palūkanas. Sutarties Bendrosios dalies p. 43 numatyta, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį esant sutarties nutraukimo pagrindams, t.y. ir tuo atveju jeigu kredito gavėjai sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Kreditavimo sutartyje numatytų mokėjimų (46.1 p.). Šalys taip pat susitarė, kad jeigu suteikiamas kreditas yra vartojimo kreditas, tai sutarties nutraukimo pagrindai yra šie: bet koks kredito gavėjo mokėjimas pagal Sutartį yra uždelstas daugiau kaip vieną mėnesį, uždelsto mokėjimo suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų Sutarties specialioje dalyje nurodytos bendros kredito sumos ir uždelsta mokėjimo suma nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui, ar atsiranda kitos Lietuvos Respublikos įstatymuose ar Sutartyje numatytos aplinkybės (pagrindai), kuriems esant bankas turi teisę nutraukti Sutartį ir/arba pradėti skolos išieškojimą (Sutarties p. 47.1, p. 47.2). Sutarties 48 p. šalys susitarė, kad tiek sutartyje, tiek teisės aktų nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas. Sutarčių prievoliniuose santykiuose galioja taisyklės, kad asmuo, įsipareigojęs pateikti tam tikrą įvykdymą, yra atsakingas už to įvykdymo pateikimą kreditoriui sutartyse numatytomis sąlygomis, jeigu neįrodo aplinkybių, kurios šalina jo atsakomybę, t.y. skolininko kaltė yra preziumuojama (CK 6.63str., 6.248str. 1d.). Kredito gavėjai savo įsipareigojimų bankui nevykdo nuo 2008 m. . Kredito sutartis su skolininkais buvo nutraukta dėl to, kad jie ilgą laiką sistemingai pažeidinėjo Kreditavimo sutartį – nemokėjo numatytų pagal sutartį kredito, palūkanų įmokų. CK 6.204str. 2d. aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma sutarties vykdymo suvaržymu - tai aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t.y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Ieškovai šių aplinkybių neįrodė. Tokie atvejai, kai pasikeičia ekonominė situacija yra ne banko, o kredito gavėjo rizika. Be to, ieškovai dar turi įrodyti 4 aplinkybes, numatytas CK 6.204str. 2d. .Tokie įrodymai yra nepateikti. Prisiimdami finansinius įsipareigojimus kredito gavėjai prisiėmė ir galimą nepalankių aplinkybių atsiradimo riziką

Byloje taip pat nustatyta ir ieškovo atstovė šią aplinkybę pripažino, kad nei ieškovas, nei jo sutuoktinė – šios bylos trečiasis asmuo nemokėjo atsakovei jokių mokėjimų pagal kreditavimo sutartį nuo 2008 m. liepos mėnesio, tuo tarpu sutartis buvo nutraukta tik 2009 m. vasario mėnesį. Skaičiuojant terminą iki sprendimo priėmimo, tai sutartis jau nutraukta keturis metus. Ieškovo atstovė taip pat pripažino tą aplinkybę, kad nuo sutarties sudarymo pablogėjo jos kliento finansinė padėtis, pripažino, kad Lietuvoje jis pajamų neturi, tačiau pažymėjo, kad ieškovas gauna pajamas užsienyje, tačiau ji negalinti pateikti jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas vertina, jog atsižvelgiant į CK 6.881 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą kreditavimo sutarties sampratą - kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas, šalių sudarytos kreditavimo sutarties 46 p. ir 47p. įtvirtintos sąlygos laikytinos esminėmis tokiai sutarties rūšiai, o šių sąlygų nesilaikymas - esminiu sutarties pažeidimu. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatuoja, jog ieškovas iš esmės pažeidė kreditavimo sutartį, kadangi atsakovei iškilo reali grėsmė negauti to, ko tikėtasi iš sutarties – susigrąžinti paskolintą sumą ir gauti palūkanas, todėl šis pagrįstai prarado interesą tęsti sutartinius santykius. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas taip pat negalėjo nurodyti, kokių realių veiksmų jis ėmėsi, siekdamas ištaisyti padarytus pažeidimus, bei kokių veiksmų, leidžiančių kredito davėjui tikėtis, kad sutartiniai įsipareigojimai bus vykdomi, jis imsis ateityje. Teismas pabrėžia tą aplinkybę, jog ieškovo atstovė teisme tvirtino, kad ieškinį patenkinus, gal būt, ieškovas užves kitą civilinę bylą dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, t.y. iš susidariusios situacijos matyti, jog ieškovas stengiasi tempti laiką, kadangi atitinkamus reikalavimus (dėl sutarties sąlygų pakeitimo) jis galėjo pareikšti šioje byloje, o teismas, įvertinęs visus ginčo aspektus, būtų galėjęs priimti sprendimą dėl visų reikalavimų vienoje byloje. Be to, ieškovo atstovė taip pat pripažino tą aplinkybę, kad nuo sutarties sudarymo pablogėjo jos kliento finansinė padėtis, pripažino, kad Lietuvoje jis pajamų neturi, tačiau pažymėjo, kad ieškovas gauna pajamas užsienyje, tačiau ji negalinti pateikti jokių tai patvirtinančių įrodymų. Dėl nurodytų aplinkybių teismas mano, jog atsakovė pagrįstai prarado pasitikėjimą ieškovu. Svarbi dar viena aplinkybė, o būtent tai, kad kitas skolininkas – ieškovo sutuoktinė R. M., reikalavimo pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, nereiškia. Todėl negali susidaryti tokia situacija, kai vieno skolininko atžvilgiu Sutarties nutraukimas pripažįstamas nepagrįstu, o kito – pagrįstu.

Teismas sprendžia, kad pasisakytina ir dėl kitų ieškovo argumentų.

Teismo vertinimu nepagrįsti yra ieškovo argumentai, jog esminio sutarties pažeidimo nebuvo padaryta, nes 1) jam nebuvo išaiškintos sutarties sąlygos jam suprantama kalba, neišaiškintos sutarties nutraukimo sąlygos ir pasekmės jam suprantama kalba. Šio teiginio ieškovas neįrodė, o atvirkščiai liudytoja I. K. patvirtino, kad banke su ieškovu buvo bendraujama lietuvių kalba, yra byloje ieškovo surašytas lietuvių kalba prašymas (t.1, b.l. 74), ant įmokų grafiko yra ieškovo įrašas „grafiką gavau“. Jeigu ieškovui kas nors buvo neaišku, jis galėjo tai išsiaiškinti banke, kreiptis į advokatą ir t.t., kitaip tariant ieškovas neįrodė, kad jam kas nors buvo neaišku, ar, kad atsakovė jam ko nors neaiškino, ar atsisakė ką nors išaiškinti. Pažymėtina, kad bendraskole yra jo sutuoktinė R. M., kuri yra lietuvė ir kuri, kadangi nėra nurodyta kitaip, viską suprato. 2) Argumentas, kad nebuvo saugomi vartotojo interesai taip pat yra nepagrįstas, nes negali būti taip, kad vieno vartotojo interesai yra saugomi – kalbama apie bendraskolę R. M., nes ji ieškinio nereiškia, o kito nesaugomi. Kredito sutartį jie siekė sudaryti, kreditą gavo, abu buvo verslininkai ir tai patvirtina sprendimas suteikti kreditą (t.1, b.l. 86-87), todėl turėjo praktikos kreditavimo srityje, nes ieškovas turėjo kreditą, kreditą turėjo ir jų valdoma įmonė UAB „Aritėja“. 3) Ieškovas tvirtina, kad nebuvo pranešta apie sutarties nutraukimą. Teismas pažymi tą aplinkybę, kad ieškovas nuo 2008 07 01 jokių įmokų bankui nebemokėjo. Buvo rašomi pranešimai, siunčiami elektroniniai laiškai: 2008 05 16 - 2008 11 04 (t.1, b.l. 133-136); 2008 09 16 ieškovas prašė leisti parduoti butą, kad padengti įsiskolinimą, žadėjo sumokėti iki 2008 09 28 apie 20 000 Lt (t.1, b.l. 137). Jam buvo siunčiami elektroniniai laiškai nuo 2008 05 22 iki 2008 09 08 (t.1, b.l. 149-153), 2008 07 08 ir 2008 09 08 laiškuose buvo nurodyta, jog dėl Sutarties sąlygų nevykdymo bankas bus priverstas nutraukti kreditavimo sutartį. Dokumentai jam buvo įteikinėjami ir per antstolį, tačiau jis juos perskaitydavo, o pasirašyti atsisakydavo. Smulkiau tai išdėstyta anksčiau, todėl teismas nesikartoja. Bankas pranešimą apie sutarties nutraukimą išsiuntė ir teismo vertinimu tai yra pakankamas pagrindas pripažinti aplinkybę, jog ieškovui apie sutarties nutraukimą buvo žinoma. 4) Teismas nesutinka, kad pradelsta skolos suma lyginant su kredito suma nėra didelė, kadangi ji sudaro beveik 10 procentų itin didelės vartojimo paskolos. O lyginant su ta aplinkybe, kad ieškovas apskritai neturi pajamų (jokie įrodymai nepateikti), tai pradelsta suma nutraukiant Sutartį – 70 216,46 Lt yra labai didelė. 5) Teismas sutinka, kad pradelstas laikas nėra didelis lyginant su kreditavimo sutarties terminu, tačiau pažymi, kad terminas, kurį apskritai nebuvo mokamos jokios įmokos iki sutarties nutraukimo buvo pakankamai ilgas – septyni mėnesiai, o šiuo metu – keturi metai. Svarbi ir ta aplinkybė, jog ieškovas ir nuo Sutarties sudarymo iki 2008 07 01 įmokas mokėjo ne pagal grafiką, įsiskolinimas nuolat augo. Todėl teismas, įvertinęs visas anksčiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, įrodymus, sprendžia, kad Sutarties pažeidimas buvo esminis, todėl bankas pagrįstai vienašališkai Sutartį nutraukė. Dėl išdėstytų motyvų, teismas vertina, kad šiuo atveju negali būti suteiktas prioritetas sutartinių santykių išsaugojimui, kadangi ieškovo padaryti sutarties pažeidimai iš esmės pažeidė atsakovo teises bei teisėtus lūkesčius, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis bus pajėgus ateityje vykdyti ginčo Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Be to, ieškovai nurodo, jog apie išieškojimo iš įkeisto turto procedūras ieškovai nebuvę informuoti. Šis teiginys yra nepagrįstas, nes apie priverstinę skolos išieškojimą ieškovas buvo informuotas per antstolį ir tai patvirtina įrodymai, išvardinti anksčiau. Teismas nesutinka su argumentu, kad su ieškovu nebuvo derintos sąlygos, nes šiai aplinkybei pagrįsti nepateikti jokie įrodymai. Atvirkščiai ieškovo parašas ant Sutarties patvirtina, kad su sąlygomis jis sutiko, t.y. sąlygos buvo su juo suderintos. Aplinkybė, kad A. M., R. M. nebuvo sudaryta galimybė iki sutarties pasirašymo tinkamai susipažinti su sutartimi, daryti įtaką sutarties sąlygų pakeitimui, susitariant dėl kitokių sutarties nutraukimo aplinkybių, taip pat dėl galimybės atidėti kredito grąžinimą ir pan. taip pat yra neįrodyta. Pažymėtina, kad ieškovas sutartį pasirašė laisva valia, į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad ieškovas būtų siūles kaip nors pakeisti kokias nors Sutarties sąlygas ir dėl to CK 6.185str. 2d. šiuo atveju netaikytina. Banko interesai buvo pažeisti, o įvertinti galimą riziką dėl kredito negrąžinimo laiku privalėjo skolininkai, nes būtent jie prisiėmė prievolę grąžinti suteiktą kreditą, mokėti palūkanas. Ieškovas vengė bendradarbiauti su banku, visokiais būdais išsisukinėjo nuo pareigos vykdyti Sutartį, nepriiminėjo jam siunčiamų tiek banko, tiek teismo dokumentų.

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Ieškovų nuomone, atsižvelgus į tai, kad kreditavimo sutartis yra ilgalaikė ir kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovės vienašališkai nustatytos kreditavimo sutarties nutraukimo sąlygos yra nesąžiningos ab initio (CK 6.188str. 7d.). Teismas sutinka, kad vienos įmokos su mokėjimo pradelsimas kaip pagrindas nutraukti Kreditavimo sutartį nėra sąžiningas, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo atveju Sutartis buvo nutraukta vadovaujantis įstatymu, t.y. CK 6.217str. . Sutartis buvo nutraukta nemokant įmokų 7 mėnesius ir ieškovams ne tik nebendradarbiaujant su banku, bet netgi nebendraujant su banku. Akivaizdu, kad tokie ieškovo veiksmai davė atsakovei pakankamą pagrindą nesitikėti, kad Sutartis bus įvykdyta ateityje. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad praėjus po sutarties nutraukimo 4 metams, ieškovas neturi (nes nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų) jokių realių galimybių vykdyti Sutartį ne tik esamomis, bet netgi ir pakeistomis sąlygomis, nes nepateikė absoliučiai jokių įrodymų apie savo pajamas. Kita vertus, teismas sprendžia, kad Sutartis buvo nutraukta dėl esminių jos sąlygų pažeidimo, apie ką pasisakyta anksčiau, todėl teismas nesikartoja.

Vertinat sutarties 46.1 punkte nurodytą sąlygą, suteikiančią teisę atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį kredito gavėjui sutartyje nustatytais terminais negrąžinant bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemokant palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų, jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, o būtent LR CK 6.228 str. 1 d., įtvirtinančiai esminę šalių nelygybės sampratą, aspektu vertinti, kad ji todėl yra niekinė negalima. Teismas pažymi, kad LR CK 6.228 str. 1 d. reglamentuoja sutarties pakeitimo tvarką. Joje įtvirtina nuostata, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Kadangi teismas konstatavo buvus pagrindus vienašališkam sutarties nutraukimui, sprendžia, kad taikyti LR CK 6.228 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo. Akcentuotina, kad teisės doktrinoje, taip ir teismų praktikoje įtvirtinta, kad normos imperatyvumas pasireiškia tiesiogine įstatymo leidėjo nuoroda į tai, kad sandoriai, prieštaraujantys vienai ar kitai teisės normai, yra niekiniai. Normos imperatyvumas pasireiškia ir juose aiškiai išreikštu draudimu, pvz. „draudžiama“, ,,neturi teisės“ ir pan. Pažymėtina ir tai, kad imperatyvios teisės normos yra išimtinės, nes civilinė teisė grindžiama dispozityvumo principu. Dispozityviosiose teisės normose dažnai vartojami žodžiai ,,leidžiama“, ,,turi teisę“, „gali“. CK 6.228 str. 1 dalyje vartojamas žodis „gali“, todėl yra pagrindas teigti, kad tai yra dispozityvi teisės norma.

Apibendrinus anksčiau nurodytą, teismas daro išvadą, kad ginčo Sutartį atsakovė vienašališkai nutraukė pagrįstai ir teisėtai, ieškovų teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, todėl sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ne tik ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, bet ir dėl buto perdavimo išieškotojai akto pripažinimo negaliojančiu, kadangi pastarasis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, todėl nepatenkinus pirmojo reikalavimo, negali būti tenkinamas ir antrasis.

Dėl nurodytų argumentų pripažintina, kad ieškinys yra nepagrįstas, neįrodytas todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliaciniu skundu, skundą paduodant per šį sprendimą priėmusį teismą.